2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Karštis ir senovės paminklai- Egiptas








Geltonas smėlis, gelsvos-rusvos-pilkšvos kalvos, žalia Nilo slėnio juosta nuo Sudano iki deltos, žydra jūra, daug tamsių malonių žmonių (dažnai, net įkyrių) ir daug daug saulės. Jos čia daugiausia. Kur nelaistoma, ten niekas neauga. Lietus ten neįsivaizduojamas dalykas. Toks pirminis vaizdas, atvykus į Egiptą.
7 pasaulio stebuklai ir vienintelis iš jų išlikęs,- piramidės. Dar faraonai ir Egipto dievai. Tokias žinias mes gavę mokykloje iš senovės istorijos.


Plotas – 1 001 450kv.km. Gyventojų – 83 milijonai. Valstybinė kalba – arabų. Sostinė – Kairas. Jame gyvena apie 8 milijonus, o su priemiesčiais- 25 milijonus žmonių. Tai didžiausias Egipto ir visos Afrikos miestas. Egiptas antra pagal gyventojų skaičių ir vienuolikta pagal plotą valstybė Afrikoje.


Tiesa nedidelė dalis- Sinajaus pusiasalis yra Azijoje. Per šalį teka ilgiausia pasaulyje upė Nilas. Jo slėnyje gyvena didžioji dalis egiptiečių. Absoliuti gyventojų dauguma- arabai. Pietuose gyvena tamsūs , aukšti nubiai. Sivos oazėje gyvena berberai. Dar yra krikščionių koptų ir graikų.

Egipto piniginis vienetas- Egipto svaras (EGP), lygus 100 piastrų, turintis apie pusę lito vertės. Egipte pinigus keičia bankai. Jų reikia piramidėse ir kitose valstybinėse įstaigose. Parduotuvėse ir turguje galima atsiskaityti doleriais arba eurais. Jei moki doleriais, populiariausia jiems valiuta, grąžą paprastai atiduoda doleriais. Vykstant į Egiptą, pageidautina turėti smulkių dolerių. Jie tinka arbatpinigiams už kambario tvarkymą ir oficiantams. Pirkau parduotuvėje ir mokėjau už vieną daiktą svarais, doleriais ir eurais.

Dažniausiai tautiečiai atvyksta į Hurghadą, Šarm-el-Šeichą ir Tabą. Tai masinio turizmo centrai. Iš viso šalyje yra 11 kurortų, kai kurie jų labiau specializuoti.
Hurghada išsidėsčiusi Raudonosios jūros pakrantėje. Tai žvejų kaimas , XXa. gale virtęs kurortu. Tarptautinis aerouostas randasi šalia miesto. Besileidžiantys lėktuvai dažnokai praskrenda virš viešbučio. Pastarųjų didelė įvairovė. Teritorijoje vienas ar daugiau baseinų. Prie pat Raudonoji mėlyna jūra.

Paplūdimyje ir prie baseino yra barai. Jeigu AI (viskas įskaičiuota), gali neišeiti iš viešbučio teritorijos visą laiką. Nebent suvenyrų ir lauktuvių parvežti, nes viešbutyje brangiau ir mažesnis pasirinkimas. Paplūdimyje galima išmokti plaukti burlente, paplaukioti ant banano ar sofos pririštos prie katerio. Paprastai vairuotojai turistus vandenyje apverčia, bet vanduo šiltas.

Dar būna kupranugaris ir beduinas, siūlantis pajodinėti. Dar visa įvairovė nardymo pasiūlos. Kai kas tiesiog brenda iki koralų ir su akiniais bei vamzdeliu stebi povandeninį gyvenimą. Daug laivų kasdien plukdančių į salas pasimaudyti, pasideginti, paplaukioti su plaukmenimis ir vamzdeliu aplink rifus. Nuostabiai atrodo povandeniniai koralų kalnai: įvairiaformiai, įvairiaspalviai, gausybė įvairiausių žuvų. Jei turi rankoje maisto, jos tiesiog apsupa, randiesi žuvų tunte, tik pagauti rankomis jų nepavyksta. Kiti laivai plukdo giluminio nardymo mėgėjus. Jūros lygis svyruoja pagal potvynių- atoslūgių grafiką.

Saulės ir karščio pakanka. Reikia nepamiršti išsitepti kremu nuo saulės. Rankšluosčiai ir maudymosi kostiumai išdžiūsta greitai ir dieną, ir naktį. Kambaryje tenka įjungti kondicionierių, dažnai minimaliai temperatūrai nustatytą. Jei per šalta, užtenka balkono duris atverti. Išėjus iš kambario, išsijungia kondicionierius.

Bet lietuviai garsūs išmone: gauna atsarginę kortelę ir jos neišima iš lizdo. Kambarių tvarkytojai džiaugiasi radę dolerį ant lovos. Tada jie užtiesalą suraito įmantria forma. Jų atlyginimas apie 400 litų, tad doleris jiems rimtas uždarbis. Teko matyti, kai gavęs iš vieno turisto 3 dolerius vietinis šokinėjo iš džiaugsmo. Po to netgi kažkur dingo ir nepavyko su juo nusifotografuoti. Jie kasdien ir ne po kartą klausia:“Ar viskas gerai?“ Atrodo net įkyru, bet jie brangina savo darbo vietą ir persistengia.

Viešbutyje restorano padavėjai gana vikriai atneša paprašyto gėrimo: šalto vandens, alaus ar vyno. Vienas aukštas tamsus vyrukas ypač greitai atlėkdavo su padėklu. Jo paklausėme: „Kaip gyveni?“ Jo veidą papuošė didžiulė šypsena: „Aš esu labai, labai, labai laimingas“. Negalėjai nepatikėti jo nuoširdžiais žodžiais. Lietuvoje per krizę tokios frazės iš viso negirdėjau.

Luksoras,- populiariausia kelionė iš Hurghados. Lengvai pasiekiama autobusu per 4,5 valandos. Privažiavus Nilo slėnį, ryškiai žalia spalva džiugina akį. Tarsi linija atskiria žalią- drėkinamą žemę nuo geltonos- dykumos.
Įspūdingiausias Karnako šventyklų kompleksas. Dešimtys tūkstančių žmonių jį pastatė. Pradėjo statyti XI dinastija, labiausiai pastatyta XIX dinastijos metu. Virš 1000 metų buvo po smėlio sluoksniu. Dar ir dabar obelisko viršus, nublukintas saulės, skiriasi nuo buvusios paslėptos dalies. Obeliskai keliasdešimt metrų aukščio pagaminti iš vientiso akmens, kurio kasyklos yra virš 300 km piečiau.
Komplekse daug pilonų, šventyklų.

Šventasis ežeras, kuris toli nuo Nilo. Faraonų laikais ežeras po žeme susisiekė su Nilu ir vandens lygis svyravo pagal upės lygį. Jei aukštas lygis faraonas imdavo didesnius mokesčius, nes nuo vandens priklauso derlius. Jei žemas lygis- mažiau ar visai neimdavo, kad pavaldiniai neskurstų.

O kad dabar prie Seimo ir Vyriausybės rūmų po tokį ežerą? Netoli ežero stovi Amenchotepo III akmeninis skarabėjas. Jį apėjus reikiama kryptimi atitinkamą skaičių ratų, išsipildo turistų norai. Ir eina jie ratais aplink, kol pameta ratų skaičių.

Luksoro šventykla randasi Nilo pakrantėje, miesto centre. Jos gražus vaizdas žavi plaukiant upe, vaikštant mieste. Vakare būna gražiai apšviesta. Nilo pakrantėje gana populiaru ir skanu valgyti turistams. Aplink motorinės valtys, keltai, kruiziniai laivai ir feliugos. Jų pasvirę burių stiebai būdingi Nilui.
Keltu keliamės per Nilą. Važiuojame prie Memnono kolosų. Tai dvi milžiniškos sėdinčios beveidės, 18 m aukščio skulptūros. Antikos laikais viena skulptūra dainuodavo rytais- keičiantis temperatūrai akmens plyšiai skleisdavo garsą.

Toliau Tėbų pakraštyje nuošaliai U formos slėnyje yra Karalių slėnis. Jame 62 faraonų kapai požemiuose. Dauguma buvo išplėšti. Užtat 1922 m. rastas neišplėštas Tutanchamono kapas su brangenybėmis, auksine natūralaus dydžio kauke.
Į slėnį neleidžiama neštis foto ir videoaparatūros, o su nusipirktu bilietu galima nusileisti į 3 kapus. Nuo vartų iki aikštės turistus veža atviras traukinukas. Aikštėje turistai išsiskirsto skirtingais takais į skirtingus kapus.


Karalių slėnyje karštis įspūdingas. Jokio šešėlio, jokios žolės, jokio medžio. Visame Luksoro regione kritulių per metus būna 1,5 mm. Tiek mažai, kad lyja ne kasmet. O jei kada krapnoja, net vietiniai ne visada pastebi.
Kitoje pusėje to paties kalno yra Hačepsutos šventykla. Kalkakmenio uolų papėdėje terasomis kyla 3 aukštais. Idealiai atrodo kompozicija architektūriniu požiūriu. Prie jos irgi veža traukinukas per įkaitusią dykumą. Išeinama iš muziejaus komplekso, kaip daug kur Egipte- per turgelius, prekyvietes. Vietiniai siūlo šalto vandens ir gėrimų. Visokių suvenyrų, paveikslų ar kičo susijusio su mitologija. Nekreipiu į prekeivius jokio dėmesio, net akių kontakto- ir gali ramiai praeiti jų sambrūzdį. Aplamai bekeliaudamas įgauni imunitetą vietiniams. Prie Hačepsutos šventyklos prekeiviai itin įkyrūs. Aš einu su videokamera ir juos filmuoju. Tada man nieko nesiūlo, o aš įamžinu į DVD jų prekybinius gabumus.
Tėbai buvo Naujosios valstybės sostinė 1550-1069 m. pr. Kr.
Kita populiari kelionė yra į Kairą. Ją renkasi mažiau turistų, nes labiau varginanti. Apie vidurnaktį turistai surenkami iš viešbučių ir atvežami į Hurghados centrą. Ten persėda į didelį autobusą ir visą naktį važiuoja į Kairą. Man “pasisekė“, kad buvo mažai turistų ir davė mikroautobusą. Jame buvo tik kondicionierius. Kur tau atsiras staiga didelis komfortabilus autobusas 2 val. nakties?
Kelionė su 2 sustojimais. Kam pavyko užmigti, tam pasisekė. Man pavyko. Kaire jau saulė aukštokai.


Egipto piramidės ir sfinksas. Pastarojo gimimo laikas ~ 2500m. pr. Kr. Jis saugo piramides. Manoma, jog tai Chefreno užsakytas paminklas. Iškaltas iš vientiso akmens, 20 m aukščio.
Didžiosios piramidės: Cheopso, Chefreno, Mikerino. Dar keletas mažesnių faraonių piramidžių. Chefreno piramidė, truputį mažesnė nei Cheopso, turinti neaptrupėjusią viršūnę ir atrodanti lyg su kepure, įspūdingiausia. Einame į jos vidų nuožulniai žemyn, po to aukštyn, horizontaliai ir vėl žemyn. Beveik visada pasilenkus. Iš priekio susilenkę grįžtantys. Fotografuoti neleidžiama viduj. Tamsus akmeninis Chefreno sarkofagas atidengtas. Grįžus tokiu pat būdu atgal, atrodo jog lauke gaivu. Nors karšta. Klaustrofobija sergantiems į vidų nepatariu eiti.

Faraono motinos piramidėje irgi apsilankome. Viduje nieko ypatingo. Tai daugiau dėl „kryžiuko“, jog buvau. Piramidės didingos, bet fotoaparatu įamžinti nesudėtinga, į kadrą telpa.
Aplink zuja prekeiviai, vietiniai ir turizmo policininkai. Visi siūlo nusifotografuoti su jais ar jų gyvūnais. Tą padarau nesunkiai iš toliau su teleobjektyvu ir be ginčų. Vietinio paprašau tik padaryti man turbaną iš mano šaliko. Su malonumu man apvynioja galvą ir neprašo pinigų. Tai jam garbė. O aš dienai tampu vietiniu. Turbanas tikrai saugo galvą nuo karštos saulės ir dulkių.

Po to pietūs laive- restorane virš Nilo. Kitoje upės pusėje matyti daugiaaukščiai Egipto televizijos ir kiti valstybiniai pastatai.
Egipto muziejus tikrai įspūdingas specialiai jam projektuotame pastate. Eksponatų begalės, išdėstymas patogus. Oras kondicionuotas tik keliose salėse- Tutanchamono galerijose, kur yra garsioji auksinė kaukė. Fotografuoti muziejuje irgi negalima. Įeinama per metalo detek torių.

Važiuojame per Kairą, kur nedaug šviesoforų ir chaotiškas eismas. Kertame Fatimidų kvartalą su laibais minaretais mameliukų mečete prie gatvės. Pro Chan al Chalili turgų. Po to šiaurinės kapinės- miestas mieste. Tai ne tik mauzoliejai. Ten gyvena tūkstančiai žmonių.

Nepatartina ten vieniems turistams vaikščioti. Vieni norėdami daugiau pamatyti, ėjo tarp antkapių , mauzoliejų. Temstant nepajuto, kaip atsidūrė trobelėje be durų. Joje spingsulė apšvietė kelis gyvus biedniokus ir nuogą lavoną susupta paklode ant stalo. Įspūdžių jiems užteko ilgam.
Gražiai atrodo Citadelė, pastatyta Saladino. Įspūdingos sienos ir bokštai, bei minaretai už jų.

Paliekame sostinę. Stojame benzino kolonėlėje atsipūsti, o už metro nuo autobuso- sąvartynas ir smarvė, musės.


Iki Sueco kanalo geltona dykuma. Vėliau pasirodo laivai, įlanka kairėje pusėje. Vienus pykina, kiti nori į tualetą. Egipte vairuotojai kaip ir Lietuvoje retai sustoja.
Įspūdis išlieka, sustojus vidury Nilo ant tilto. Egipte leidžiama sustoti. Visi puola fotogrfuoti ir filmuoti abiejose tilto pusėse. Ateina policininkas ir reguliuoja eismą, kad turistų lakstančių skersai tilto nesuvažinėtų. Norėjau su juo nusifotografuoti, bet jis neturėjo laiko. Aplamai fotografavau policininkus, prekeivius ir išmaldos prašytojus, net vaikus. Eismas chaotiškas, juk Afrika. Važiuoja normalios mašinos ir seni trandaletai, joja ant asilų, važiuoja kinkiniais.
Kalba angliškai visi, rusiškai irgi pagrindines frazes žino: "myliu", "pirk", "pigu", "draugas" ir tt. Viešbutyje ir autobusų vairuotojai bei jų gidai pasako lietuviškai: "laba diena", "ačiū". Kartais juos išmoko keiksmažodžių vietoj normalių žodžių. Jie kartoja, o turistai leipsta juokais, nes namie vietoj tokių žodžių būna "pypt".

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą