2018 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Kalnų stebuklas

                                            
                                        
                                

                                           

       Keliaujant po Šveicariją, pamačiau visko: senamiesčių, bažnyčių, pilių, krioklių, tarpeklių, ežerų. Bet kalnai labiausiai sužavėjo. Pats įspūdingiausias buvo pasikėlimas į Jungfraujoch ir vaizdai nuo jos. Vasarą, akinant saulei vaikštai po baltą sniegą. Apačioje ledyno liežuvis.
                                    

       Vienoje pusėje Jungfrau viršūnė. Virš galvos plazda gražioji Šveicarijos vėliava. Panoraminis vaizdas aplink 360 laipsnių. Šalia ant turėklo pozuoja juodi varnai. Jie tikisi maisto iš turistų. Jungfraujoch reikia pasiekti, nes aprašyti neįmanoma.
                                

       Iš Lauterbrunnen slėnio važiuojame traukiniu iki tarpinės stoties. Vaizdai prašosi atidaryti traukinio langą ir fofografuoti. Tarpinėje stotyje aplink pievos. Jose ganosi karvės.
                                 

       Vaikštau tarp karvių ir fotografuoju. Kiekvienos karvės varpas skirtingas ir skamba skirtingai. Tad girdime kariljono muziką nemokamai. Šeimininkai jas atskiria pagal garsą.
                                        

      Melžimui karvės išsirikiuoja pagal hierarchiją- vyriausia priekyje, po to jaunesnės iki jauniausios. Virš jų iškilusi trijulė: Eiger, Monch ir Jungfrau. Trys viršūnės. Sėdame į kitą traukinį ir važiuojame į aukščiausią geležinkelio stotį Europoje- Jungfraujoch.
                                       

       Didelė kelio dalis eina tuneliu, iškirstu uoloje. Pakeliui sustojama pažiūrėti ir fotografuoti snieguotas viršūnes. Atvažiavome į 3454 m aukštį. Gavo visi Jungfrau- Europos viršūnės- pasą, į jį antspaudą su apsilankymo data.
                                     

       Milžiniškame pastate yra visko. Pirmiausia kylu liftu į Sfinkso terasą. Čia panorama, juodos varnos ir ... stebuklo jausmas.
                                             

       Taip gražu ir tylu. Lyg kokia Alpių simfonija. Neina akių atitraukti nuo vaizdų. Dėl saulės tenka užsidėti saulės akinius. Turistų čia visur daug.Sfinkso pastate yra meteorologijos stotis, dirba mokslininkai.
                                        

         Pastate dar yra: Alpių sensacija, panoraminio kino salė. Įdomiausi viduje yra Ledo rūmai. Į juos einame ledo koridoriumi, kur sienos, grindys ir lubos ledinės. Čia yra kelios salės su ledinėmis skulptūromis.
                               

     Alpių sensacijoje rodomi svajonių ar pasakų lygio Alpių vaizdai ir Jungfrau geležinkelio tiesimo istorija.
                                     

Virš Ledo rūmų yra plato. Atvira aikštelė, padengta natūraliu sniegu, vaizdai aplink kvapą gniaužiantys.
                               
                           
       Jungfraujoch yra aukščiausiai esanti laikrodžių parduotuvė pasaulyje, aukščiausiai esanti šokolado parduotuvė Europoje, aukščiausiai esanti pašto dėžutė Šveicarijoje. Nuo jos matomas ilgiausias Šveicarijoje Alečo ledynas- 22 km. Grįžtant atgal, debesys apgaubė kalnų viršūnes.
                              

      Man tai aukščiausiai ir daugiausiai įspūdžių davė įspūdžių Šveicarijoje. Ne veltui dar 1928 metais Salomėja Neris eilėraštyje apdainavo Jungfrau. Poetė 2 kartus yra keliavusi po Šveicariją. Į Šveicariją turistų grupes rinko Balys Sruoga. Su grupe kopdamas į Jungfrau ledynuose jis buvo pasiklydęs.
                                     

        Leidžiantis žemyn traukinuku kai kas užmiega, kai kas juokauja įspūdžių poveikyje. Lauterbrunnen slėnyje matome krintančius krioklius. Vienas jų aukščiausias Šveicarijoje.
                                        

      Yra kapinės. Tipiškos Šveicarijai. Žmonės palaidojami laikinai 30 metų. Kiti ilgiau. Antkapiai skiriasi. Tai priklauso ar yra kam rūpintis ir prižiūrėti.
                                    

       Vienas krioklys ypatingas- požeminis. Trumelsbacho krioklys galingas, į jį pakylame liftu, o nusileidžiame taku. Daug apžvalgos aikštelių po uolomis, prieblandoje.
                                       

      Srovė galinga, nuolydis didelis. Kas sekundę čia nukrenta 20000 litrų vandens. Net nėra su kuo palyginti požeminio krioklio. Dėl šviesos trūkumo sunku nufotografuoti. Aplink šlapia.
                                 

        Netoliese aplankome Interlakeną- kurortą, įsikūrusį tarp Tuno ir Brienz ežerų. Čia lygumoje įsikūręs miestas. Aplink kalnai. Slėnyje pučia pastovūs vėjai. Juos išnaudoja parasparnininkai. Jie leidžiasi nuo aplinkinių uolų į miesto centrą.
                                

         Spalvingi kupolai vis atkreipia dėmesį. Nėra kada išbandyti šios pramogos. Centrinėje gatvėje parduotuvės, išpardavimai, kavinės, restoranai, bankai. Kazino. prie jo gėlių laikrodis. Netoliese kino operatoriaus skulptūra.
                                

        Arės tarpeklis- 1400 metrų ilgio kanjonas Arės upės šlaituose. Jis atidarytas publikai 1888 metais.
                                     

       Vingiai, zigzagai, tiltas ir laiptai kabo virš upės arba iškalti uoloje. Įspūdinga.
                                       

      Yra ką fotografuoti. Tačiau perteikti nuotraukomis tų vaizdų ir upės galybės neįmanoma.
                                      

       Upė prasigraužia per uolas ir teka slėniu, čia jaukiame miestelyje Innertkirchene nakvojau.
                                         

      Šalia bėgių buvusioje geležinkelio stotyje. Puikus viešbutis. Apačioje restorane puikus alus. Geležinkelis tarp bėgių padengtas guma, traukinys nekelia triukšmo. Šveicarai mėgsta anksti eiti gulti. Pas juos naktį ramu ir tylu.
                                

         Miestelis mažuliukas. 1 maisto parduotuvė. Bažnyčia netoliese. Ji visada atdara, aplankau ją. Šalia geriamo vandens fontanas. Prisipildau tuščius vandens butelius. Šveicarijoje visi fontanai tiekia nemokamai geriamą vandenį, jei neparašyta priešingai.
                               

       Žemiau bažnyčios kapinės. Vakare bandau vaikščioti po miestelį. Per kelioliką minučių viskas apeita,- tiesiog nėra kur eiti. Virš miestelio matomi kalnai keičia spalvą ir vaizdą, priklausomai nuo saulės padėties.
                                

          Kitoje pusėje tarpeklio kitas slėnis. Čia Mairingenas. Virš jo Raichenbacho krioklys 250 metrų aukščio. A. Konan Doilis aprašė, jog seklys Šerlokas Holmsas žuvo nukritęs nuo šio krioklio.
                                 

         Kitą dieną Bernas. Šveicarijos sostinė. Karšta. Senamiestis iš 3 pusių apsuptas Arės upės kilpos. Miestą saugo UNESCO. Upėje karštį malšina daug žmonių. Berno herbas yra meška. Nes vokiškai "baer" yra lokys. Aptvare gyvena gyvos meškos, jas mėgsta turistai.
                                            

       Jos gilioje duobėje ir dar turi kitą būstą upės šlaite. Šalia didžiausias Berno alubaris ir turistams reikalingiausia įstaiga WC jame. Prie alubario sėdi Einšteinas. Prie jo ir nusifotografuoju ant suoliuko.
                                

        Bernas yra ketvirtas pagal dydį Šveicarijos miestas. Tai federalinis miestas (Bundesstadt), faktinė, bet ne juridinė sostinė. Jis buvo išrinktas, kur posėdžiauja Parlamentas bei Vyriausybė.
                                

       Berno centre stovi Parlamento rūmai, priešais keturkampė aikštė su fontanais. Ji rekonstruota vietoj buvusios stovėjimo aikštelės 2004 metais. Rūmai pastatyti 1902 metais su didžiuliu kupolu. Kitoje rūmų pusėje teka upė Arė, rūmai įspūdingai atrodo, išgaubti į upės pusę.
                                          

       Šveicarija 1848 metais priėmė Konstituciją, kuri įtvirtino federalinę valstybę. Už konstituciją balsavo visi kantonai. Berne yra Vyriausybė. Įdomiausia, kad joje yra tik 7 nariai. Iš jų renkamas Prezidentas, kuris kasmet būna kitas.
                                

       Ministerijų skaičius didesnis, bet Vyriausybė nedidėja.  Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarijos konfederacija arba Helvetia (Helvecija). Pastarasis pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos. Tai moters personifikacija. Alegorija atvaizduota ant Šveicarijos frankų monetų. Helvetų gentis gyveno antikos laikais. Šveicarijos frankų banknotai prasideda nuo 10 nominalo, yra spalvingi ir ryškūs.
                                        

         Bernas palyginus nedidelis ir ramus miestas, berniečiai save vadina kaimiečiais. Šveicarijoje kaimietiškumas yra gerąja prasme, stovi kojomis ant žemės.
                                        

       Centrinė Berno gatvė- Kramgasse- turistų mėgstamiausia gatvė. 12-ame name įsikūrusi Lietuvos Respublikos ambasada.  Po Lietuvos vėliava įsikūręs restoranas. Užėjau atsivėsinti, paragauti alaus, nes mieste 34 laipsniai karščio.
                                  

     Kai paklausiau padavėjos dėl ambasados virš jų, ji patraukė pečiais. Šios gatvės viduryje stovi Zytglogge- bokštas su astronominiu laikrodžiu ir besisukančiomis figūromis. Veiksmas užtrunka ilgiau negu Prahoje, kartojasi kas valandą. Bet mechanizmas išlikęs iš viduramžių.
                                         

        Netoli stovi gotikinė katedra su nuostabiu portalu, kuriame pavaizduoti nusidėjėliai pragare ir šventieji danguje. Jis išlikęs originalus iš XIV amžiaus. Berne daug šulinių su legendinėmis skulptūromis ir viduramžių miestiečių gyvenimo siužetais.Namai Berne su arkadomis, todėl net per lietų malonu vaikščioti.
                                        

         Kita stotelė Šveicarijoje- Reino kriokliai šiaurėje prie Vokietijos sienos. Tai įspūdinga vandens masė. Ją apžiūrėjau iš abiejų krantų ir iš laivo. Laivo valdytojas plukdė tiesiai į krioklį.
                                

         Karštu oru buvo ne tik nuostabu, bet ir vėsiau. 150 metrų pločio ir 23 metrų aukščio vandeningiausias europos krioklys stebina turistus. Krioklio vidury iškilusios 2 uolos, ant kurių gali išsilaipinti turistai.
                                

       Virš krioklio iškilusi Laufen pilis. Viduje muziejus, ekspozicija, geri vaizdai žemyn į krioklį. Kitoje upės pusėje Šafhauzeno miestas. Virš miesto vynuogynų apsupta iškilusi viduramžių pilis ant kalvos.
                                

        Kantonas yra bendravardis. Laivu plaukėme su audiogidu. Praplaukė pro pakrantėje esančią vietovę Nulis, kuri priklauso Ciuricho kantonui. Todėl jų vaikai eina per tiltą į kitoje pusėje esančią mokyklą.
                                

        Netoliese Šteinas prie Reino- mažas senovinis ir turistinis miestelis, apjuosta gynybine siena. 500 metrų paėjus pasiekiame Reiną- tai senamiesčio ilgis, o plotis dar mažesnis. Namai išdažytomis sienomis. Miesto herbas Šventas Jurgis  ant žirgo kovoja su drakonu- toks kaip ir Marijampolės.
                               

         Pakeliui važiuojame per Susten perėją. Joje yra tikro sniego. Įbridau į upelį- vanduo tik vos teigiamos temperatūros, tuoj ištraukiau kojas. Susten perėja 2224 metrų aukštyje.
                                

          Keletą kantonų aplankius, pavyksta aplankyti 4 iš karto. Keturių kantonų ežeras apdainuotas Maironio. Ežeras šakotas su įlankomis ir pusiasaliais. Laivu plaukiant komforto būsena- ne taip karšta, daug beikeičiančių vaizdų. Matosi viršūnė Rigi Kulm, kur sėdėdavo Maironis.
                                

      Priplaukėme Liucerną. Šveicarijos centras. Miesto vizitinė kortelė- dengtas medinis koplyčios tiltas su bokštu. Aštuonkampis Vandens bokštas buvo archyvas, iždas ir kalėjimas, pastatytas 1300 metais.
                                

       Tilto skliautuose piešiniai iš miestiečių ir šventųjų gyvenimo. Tiltas yra degęs, tad ir paveikslai ne visi išlikę. 204 metrų ilgio per Roiso upę, pastatytas 1333 metai, ilgiausias dengtas tiltas Europoje.
                               

        Tai katalikiškas miestas, o bažnyčios labai puošnios. Kitas tiltas, jungiantis Roiso krantus yra Malūno. Buvo reguliuojamas upės vandens lygis. Čia seniau viskas verčiama į upę ir vanduo nešvarus. Kitoje upės pusėje yra keletas senovės turgaus aikščių.
                               

      Tai Vyno turgaus, Daržovių, Grūdų. Čia miesto rotušė. Dešinėje toliau yra Šv. Leodegardo bažnyčia su 2 smailais aukštais bokštais. Ji matosi iš tolo plaukiant ežeru. Ji yra pagrindinė katalikų bažnyčia Liucernoje.
                                

       Viduramžiais Liucerna su Uriu, Švicu ir Untervaldenu- 4 kantonai- sudarė konfederaciją, Šveicarijos pradžią. Po to jie sumušė Habsburgų armiją ir įtvirtino nepriklausomybę.
                               

       Liucerna su 80 tūkstančių gyventojų yra septintas pagal dydį miestas Šveicarijoje. 1666 metais pastatyta barokinė Jėzuitų bažnyčia, turtingu ir puošniu interjeru.
                                   

        Liūto aikštėje- uoloje iškaltas Mirusio Liūto paminklas. Jis skirtas visiems užsienyje už narsą ir ištikimybę žuvusiems kareiviams. Garsiausi kariai buvo XVIII amžiaus gale saugoję Prancūzijos karalių ir žuvę per revoliuciją 1792 metais. Sukūrė B. Torvaldsenas.
                                

        Čia ir baigėsi kelionė po Šveicariją, gražią, turtingą, ramią šalį. Čia visi sveikinasi ir šypsosi. Čia švaru ir daug senovės palikimo.
                                     

        Čia kalnai atrodo lyg stebuklas, kriokliai krenta. Karvės lyg iš Milkos reklamos vaikšto po kalnų pievas. Traukiniai gražūs, tvarkingi ir punktualūs.
                                   

      Šveicariją visi stengiasi pamėgdžioti. Lietuvoje turime miestelį Šveicarija. Lenkijoje Suvalkų priemiestis taip vadinamas. Čekijoje ir Vokietijoje šalia yra 2 kalnuotos- Čekijos ir Saksonijos Šveicarija.