2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Gėlių ir levadų šalyje

                                       
       
   Gal per daug išdidžiai pavadinau Madeirą šalimi. Bet ji tokia ypatinga, turistų labai mėgstama, esanti toli nuo žemyninės Portugalijos. Ji galėtų būti atskira valstybe, visus metus panašus oras. Pastoviai žydi, pastoviai bėga levadomis vanduo.
                                       
   Kita vertus ne į visas salas nuskrendame antrą kartą. Madeira išimtis . Čia gražu visus metus. Žiemą nešalta. Vasarą nekaršta. Žiedų gausybė ir kvapai atima žadą. Tiesiog vaikštai ir gėriesi.
Iš Lietuvos nuvykti į Madeirą nėra paprasta.
                                       
   Tiesioginių skrydžių nėra. Užsakomieji skrydžiai iš Lietuvos neįvyksta. Pinigus paima. O nenuskraidina. Bet ir toliau reklamuojasi. Žodžiu sakant: ir gudri višta užpakalį išsidilgina. Čia apie save.
                                       
   Madeira yra Portugalijos sala. Ji arčiau Afrikos nei žemyninės Portugalijos. Aukštos stačios tamsios uolos, padengtos augmenija. Todėl žalia. Arba spalvota dėl žiedų. Portugalai jūreiviai garsėjo savo tolimais plaukimais.
                                       

   Grįždami iš atrastų ar įsisavintų žemių, sustodavo pailsėti Madeiroje. Augalus pasodindavo. Klimatas čia idealus. Drėgmės netrūksta. Dabar, kai sukurtas levadų tinklas. Tai vandens pilni grioviai. Bėga iš šiaurės į pietus, kur sausiau.
                                       
   Gėlių kiekis stulbinantis. Krūmai, medžiai, mažos gėlės žydi. Spalvos ir formos įvairiausios. Kvapai įmantriausi. Visur kvepia.
                                       
   Kadangi Madeiroje jau antrą kartą, tai kai kurie specifiniai dalykai neatlieka stebuklo vaidmens. Bet gėlių gausa užburia. Praeitą kartą teko būti žiemą saloje.
                                       
    Dabar- vasarą. Temperatūra truputį aukštesnė. Visas dienas +22 pavėsyje. Ryte būna debesų. Jeigu plonai apsiniaukę, vis tiek šilta, ultravioletiniai spinduliai praeina.
                                           
   Madeira tinka tiems, kas nori vaikščioti, važinėti, laipioti. Gulėti prie vandenyno galima, bet bangos didelės, krantai statūs.
                                       
   Keliai labai lygūs ir geri. Tik statūs. Buvo atvejų kai plente ar gatvėje teko įjungti pirmą bėgį, nes antru nepatraukė. Buvo nejauku leistis daugiau kaip kilometrą iš kalnų iki vandens lygio. Nuolydyje ar įkalnėje prisiminiau seniai automokykloje mokytą pajudėjimą, užtraukus rankinį stabdį.
                                       
    Kitaip per statu, mašina rieda. Namie paprastai važiuoju neveikiančiu rankiniu stabdžiu. Madeiroje teko keisti įpročius. Šviesos reikalingos tik plente ir tunelyje. Pastarųjų Madeiroje begalės. Per savaitę tikrai važiavau per tunelį šimtą kartų.
                                       
   Vairuotojai mėgsta palakstyti. Vakarais motociklais. Autostradoje net fūros. Bet jie nerodo agresijos. Per perėjas praleidžia. Parduotuvėje praleido ne kartą be eilės, nes nedaug pirkau. Automobiliai maži, apynauji.
                                       
   10 metų automobilių jau nedaug. Dažniausia markė: Renault, po to Peugeot. Toliau Smart, Nissan, Toyota. Daug kabrioletų. Apsipirkdavau didelėje parduotuvėje Madeira Forum, kur pirkdavo portugalai dideliais kiekiais. Tai jų Akropolis. Ne kartą praleido be eilės, nes pirkome nedaug.
                                       
   Poilsiautojų daugiausia prancūzų. Po to portugalai, olandai, vokiečiai, skandinavai, lenkai. Lietuvius per savaitę matėme du. Vietiniai stengiasi kalbėti angliškai. Aptarnavimo sferoje visi kalba angliškai.
                                       
   Madeiroje patys įspūdingiausi regionai yra šiaurės rytuose Sao Lourenco iškyšulyje ir šiaurės vakaruose Seixal- Porto Moniz. Šiuos objektus aplankėme antrą kartą. Sao Lourenco- nuostabus ilgas siauras uolėtas ir žalias gūbrys, lyg drakono nugara nusitęsia link Europos.
                                       
   Baigiasi iškyšulys uolomis- salomis. Dabar nuvažiavome į įspūdingiausią tašką iš kurio matosi daug uolų vandenyne. Pasifotografavome ir pasigrožėjome neskubėdami. Panoraminiai vaizdai.
                                       
Jie matosi iš lėktuvo kylant ar leidžiantis Funšalio oro uoste. Uostas ant polių užima salos galą. Ten reikia pilotams ypatingo meistriškumo leidžiantis. Pasigėrėjome fantastiniais vaizdais.
                                       
   Šiaurinė pakrantė yra stati, kai kur neprieinama. Daug krioklių. Ponta Delgadoje važiavau per seną tunelį- plovyklą. Ten nuo uolų krenta vanduo tiesiog ant mašinos. Sao Lorenco miestelyje valgėme nuostabią žuvį- espadą. Lietuviškai tai kardžuvė. Šios gilių vandenyno vandenų žuvys pagaunamos tik prie Madeiros ir Japonijos.
                                       
   Espada pateikiama įvairiai. Dažniausiai su termiškai apdorotu bananu ant jos. Kaulų joje nėra. Šalia salotos ir bulvės. Kartais bulvės supjaustytos kubeliais įmantriai apdorotos, jog nesupranti kas tai. Dažnai būdavo užpilta marakujos sultimis su sėklomis. Pasakiškai skanu.
                                       
   Kardžuvė ilga ir juoda. Ji atrodo baisiai. Daug aštrių dantų. Bet užtat skanu. Šią žuvį labiausiai gaudo Camara de Lobos žvejai. Prie šio miesto yra aukščiausias Europoje skardis.
                                       
   Sao Vicente mikroskopinis miesteliukas. Viena gatvelė palei vandenyną turistams, maitinimui. Už uolų bažnytėlė, upės žiotys su auto ir pėsčiųjų tiltu. Palei upę senas pėsčiųjų tunelis. Valgai, grožiesi ir fotografuoji.
                                       
   Tarp šiaurėje esančio Sao Vicente ir pietuose Ribeira Brava eina tarpeklis. Juo pagrindinis plentas tarp pietų ir šiaurės. Transporto arterija. Vidury to kelio yra Serra de Agua. Miestelis ypatingas tuo, jog čia turistai išsuka iš plento.
                                       
Pakyla iki 1 km aukščio. Taškas Encumeada. Iš jo matosi šiaurinis ir pietinis krantai. Vyksta fotografavimas, filmavimas. Yra kavinė, suvenyrų parduotuvė, tualetas. Pakelė pilna mašinų. Įkalnė nemaža, sunku sustoti.
                                         
   Aplink kalnai ir jų viršūnės virš galvos. Aibė takų pėsčiųjų žygiams. Jei nežygiuojam tada važiuojam. Iš čia patogu pakilti į plokščiakalnį.
                                       
 Iki čia kilome, dabar ir vėl aukštyn. Vaizdai dar žavesni. Ant kelio nukritusių uolų yra, pervažiuojam seną tunelį. Prarajos pakraščiu pasiekiam apie 1300 m aukštį.
                                       
   Plokštikalnėje yra tiesus kaip styga kelias, kokio nėra kitur saloje. Palaidos karvių bandos bastosi. Debesys plaukia po kojomis. Privažiuojame vietą, kur daugybė automobilių. Nėra gyvenvietės, iš viso niekas negyvena čia. Pasitinka karvės.
                                         
   Rengiamės striukes, aunamės sportbačiais ir einame 1,8 km asfaltu iki Rabacal taško. Čia yra tik namas, tualetas. Išsišakoja takai. Mūsų tikslas už 2,5 km 25 kriokliai. Lipam žemyn tai laiptais, tai taku. Atsirado šalia levada, bėga vanduo. Dailiai išbetonuota, takas šalia. Kai kur levada apaugusi paparčiais visa žalia.
                                       
   Visa pakelė nuo plento žemyn. Dešinėje uolos aukštai, kairėje laukinės gėlės ir nulinkęs beveik horizontalus žemas miškas. Vėliau pakelėje atsiranda krioklių. Turistų daug abiem kryptimis.
                                       
     Svarbiausia čia avalynė- sportbačiai. Vietomis tenka stovėti kol prasilenkia priešais einantys.
Pasiekėme 25 Fontes arba 25 krioklius. Tai be galo graži vieta tikroje gamtoje. Aukštoje stačioje sienoje, kuri įlinkusi lanku bėga vanduo. Bėga pagrindinis krioklys. Tiksliau- krenta. Kaip kokioj didelėj gamtos statinėje puslankiu krenta, bėga, varva, laša... 25 skaičiaus neįmanoma nei patvirtinti nei paneigti.
                                           
    Žmonės po žygio fotografuoja, darosi asmenukes, kai ką ir aš nufotografuoju iš turistų. Kur vanduo nukrenta yra baseinas vandens su slidžiais akmenimis dugne. Aš įbridau ir pasinėriau. Vanduo šaltas. Manau apie 14- 15 laipsnių. Dar buvo vienas didvyris išsimaudęs.
                                       
   Po to nudžiuvus, kojoms palengvėjus kelias veda atgal. Dabar viskas matyta, bet eiti aukštyn. Parėjom 2,5 km iki Rabacal. Toliau asfaltu 1,8 km parvažiavom mikroautobusu už 3 eurus.
Iš kalnų leidžiamės prie vandenyno 1,2 km žemyn.
                                       
   Kelias siauras, vingiuotas, mažai automobilių. Nėra kur sustoti. Nusileidęs patekau į Calheta miesto centrą. Reiškia nusileidau geriausiu keliu nors maniau, kad stabdžių skystis užvirs. Calheta garsi smėlio paplūdimiu.
                                       
   Jo mums nereikia, nes norim valgyti. Einame paplūdimyje į restoraną ir valgome espadą. Šis miestas labai stačioje pakrantėje. Saulės spinduliai atsimuša į uolas ir atspindi šilumą. Karšta. Ypač iš kalnų nusileidus.
                                       
   Miestas nėra įdomus. Pačiame centre apačioje elektrinė užima didelį plotą. Viena gatvė pakrante. Prie jos viešbučiai, aikštelės. Virš galvos uolos. Krante eilė paplūdimių, jachtų uostas.
                                       
     Nuo kranto palei upę eina gatvė aukštyn. Ten policija, bažnyčia, virš jų vynuogių, bananų plantacijos. Šioje gatvėje toks nuolydis, jog be užtraukto rankinio stabdžio neįmanoma pajudėti.
                                         
          
   Ponta Delgada šiaurinėje pakrantėje ypatinga senu tuneliu, kuriame krioklys krenta ant automobilio, stabteli ir nuplauna. Miestas neypatingas.
                                       
   Yra gražių gėlių, patogu jas fotografuoti. Pavadinimas toks pats kaip Azorų sostinės Ponta Delgados, į kurią planvome nuvykti, buvo užsakytas viešbutis, išnuomotas automobilis, bet kelionė neįvyko.
                                       
   Šalia yra Boaventura- nedidelis miestelis. Jis gerai matosi nuo pakelės aukštos uolos. Matosi dar ir uolėta sala vandenyne. Vaizdai, vaizdai...
                                         
   
   Curral das Freiras- miestelis giliame slėnyje tarp kalnų, viduryje salos. Į jį nuvykstame plentu serpantinais, prieš miestelį ilgas tunelis. Tai yra vienuolių slėnis.
                                       
    Viduramžiais čia buvo bėglių ir nusikaltėlių centras. Dabar čia verčiasi žemės ūkiu ir turizmu. Gyventojų 2000, turistų atvyksta daug daugiau. Dominuoja bažnyčia. Maža aikštė. Miesto įstaigos, turistams skirtos vietos.
                                       
Išvažiuojam iš miestelio, tunelį įveikiame, dešinėn serpantinais atsiduriame Eira do Serado. Tai turistų taškas iš kurio matosi Curral das Freiras žemai po kojomis ir visas iš karto. Čia yra tik restoranas, suvenyrų didžiulė parduotuvė, viešbutis.
                                       
   Takas palei uolą nueiti pažiūrėti žemyn į miestelį ir visą vienuolių slėnį. Aplink visur žydi gėlės. Fotografuojant miestelį, jos papuošia nuotrauką, atrodo, jog fotošopu pasinaudota.
                                       
                                       
   Camara de Lobos- miestas pakrantėje, šalia sostinės Funšalio. Jis yra antras pagal dydį Madeiroje. Jame pakliuvome į šventę. Miestas išpuoštas blizgučiais, sintetinėmis širdimis. Gatvelėse skamba muzika.
                                       
   Sėdame tiesiog skersgatvyje. Gauname užsakytą fantastišką espadą. Kava kaip ir kitur saloje labai skani ir stipri. Kava Madeiroje super gera. Visur. Manau čia nėra prastos kavos. Manau tai liko iš portugalų keliautojų, nes Brazilija buvo Portugalijos kolonija, dar Angola ir Mozambikas.
                                       
   Camara de Lobos yra žvejų miestas. Išvertus tai „jūros liūtų“ miestas, paminklas gyvūnui stovi mieste. Senamiestis nėra didelis. Išsiraizgę siauros gatvelės, nesuprasi, kur nueisi jomis.
                                       
   Pasiekiame bažnyčią. Čia pinami vainikai, puošiami altoriai gėlėmis. Vidury senamiesčio uola. Ant jos namai, viršuje yra plokštuma. Žydi spalvingos gėlės.
                                       
   Šalia Camara de Lobos yra cabo Žirao- aukščiausias Europoje skardis. Jis matosi beveik iš visur čia. Geriausiai nuo senamiesčio uolos. Šis skardis matėsi nuo mūsų viešbučio Funšalyje, paėjus iki pakrantės.
                                                 
                                                     
   Kas liko Madeiroje? Gyvenome Funšalyje apie 3 km nuo uosto. Susisiekimas geras, važinėjo nemokamas viešbučio autobusas, mes juo mielai naudojomės. Išlipi iš tokio autobuso ir matai užrašą: CR7, šalia skulptūrą. Kas tai? Cristiano Ronaldo.
                                       
   Vaikščiojom po Funšalio centrą ir krantine. Valgėme sardines ir espadą siauroje gatvelėje po atviru dangum. Matėme masinį liaudies muzikos koncertą su tautiniais vaizdais. Jį filmavo televizija. Vyko lauke prie tvirtovės. Krantinė ten žymiai aukščiau, todėl viską matėme iš viršaus. Panašu kaip mūsų „Duokim garo“.
                                       

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą