2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

Aplink Esperanto gimtinę

                                                         
   
       
       Esperanto yra labiausiai paplitusi dirbtinė kalba. ESPERANTO, išvertus iš esperanto kalbos, reiškia „turintis viltį“. Liudvikas Zamenhofas 1887 metais Balstogėje išleido pirmą knygą esperanto kalba, pasirašęs pseudonimu Dr. Esperanto.
                             

          Šioje kalboje nėra išimčių, 24 taisyklės, ją lengva išmokti. Apie pusę žodžių šaknų yra paimta iš romanų kalbų. Ši kelionė sukasi apie Balstogę bei Palenkę. Tai vaivadija šiaurės rytinėje Lenkijoje su centru Balstogėje. Istoriškai ilgai šis regionas buvo Lietuvos Didiosios Kunigaikštystės dalis.
                                       
Lenkai jį vadina Bialystok, lietuviai- Balstogė. Jei išversti iš lenkų kalbos, vadintųsi „balta srovė“. Jei išverstume iš lietuvių kalbos į lenkų antrą pavadinimo dalį, būtų „dach“ (bialy dach).
Miestas paminėtas 1514 metais.
LDK Didysis Kunigaikštis Gediminas vietovę pavadino „Švaria balta srove“, miestas atsirado žymiai vėliau. Gediminas čia medžiojo taurą 1320 metais. Jo nuomone, čia galima būtų pastatyti medžioklės namą arba net įkurti kaimą. Gedimino vizija išsipildė. Upė, tekanti per miestą, ir dabar vadinama Bielaja.          
Balstogė dabar vadinama „Lenkijos Versaliu“, nes turi puošnius barokinius Branickių rūmus. Rūmuose dabar yra Balstogės medicinos institutas. Branickių rezidencija restauruota. Joje tikrai yra ką pamatyti.
                                       
Prancūziškas sodas kitoje rūmų pusėje su aibe žydinčių gėlių, iškarpytais krūmais, gausa skulptūrų. Įmantrūs ornamentai iš gėlių ir krūmelių. Paviljonas su ereliu. Fasado viršuje sudėtinga skulptūrinė kompozicija. Puošnūs didieji vartai, vadinami „Grifu“.
                                       
 Branickis XVII amžiuje buvo Palenkės vaivada. Sūnus buvo didysis Lenkijos etmonas. XVIII amžiuje Branickių rūmuose vyko baletas, teatras, svečiavosi poetas F. Karpinskis, karaliai: Augustas II, Augustas III, Stanislovas Augustas, Austrijos kaizeris Juozapas II, būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII.
                                       
     Balstogės miestas pastatytas kaip privatus didiko Jano Klemenso Branickio. Jis buvo kandidatas į Lenkijos karalius.
                                       
Miesto centras išsidėstęs šalia Branickio rūmų. Trikampė Kosciuškos aikštė. Kitoje jos pusėje arkikatedra. Aikštės viduryje rotušė. Už jos ir aplink ją kavinės, o vasarą atvirame ore.
                                       
    Aikštės pietiniai kampai susiformavo natūraliai kaip keliai į Surožą ir Chorošą. Balstogės rotušė buvo kaip prekybos centras. Jame Branickis sakydavo kalbą liaudžiai. Čia niekada nebuvo miesto valdžios. Dabar rotušėje įsikūręs krašto muziejus.
                                       
Šalia Branickio rūmų ir parko yra dar vienas parkas- Planty. Jame ganėsi didiko žirgai ir danieliai. Tarpukariu jame įrengtas Planty parkas, mėgstamiausia pasivaikščiojimo vieta tarp vietinių gyventojų.
                                       
   Jame yra skulptūra „Skalbėjos“ yra labai populiari. Kita- „Šuo Kavelinas“, keistos formos šuo yra parko dalyje netoli Esperanto viešbučio. Mikalojus Kavelinas buvo garsus Balstogės turtuolis.
                               

     Jis mecenavo, rėmė sportą. Buvo ekstravagantiškas: atjojęs arkliu į Ritz viešbutį užsakė 2 taures šampano- sau ir arkliui. Kitą kartą važiavo iš šio viešbučio vienas, bet pasamdė visus vežikus buvusius ten: vienas skrybėlei, kitas portfeliui, trečias sau.
                                       

      Jis gyveno 1865- 1944 metais. Ritz vietoje dabar Esperanto viešbutis. Kažkodėl Balstogė pagerbė įžymybę jo šuns paminklu, bet ne jo paties.
                                       
                                         
Pastatai renovuoti, gražūs. Smagu po Balstogę vaikščioti vasarą. Iš Kosciuškos aikštės tęsiasi Liepų gatvė. Ji pasiekia Šv. Roko bažnyčią . Iš toli ji gerai matoma. Yra lyg orientyras mieste.
                                       
  Buvau jos viduje ir nuomonė pasikeitė. Interjeras įspūdžio nepadarė. Nuo bažnyčios terasos matosi Liepų gatvė ir fabrikanto K.A. Moeso namas. Liepų gatvėje yra kavinės ir parduotuvės. Yra skulptūra, kur karalius suka ratą.                                            
                                                                                             Esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas gimė Balstogėje. Su jo ir esperanto vardu daug vietų Balstogėje. Esperanto viešbutis, prie jo buvau pasilikęs automobilį. 
                                       
    Balstogė skelbia vietą, kur jis gimė 1859.12.15. Miesto centre yra L.Zamenhofo gatvė. Joje kažkada stovėjo vienaaukštis namas, kūrėjo gimtinė. Dabar čia stovi daugiaaukštis, daugiabutis namas.
                                

     Antro aukšto balkone matome patį Liudviką Lazarį Zamenhofą. J. Šapiro buvo žymiausias tarpukario esperantininkas Lenkijoje. Jis su kitu esperantininku sėdi ant palangės žemiau Zamenhofo.
                                 

      Trečiame aukšte balkone yra pavaizduoti vaikai nesusiję su esperanto kalba. Tokia ekskursija po Balstogės centrą L. Zamenhofo gatve.
                                       
Gimtasis namas neišliko. Yra Liudviko Zamenhofo skveras miesto centre, kur stovi L. Zamenhofo paminklas. Jis yra šalia centrinės Liepų gatvės, perėjus vieną kvartalą.
                                       
   Varšuvos gatvėje Balstogėje yra L. Zamenhofo vardo centras. Tykocine Zamenhofo šeima gyveno prieš persikeliant į Balstogę.
                                       
Miestas buvo daugiatautiškas ir įvairiakultūris. Tai matyt įtakojo labiausiai pasaulyje paplitusios dirbtinės kalbos atsiradimui. Beje Liudvikas Zamenhofas yra gyvenęs ir Veisiejuose, Lietuvoje. Nors dabar viltį mažina anglų kalbos paplitimas.
                                      
   Suprašlis dabar yra Lenkijos stačiatikių centras. Jis tik 13 km nuo Balstogės. Miesto istorija prasidėjo, kai 1503 metais pradėjo statyti cerkvę. Gynybinė Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvė dominuoja vienuolyno komplekse.
                                       
 Gynybiniai mūrai matomi iš tolo, atvykstant į miestą. Stačiatikių vyrų vienuolynas Suprašlyje yra vienas iš šešių Lenkijoje. Yra sena biblioteka. Vienuolyno barokinis pastatas, Archimandritų rūmai ir juose ikonų muziejus.
                                       
Ikonų muziejus čia garsus, o ikonomis jį aprūpina... kontrabandininkai. Kai atima muitinė. 1752 metais pastatyti vienuolyno komplekso vartai- varpinė primena Branickių rūmų vartus Balstogėje. Netoliese gražiai slėnyje vingiuoja Suprašlio upė.
                                       
Suprašlyje yra garsus Veršalino teatras. Netoli mieste yra dvarininko Buchholco rūmai. Dabar juose mokymo įstaiga. Rūmai puošnūs, statyti XIX- XX amžiaus sandūroje, eklektiški. Šalia yra senas išlikęs sodininko namas.
                                       
Seniai seniai- 1695 metais paleista spaustuvė. Nuo 1711 metų įsikūrė pirmas rytinėje Lenkijoje popieriaus fabrikas.
                                       
Senose Suprašlio kapinėse yra neogotikinis Buchholcų mauzoliejus.
Suprašlis turi kurorto statusą.
                                       


Suprašlyje yra katalikų Švč. Trejybės ir neogotikinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčios.
Kitas miestas į šiaurės rytus nuo Balstogės yra Sokulka.
                                     
1609 metais Zigmantas Vaza suteikė Sokulkai miesto teises. Jono Sobieskio laikais Sokulkoje ir aplink ją buvo apgyvendinami totoriai. Jie buvo kariai, o žemę gaudavo vietoj algos. Jie turėjo pilną religinę laisvę.
                                       
Totorių šventės ir dabar dar vyksta. Miesto pavadinimas kilo nuo paukščio „sakalas“. XVIII amžiuje Sokulkoje apsigyveno daug žydų, plėtėsi amatai. Tą įtakojo Lietuvos iždininkas Tyzenhauzas. Miestas buvo daugiatautis.
                                       
Miesto centre ant kalvos stovi įspūdinga neoklasicistinė penkianavė šv. Antano bažnyčia. Sokulkoje labai švenčiama 3 karalių šventė. Vaikai ir suaugę, pasipuošę karūnomis, su vėliavomis eina per miestą. Nuo Sokulkos iki Balstogės 38 kilometrai.
                                         
    12 kilometrų nuo Balstogės į vakarus yra Choroš miestas. Jis senas, dar pagonių laikų. Čia buvo žemaičių- lenkų- rusų pasienis. Girioje buvo pagonių šventykla. Antra pavadinimo dalis kilusi iš slavų „roščia“- „giria“.
                                       
Choroš priklausė Chodkevičiams ir Pacams. 1683 metais didžiulis gaisras sunaikino miestą. Jį nusipirko Branickis. Pastatė rūmus- vasaros rezidenciją. Pas Branickį Choroše lankėsi karalius Augustas III, karalius Stanislovas Poniatovskis.
                                     
Linksmą gyvenimą Choroše aprašė broliai Kraševskiai 2 romanuose. Miestas klestėjo. Buvo tekstilės fabrikas, alaus daryklos, kepykla, vaistinė, vienuolynas, bažnyčia. Gyveno įvairių tautų žmonės. Prieš 100 metų čia gyveno 5000 žmonių.
                                       
Branickių vasaros rezidencija yra „ant vandens“- apsupta kanalo lyg saloje. Viduje yra rūmų interjero muziejus. Aplink rūmus kraštovaizdžio parkas ir labai ilgas kanalas.
                                       
Buvo Dominikonų vienuolynas su bažnyčia. Buvo gamyklos atskiruose pastatuose, deja juose dabar psichiatrinė ligoninė.
                                       
Vasarą smagu pėsčiomis po pelkę pavaikščioti. Lenkai mėgsta atvykti į Narevo pelkę laisvalaikiu šiltu metų laiku. Man irgi patiko. Atvažiuoji nuo Balstogės į Slivno vietovę apie 30 kilometrų, jei nuo Choroš- apie 20 km.
                                       
Ten pat pakrantė. Kuo didesnė kompanija, tuo geriau. Mes buvome dviese. Galima pasiimti maisto, gėrimo, alaus, maudymosi reikmenis, vienkartinius lietpalčius, jei gali lyti. Priekyje žygis atvirame ore.
                                       
Prieiname krantą. Plaustas prijungtas lynu yra. Sulipame. Griebiame rankomis už lyno ir... plaukiame į kitą krantą už keliasdešimt metrų. Gerai turėti su savimi pirštines. Tokie plaustu įveikiami ruožai gal keturi.
                                       
Toliau takas per pelkę medinis. Juo paprasta ir lengva eiti. Yra pakeliui 2 bokšteliai, kur pasilipus, galima pasidairyti ar pailsėti. Čia būtų gerai turėti žiūronus. Kai kur pelkė sausa, tiesiog pieva. Joje ganosi arkliai.
                                       
 Buvau nužengęs, kojos neklimpsta. Kitame krante negili Narevo srovė, yra slenksčių. Todėl maudytis malonu, jei karšta. Kitame krante Vanevo kaimas su bažnyčia, parduotuve, kavine. Po to vėl grįžtame atgal tuo pačiu medinio tako- plaustų keliu apie 1 kilometrą.
                                       
Nuo čia važiuojame toli į pietus. Ten kur baigiasi Palenkė. Teka didelė upė Bugas, kuri sudaro natūralią ribą. Už upės jau kita vaivadija.
                                       
Melniko seniūnija piečiausia Palenkėje. Melniko miestas  yra ant Bugo kranto. Tiksliau čia yra Palenkės Bugo kanjono kraštovaizdžio parkas. Miesto teisės suteiktos Melnikui 1501 metais. Tada pasirašytas Melniko aktas, deklaruojant glaudesnį bendradarbiavimą tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
                                       
    Melnike kryžiavosi sausumos kelias Vilnius- Krokuva ir vandens kelias- Lvovas- Gdanskas. Miesto centre Pilies kalnas su nedideliais pilies griuvėsiais ir panoraminiu vaizdu į Bugo slėnį. Papėdėje yra įspūdingi XVI amžiaus gotikinės bažnyčios griuvėsiai.
                                       
    Miestas pailgas, išsidėstęs palei upę. Gale miesto Kristaus atsimainymo bažnyčia. Šalia turgelis. Informacijos centras ir dviračių tako Gren Velo puikus sustojimo punktas. Įdomiausia mūsų laukia už bažnyčios. Aukščiau yra apžvalgos aikštelė su stogu.
                                     
     Nuo jos po kojomis balta balta. Tai vienintelė veikianti kreidos kasykla Lenkijoje. Manyčiau kreida labiausiai garsina Melniką. Informacijos punkte net savaitgalį pasiūlo miesto ir apylinkių žemėlapius.
                                     
     Šiauriau Melniko ant kalvos tarp miškelių yra šventas Grabarkos kryžių kalnas. Čia veikia pravoslavų moterų vienuolynas. Ant kalno veikianti cerkvė. Aplink kryžiai iš visų pusių. Papėdėje šventas šaltinis- šulinys su stogeliu.
                                       
     Šalia pradavinėjami tušti buteliai šventam vandeniui. Tikintieji susivilgo servetėles juo ir prausiasi, jas padžiauna ant medžio. Tokių nosinaičių mėtosi daug. Čia populiaru atvažiuoti motociklais ir dviračiais gražiomis kalvotomis apylinkėmis.
                                         
    Netoli yra regiono centras- Siemiatyčė. Miestas suklestėjo XVIII amžiuje, kai valdė Sapiegų giminės atstovė Ana Paulina Jablonovska. Pas ją lankėsi karalius Stanislovas Augustas. Dvaro ūkiniame gyvenime ji darė reformas ir mokė kitus reformuotis. Jablonovskos paminklas puikuojasi miesto centro skvere.
                                       
    1638 metais Sapiegų statyta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Ji įspūdinga ir iš vidaus. Puošni barokinė bažnyčia. Šalia jos yra vienuolyno ansamblis, dabar truputį apleistas, bet irgi garsus turistinis objektas.
                                       
      Anos Paulinos įdomybių yra daugiau Siemiatyčėje. Iš jos rūmus juosusios sienos likę vartai su sfinksais. Dar yra oranžerija. Po 1807 metų Tilžės taikos miestas atiteko Rusijai. Vėliau buvo Semiatyčės mūšis, sunaikinęs Jablonovskos rūmus. Mieste gyveno daug žydų. Išlikusi sinagoga.
                                       
       Už keliolikos kilometrų nuo Siemiatyčės yra Drohičinas. Tai seniausias Palenkės miestas, apie 200 metų buvo jos sostinė. Drohičinas senesnis už Krokuvą. 1253 metais jame karūnuotas Rusios karalius Danielius Romanovas.
                                       
    1498 metais suteiktos miesto teisės. Dabar mieste veikia kunigų seminarija. Drohičino centras yra pilies kalnas, kur Bugas daro kilpą. Įspūdingos miesto apylinkės aprašytos Senkevičiaus, Kraševskio kūriniuose.
                                     
    Miesto pakraštyje puikuojasi benediktinų vienuolynas su puošniu baltu rokoko bažnyčios fasadu. Jis šviečia iš tolo. Yra katedra su varpine, vienuolynu, pusrūsiu ir kolegija. Į jį veža mokinių ekskursijas.
                                       
       Miestas priklausė LDK kunigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui Didžiajam. Jį buvo nusiaubę kryžiuočiai. Pačiame miesto centre yra Švč. Mergelės Ėmimo į Dangų bažnyčia su varpine ir vienuolynu.
                                       
    Iš varpinės kelis kartus per dieną skamba heinalas. Drohičino herbe yra lietuviškas Vytis ir lenkiškas Erelis. Einant link pilies, įrengtas saulės laikrodis. Kadangi saulė šviečia, laikrodis veikia. Toliau vykstame Bugo kryptimi. Ši upė įteka į Narevą.
                                

    Prie jos yra sena vietovė, dabar trečias pagal dydį Palenkės miestas- Lomža. Nuo 1418 metų ji turi miesto teises. Nuo tada turi herbą- elnią šokinėjantį per akmenis.
                                

   Manoma, jog prieš tūkstantį metų Lomžos vietoje buvo gyvenama.Yra versija, jog 1009.03.09 Lomžoje žuvo šventas Brunonas su 18 misionierių. Jie vyko apkrikštyti Lietuvą.
                             

Lomžoje gyvena 60 tūkstančių žmonių.  Seniau Lomža buvo Mazovijos miestas. Narevo upė vingiuoja pro miestą, ji anksčiau atstojo kelią, upe vyko susisiekimas. Miesto centras yra ant aukšto stataus kranto. Tai buvo natūralus barjeras nuo priešų.
                                

     Tiesa Senoji Lomža buvo 5 kilometrus į pietryčius nuo dabartinės Lomžos. Ta vietovė yra prie plento vedančio į Zambruvą. 1526 metais pašventinta Lomžos katedra. Tais metais Lomža prijungta prie Lenkijos karalystės. Tuomet tęsėsi 2 Lomžos klestėjimo šimtmečiai. Ji buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje. Prekyba klestėjo.
                             

Lomžos centre yra Senojo Turgaus aikštė. Joje rotušė su bokštu. Prie jos įterpta naujoji rotušė. Einant link Narevo yra gatvė- akmeniniai laiptai. Žydų gatvė. Ji nuveda žemyn į Lomžos uostą. Jame 2017.06.24 startavo III Lietuvos Nacionalinė Ekspedicija.
                               

Akmeninių laiptų viršuje yra Napoleono vartai. Sakoma, jog name prie vartų nakvojo imperatorius. Netoliese yra Kapucinų vienuolynas su bažnyčia.
                                

   Dvorna gatvėje yra gotikinė katedra su barokiniu fasadu. Langai vitražiniai. Lubos tipiškos gotikinės. Vienoje koplyčioje yra Lomžos Dievo motinos paveikslas su karūna. Katedroje tamsoka net saulėtą dieną. Per paskutinį karą Lomža labai nukentėjo. Vyskupas rožančiais ir įtikinimais paveikė vokiečių kariškius. Todėl katedra išliko sveika.
                                

    Garsiausia Lomžos aktorė Hana Belicka, ji apdainavo miestą. Farna gatvėje yra suolelis su sėdinčia Hana. Prie jos mėgstama fotografuotis. Ji turi stilingą plačią skrybėlę.
                             

Lomža turi savo Romeo ir Džiuljetą. Tai Leonas ir Galina. Jie įsimylėjo 1918 metais, kai Lenkija paskelbė savo nepriklausomybę. Jį pakirto paskutinė kulka tose kovose, o ji pakėlė ginklą prieš save.
                               

    Į šiaurę nuo Lomžos yra Piontnica. Praktiškai kitame Narevo krante. Joje XIX amžiaus gale įkurta tvirtovė iš kelių fortų. Ja naudojosi Rusijos armija. Ten daug pylimų, griovių, požemių.  Nuo ten patogiau fotografuoti Narevo vingius.
                                

     Lomžos apylinkėse yra Novogrodo miestas. Jame esančioje piliavietėje įkurtas Kurpių liaudies buities muziejus. Kurpiai yra kaip mūsų žemaičiai, lenkiškas regionas. Miestas nedidelis ir neįspūdingas. Šalia teka Narevas. Skansenas plačiai išreklamuotas Lenkijoje.
Po to reikia suktis atgal į šiaurę. Nuo Bugo krantų iki Narevo krantų, prie kurio įsikūręs Tykocinas.
                                       
Miestas paminėtas XI amžiuje. Priklausė Mazovijos kunigaikščiams. Jis buvo Lietuvos pasienyje. 1425 metais gavo miesto teises. Po to atiteko Goštautams.
                                       
1560 metais tapo LDK Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto nuosavybe. Jis čia turėjo renesansinę pilį. Iki 1569 metų, Liublino unijos pilis priklausė Lietuvai. Po unijos dalį žemių Žygimantas Augustas perleido Lenkijai.
                                       
Tykocinas atiteko etmonui Steponui Čarneckiui. Per jo dukters vedybas vėliau tapo Branickių nuosavybe. Trumpai miestas buvo Prūsijos, vėliau Rusijos nuosavybe. Vienu metu Tykocine buvo Lenkijos arsenalas.
                                       
Miestas nukentėjo nuo švedų antpuolio ir gaisro. 1657 metais Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės atkovojo pilį iš švedų. Vyksta populiari mūšio rekonstrukcija, pasirodymas prieš turistus.
                                       
    Paskutinė mūšio rekonstrukcija buvo 2017.02.04. Buvo 360 metų nuo mūšio. Patrankos, kardai, šautuvai. Šūviai, dūmai. Graži, skirtinga, įdomi kariškių apranga.
                                       
Jonušas Radvila mirė Tykocino pilyje 1656.12.31. Jis pabėgo nuo rusų tvano Vilniuje. Bogumilas Radvila norėjo tapti Lietuvos valdovu atskirai nuo Lenkijos. Buvo sudaryta unijos sutartis su švedais. Jie buvo užėmę Tykociną kitame Narevo krante. Pilyje buvo P. Sapiega su kariais. B. Radvila su švedais pilį užėmė.
                                       
Atstatytas barokinis miestas. Didžiulė turgaus aikštė. Puošni Švč. Trejybės bažnyčia. Priekinė siena arkomis sujungta su dviem bokštais. Viename bokšte laikrodis ir muša varpas. Virš vartų yra evangelistų skulptūros.
                                     
  Didžioji barokinė sinagoga yra turistų traukos centras. Šalia yra atstatyti Talmudo namai. Abiejuose pastatuose veikia Palenkės muziejus.
                                       
     Tykocino sinagoga antra pagal senumą Lenkijoje po Krokuvos sinagogos. Tykocinas buvo žydų miestas. Viduje išrašinėtos sienos stebina. Darbuotojas paaiškino, jog per karus sinagoga išliko.
                                       
     Sinagogoje viduryje yra bima (sakykla ) ir altorius. Erdvė didelė. Aplink yra pailgos patalpos su grotuotais langeliais be stiklų. Ten melsdavosi moterys su vaikais.
                                       
      Turgaus aikštė pavadinta S. Čarneckio vardu. Jis nusipelnė miestui ir valstybei kovoje su švedais. Aikštėje yra jo paminklas, pastatytas 1762 metais, antras civilinis paminklas Lenkijoje po kolonos Varšuvoje.
                                       
   Kuo dar garsus Tykocinas? Čia įsteigtas garbingiausias Lenkijoje Baltojo erelio ordinas. Jam pastatytas paminklas. Puošni barokinė bažnyčia pastatyta su polėkiu.
                                       
     Interjeras turtingas, patinka joje pasižvalgyti. Yra ant sienų Branickio ir jo žmonos portretai. Jiems kaip S. Čarneckio paveldėtojams atiteko Tykocinas.
                                       
        Janas Klemensas Branickis fundavo Tykocino bažnyčios statybą. Bet jis leido ardyti apleistą Žygimanto Augusto pilį. Gerai dabar: yra ir bažnyčia, ir atstatyta pilis.
                                       
Šalia alumnatas ir S. Čarneckio aikštė. Alumnatas yra feodalizmo laikų internatinė mokykla, kurioje mokiniai buvo išlaikomi. Tykocino alumnate buvo išlaikomi Lenkijos kariškiai, netekę pragyvenimo šaltinio.
                                       
Alumnate nepertraukiamai teikiama nakvynė nuo 1643 metų iki dabar. Už jo iš karto Narevo upė ir vaizdingas tiltas per upę. Žygimanto Augusto pilis jau už upės. Alumnate galima dabar ir pernakvoti, ir pabaliavoti.
                                       
Tykocinas nedidelis 2000 gyventojų turintis miestas. Yra išlikęs Bernardinų vienuolynas su 3 fligeliais, šv. Elžbietos koplyčia, erdviu kiemu, apjuostas tvora su vartais. Jame įsikūrę globos namai, kuriuose gyvenę pagyvenę dvasiškiai.
                                       
 Pilies buvo likę tik griuvėsiai. Ji visai atstatyta. Mačiau jos nykius griuvėsius. Dabar buvau pilyje. Yra restoranas, viešbutis, muziejus. Nebūčiau matęs griuvėsių, galvočiau, jog gerai išsilaikė.
                                       
     Šalia Tykocino 4 kilometrai už miesto prie Narevo senvagės yra Pentovo dvarelis arba gandrų kaimas. Dvarelis pastatytas 1904 metais. Dvarelyje yra daug žirgų pramogoms.
                                       
    Yra 2 apžvalgos bokštai. Daugiausia yra gandralizdžių- dešimtys. Kadangi aplankiau Pentovą žiemą, nemačiau nei gandrų, nei jų atneštų vaikų.
                                       
     Čia atvažiuoja šeimos su vaikais praleisti laiko gamtoje. Mačiau poilsiautojus, kuriems laužas teikė šilumą ir kepė maistą. Ant suolų patiesti kailiai, ant jų sėdi žmonės, užsikloję kailiu, nes žiema, visur sniegas.
                                       
 Nuo Tykocino per Knyšiną, kuris yra didelių girių sostinė, 34 kilometrai iki karališko miestelio- Korycino. Tačiau reikia sustoti Knyšine. Kadaise garsus miestas.
                                       
    1568 metais Žygimantas Augustas suteikė Knyšinui Magdeburgo miesto teises. Mieste buvo rūmai, kuriuose mėgo būti Žygimantas Augustas. Būtent čia jis mirė 1572.07.07. Miesto centre stovi Žygimanto Augusto skulptūra su karūna.
                                       
 Karališkų rūmų Knyšine nėra nė pėdsako. Garsusis dailininkas Janas Mateiko nutapė didelį paveikslą "Žygimanto Augusto mirtis Knyšine". Mieste yra Šv. Jono bažnyčia, statyta 1520 metais, 1770 metais perstatyta.
                                       
    Man bebūnant bažnyčioje nupuošė ir išnešė kalėdinę eglutę iš bažnyčios. Už miesto, važiuojant Tykocino kryptimi yra vietovė Knyszyn zamek. Dabar čia pilies nėra, bet anksčiau čia buvo Žygimanto Augusto medžioklės pilis.
                                       
Korycinas dabar nedidelis. Gavęs Chelmno miesto teises 1671 metais, suteikė karalius Kaributas Višnioveckis. Karalius Žygimantas Vaza III 1601 metais pastatydino bažnyčią.
                                       
Korycinas ilgą laiką buvo ant karališko kelio Lietuvos pusėje šalia Lenkijos sienos. Per miestelį teka upė Kumialka. Prie jos gražus ir sutvarkytas parkas su tilteliais. Malonu čia leisti laiką. Pirmą bažnyčią čia pastatė Žygimantas Augustas 1571 metais.
                                       
   Korycino parke yra šventas šaltinis. Gyvuoja legenda apie dvi liepas ir švč. Mergelė Marijos stebuklingą paveikslą. Prie upės stovi labai aukšta 2- bokštė neogotikinė bažnyčia, kuri iš toli matoma. Korycino aikštė yra kitoje plento pusėje.
                                       
Ne kartą per miestelį važiavau, visada mielai sustoju ir pasivaikštau. Aikštėje daug gėlių. Ant namo sienos miestelio herbas- kryžius su karūna. Dabar Korycinas garsėja braškėmis, vyksta braškių šventė kasmet. Aikštėje yra mergaitės- braškės skulptūra.
                                       
Dar Korycinas garsėja sūriu iš nepasterizuoto karvės pieno. Sūrių gamyba paplito čia švedų tvano laikais XVII amžiaus viduryje. Mokėsi amato jie iš šveicarų. Nuo Korycino 15 kilometrų iki Suchovolos.
                                       
Europos centrą turime mes ir didžiuojamės. Lenkai irgi turi Europos centrą Suchovoloje. Nesiimu spręsti, kurie teisingesni. Dar esu matęs Europos centrą vakarinėje Ukrainoje prie Rachovo, Užkarpatėje. Suchovolos centre yra ženklas, rodantis Europos centrą.
                                       
Suchovola įamžinusi atminimą kunigo J. Popeluškos, kuris nukentėjo nuo diktatūros. Jis žuvo nuo totalitarinio režimo Vloclaveke. Jam užvesta beatifikacijos byla. Čia yra ir šviečiantys fontanai. Nuo Suchovolos tik 11 km iki Štabino.
                                     
Grafas Karolis Bžostovskis 1820 metais paveldėjo žemes. Baudžiauninkus paleido iš baudžiavos. Čia buvo melžimo aparatai ir pieno separatorius. Štabino respublika tapo labai turtinga. Grafas pralenkė laikmetį. Štabino respublika prasidėjo nuo 13 praskolintų hektarų prie Bebros. Grafas pastatė plytų gamyklą, lentpjūvę, stiklo lydyklą, ketaus lydyklą, kur lydė rūdą.
                                       
     Dabar jau nebėra ženklų iš šios respublikos. 1910 metais pastatyta neogotikinė bažnyčia.
                               
       Pietrytinis Palenkės kraštas yra prie Baltarusijos sienos. Tai gamtos paminklais turtingas kraštas. Jį aplankė mūsų nacionalinė ekspedicija. Belovežo giria yra abipus Lenkijos- Baltarusijos sienos.
                                 

      Belovežo miestelis yra 4 kilometrai nuo sienos perėjimo punkto. Keliaujant tai yra atspirties taškas. Didelė stovėjimo aikštelė. Suvenyrų pardavėjai. Turizmo informacijos centras. Jame dirbantis lenkas informavo apie viską.
                                 

        Miestelyje yra Belovežo Nacionalinio parko direkcija. Šalia naujas viešbutis. Anksčiau šioje teritorijoje buvo caro medžioklės dvaras. Likę senų pastatų, vartai, takai, dideli medžiai.
                                

     Lauke pritaikyta pailsėti, pavalgyti- stalai padengti nuotraukomis, žemėlapiais ir kita informacija. Tai parkas su 2 vartais atvykimui. Šalia yra rausva stačiatikių cerkvė.
                             

      Belovežo giria saugoma UNESCO. Ji yra seniausia giria lygumų  Europoje. Čia medžiojo mūsų valdovai Vytautas Didysis, Jogaila, Žygimantas Senasis. Čia buvo medžiojami žvėrys- ruošiamas maistas kariuomenei Žalgirio mūšiui.
                               

     Belovežo miestelyje yra geležinkelio stotis ir traukinys turistams. Stotyje restoranas. Išvykos tik turistinės, nes už 2 km jau Baltarusija, niekur nenuvažiuosi.
                                     

    Keli kilometrai nuo miestelio auga daug senų storų ąžuolų. Pakeliui dešinėje pelkė. Kairėje miškas. Toliau miškas visur. Lutovnios upė teka juoda. Nutiestas pažintinis lentinis takas kelių šimtų metrų ilgio. Yra kasa, vasarą reikia mokėti Bet rudenį nereikia.
                               

       Čia auga ąžuolai: Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvialitės, Vladislovo IV, Jogailos ir t.t. Augo 2 ąžuolai- Algirdo ir Kęstučio kaip dvyniai. Algirdo ką tik nulūžęs. Nusprendėme, kad Kęstutis ilgiau gyveno.
                                       

    Nuo ąžuolų augimvietės eina siauruko bėgiai. Jie eina per mišką ir prie Hajnuvkos, bet labai siauri.
                               

    Kitas objektas, kuris dar labiau garsina Belovežą,- stumbrynas. Tiesiai nuo ąžuolų iki jų apie 3 kilometrus prasto kelio. Aplink per Belovežo miestelį virš 10 kilometrų.
                                       

    Čia stovėjimo aikštelė miške, suvenyrų kioskai. Stumbrai gyvena keliuise aptvaruose. Tai gyvena po 2, tai po daugiau. Viename plote matėme stumbro ir jaučio mišrūną.
                                        

       Kitame aptvare gyvena elniai. Atvažiuoti ir išvažiuoti iš stumbryno yra atskiri vienos krypties keliai. Reiškia, vasarą daug žiūrovų suvažiuoja. Įėjimas kainuoja 10 zlotų.
                             

    Už 22 kilometrų yra Hajnuvka- apskrities centras. Tai jau tikras miestas ant Belovežo miško ribos. Čia prekybos centrai. Katalikų dvibokštė bažnyčia.
                                

     Viduje viskas iš medžio: klausyklos, altorius, atminimo lentos. Šviestuvai visi iš ragų.
                                          

    Hajnuvkos centre- cerkvė. Čia jų ne viena. Bet šita įspūdinga. Nemoku nusakyti stiliaus. Bokšto išorėje daug metalo, jis papilkėjęs priduoda senumo. Varpinė originali. Grožimės eidami aplink cerkvę ir iš priešais esančios laisvos žalios erdvės.
                                         
             

2 komentarai:

  1. Taip smagu pamatyti nuotraukose tas vietas, kur vaikščiojau pati. Gera, kad Tu duodi tiek kultūrinio peno...Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Stengiuosi pateikti įdomią ir gražią informaciją, sudominti keliaujančius. Sutikčiau prisijungti.

      Panaikinti