Tūkstančio metų miestas

                                       

                                     

                                        

                                        

        Miestas šiemet atšventė tūkstantmetį. Jis priklausė įvairioms kunigaikštystėms ir valstybėms. Lietuvai jis priklausė, dabar nebe. Tai Brestas.
Breste dabar gyvena 343.000 gyventojų.
                                       

        Bresto gyventoja, dirbanti turizmo srityje sakė, jog miestas aplenkė Gardiną gyventojų skaičiumi. Keistai skamba, bet Lietuvoje jis būtų antras pagal dydį. Esu seniau jame buvęs ir atrodė žymiai mažesniu.
                               

        Jeigu nežiūrėti į skaičius, didumą rodo intensyvus eismas mieste. Daug mašinų, plačių gatvių, šviesoforai rodo sekundes, kada užsidegs ar užges. Mačiau didžiulį mikrorajoną- naują, namai dideli spalvoti, yra visa infrastruktūra tenai.
                               

          Senesnių laikų, sovietmečio neprimena, nebent mastas, dydis. Eismas Breste kultūringas, tvarkingas. Automobiliai įvairių firmų. Mačiau tik vieną seną rusišką VAZ modelį. Mačiau naujus kiniškus "Geel" automobilius. Bresto gyventoja sakė, jog valstybės tarnautojai verčiami pirkti būtent tokius automobilius.
                                         

      Beje vietiniai gyventojai gana malonūs. Kalbėjau su nepažįstama vietine praeive, kai fotografavau šv. Simono cerkvę. Kai ji sužinojo, jog esu užsienietis, įdomu jai kaip vertinu jų plačias ir švarias gatves, gyvenimo sąlygas ir maistą viešbutyje.
                                

        Kai paminėjau, jog iš Lietuvos, sakė buvusi ir jai patikę pas mus. Man viešosios erdvės tikrai patiko ir švara, ir tuo , jog žmonių daug pėsčiųjų gatvėje, groja muzika. Vietinė sakė, jog gali pasitaikyti girtų žmonių ir jų saugotis, man nepasitaikė.
                                      

         Viešbutis miesto centre, atnaujintas, švarus. Mums įpratusiems prie europinių standartų, patogumų nedaug. Apačioje laukiant kol apgyvendins, rasti tualetą pavyko tik savo kelionių patirties dėka prie skalbyklų užrakintą , paaiškinus, jo esu užsienietis, atrakino.
                                      

             Maistas viešbučio retorane buvo tragiškas, prisiverčiau, kad turiu suvalgyti. Lietuvos ligoninėse rodo prastą maistą, tai Bresto centre buvo blogiau. Lietuvis Vytautas Pociūnas žuvo šiame viešbutyje 2006 metų rugpjūčio 23 dieną.
                              

         Visa kita gerai. Šalia buvo universalinė parduotuvė. Joje buvo suvenyrai, ko ieškojau, visur atsiskaitoma kortele. Įvažiuodamas neišsikeičiau nei vieno Baltarusijos rublio. Jų man neprireikė. Kavinėje mokėjau kortele.
                                           

         Vaistinėje irgi. Beje antibiotikai,  antivirusiniai, potenciją gerinantys vaistai be receptų, pigūs, netgi išdėstyti vitrinose. Buvo nuošalesnių vietų, kur pardavinėjo suvenyrus. Pasakiau, kad neturiu rublių, tik eurus pardavėja net apsidžiaugė, joms tiko monetos po 1 ar 2 eurus.
                                

          Miesto pavadinimą aiškina iš žodžio "beresta". Brestas įsikūręs žemoje vietoje, kur suteka 2 upės. Persikelti per upes reikėjo sausumos kelio, ypač kunigaikščiams. Guldydavo medžius skersai upę, tai vadinosi "beresta".Tai guoba arba tošis. Kita versija kildina pavadinimą iš "brastos".
                                        

         Berestje pirmą kartą paminėtas 1019 metais. Dabar apvalus jubiliejus.
Muchaveco ir Bugo santakoje yra Brestas. Garsioji Bresto tvirtovė yra netgi saloje tarp šių upių.
                                       

         Važiuojant į naujuosius pietinius gyvenamuosius rajonus, gatvė eina virš Muchaveco upės. Vandens daug, atrodo lyg ežeras su įlamkomis ir iškyšuliais. Vienas iškyšulys vadinamas "Ach- och".  Nes ten yra paplūdimys, suoliukai, poilsio zona. Žmonės bučiuojasi ant suoliukų ir girdisi "ach och".
                                        

          Breste išsiplėtusiose miesto dalyse mačiau ledo areną ir kitas sporto bazes. Prieš 50 metų Breste gyveno apie 120 tūkstančių gyventojų. Tad miestas tikrai kelis kartus save praaugo. Baltarusijoje emigracijos nėra. Dauguma žmonių gyvena miestuose.
                                        

       1319 metais Brestas tampa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Vėliau į Brestą kėlėsi žydai, jie gavo Vytauto Didžiojo privilegiją.
Brestą 1379 metais sudegino kryžiuočiai. 1390 metais miestas gavo Magdeburgo teises. Valdant Žygimantui Augustui miestas tampa vaivadijos centru, vadinamas Brest Litovsku.
                                       

         Mieste buvo sudaryta Brastos bažnytinė unija. Miesto istorija ilga, sudėtinga ir paini. Mums aktualiausia data- 1918.03.03- Brest Litovsko Taikos sutartis. Ji pasirašyta dar nesibaigus I Pasauliniam karui tarp Rusijos.
                                         

        Tai buvo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir atpalaidavo Lietuvą nuo Rusijos. Tarpukariu miestas pavadintas Brestu prie Bugo priklausė Lenkijai. Jis buvo Polesės vaivadijos centras.
                                        

         1939 metais Vokietija pradeda II Pasaulinį karą, užima Lenkiją, o jos rytinė dalis atitenka Sovietų Sąjungai. 1939 metų rugsėjį Breste vyksta vokiečių ir sovietų karinis paradas.
                                        

         Vėliau 1941 metais vokiečiai pagal Barbarossos planą puola Sovietų Sąjungą. Bresto tvirtovė išsilaikė 6 dienas, gynėjai žuvo. Per tą laiką vokiečiai juda tolyn į rytus. Tvirtovė paskelbta didvyre.
                                         

        Lankantis Bresto tvirtovėje keistas jausmas. Šalta, nes prasideda žiema. Vėjas perpučia kiaurai. Pieš tvirtovę abipus yra parako rūsiai. Prie vieno jų išrykiuoti tankai- paroda, parduodami suvenyrai, visi kariniai, sovietiniai.
                                       

         Tvirtovėje 2 didelės skulptūros- "Troškulys" ir "Drąsa". Stovi aukštas siauras obeliskas. Dega amžinoji ugnis. Virš įėjimo milžiniško tūrio penkiakampė žvaigždė. Tolimesniame plane stovi 2 restauruotos cerkvės.

       

Dešinėje yra ginklų muziejus.  Kairėje pusėje yra liekanos Baltųjų rūmų, kuriuose 1918.03.03 pasirašyta Brest Litovsko taikos sutartis. Išlikę tvirtovės pastatai tebėra su kulkų žymėmis.
                                     

        Pats miestas turi plačias gatves. Gogolio gatvėje yra dešimtys meninių žibintų. Kiekvienas skirtingas iš metalo ir turi pavadinimą pagal N. Gogolio kūrinių veikėjus. Plati skiriamoji žalioji Gogolio gatvės dalis traukia pasivaikščioti.                                         

         Pagrindinė pėsčiųjų gatvė yra Sovetskaja. Joje 17 valandą žibintininkas uždega žibintus. Kopetėlėmis užlipa iki žibinto, uždega senovinį žibalinį šviesos šaltinį. Žmonės stengiasi pačiupinėti jo sagą, su juo nusifotografuoti.
                                     

         Šioje gatvėje yra gyvų "skulptūrų", kurios apsirengę vaidina ir kviečia nusifotgrafuoti. Sovetskoje ir Gogolio gatvių sankryžoje stovi Bresto tūkstantmečio paminklas. Viršuje angelas. Žemiau Vytautas Didysis, Radvila Mykolas Juodasis, metraštininkas, kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius, brestietė moteris.
                                     

        Pats miestas Brestas, viduramžiais buvęs gražus, po ATR padalijimo atiteko Rusijai. XIX amžiuje buvo išgriautas ir pastatyta tvirtovė. Dabar seni gražesni pastatai yra iš tarpukario lenkmečio.
                              

 

Žiemą Malborko pilyje

                                       

      

       Žiema nėra turistinis sezonas Lenkijos gotiškų pilių regione. Tačiau tai yra galimybė giliau įsigilinti į Malborko pilį. Tai buvęs Marienburgas.
                                       

        Didžiausia plytinė pilis Europoje. Virš 20 hektarų užimanti pilis tiesiog užima kvapą. Sunku akimis aprėpti tokį plotą.
                                       

        Marienburgas  buvo Kryžiuočių ordino valstybės sostinė. Iš čia buvo rengiami žygiai į pagoniškas žemes- Prūsiją, Lietuvą. Kryžiuočiai kardu ir ugnimi nešė tikėjimą į Lietuvą. Vėliau Lietuvai apsikrikštijus vis tiek dar nešė.
                                        

         Iš Marienburgo plito pilių statybos technologijos ir mados. Su kryžiuočiais mūsų didieji kunigaikščiai kariavo, pykosi ir taikėsi. Pasirašinėjo sutartis. Pakliūdavo į nelaisvę. Malborko pilyje kalėjo mūsų kunigaikštis Kęstutis 1361 metais. Jo kambarys buvo aukštutinės pilies apačioje, plotu didesnis nei kitų belaisvių, su vienu langu, kalėjo jis apie 6 savaites.
                                         

          Šildymo sistema su krosnimis apačioje ir ortakiais kylančia šiluma ten kur reikia. Žiemą apsilankius pilyje tikrai nebuvo šalta.
                                      

           Aukštutinėje pilyje buvo virtuvė. Mėsą jie valgė 3 kartus per savaitę. Maistas išdėstytas ant stalo ir netgi kvepia virtuve. Grūdai, duona, kiaušiniai, sūris, alus, vynas. Virtuvėje pastoviai virė darbas.
                                          

          Virš jos buvo Ordino iždas. Virėjai sugebėjo prasmukti ir apvogti iždą. Bet kai ėmė auksinius pinigus pardavinėti, įkliuvo. Sako, jog pelės bėgiojo su auksinėmis monetomis dantyse.
                                       

        Netoliese yra teisingumo patalpa. Gal būt yai vadinama teismu. Visokių institucijų reikėjo. Kita didelė patalpa buvo tarybos ( mūsų seimo atitikmuo). Pasieniais išdėstyti krėslai, vienas jų ypač išskirtinis.
                                        

        Marienburgas arba Marijos miestas (pilis). Ordinas buvo vienuolių. Aukštutinė pilis buvo tik vyrų zona. Nes tai buvo vienuolynas. Moterys nebuvo įleidžiamos. Vienuoliai kreipėsi į popiežių, kad leistų moteriai jiems padėti.
                                        

         Popiežius atsakė, jog išimties tvarka gali būti tik vyresnė nei 60 metų. Dar kartą kreipėsi, lyg ir sutiko , kad būtų 2 po 30 metų. Nežinau ar įgyvendino tai. Kaip anekdote, geriau tada 3 po 20 metų.
                                             

            Įdomi vieta yra WC. Jis buvo aukštutinėje pilyje toliausiai dešinėje pusėje. Keliasdešimt metrų. Pakeliui buvo velniukai su sparnais.
                                        

            Atstumas pagal sparnų padėtį rodomas tam, kad žinotum ar spėsi nueiti, kur karalius pėsčias vaikšto. Tualetai aukštai, pridėta kopūstų lapų, kurie atstojo popierių, kuris tada buvo per brangus.
                                        

            Bažnyčia didelė aukšta gotikinė. Vartai auksiniai. Bažnyčios priekyje vietoj vieno lango yra didžiulė- 8 metrų aukščio Marijos skulptūra iš lauko pusės.
                                        

         Koplyčia irgi gotikinė. Mažesnė, tamsesnė. Joje buvo laidojami aukščiausio laipsnio ordino kunigaikščių palaikai. Koplyčia dedikuota šv. Onai.
Miegamieji nebuvo dideli. O lovos buvo ypač trumpos. Žinome, kad vidurmažiais žmonės buvo mažesni.Bet lovų dydis stebina.
                                         

         Valdovų rūmuose buvo vasaros restoranas vakarinėje pusėje arčiau Nogato upės. Jogailos armija buvo apsupusi pilį, tačiau nepaėmė. Šovė, sviedinys įstrigęs virš židinio.
                                       

         Nepataikė į koloną, kuri viena laiko visą patalpos stogą.
Žemoji salė buvo su keliomis kolonomis. Dekoruota žaliais augaliniais motyvais. Tais laikais žali dažai buvo labai brangūs.
                                        

       Aukštutinėje pilyje yra bokštas, aukščiausiai iškilusi Malborko pilies dalis. Deja  jis prieinamas tik šiltuoju metų laiku: nuo gegužės iki rugsėjo. Žiemą ten nepatekau.
Vidurinė pilis. Didžioji rezidencija- 3 kolonos, gotikinės lubos ir daug šildymo angų grindyse.
                                                

         Šioje pilyje yra įvairių ginklų kolekcija- paroda. Kryžiuočių ginklai. Jie matyti, eksponuojami seniai. Tai šaunamieji ir šaltieji ginklai. Kryžiuočiai garsėjo ginklų gamyba.
                                     

       Net mes vadiname jų palikuonis "vokiečiais" kaip niekas kitas pasaulyje. Nes kaunantis su kryžiuočiais žemaičiai sakė "Vo kiets", nes negalėjo įveikti jų šarvų.
                                

         Kita kolekcija "Rytų kariuomenė- iždas" - paroda yra rytų šalių viduramžių ginklai. Jie kitokios formos, labiau žalojantys, žiaurūs. Tai persų, indų, afganų, turkų, balkaniečių ginklai. Kolekcija įspūdinga ir verta ten nuvykti.
                                          

        Vidurinė pilis buvo didžiojo magistro ir didžiojo komtūro buveine. Tai Ordino valstybės politinis ir ekonominis centras. Vidurinė pilis žemiau, todėl ir WC čia žemiau. Gdanisko (taip vadinamas čia WC) matomas tiesiai nuo stovėjimo aikštelės.
                                    

          Pastato dalis išsikišusi ir pakibusi virš griovio. Ant stogo kampo tupi pelėda- išminties simbolis, saugojo ten tupinčius.
Žemutinė pilis buvo ūkinė komplekso dalis.
                                         

         1457 metais Kazimieras Jogailaitis nusipirko Marienburgo pilį už 660 kg aukso. Tai vyko 13 metų karo metu tarp Lenkijos ir Kryžiuočių ordino. Žemaičiai tuo metu užėmė Klaipėdą.  O Lenkija prisijungė nemažai kryžiuočių žemių. Gaila, kad LDK nepadėjo lenkams, praleido progą praplėsti šalį, atkeršyti už skriaudas.
                                        

         Įėjimas į visas 3 pilis ir bendras buvo saugomi pakeliamų tiltų, po jais grioviuose buvo vanduo.
                                        

          Pačiam mieste Malborke žiemą mažai žmonių ir automobilių. Ant tilto per Nogatą nėra turistų.