Vėl į Kiprą

                                       

- Vėl vyksti į Kiprą. Jau trečią kartą?

- Ne trečią, o ketvirtą, - atsakiau.

Draugai nustebo, sužinoję, jog skrendu vėl į Kiprą.

                                         

Turiu nuostatą, jog gyvenimas per trumpas, kad vykčiau atostogauti ir keliauti į tą patį regioną. Sulaužiau savo nuostatą. Vėl Kipre, vėl Larnakoje, vėl tame pačiame viešbutyje. Išimtis tik patvirtina taisyklę. Kipras vertas išimties.

                                         

Kovo mėnuo permainingas Kipre. Gali būti šilta, gali būti audringa, gali būti lietinga. Turistų labai mažai. Viešbučiai pustuščiai. Sezonas dar neprasidėjęs. Man bebūnant sutvarko audros suniokotą paplūdimį. 

                                         

Traktorius ir sunkvežimis išveža tonas rudų dumblių. Pastato skėčius ir gultus. Prašo 2,5 euro už gultą dienai. Gulinėja keli ryte. Prieš pietus jau beveik tuščia pakrantė.

                                         

Larnakoje daug tavernų. Ypač daug jūros gėrybių tavernų. Jūros gėrybių asorti, graikiškai vadinamas meze. 

                                           

  

Tai nemažas stalas , apkrautas daugybe lėkščių su įvairiausiu maistu. Skirtas dviem žmonėms. Bet užtenka ir trims. Vaišingumas būdingas kipriečiams.

                                         

Kipre tvarkingai važinėja miesto ir tarpmiestiniai autobusai. Važinėjau po Larnaką. Važiavau į sostinę.

                                          

Larnakos pakraštyje aplankiau Hala Sultan mečetę už Druskos ežero. Ežeras po žiemos prisipildęs vandens. Didžiojoje ežero dalyje jau nėra flamingų, reiškia, žiema baigėsi. Už autostrados dar mačiau keliolika flamingų.

                                       

                       

Mečetė nedidelė. Išklota raudonu kilimu. Viduje tuščia. Kaip visada, užtenka nusiauti batus.

Apelsinmedžiai pavasarį dar su vaisiais, bet jie rūgštūs. 

                                         

  Pievose žydi geltonos laukų gėlės, primenančios mūsų pienes. Žolė žalia. Pavakare vis palyja. Todėl visur kvepia. Ir pievoje, ir pajūryje, ir mieste, ir aerouoste. Išlipus iš lėktuvo, pajunti malonų gėlių kvapą.

                                         

Mazotos kaime aptikome kupranugarių parką. Čia yra asilų, ožkų, lamų. Įvairūs paukšteliai. Yra strutis, ponis. Bet įdomiausi čia kupranugariai. Jodinėjau ant kupriaus.

                                         

                     

   Patiko. Sėdi patogiai ant balno. Kupranugarį veda darbuotojas. Iš paskos eina kitas kupranugaris su turistu.

                                         

Parke yra kipriečio ūkininko būsto interjeras. Už gatvės auga saldžiavaisis pupmedis. Daug jo prinokusių ankščių ant medžio ir po juo. Tai maistas ir vaistas nuo impotencijos.

                                          

Važiuoju tolyn po žygio tarp kupranugario kuprų ir privažiuoju Petreono skulptūrų parką. Už 2,5 euro pamačiau daugybę skulptūrų. Autorius ką tik iškeliavęs amžinybėn. Mus pasitinka ir papasakoja esmę... paveldėtojas švedas.

                                         

 Po visą parką lydi katė. Ji ir atsisėda šalia, ir šokinėja nuo vieno akmens ant kito. Nebijo fotoaparato ir lankytojų. Tikra gidė. Svarbiausia yra Petreos skulptūra. Tai didelis žmogus su gyvate rankoje, jis gimęs iš akmens.

                                          

 Yra jautis, 2 liūtai, kiprietė valstietė, šeimos jėga, deivė Europa su 27 kasytėm, Adomas ir Ieva. Iš viso 33 skulptūros ar jų grupės.

                                          

Dar ten yra žydinčių gėlių, kaktusų, akmeninių vartų. Visur lydi katė. Yra koplyčia su tapybos darbais.

                                          

Larnakoje ant paties jūros kranto stovi sena pilis. Apžiūrėjau jos ekspoziciją, patrankas. Puikūs vaizdai nuo pilies viršaus atsiveria į krantinę ir senamiesčio kiemelius.

                                         

Britų valdymo laikais čia buvo kalėjimas. Dabar muziejus. Kieme būna kultūriniai renginiai. Pilyje yra antkapinių plokščių, patrankų šovinių.

                                         

Kipro sostinė. Didžiausias šalies miestas. Apjuostas gynybine siena. Kovo mėnesį maloniai šiltas oras. Daug suvenyrų pardavėjų, mažai pirkėjų. Nikoziją kipriečiai vadina Leukozija. 

                                         

Vasarą joje labai karšta. Miestas yra slėnyje tarp Trodos ir Pentadaktilos kalnų, tolokai nuo jūros. Dažnai turistai net neužsuka į sostinę. Nes pagrindinis aerouostas yra Larnakoje, kitas Pafose. Nikozija yra ambasadų, verslo miestas. Daug čia bankų ir kitų finansinių institucijų.

                                         

                           

Įdomiausia Nikozijoje venecijiečių statyta siena, supanti centrą. Yra keli miesto sienos vartai. Miesto siena iškilusi virš ją supančių dabartinės sostinės rajonų. Aplinkiniai XX amžiaus daugiaaukščiai papilkėję balti. Jie niekuo neišsiskiria.

                                         

Centrinė sostinės Ledros pėsčiųjų Ledros gatvė. Lietuviai ją vadina „Laisvės alėja“.  Ledra uždengta iš viršaus spalvingais medžiagos gabalais. Jei nedidelis lietus, nereikia ieškoti pastogės. Apsaugo nuo saulės. Ją kerta netvarkingai išsidėstę plyšiai, kuriuos sunku pavadinti gatve. Ledra yra senovinis Nikozijos pavadinimas.

                                          

Senamiestyje įdomus kompleksas: šv. Jono katedra, arkivyskupo rūmai, Makarijaus kultūros centras. Arkivyskupas Makarijus garbinamas Kipre, jis buvo pirmas nepriklausomo Kipro prezidentas. Šiame komplekse vitrinoje eksponuojami 2 jo limuzinai.

                                          

Ledros gatvė atveda nuo miesto sienos iki sienos perėjimo punkto. Čia praleidžiami tik pėstieji. Parodai asmens dokumentą kipriečiui pareigūnui. Truputį paeini. Parodai dokumentą turkui pareigūnui. Jis įsiveda duomenis į kompiuterį. Pareinant iš šiaurinės Nikozijos į pietinę vėl tas pats. Kiprietis kartais paprašo parodyti pirkinius.

                                         

Turkiška Nikozija apšiurusi, mažiau europietiška. Čia pigiau. Kainos rašomos liromis ir eurais. Santykis 3:1. Pirkau suvenyrus. Suskaičiuoja liromis, pieštuku sumuoja ant popieriaus skiautės, pasako kainą eurais.

                                        

Pasukus į dešinę, yra turgus. Jame viską parduoda. Čia pirkau suvenyrus. Išėjus iš turgaus pro kitas duris ir pasukus į apdulkėjusią stovėjimo aikštelę.

                                         

 Randu apleistą senovišką kelių aukštų pastatą. Be durų ir langų. Buvęs gražus. Beveik pačiame Nikozijos centre. Neeuropietiškas vaizdas.

                                         

Šalia didelė mečetė. Išklota kilimu. Nusiaunu batus. Apžiūriu didelę vidaus erdvę. Vienas meldžiasi. Keli turistai. Miesto centre.

                                         

Tarp turgaus, mečetės ir pagrindinės gatvės kelios siauros gatvelės tapusios turgumi ir kavine. Čia vaikšto turistai, jų laukia pardavėjos. Yra ir rusakalbių prekiautojų.

                                         

 Tarp tų gatvelių vieną kvartalą užima daugiafunkcinis pastatas su uždaru kiemu. Tai Didysis Khanas karavansarajus. Pastatytas 1572 metais. Tai nakvynės namai, kavinė, žirgų poilsio vieta ir ritualinio apsiplovimo vieta. Įeiti į jį galima iš skirtingų pusių. Kieme kažkas muzikuoja. Yra kavinės, parduotuvės.

                                         

Pagrindine gatve nueinu iki miesto sienos šiaurinės dalies. Gatvė nepanaši į centrinę. Ji nepuošni, vingiuota. 

                                         

Siauroje vingiuotoje gatvėje turi išsitekti pėstieji ir automobiliai. Šiaurinio Kipro mašinų numeriai, apvesti raudona linija, skiriasi nuo Kipro mašinų.

                                         

Už miesto sienos yra autobusų stotis. Galima nuvažiuoti į kitus šiaurinio Kipro miestus.

                                         

Pafosas. Vakariniame salos krašte įsikūręs miestas. Čia yra aerouostas. Čia kitoks klimatas- daugiau drėgmės. Nes Atlanto ciklonų debesys atkeliavę iš toli atsimuša į Trodos kalnus ir lietų palieka čia. Kitiems regionams pritrūksta. Pafoso apylinkėse nuimami 3 bulvių derliai per metus. Šiose vietose auga bananai.

                                          

Į šiaurę nuo Pafoso yra Avakos tarpeklis. Sumaniau jį aplankyti. Pervažiuoji mašina visą Pafosą. Pasieki Agios Georgios bažnyčią. Prie jos erdvi aikštelė. Suvenyrų pardavėjai. Iš senuko nusiperku magnetukų. Vaizdas į jūrą nuostabus. Geronisos salelė matosi tolumoje.

                                          

 Į jūros pusę atsukti suoliukai turistams. Nusiperku čia pat skanių ledų ir grožiuosi vaizdu. Dar matosi nedidelis iškyšulys į jūrą su prieplauka.

                                            

Pailsėjau. Važiuoju tolyn kokį kilometrą. Kelias smenga žemyn. Vietinis, paklaustas kelio, žada pasakyti, jei pirkčiau ledus. Susiorientuoju pats. Nuolydis, pakilimas, baigiasi asfaltas.

                                         

 Už kilometro palieku automobilį aikštelėje. Kuprinėje maistas ir vanduo. Apranga tik šortai. Einu 1 km iki tarpeklio. Po to keli keliai. Einu sunkiausiu, kaip vėliau supratau. 

                                         

Išdžiūvusio upelio dugnu per akmenis einu kokį kilometrą ar du. Vandens randu upėje keliasdešimt litrų. Šilta, bet ne per karšta. Krantuose išgąsdina triukšmas. 

                                         

      Tai kalnų ožiai išsilaksto, mane pamatę.

Sugrįžtu vaga. Lipu į šlaitą. Jame padaryti vieškeliai. Per lengva eiti. Reikėtų džipo, kuriuo čia laisvai galima pravažiuoti. Girdėjau gerų atsiliepimų iš tėvynės apie džipų safarį.

                                         

Grįžtu prie auto. Čia uolos pagraužtos, skylėtos. Iš minkšto medžiagos. Lyg būtų popierinės. Uolose skylės, urvai.

                                         

Važiuoju atgal į Pafosą per bananų plantaciją. Vaisiai apmauti mėlynais polietileno maišais. Pasiekiu miestą. Aplankau Karalių kapų muziejų. Tai labai senų laikų kapai. Po žeme kolonos, nišos, laiptai, koridoriai, praėjimai ir pralindimai. Ant jūros kranto.

                                         

                           

Pafose daug kas sena ir labai sena. Miestą saugo UNESCO. Karalių kapai tikra senovė. Kitur, naujesnėje Pafoso senovėje, jau esu buvęs. Pervažiuoju visą miestą, nes jis neturi apvažiavimo. 

                                         

Atvažiuojant, vienas vietinis su džipu mane pravedė per miesto dalį, kai sumaniau paklausti kelio. Grįžtant vienas vietinis man papypino iš galo, kai prie žiedo sekundę galvojau, kuriuo išvažiavimu palikti žiedą, nes buvo kelio remontas.

                                              

Kitas aplankytas objektas buvo Apollon Ylatis šventykla. Įėjimas mokamas. Yra kelios apgriuvusių kolonų eilės. Akcentas aukštai iškilusi šventyklos dalis.

                                         

    Apollon Ylatis buvo miškų dievas ir Kuriono globėjas. Kompleksas yra kokie 3 km nuo Kuriono. Čia anksčiau ir meldėsi, buvo pirtys, nakvojo piligrimai. Šiam dievui meldėsi nuo VIII a. pr. m. e. iki IV a. po. m.e.

                                          

Kitas turistinis objektas yra Kuriono stadionas netoliese, už 1 km. Jis pailgas, ovalo formos. Jame tilpo 6000 žiūrovų, pastatytas II a. po m.e.

                                          

Aplink šiuos objektus išsidėstę britų karinės bazės. Daug kur negalima sustoti arba fotografuoti. Čia yra gana nelygus reljefas. Žiūrint į pagrindinę salos autostradą, matomi 2 dideli tiltai virš tarpeklių. Viename gūbryje autostrada neria į tunelį.

                                          

   Pietrytiniame Kipro kampe yra Greko ragas. Jis yra pietryčiausias taškas. Garsus kranto urvais nuo jūros pusės. Pabandžiau juos surasti. 

                                         

Teko eiti aukštyn žemyn per uolas ir takais. Kartais nebesusigaudai kur esi. Pavyko rasti vėjo ir jūros išgraužtų nišų. Po to temstant reikėjo skubėti į kelią, kad nepasiklystumei.