Vėjų ir liepų mieste

                                               

                                        

                                        

                                

        Miestas, kuriame gimsta vėjas. Tai Liepojos himno pavadinimas. Lankiausi Liepojoje nuo mokyklos laikų. Tais laikais kiti valdė Liepoją. Ji buvo labai pilka ir padrika.
                                        

         1253 metais pirmą kartą paminėta gyvenvietė. 1418 metais lietuviai ją sudegino. Viduramžiais ji buvo vadinama Lybau arba Lyva. 1625 metais Liepoja gavo miesto teises.
                                      

             Seniais laikais Liepoją valdė Prūsija 50 metų. Po to atiteko Kuršo hercogystei.
                                       

           Okupacijos laikais į Liepoją lietuviai vyko apsipirkti. Reikėjo turėti pasus, kartais okupantai tikrindavo. Jie bijojo, kad žmonės nepabėgtų jūra į Švediją.
                                       

           Vėliau atšilimas ir atgimimas. Latviją ir Liepoją prikėlė Tautos frontas. Populiaru buvo tada vykti į Liepoją pirkti degtinės. Važiuodavo ir tie kurie negerdavo, nes pas mus buvo talonai ir trūkumas. Panašiai ir dabar gėrimus Latvijoje perkame.
          "Silkių brokavimo paslaptys". Šiame name atrinkadavo iš kitur silkes ir atrinkdavo. Kurios kur tinka. Dabar čia vyksta paroda ta tema. Pastatas statytas XVII amžiuje. Tai buvo tiesiog sandėlys. Dalis silkių tada buvo su defektu. Silkės buvo sūdytos statinėse. Šalia buvo turgus. Šis namas paslaptingas nuo 1690 metų, atskleidžia Liepojos būdingus požymius miesto centre: vėjas, jūra, cirkas, paslaptys, žuvis.
                                       

        Liepojoje buvau daug kartų. Miestas žymiai pagražėjęs ir atsigavęs. Turizmo informacijos centre dirba lietuvė. Vertėjo nereikia.

          

           Trečias pagal dydį Latvijos miestas. Pagal produkciją ir gamybą- antras. Liepojoje važinėja tramvajai. Jie pradėjo kursuoti 1899 metais,- anksčiau už bet kurį Pabaltijo miestą. Nemažai tašytais akmenimis grįstų gatvių.
                                       

            Liepojai apibūdinti svarbu- kopos ir jūra. Žuvėdros ir laivai. Kanalai ir tiltai.  Ežerai, kurie įrėmina miestą.
                                        

          Dauguma kalba latviškai. Dalis- lietuviškai. Nes tautiečiai turistai čia dominuoja.
                                       

         Miesto centras yra Rožių aikštė. Ji įkurta 1911 metais, prieš tai iškėlus turgų. Įrengė rožių sodą ir taip pavadino. Dabar čia TIC-as.
                                       

         Daug pėsčių ir paspirtukais judančių žmonių. Mėgstami dviračiais. Jų formos dviračių laikikliai paplitę Liepojoje.
                                         

          Rožių daug žydi jų aikštėje. Liepojos miestų- draugų herbai išsidėstę apie rožių skverą. Rožių aikštėje valgėme skanius pietus. Pasistiprinti kelionėje reikia.
                                 

          Valgant matai rožes ir pėsčiuosius. Kaip kurorte. Liepoja yra ir kurortas.
Netoli į šiaurę yra Šventosios Trejybės liuteronų katedra. Joje yra didžiausi pasaulyje vargonai.
                                       

        Bažnyčia pradėta statyti 1742 metais. Mechaniniai vargonai turi 131 registrą ir 7000 dūdelių. Rudenį čia vyksta vargoninės muzikos festivalis.
                                       

         Dabar šventovė baigiama restauruoti iš lauko. Tiesiog šviečia atnaujinta.
Lipome į bokštą ir pamatėme Liepojos panoramą.
                                       

           Muzikų garbės alėja randasi piečiau Rožių aikštės. Joje mėgstamų Latvijos atlikėjų delnų atspaudai. Čia Zivju gatvėje yra ir didžiausia Latvijoje gitara. Liepoja ir muzikos miestas.
                                        

          Petro turgus jugendstiliaus pavyzdys, pastatytas 1910 metais. Antras pagal dydį turgus Latvijoje.
                                        

         Šalia randasi  Šv. Onos liuteronų bažnyčia. Ji seniausia Liepojoje. Bažnyčioje vertingas 1697 metų altorius- baroko šedevras. Užlipome pasižvalgyti į bažnyčios bokštą. Matosi ir ežeras, ir jūra.
                                       

        Netoli yra Amatininkų namai. Juose yra kuriami tautiniai drabužiai. Ir parduodami vietoje.
                                       

          Mus labiau sudomino Imanuelio Kanto siluetas.  Ant namo kampo, kur buvo spaustuvė. "Sprendimo galios kritika" čia išspausdinta 1790 metais.
                                       

              Manoma, jog autorius čia lankėsi. Bet jis buvo labai sėslus, tad gal ir nebuvo atvykęs.
                                       

           Netoliese namas, kuriame apsistojo caras Petras I 1697 metais, dėl viduje buvusio tualeto. Namas dabar restauruojamas, bet nufotografuoti pavyko.
Paėjėti tenka į šoną.
                                       

            Randame Šv. Juozapo katalikų katedrą. Ji didelė, XIX amžiaus gale perstatyta. Joje ypatingas baldas yra vyskupo sostas.
                                       

         Ieškome Liepojos buvusios gimnazijos rūmų. Randame Liepojos Universiteto pastatą, vieną iš kelių.
                                       

          Čia gimnazijoje mokėsi 4 Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.02.16 signatarai: Jonas Smilgevičius, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis.
                                        

         Čia mokėsi pirmas nepriklausomos Lenkijos prezidentas Gabrielis Narutavičius. Įžymybių kalvė.

          

           Toliau Liepojos himno herojai bronzoje atvaizduoti Kūrmajos prospekte. Keli himno posmai išreikšti bronzoje atskirai. Eini ir gėriesi.
                               

       Toliau jau matosi pajūrio parkas. Iškilęs virš gamtos nuo anų laikų paminklas negrįžusiems iš jūros. Jis pakilęs ant kopos. Nepolitinis, nes jūreiviai visada rizikavo.
                                       

          Nuo paminklo einame prie jūros. Vėjas didžiulis nešioja smėlį, beria į akis. Oras šiltas, bet maudytis nėra galimybių.
                                      

          Pasiekiame Promenadą. Čia mažytis amfiteatras. Pėsčiųjų ir dviratininkų gatvė. Prišvartuoti kariniai laivai. Paėjus matome keletą jachtų su Švedijos vėliavomis. Čia Prekybos kanalas.
                                        

         Iš toli matoma koncertų salė "Didysis gintaras". Raudona, pasvirusio ovalo formos.
                                        

            Praeiname Liepojos muziejų. Kieme matosi keisti, sąstingio laikų eksponatai. Muziejus specializuojasi mokinių edukacijoje.
                                        

            Važiuojame į šiaurę. Tarp 2 kanalų įsikūręs Liepojos naujamiestis. Miesto pramoninio vystymosi bendraamžis. Čia yra autobusų ir geležinkelio stotys. Čia geležinkelio bėgių raizgalynė.
                                       

          Pravažiuojame Šiaurinį priemiestį. Vėl kitas- Karostos kanalas. Važiuojame Oskaro Kalpako gatve, bendravardžiu tiltu. Pulkininkas Oskaras Kalpakas žuvo pirmas iš ąukštų karininkų Latvijos Nepriklausomybės kovose 1919 metais.
                                        

          O. Kalpako tiltas pasukamas laivams praplaukti. Nuvažiavome ir grįžome per nepasuktą tiltą.
                                       

         Karosta- atskiras miestas mieste. 1890 metais statytas didžiausias Pabaltijyje caro Aleksandro III. Karinis miestelis.
                                        

           Populiariausia vieta dabar Karuostos kalėjimas. Tai kariškių areštinė. Raudonų plytų pastatas. Vidus ir išorė sovietiniai. Parduotuvė, valgykla ir TIC'as lyg sovietmečio reliktas. Lauke rusiška technika.
                                

          Šv. Nikolajaus sračiatikių Jūros cerkvė didžiulė. Paauksuoti kupolai spindi saulėje iš tolo. Po visokių permainų ji cerkvė. reikia laikytis jų reikalavimų, nefotografuoti, moterims dengti plaukus.
                                      

           Vandens bokštas pastatytas 1905 metais. Stačiakampio plano. 5 didžiulių aukštų. Dabar galima užlipti iki ketvirto aukšto. Einama su vietine gide.
                                       

           Užlipome. Visi langai iš stiklinių koklių. Šviesa yra, o vaizdo jokio. Viduje dideli dailininkų darbai. Išlikę caro laikų laiptai.
                                        

          Anksčiau penktame aukšte buvo didžiulė vandens talpa, vanduo kaitinamas ir tiekiamas į Karostos rajono butus pagal grafiką ryte 2 valandas, ir popiet 2 valandas.
                                         

         Šiaurinis molas. 1,8 km ilgio betonuotas takas į jūrą. Tautiečių mėgstamas, nes prie jo galima privažiuoti automobiliu. Vakarų stipru vėjas kelia bangų keteras, neša sūraus vandens purslus į veidą.
                                       

       Tenka apsisukti molo pradžioje.
Šiauriau yra karinių įtvirtinimų krante. Nuvažiavę pavaikštom palei betono nuolaužas. Jos didžiulės ir jų daug. Bangos didžiulės. Jei ne betono luitai, ardytų krantą.
                                      

       Įsitikinome, jos Liepojoje gimsta vėjas. Netikite? Atvažiuokite ir įsitikinsite.
                                        

Siguldai- taip

                                             

                                        

                                        

                                        

            Išskirtinio grožio miestas Latvijoje - Sigulda. Pirmosios 2 raidės SI tapo miesto nauju simboliu. Tos raidės stovi priešais Siguldos TIC. Jos yra ant suvenyrų. Išvertus iš italų kalbos, reiškia "taip".
                                        

         Miestas su 11000 gyventojų. Netoli Rygos. Link jos eina autostrada, kuri susiaurėja keli kilometrai prieš Siguldą. Miestą puošia "Laimos" laikrodis. Daug gėlių, daug erdvės, daug žalumos.  Siguldoje atkištos lūpos vilioja bučiuotis.
                                       

           Gaujos nacionaliniame parke randasi Sigulda. Ji yra viena turtingiausių parko "dalių". Gaujos upė gražiausia Latvijoje. Mėgstama turistų, nes tinka vandens žygiams.
                                       

         Siguldos centras yra kairiame Gaujos krante. Bet turistinių objektų daug dešiniame krante. Lankėmės Siguldoje dabar pačiame vidurvasaryje. Vyravo turistai iš Lietuvos. Ir anksčiau aplankydavau Siguldą vasarą.
                                       

          Seniai, kai mus visus valdė negeri kaimynai iš rytų, daug žmonių vasarą važiuodavo į Latvijos pajūrį ir Siguldą. Lietuvių meilė Siguldai ilga.
                                        

          Patogu apeiti Siguldą pėsčiomis. Užsukome į TIC'ą. Jis yra prie pat geležinkelio stoties. Pasiėmėme miesto planą. Paklausėme darbuotojos nuomonės. Palikome mašiną netoliese už kokių 150 metrų.
                                           

          Pėsčiomis pro gėlių skverus, skulptūras. Apžiūrime Lazdų parką. Daug spalvotų lazdų vienoje vietoje stovi. Jos tapo Siguldos simboliu. XIX amžiaus gale, kai išsiplėtė turizmas Siguldoje, daug jų vaikščiojo su lazdomis.
                                        

          Atstumai nemaži, patogumų mažiau buvo. Lazda palengvina ėjimą. Tarpukariu lazda buvo lyg prestižo reikalas. Su lazda atrodei solidžiau.
                                       

           Pakeliui raktų skveras. Stovi 3 dideli gražūs raktai. Kitur iš gėlių "pagaminti" metai- 2020. Gražu ir originalu.
                                       

          Prieiname Siguldos evangelikų liuteronų bažnyčią. Visur galima vaikščioti ir fotografuoti. Tą ir darome. Užsilipame į bokštą. Jame kabo varpas.
                               

         Lietuviai turistai šmirinėja. Pasirodo, jog varpu jau skambino. Pamoko kaip išjudinti varpą, kad skambėtų. Suskamba taip, kad girdi visa Sigulda.
                                        

          Lipant į bokštą yra paveikslų paroda. Įdomiausia tai, kad jie visi padaryti iš ... sagų. Žiūrint iš bokšto,- visur žalia. Esame miesto centre, bet lyg parke.
                                       

         Toliau tvenkinys, vanduo stovintis pusiau pažaliavęs. Tokių pilna visoje Latvijoje. Antys plaukia per tirštą vandenį link turistų.
                                        

        Sekanti yra Baltoji pilis. Tai administracinis pastatas. Prie jo neužtrunkame. Už kampo matosi suvenyrų parduotuvės ir dirbtuvės. Į jas kviečia užsukti išleisti pinigų. Yra 4 rūšių dirbtuvės: smėlio, popieriaus, odos apdirbimo.
                                       

         Naujoji Siguldos pilis graži, bet aptverta tvora, remontuojama. Ji turistams neprieinama. Neogotikinė Siguldos pilis pastatyta 1878 metais Kropotkinų. Jie pilyje gyveno.
                                       

         Senoji Siguldos pilis- 1207 metais statyta Livonijos ordino. Lipame į šiaurinį ir pagrindinių vartų bokštą. Aplink gražios panoramos. Jauti viduramžių dvasią. Man Siguldos ordino pilies kompleksas pats įspūdingiausias objektas mieste.
                                       

           Iš pilies tenka grįžti ir sukti į dešinę. Nes objektus skiria gilus tarpeklis, kuriuo eina gatvė žemyn link tilto per Gaują.
                                       

           Atsirandame prie lyno kelio. Perkame bilietus į vieną pusę. Matosi gražus ir žalias Gaujos slėnis. Kitame krante Krimuldos dvaras ir Turaidos pilis. 
                                       

         Vagonėlyje telpa keliolika žmonių. Tenka vieną praleisti. Lyno kelyje yra brangi pramoga. Diržais pritvirtina žmogų horizontaliai. Skrendi oru palei lyną veidu žemyn. Gali fotografuoti, filmuoti ar šiaip gėrėtis akimis skrydžiu virš Gaujos.
                                       

         Pagaliau mūsų keltuvas. Užsiimame vietas prie lango priekyje, kad viską matytume. Apačioje smulkūs žmonės ir mašinos.
                                        

         Ties Gauja aukštis virš vandens jau 42 metrai. Tikra Latvijos Šveicarija. Yra galimybė šokti iš vagonėlio su guma žemyn. Tiek to, gal kitą kartą. Meška sėdi ant eglės viršūnės. Bet mūsų ji nepasiekė.
                                        

           Atvykome į Krimuldos klasicizmo stiliaus dvarą. Kai kas atvyko lyno keliu ir vėl taip grįžta atgal. Mes einame visko pažiūrėti. Kunigaikščių Livenų rūmai pastatyti 1848 metais.
                                       

               Komplekse daug pastatų. Dabar viduje yra gydykla, vyksta pacientų reabilitacija. Rūmų svečiams siūloma naminio vyno degustacija. Kiemo pusėje daug gražių gėlių.
                                        

           Puslankiu stovi daugybė medinių spintų. Pastatai senoviški, skirtingų stilių ir paskirčių. Einame ieškoti pilies.
                               

          Miško parke, truputį apleistame randame Krimuldos pilies griuvėsius. Tai buvusi Rygos arkivyskupijos pilis. 1255 metais statyta. 1582 metais ji aprašyta kaip veikianti ir strategiškai geroje vietoje.
                                       

          Tačiau 1601 metais gaisras ją pavertė griuvėsiais ir ji nebuvo atstatyta. Likusi vienos sienos dalis. Aplink žaluma lyg subtropikuose viską paslepia. Kelios langų angos pilies sienoje.
                                       

         Taku einame tolyn. Medinis takas su turėklais virsta laiptais. Leidžiamės žemyn žaliame miške. Turistai lietuviai ir latviai. Mūsų tautiečiai vyrauja. Nulipame į Gaujos slėnį. Čia galima atvykti ir mašina.
                                        

         Gutmanio ola didžiausia Baltijos šalyse. Sienos aprašinėtos net aukštai ir seniai. Seniausias įrašas iš XVII  amžiaus. Mes savęs neįamžinome sienose. Yra legenda apie lyvio Ringaudo žmoną užmūrytą čia, verkusią ir ašaros išplovę olą.
                                        

         Kita legenda apie Turaidos Rožę, kuri Gurmanio oloje susitikinėjo su mylimuoju .
                                        

            Gutmanio ola milžiniška. Erdvi, aukšta. Priekyje daug žalios erdvės priešais olą. Užrašai įmantrūs ir seni. Net keista kaip jie išliko. Yra meniškų su ornamentais.
                                       

           Turaidos Rožės vardas buvo Maja. 1601 metais karo metu Turaidos pilies raštininkas Greifas rado gyvą mažą mergytę prie žuvusios moters. Jis mergaitę parsinešė, užaugino kiap savo dukrą.
                                          

           1620 metais užaugusi Maja įsimylėjo Turaidos sodininką Heilą. Gutmanio ola buvo jų susitikimo vieta. Jie nusprendė susituokti. Mają įsimylėjo ir dezertyras iš lenkų armijos Jakubovskis.
                                        

            Ji  šio meilės nepriėmė. Jakubovskis pasikvietė į pagalbą Skudrytį, atviliojo klasta Mają į olą. Jis puolė merginą. Ji paskė, jog turi stebuklingą skarelę, tegul ją kapoja. Jakubovskis kirto kardu.
                                        

          Žuvusios kraujas jį aptaškė. Jis pasikorė. Mergina buvo su maža Heilo dukra Lenta, kuri su Skudryčiu matė žūtį. Heilas jau buvo uždarytas į kalėjimą. Bet po to paleistas, uždarytas Skudrytis.
                                        

        Turaidos Rožė palaidota prie Turaidos bažnyčios, ant kapo pasodinta liepa. 1985 metais pasodinta nauja liepa.
                                         

        Nuo Gutmanio olos takas eina horizontaliai. Po to kyla, leidžiasi. Vėl kyla ir leidžiasi. Taip daug kartų. Ilgas kelias. Bet pagaliau pakylame į viršų ir atsirandame Turaidoje.
                                        

         Čia muziejus- rezervatas. Čia yra skulptūrų sodas. Sena medinė bažnyčia . Turaidos Rožės kapas su liepa. Didelė raudona pilis. Jis vis atstatinėjama. Įdomiausia buvo užlipti į jos bokštą. Aukštai ir sunku, bet verta. Yra įvairių ekspozicijų, kalėjimo imitacija.
                                         

          Turaidos teritorija didoka. Aš čia jau kelintą kartą. Bet vis tiek įdomu. Vyksta restauracijos atstatymo darbai. "Turaida" lyvių kalba reiškia "Dievo sodą".
                                        

            Iš Turaidos patogu miesto autobusu parvažiuoti į Siguldos centrą. Grįžome. Žiūrime- šalia "Kačių kavinė". Skaniai ir greitai pavalome. Paglostau kavinės gyvą katiną lauke, panašų į turimą namie.
                                       

         Dar užsukame į ledrogių ir rogučių trasą. Darbo dieną veikia tik bokštas. Į jį pasikėlus- Siguldos panorama. Savaitgaliais vasarą čia daugiau pramogų.
                                       

         Sigulda yra Latvijos žiemos sostinė. Čia vyksta varžybos ir treniruotės. Siguldiečiai laimėję olimpinius medalius keliose žiemos sporto rungtyse. Jų trasa tiesio unikali. Aplink nieko panašaus nėra.
                                      

       Tokia ji Sigulda. Sakome Si Siguldai. Reiškia "taip". Siguldon sugrįšime.