Japonija nustebino viskuo. Tolimi rytai kai nuo tėvynės žiemą skiria 7 valandos. Lietuvoje einama gulti kai Japonijoje jau keliamasi. Ten anksčiau pateka saulė negu Europoje. Azijoje mažai su kuo ji konkuruoja tuo klausimu.
Labai daug žmonių. Visur žmonės ir visą laiką. Vėlai vakare pilnos kavinės ir restoranai, važiuoja taksi ir metro.
Konnichiwa - labas (japoniškai). Žmonės labai geri. Nepažįstami netgi stengiasi padėti. Žaibo greičiu aptarnauja. Nesistengia apgauti. Nevagia. Galima savo daiktų nesaugoti. Jie vis tiek suras šeimininką. Buvo paliktas telefonas. Ir jis šeimininką surado po 2 dienų.
Vyksta tiksliai, preciziškai. Jei traukinys atvažiuoja 18.01, išvažiuoja 18.03. Taip ir būna, niekaip kitaip. Ir niekas nesigrūda. Stovi eilutėje vienas paskui kitą. Kokią valandą pasakyta, jog išvyks autobusas, tokiu laiku ir išvyksta.
Pigi šalis. Maistas, kasdieniniai daiktai, kavinės, restoranai žymiai pigesni nei Lietuvoje. Arbatpinigių neima, nes tos skolos negalės grąžinti.
Lietuva yra turtingesnė nei Japonija pagal BVP vienam gyventojui. Tai mums parodė japonas,- skaičius, grafiką. Ir jis nepiktai tai pateikė. Nesiginčijom. Atvykom iš turtingesnės Lietuvos į truputėlį mažiau turtingą Japoniją.
Visi kultūringi. Nusilenkia,- tai kultūros ženklas. Lenkiasi, eidami per budistinės šventyklos vartus. Nors japonai mažiau tikintys nei mes.
Vakare alubaryje baltais baltiniais po darbo vyrai geria po vieną alaus. Garsiai kalba, juokiasi, atsipalaiduoja. Bet ne per garsiai, jie niekam netrukdo.
Japonijoje daug šiltesnis klimatas. Spalio gale +25 oras, galima trumpomis rankovėmis ir netgi šortais. Įdegiau rankas nuo saulės.
Fukuoka- miestas pietinėje Kiušiu saloje. Šilta netgi naktį. Pavalgėme ramen prestižiniame maitinimo tinkle. Nustebino operatyvumas, reikėjo ant popieriaus pažymėti kokius 10 maisto požymių. Patiekė, uždarė langelį. Kaip prie klausyklos.
Iš Kiušiu salos į Honšiu salą. Ši didžiausia ir pagrindinė Japonijoje. Čia pavyko aplankyti Mijadžimą- miestelis, šventykla ir raudoni vartai vandenyje. Visa tai randasi Icukušimos saloje. Dar viena aplankyta sala Japonijoje - išimtinai salų valstybėje. Prie šių raudonų vartų pozavo G- 7 valstybių vadovai. Todėl man atrodė kaip sunkiai pasiekiamas taškas. Bet pavyko. Ir užbėgdamas už akių, vertinu Mijadžimą kaip įdomiausią savo kelionės metu aplankytą objektą. Plaukėme keltu. Masės žmonių plaukė į Mijadžimą. Šimtai mokinių tvarkingai laukė kelto į salą ir atgal. Galvoju: kodėl mūsų, kai buvome mokiniais nevežė į jokią turistinę vietą ar šventą vietą? Gal dėl to noras pamatyti yra milžiniškas.
Mijadžimoje išlipome po neilgo plaukimo. Pasitinka elniai, kurie saloje gyvena. Norisi juos glostyti, šerti ir fotografuotis, bet nėra laiko. Einame prie raudonųjų vartų. Vaizdas tikrovėje pranoko įsivaizduotą. Fotografuojamės. Einame apie vartus ir per juos. Nes... atoslūgis, jūra atsitraukusi. Juos galima liesti, fotografuoti.
Netoliese šintoistinė šventykla. Ją apeiname, apžiūrime. Už jos kelias į kalną. Ten dar budistinė Daishoin šventykla su vaizdu žemyn. Tiltas per upę. Tvenkinukas su vandens lelijomis. Pakeliui pavalgome keptų austrių. Europoje austrės yra prabangos maistas, o Japonijoje turistų pakelėje. Jos šalia jūros sąsiauryje auga. Pakeliui į kalną daug akmeninių žmogučių palei kelią raudonomis kepurėmis. Jie saugo vaikų sveikatą. Viršuje yra gongas, kurį galima skambtelti.
Nusileidus dar vienas kalnas su šventykla. Nusiavus batus lygiomis grindimis pasivaikščioju. Iš 3 pusių vaizdas žemyn. Basumą griežtai prižiūri darbuotoja. Iš 3 pusių sienų nėra, pastatyta ant medinių stulpų. Už jos matosi 5 aukštų šventykla.
Mijadžima išties šventa vieta. Čia negimstama ir nemirštama. Čia elniai yra šventi. Nėra gimdymo namų ir kapinių. Kai kurie elniai su ragais, bet dauguma be ragų. Dalis yra dėmėtų.
Mijadžimos šventykla yra kultūros pasaulio paveldo objektas. Virš jos iškilęs Misen kalnas. Kartu jie sudaro labai populiarų vaizdą Japonijoje.
Netolima kelionė į Hirošimą. Čia didelis miestas, plačios gatvės. 1945.08.06.08.15 sustojęs laikrodis. Taikos memorialo muziejus. Daug nuotraukų, aprašymų, schemų, išlikusių sudegusių ir išsilydžiusių daiktų. Vienareikšmiškai sukrečia. Įvyko tragedija. Daug pamatyta. Suvenyrų čia pirkti nesinori. Žuvo apie 140.000 žmonių.
Mergaitė šalia Hirošimos susirgo vėliau. Ji žinojo padavimą apie gerves teikiančias palaiminimą. Ji lankstė iš popieriaus gerves, bet... mirė. Dabar gervių manau yra milijonai.
Mokiniai grupėmis atvyksta su išlankstytomis gervėmis. Su procesija jas atneša, patalpina tarp milijonų gervių. Sustoja akys ir širdis , matant tokią ceremoniją.
Ikoninis pastatas, išlikęs per bombardavimą. Namas su kupolu be stogo. Jis atpažįstamas iš interneto, žiniasklaidos. Apėjau reliktą. Populiarus foto objektas. Aptverta tvorele. Sunku suprasti, ką namas išgyveno per atominę ataką ir po to. Leidžiantis saulei už pastato matau nuostabią vakaro žarą. Šalia teka upė. Pastatų, išgyvenusių katastrofą, yra daugiau. Bet jie perstatyti, renovuoti, adaptuoti. Todėl vienintelis nerekonstruotas yra ikona.
Per Hirošimą eina šinkansenas. Greitasis traukinys, stojantis Hirošimoje 2 minutėms. Tai greitasis traukinys, vykstantis 250 km/val greičiu.
Tokiu greičiu atskrendi į Kiotą. Tai senoji Japonijos sostinė. Ji išliko per paskutinį karą nesugriauta. Daug turistų. Miestas didelis. Tačiau nustebino geležinkelio stotis,- supermoderni, daug aukštų, daug erdvės viduje ir išorėje. Tai tiesiog milžiniškas meno kūrinys. Apsigyvenam centre. Viešbutis susietas su TV bokštu. Iš bokšto vaizdai tamsoje nuostabūs, visas miestas po kojomis.
Kiotas buvo Japonijos imperijos sostine nuo 794 iki 1868 metų. Tais laikais šalį valdė šiogunai. Iš visos valstybės atstovai susirinkdavo Kiote. Tie vykimai į sostinę buvo pastovūs, reguliarūs. Nijo pilis visa tai matė. Mes joje buvome.
Ilgas koridorius ir daug salių dešinėje. Jose atvykę šiogunai laukė priėmimo. Toliau jie pasitarime. Žmonės sėdi ant grindų. Išorėje yra didelis japoniškas sodas, tvenkinys. Teritorija didelė, daug žalumos.
Auksinis paviljonas saugomas UNESCO. Čia Kinkakuji šventykla labai fotogeniška. Atspindžiai vandenyje. Masė turistų fotografuojasi Auksinio paviljono fone. Čia apžiūrime iš išorės, po to takas kyla aukštyn. Yra vieta turistams mesti monetas ir pataikyti į indelį. Dar yra labai sena pušis. Neaukšta, įstrižai auganti. Lyg milžiniškas lapas.
Kijomizu šventykla pasirodė visu gražumu. Kaupėsi juodi debesys. Bet buvo šilta. Pradėjo lyti. Tam buvome pasiruošę. Bet lietus sustiprėjo iki krušos. Labai stipri. Buvome šventyklos pastogėje.
Lauke sniego prisnigo, kad tapo slidu. Čia vaizdas atsiveria paėjus į šoną, nusileidus taku žemyn. Ten švento vandens šaltinis. Samčiai ilgais kotais, bet atsigeriame, nusiprausiame. Žmonių nedaug dėl krušos.
Po to einame siauromis senamiesčio gatvelėmis. Jos stačios, vingiuotos ir siauros. Daug vietų nusifotografuoti. Naminiai marinuoti agurkai užkandai. Kijomizu šventykla nuostabi.
Vykstame į Narą. Ji dar senesnė Japonijos sostinė. Didžiulis Elnių parkas. Jame pirkau sausainių elniams. Bet jų susirenka daug. Ypač ateinantys į mane su ragais išgąsdino. Bet patys elniai švelnūs, juos glosčiau beveik kaip savo namie katinus.
Todaiji šventykloje mačiau didžiausią Budą. Į šventyklą galima įeiti, apeiti ratu ir vėl išeiti. Dydis nustebino. Jos aukštis 15 metrų. Šventyklos vartai mediniai labai dideli ir labai seni. Tiesiog dėl to nusilenki. Japonai nusilenkia kaip mes nukeliam kepures prie bažnyčios.
Kasugos šventykla irgi Naroje. Ją juosia 786 akmeniniai žibintai. Čia pirkome palinkėjimus. Gerus pasilikome sau. Blogus neutralizavome vietoje. Čia mačiau vestuves. Įdomi patirtis. Bet labiausiai Naroje patiko elniai.
Kiote vakare pažiūrime spektaklį apie vietines tradicijas, apie Kioto gyvenimą. Mieste einame ieškoti geišų. Nes tai jų miestas. Bet tikrą geišą pamatyti sunku. Pamatėme tamsoje, prasilenkėme, bet nufotografuoti nespėjau.
Vėl nuostabi Kioto geležinkelio stotis. Čia susikerta įvairūs keliai. Laukiame savo šinkanseno. Nusiperkame dėžučių Tai maisto daviniai, pritaikyti keliavimui. Yra maisto rinkinys, servetėlė, pagaliukai valgymui. Važiuojame virš 2 valandų iki Tokijo. Pavalgome nueiname į WC. Ir kelionė įvykusi.
Tokijas. Megapolis. Dangoraižiai. Japonija yra seisminėje zonoje. Tad aukštuminiams pastatams ypatingi reikalavimai. Japonai senesnius pastatus ardo ir perstato, kad atlaikytų žemės drebėjimus.
Sostinėje važiavome pamatyti imperatoriaus rūmų. Daug čia žalios atviros erdvės. Rūmai už 2 tvenkinių, už 2 tiltų, už spygliuočių miškelio. Matosi rūmų galas ir džiaugiesi.
Rūmai miesto centre. Aplink Marunoučio rajonas. Prestižinis verslo. Čia Mitsubishi ofisai. Restoranai ir dangoraižiai.
Edo virto į Tokiją 1868 metais. Tai susiję su Meiji Restauracija. Sostinė iš Kioto persikėlė į Edo. Mažas miestas virto milžinišku. Dabar Tokijuje gyvena 14 milijonų žmonių. Su priemiesčiais sostinėje gyvena apie 35 milijonus žmonių.
Ginza yra prabangus Tokijo rajonas. Čia garsiausių pasaulio firmų reklamos. Švyti neonai. Važiuoja Rolls- Roysai ir Lamborginiai. Čia minios žmonių eina šaligatviais, seka mirksinčias, šviečiančias, blizgančias reklamas. Jie grūdasi, netelpa. Sekmadienį uždaro gatvę, tada pirkėjai sutelpa.
Netoliese yra Akihabara. Tai centrinė Tokijo dalis. Garsėja elektronikos parduotuvėmis. Aplankiau foto parduotuvę ir vinilų parduotuvę. Foto labai norėjau pirkti, bet sau buvau pasakęs, kad turiu susilaikyti. Kas kam. Vieni perka brangius žvejybos įrankius, svajoja apie žvejybą. Man fotografija nuo vaikystės yra hobis, gyvenimo dalis, per ją pamačiau užsienį. Pakentėsiu dar be japoniško fotoaparato.
1 kilometras nuo Ginzos yra Tsukiji žuvų turgus. Jis mėgstamas turistų. Rajonas netoli įlankos, kur vandenyje gyvena jūros gėrybės. Turgus visas rajonas, neaukšti senoviški namai, daug prekybos ir valgymo vietų.
Šalia didelė šventykla, gražiai atrodo. Vandens stotelė kaip prie kitų maldos namų. Ir paminklas. Įžymiam žmogui. Jis pasirodo nusausino čia buvusią šlapią vietą, jūros dalį. Atkovojo žemę iš jūros. Netoliese prabangus jūros gėrybių restoranas. Jame skaniai ir prabangiai pavalgome.
Asakusa rajonas Tokijuje. Tai sena ir nauja. Naujas yra Tokijo Skytree. Sena tai Sensoji šventykla. Iki jos reikia brautis pro prekybinę pėsčiųjų gatvę. Tai Nakamise prekybos gatvė. Tai garsiausia parduotuvių gatvė Asakusoje. Ten parduodama viskas, keli šimtai metrų, daug turistų ir vietinių. Prie Sensoji šventyklos pildomi palinkėjimai, burtai. Pasivaikščiojus ir pavargus pats tas papietauti.
Netoliese einame į restoraną didelio pastato antrame aukšte. Valgome šabu- šabu. Pavadinimas keistas. Bet maistas neįprastai pateikiamas, bet labai skanus ir geras. Sėdime prie stalo keturiems. Viduryje stalo puodas su vandeniu. Uždega dujas padavėjas, vanduo užverda. Atneša labai plonai pjaustytos jautienos ir kiaulienos. Dedame mėsą į puodą, ji tuoj išverda, susitraukia. Valgyti labai skanu, ypač kiaulieną. Prieskonių, padažų būna pridėta daug. Gėrimai netoliese. Didelis aparatas. Visi gazuoti gėrimai ir pepsi kola ir koka kola. Tik aparatu sunku pasinaudoti nepratus.
Tokijo Skytree (Tokijo televizijos ir apžvalgos bokštas) yra 634 metrų aukščio. Baigtas statyti 2012 metais. Priešais bokštą stovi gelsvo bokalo su balta puta statinys. Tai Asahi alaus daryklos ofisas. Skytree masinis turistų traukos centras. 350 metrų aukštyje didelė Tokijo dalis matosi, net vandenyno dalis. Tačiau dalį jo dengia rūkas, netgi garsųjį Fuji kalną.
Sekantis objektas yra Šibujos rajonas. Jį garsina intensyviausia pasaulyje Šibujos perėja. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, tūkstančiai žmonių eina visomis kryptimis. Tai įspūdinga kai eini. Tai jauti visomis kūno ląstelėmis. Policininkai garsiu šaižiu švilpesiu praneša apie raudoną signalą. Aš asmeniškai labiau norėjau pamatyti šuns Hačiko paminklą. Šuniukas laukia šeimininko. Bet dėl helovyno šunelis buvo užtvertas nuo žmonių akių. Deja... Šis šuo garsus tuo, kad net 9 metus laukė savo šeimininko, grįžtančio iš darbo kai pastarasis buvo miręs.
Meiji šventykla. 122-as Japonijos imperatorius Meiji buvo sudievintas. Jam skirta šventykla. Aplink didžiulis parkas. Sunku suprasti kaip megapolio viduryje tiek žalumos išsaugota.
Iš Meiji parko einame pėsčiomis į Harajuku rajoną. Čia paauglių zona. Net aš nusiperku marškinėlius su katinais. Paaugliams čia parduotuvių daug, jie laukia eilėje, kol jos atsidarys.
Iš Harajuku rajono į Omotesando kalvas. Tai prestižinis rajonas sostinėje. Gatvė- alėja eina nuo kalvos žemyn. Joje sutinkame daug persirengusių žmonių, šeimų su vaikais nes helovynas. Jie labai skirtingi ir įvairūs. Bet visi geranoriški. Leidžiasi fotografuojami, tuo džiaugiasi. Įeiname į prekybcentrį su milžiniška vidine erdve. Architektai čia įgyvendino savo svajones.
Nelabai toli nuo čia Tokijo metropolijos vyriausybės pastatas. Nuo 45 aukšto,- namo stogo puikūs vaizdai į sostinę. Žemiau negu televizijos bokštas. Ryškiau matosi apačioje miestas. Prie pastato yra daug erdvės po stogu. Joje įsikūrę benamiai. Bet tvarkingai, gražiai, dėžės supakuotos , daug lagaminų irgi.
Sostinė apžiūrėta, nors reikėtų kelių savaičių tam. Varom prie švento japonams kalno- Fuji, jo aukštis 3776 metrai. Apačioje yra tradiciniai mediniai vartai ant ežero kranto. Fotografuojamės jų ir ežero fone. Tai tradicinis turistų kadras. Hakonės Nacionalinis parkas kalno papėdėje. Plaukiame piratų laivu per Ašio ežerą ir matome Fuji viršūnę. Atplaukus iš karto į lyno kelią ir kylame aukštai aukštai. Viršuje sieringi garai, aplink verda kunkuliuoja. Nusiperku dar suvenyrą. Po to perkame juodu kiaušinius ir skaniai suvalgome. Jie išvirti sieros garuose.
Aplankėme dar Gotembos ramybės parką. Čia tikrai ramu. Be mūsų buvo 2 žmonės. Taikos stupa., joje saugoma dalelė Budos pelenų. gražūs vaizdai. maži tvenkinukai su atspindžiais. Gražūs vaizdai į tolį, link Fuji kalno.
Hakonėje viešbutyje yra onsen. Tai karštos versmės. Ant viešbučio stogo įmerkiame kojas į karštą vandenį su vaizdu į Fuji. Jį matome ryškiai, be debesų ar rūkų. Viešbutyje yra sauna su karštu ir šaltu baseinais. Tuo pasinaudojame.
Kitą dieną bandome kilti į Fuji kalną. Ties ketvirta stotimi visus sustabdo, nes aukščiau pasnigo. Žiūrim, ką turim. Per debesis nieko nematome. matom miškus ir pievas. Nebe vakar. Pakeliui leidžiantis išnyra Fuji kalnas kokiai minutei ar dviem. Ir vėl dingsta debesyse. Vakar pamatėm ir užtenka.
Kelionė Japonijoje baiginėjasi. Grįžtame į sostinę. Paskutinis japoniškas vakaras Odaiboje. Tai dirbtinė sala. Super moderni. Tiltas į salą toks kaip Niu Jorke. Saloje stovi Laisvės statulos kopija.
Fotografuojamės. Japonijos televizijos ultramodernus pastatas su kabančiu rutuliu. Milžiniškas prekybos centras. Jame daugybė parduotuvių, kavinių. Nusiperku knygą apie Japoniją, pavalgome, paskutinis japoniškas alus.
Prie parduotuvės stovi vienaragis Gundamas. Labai didelis. Tokio niekur nemačiau, o čia milžiniškas. Prie jo fotografuojamasi, susitinkama.
Po to į Hanedos oro uostą. Jis pasirodė nedidelis, nors labai svarbus. Darbuotojai dirba labai gerai. Vienų keleivių nepažymėtas lagaminas, buvo pradingęs, bet vėl atrastas Hanedoje.
Sudie, Japonija. Tu nustebinai, pradžiuginai, paįvairinai gyvenimą.
