Peštas, Buda ir taip toliau

           

                                

                                

    Tikėjausi rasti šilumą Budapešte rudenį. Radau vasarą. Rugsėjo viduryje trumpa apranga Budapešte yra pats tas.
                                

        Budapeštas išsidėstęs abipus Dunojaus. Suskaičiavau 9 tiltus per upę, neskaitant geležinkelio. Vengrijos sostinė. Vengrija yra lygumų kraštas, neprieinantis prie jūros.
                                

       Miestas atsiradęs, susijungus Budai, Peštui ir Obudai 1873 metais. Budapeštas gražus ir puošnus. Dominuoja XIX amžiaus statiniai. Vyrauja klasicizmas, barokas, art noveau stiliai.
                               

      Dunojus teka per miestą į pietus. Dešiniajame krante šiauriau yra Obuda, mažiau turistinė dalis. Ten yra Aquincum- antikinio miesto liekanos.
                                
     Piečiau yra Buda- kalvose išsidėsčiusi sostinės dalis. Todėl ji labai graži, žiūrint iš kito upės kranto. Ją mėgsta piešti, fotografuoti, pavaizduoti suvenyruose.
                                

       1,7 milijono gyventojų- didžiausias Vengrijos miestas, neturi konkurencijos pagal dydį šalyje. Buvau pasikėlęs į kelis panoraminius taškus aukštai. Atrodė, jog matau miesto pakraščius. Miestas gana tankiai užstatytas.
                                 

      Pas mus Budapeštas nepelnytai primirštas arba neįvertintas. Praleidau jame 5 dienas. Per jas aplankiau daug žinomų, garsių turistinių vietų. Pavyko rasti daug įdomių, bet tėvynėje nežinomų vietų.
                               

      Bet jos tokios išskirtinės ir unikalios.

Mieste naudojausi tik dviem transporto priemonėmis- metro ir savo kojomis. Nueidavau kasdien po 30 tūkstančių žingsnių. Vieną kartą plaukiau Dunojumi laivu.
                                

      Iš upės geriausiai atsiveria į abu krantus. Laivų plaukioja daug, mačiau vienu metu plaukiančius 9 laivus. Metro yra 4 linijos. Nusiperki kortele vienkartinį bilietą, užkompostiruoji ir važiuoji, jei reikia persėdi į kitą liniją.
                                

       Pirma seniausia linija yra geltona. Čia seniausios stotys, vagonai. 1896 metais atsirado metro Budapešte. Dar yra raudona, mėlyna ir žalia linijos. Važiuoja greitai ir dažnai, orientuotis lengva. Kiekviename vagone yra metro schemos.
                                

       Vengrų kalba nėra indoeuropiečių, ji mažai turi tarptautinių žodžių. Todėl jos nepramokau, teko naudotis angliškais žodžiais. Parduotuvėse centre yra daug rusakalbių pardavėjų.
                                 

     Forintai yra smulkūs pinigai, monetos yra iki 200 forintų, banknotai nuo 500 forintų. Euras kainuoja apie 300 forintų. Kainų lygis yra panašus kaip Lenkijoje, pigiau negu Lietuvoje.
                                

      Budapeštas yra palyginus netoli, jeigu pasiekiau ir grįžau plentu, o ne oru. Atsiskaityti beveik visur galima kortele ir dar momentiniu režimu.
                                

       Budos pusėje yra klasicistiniai grafų Šandorų rūmai, juose prezidentūra, prie įėjimo sargybiniai, kurie vidurdienį keičiasi.
                                       
          Prie pat jų senoviškas veikiantis funikulierius, kuriuo galima nusileisti prie Dunojaus. Po rūmais yra Budos tunelis 350 metrų ilgio. Juo važiuoja mašinos, eina žmonės. Rugsėjį vykstant maratono bėgimui, juo bėgo sportininkai.
                           

     Ties tuneliu yra seniausias Budapešte Sečenio arba Grandinių tiltas, atidarytas 1849 metais. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių Pešto ir Budos susijungimui.
                                 

        Tiltas garsus savo liūtais. Jis gražus einant per jį- perėjau kelis kartus. Važiuojant mašina. Taip pat plaukiant laivu- plaukiau po tiltu abiem kryptimis.
                               

      Viršuje ant kalvos stovi Karaliaus rūmai arba Budos pilis. Šis impozantiškas pastatas visada matosi iš centrinės Pešto pusės ant Dunojaus kranto. Sutemus pilis gražiai apšviesta atrodo lyg gintarinė. Kiekvieną vakarą grožėjausi šviečiančia Budos pilimi.
                                       

      Ji tur būt yra labiausiai fotografuojamas Budapešto objektas. Mačiau Budos pilį nuo ryto iki vakaro. Pilyje yra Vengrijos Nacionalinė galerija ir Budapešto Istorijos muziejus.
                               

      Pilyje buvau ankstį rytą ir vėlai vakare, beveik naktį. Tuomet čia buvo daug laikinų medinių namelių arba kioskų. Jie tušti arba juose vietiniai švenčia.
                                        

     Vakare bevaikštant pilies kieme pradėjo lyti, prasidėjo kita para- vidurnaktis. Iš čia puikiai parėjome „namo“ į viešbutį tik kokią porą kilometrų.
                                       

     Už Budos pilies yra parkas, daug medžių ir paminklų. Radau Zamenhofo biustą parke. Nusileidus iki krantinės, pasitinka Eržebeto tiltas. Virš tilto iškyla šv. Gelerto paminklas.
                              

       Jis tarnavo šv. Ištvanui, auklėjo jo sūnų kunigaikštį Imrę, krikštijo vengrus. Ten yra krioklys. Laiptai paradiniai. Toliau platus parkas aukštyn, daug takų vinguriuojančių. Užkopus vaizdas užgniaužia kvapą.
                                

       Matosi visas Budapeštas. Akcentas čia yra Laisvės statula, pastatyta 1947 metais. 235 metrai aukščio iki papėdės. Mergina rankose laiko palmės lapą ant aukšto pjedestalo- toks Laisvės paminklas.
                                 

           Už jos nugaros citadelė- ilgas beformis pastatas, kuris turistų nelaukia. Pasienyje jo pardavinėjamo suvenyrai. Žemiau jo turistiniai autobusai laukia paleistų turistų.
                                

          Netoliese turistai gaudo gražius panoraminius Budapešto kadrus. Azijiečiai jaunavedžiai staiposi prieš fotoaparatą, juos apsuka vualiu ir fotografuoja, o Budapeštas po kojomis.
                               

       Leidžiuosi žemyn kita kryptimi, pakeliui kryžius ant kranto. Apačioje laukia Sabašdago žalias tiltas, antras pagal senumą, pastatytas 1896 metais.
                                    

      Ant jo stulpų šonuose valstybinis herbas su karūna. Tilto gale Budos pusėje yra prašmatnios Gelerto maudyklės su karštomis versmėmis ir baseinais, secesijos stiliaus pastatas.
                                

       Šiauriau Budos pilies yra Šv. Trejybės aikštė. Joje barokinė XVIII amžiaus maro kolona. Čia Matiašo bažnyčia, atnaujinta 1896 metais. Į ją plūsta turistai, įėjimas mokamas.
                                 

      Joje karūnuodavo vengrų karalius, tame tarpe paskutinį karalių. Čia karūnavo Pranciškų Juozapą ir jo žmoną Sisi. Ją mėgo vengrai. Man Sisi taip pat mylimas istorijos personažas, gyvenęs netradiciškai, esu buvęs jos rūmuose kitur.
                                

       Nuo Dunojaus pusės bažnyčią supa Žvejų bastionas. Tai neoromaninis bokštų ir laiptų kompleksas. Čia zuja turistų tuntai. Matiašo bažnyčia ir Žvejų bastionas vakarais gražiai apšviesti matosi iš Pešto pusės. Ten stovi šv. Ištvano paminklas.
                                

        Dar į šiaurę nuo šio komplekso yra Marijos Magdelenos bažnyčios bokštas. Per paskutinį karą bažnyčia sugriauta. Matosi ribos , kur buvo bažnyčia. Man tai primena Jelgavą, kur išlikęs bokštas, o bažnyčios nėra.
                                 

     Dar šiauriau prie Dunojaus yra didelis senas pastatas ir Batiany metro sustojimas. Išvertus pavadinimą, tai „putų namas“. Jo antrame aukšte aukšto lygio kava ir Vienos dešrelės.
                                 

         Per langą matosi parlamentas. Taip čia patiko, kad atvykau kitą dieną kavos ir dešrelių specialiai su metro.
                                

     Dar šiauriau Margit tiltas. Jis eina pro Margit salos galą. Buvau saloje, stebėjau muzikinį fontaną.
                                 

      Čia pilna visokių pramogų turistams, įvairių transporto priemonių nuomai. Prie salos švartuojasi laivai.

    Dar vienas vengrams svarbus taškas piečiau Margit tilto. Tai Bemo aikštė su generolo Bemo paminklu. Jis buvo vienas 1848 metų vengrų sukilimo ir išsilaisvinimo vadų. 1956 metais Budapešte sukilimas prieš okupantus rusus prasidėjo prie Bemo paminklo.
                                

      Ten yra kavinė, kurią mėgsta vengrai ir nežino kiti. Ji ypatinga tuo, jog interjeras ir baldai čia nekeisti nuo 1960 metų. Čia reikia mokėti grynais kaip ir sovietmečiu. Čia pilstomas vengrų tradicinis alus, patiekiamos vengrų dešrelės.
                                  

      Čia išlikę senos reklamos ir keistas telefono aparatas, būdingas tik Vengrijai. Galima būtų pavadinti tai Nostalgijos kavine. Baldai aptraukti raudonu dermantinu. Lietuvoje tuo metu buvo prastesnės kavinės ir jų interjerai.
                                       

     Jozefas Bemas buvo lenkas iš pietinio Tarnuvo miesto. Jis buvo vienas vadų 1831 metų sukilimo prieš rusus. Jam pastatytas paminklas Ostrolenkoje, kur dalyvavo sukilime. Pralaimėjus sukilimui, jis pasitraukė į užsienį, atsidūrė Vengrijoje.
                                

      Čia sukilimas laimėtas, Bemas yra labai gerbiamas Vengrijoje. Iš čia jis atsidūrė Osmanų imperijoje, tapo musulmonu. Vadovavo Alepo miestui (dab. Sirijoje ). Šalia aikštės yra J. Bemo gatvė ir J. Bemo krantinė.
                                

        Išnagrinėta Budos pusė. Laikas Peštui. Pereiname dviese ilgą tiltą. Netoli iki Parlamento. Pastatas idealus. Mėgstamas turistų ir fotografų. Jis buvo kopijuotas nuo D.Britanijos Parlamento.
                               

     Vengrijos Parlamentas yra trečias pagal dydį Europoje po Bukarešto ir Londono. Pastatas visu grožiu atsiveria į Dunojų. Iš arti sunku fotoaparatu apimti jo dydį. Lengviau fotografuoti iš kito upės kranto.
                               

      Kitoje pastato pusėje yra Lajošo Košuto aikštė. Plati, lygi. Joje atskirai yra svarbiausia Vengrijos vėliava, kurią saugo sargybiniai. Yra platus praėjimas žemyn į Parlamentą, galima ir turistams ten patekti. Bet mes tokių norų neturėjome, grožėjomės iš lauko.
                                

        Nuo Parlamento einant tolyn, yra daug paminklų, skulptūrų. Man labiausiai patiko Ronaldo Reigano paminklas. Jį laikau geriausiu JAV prezidentu. Jis sutriuškino ekonomiškai sovietinę imperiją ir mes išsivadavome iš okupanto. Fotografuojant R.Reiganą, fone matosi Parlamento kupolas.
                                 

      Toliau skveras su fontanais. Vanduo trykšta kvadratu, tanki, tiršta. Prieini per vieną plytelę, suveikia, prieš tave nutyla vanduo. Tada reikia greitai žengti per fontaną.
                                   

    Aš uždelsiau, kai ėmiau eiti, fontanas atgijo. Peršlapo pusė kūno. Bet nesušlapo pinigai ir telefonas. Karštame ore drėgmė maloniai vėsino gal valandą, po to išdžiuvo.
                                   

        Už skvero JAV ambasada, tolėliau švento Ištvano katedra (liet. Stepono). Jis krikštijosi 995 metais. Buvo Vengrijos karalius. Jo dešinioji ranka, kuria kėlė kryžių, balzamuota. Ji laikoma katedroje į kairę nuo pagrindinio altoriaus koplyčioje.
                                       

     Buvau, mačiau. Įspūdingas kupolas. Buvome užlipę į viršų, apėjome kupolą. Daug gražių vaizdų iš ten užfiksavome. Nusileidome liftu. Pasikėlimas į viršų mokamas, bet nedaug.
                                     

         Nuo katedros einant į pietus, yra skveras- Eržebet aikštė. Jame kavinės po atviru dangumi. Yra apžvalgos ratas turistams. Yra nedidelis informacijos centras, galima gauti miesto centro žemėlapį.
                                

      Čia jau centrinė Budapešto dalis. Didelė magistralinė gatvė. Ją perėjus, einant link Vaci gatvės- pėsčiųjų turistų gatvės, neilgoje gatvėje yra Lietuvos ambasada, plazda Lietuvos ir Lietuvos istorinė vėliavos. Pamačiau jas atsitiktinai. Kadangi netoli viešbučio, kasdien eidavau pažiūrėti.
                                  

       Apžvalgos ratas neįspūdingas, bet jis iš daug kur matosi, lengviau orientuotis mieste. Einant magistraline gatve, yra nuostabi kavinė su vidiniu kiemeliu be stogo.
                                      

     Joje nuostabus pusryčių meniu- kiaušinienė su mėsa, kava. Kartu grynas oras ir miesto centras. Paėjus tolyn yra didžiulė sinagoga ir žydų muziejus. Ten įėjimas mokamas, daug interesantų, todėl neužsukau. Kieme yra genocido įspūdingas paminklas.
                                 

     Nuo sinagogos praėjus 2 kvartalus Kazinčy gatvėje yra Szimpla. Nežinau kaip apibūdinti. Vengrai sako, jog čia skleidėsi laisvės ir nepriklausomybės dvasia 1989 metais.
                                        

        Vengrai Centrinėje Europoje buvo laisviausi, liberaliausi. Jei atsimenate tuos laikus,- tada vokiečiai iš VDR per Vengriją vyko į Austriją ir Vakarų Vokietiją.
                                       

         Szimpl'oje vyko demokratinių procesų, laisvės gimimas, vystymasis. Čia reikia ateiti vakare. Saugumo tarnyba atima visus skysčius, net tuščius butelius. Viduje kaip pasaže 2 aukštais yra daug patalpų.
                                        

       Suskaičiavau jų 20. Per 2 aukštus. Tvyro prieblanda ir didžiulis garsas. Sienos subraižytos, nudraskytos ir nurašinėtos. Žmonės prieblandoje juda iš vienos patalpos į kitą. Rankose kokteilis.
                                       

      Veide nuostaba arba susijaudinimas. Susikalbėti dėl triukšmo sudėtinga. Yra ką valgyti. Mes valgėme guliašo sriubą, gėrėme alų. Bendras vaizdas ir triukšmo lygis nenusakomi, neaprašomi- reikia čia apsilankyti.
                                       

       Budapešte yra populiarios bagažo saugojimo paslaugos.  Labai patogu palikti, lagaminą ar kitus daiktus, prieš apsigyvenant viešbutyje. Jų interjeras gana įdomus. Kabo seni lagaminai, tokie, kurie vaikystėje buvo visose trobose. Teko naudotis jų paslaugomis.
                               

                             Dar tolyn magistraline gatve pasiekiamas Muziejaus bulvare Nacionalinis muziejus. Klasicizmo pastatas atsirado XIX amžiaus viduryje, sekant Atėnų klasicizmo pavyzdžiais. Aplink parkas su skulptūromis. Viduje parduoda suvenyrus ir atvirukus. Tačiau nepavyko sumokėti kortele. Šis objektas nėra svarbiausias turistui Budapešte.
                                   

       Sekant magistraline gatve bulvaru, kuris turi jau kitokį pavadinimą arba pavažiavus 1 metro sustojimą, pasiekiau turgų. Pastatas plytinis su spalvingu stogu. Viduje matosi didžiulės metalinės konstrukcijos, po jį malonu vaikščioti ir net nusipirkti.
                               

      Pavyzdžiui paprikų, jų karoliai čia krenta į akis. Nuo turgaus praėjus kelis kvartalus į pietus yra žalias Sabašdag metalinis tiltas per Dunojų. Jis antras pagal senumą Budapešte. Jį užbaigė statyti karalius Pranciškus Juozapas 1896 metais. Tiltas trumpiausias Budapešte, bet valstybės herbu šone.
                                

       Netoli turgaus yra įspūdinga biblioteka. Į ją nuėjome dviese. Skaitytojo bilietas metams kainuoja 200 forintų. Mums padarė bilietus.
                               

     Įėjome į vidų ir grožėjomės bei fotografavome senovines sales. Joje tikrai gražu. Per langus iš viršaus fotogeniškas didelis holas , lyg vidinis kiemas su stogu.
                               

       Nuo miesto centro- Eržebeto aikštės su ratu prasideda Andrašy gatvė. Ji kopijuota nuo Paryžiaus Eliziejaus laukų. Joje yra įspūdingas operos pastatas ir metro tokiu pavadinimu sustojimas. Tiesi plati Andrašy gatvė eina tolyn. Joje daug gražių pastatų, daug čia ambasadų.
                                 

      Po gatve eina pirmoji seniausia metro linija su geltonais vagonais. Stengiamasi išlaikyti vagonų ir stočių retro stilių. Gatvė baigiasi Didvyrių aikšte. Joje skulptūrinė grupė su Tūkstantmečio kolona.
                                     

        Už Didvyrių aikštės yra Miesto parkas. Tai seniausias viešasis parkas pasaulyje. Jam 250 metų.
                                

     Plotas- 1 kvadratinis kilometras. Jame yra visko. Yra zoologijos sodas. Yra laisvų žmonių stovyklavietė, palapinės, valstybinė Vengrijos vėliava su iškirpta viduryje skyle.
                                

        Čia laisvų menininkų kūriniai parke, primenantys anarchizmą. Vajdahuniado pilis pastatyta 1896 metais dirbtina ir laikina 4 architektūros stilių, vėliau perstatyta ir mėgstama turistų.
                                 

          Pilies kieme Anonimo paminklas. Jo plunksną dešinėje rankoje turistai nučiupinėję iki geltonumo. Kairėje rankoje trūksta piršto. Aplink pilį yra tvenkiniai.
                                

      Toliau yra Sečeni vandens parkas. Tai didžiausias terminis parkas Europoje. Lauke- vidiniame pastato kieme- 2 karšti baseinai ir vienas plaukimo baseinas. Viduje keliolika baseinų, pirčių ir dar daug įvairių gydomųjų salių.
                               

    Už vieno metro sustojimo yra Mexicoi galinis sustojimas, priemiestinių traukinių stotis. Iš čia išvyksta autobusai į Varšuvą.
                               

     Dunojus. Ilga Europos upė, jungianti daug šalių ir sostinių. Gyvenau ant Dunojaus kranto. Vienu metu praplaukdavo iki 9 skirtingų laivų Dunojumi skirtingomis kryptimis.
                               

      Mačiau net plaukiantį autobusą,- prieš tai jis važiavo asfaltu, po to plaukė. Mane irgi sugundė laivais. Pilna pasiūlymų krante. Kelionė kainuoja nuo 9 iki 14 eurų už neilgą ekskursiją Dunojumi viena kryptimi, po to atgal.
                                   

     Vaizdas nuo denio visai kitas. Džiaugsmas akiai ir fotoaparatui. Pavyzdžiui, Parlamento pastatas geriausiai matomas iš vandens.
                                     

     Tokį aš mačiau Budapeštą.  Nuostabus jaukus miestas turistui, nebrangus, įdomus. Architektūra XIX amžiaus, kai miestas plėtėsi ir puošėsi.
                                

       Kadangi norėjau daugiau sužinoti apie Vengriją, nuėjau į Nyugati geležinkelio stotį. Iš čia vyksta į skirtingus miestus: Debreceną, Estergomą. Pasirinkau pastarąjį.
                                

        Estergomas- senoji Vengrijos sostinė. Miestas ant Dunojaus kranto šiauriau Budapešto. Kitoje upės pusėje jau Slovakija- Šturovo miestas. Estergomas yra už 66 kilometrų nuo Budapešto. Čia turistų dar mažiau.
                                

        Estergomas kažkada priklausė Romos imperijai. Čia buvo ir romėnai ir turkai. Miestas yra lyg Vengrijos valstybės lopšys. Čia yra mikroklimatas. Nuo kalvų palei Dunojų pučia vėjas.
                                

      Dėl to atidarytas aerodromas piečiau miesto. Rubikas čia atidarė sklandytuvų gamyklą. Vėliau jo sūnus sukūrė Rubiko kubą.
                                       

        Estergome kunigaikštis Geza buvo pirmas vengrų valdovas. Čia gimė pirmas vengrų karalius šv. Ištvanas (Steponas). Jis čia krikštytas, ženijosi, karūnavosi. Pastarasis įvykis buvo per 1000-ųjų metų Kalėdas. Karūną atsiuntė popiežius Silvestras II.
                               

      Estergome rezidavo ankstyvosios Vengrijos karaliai: Ištvanas -3as ir Belos 3-as ir 4-as. XIII amžiuje karalius persikėlė į Budą. Estergomas liko arkivyskupijos centru. Po to per šimtmečius buvo visko: turkų okupacija, bažnytinio centro pasitraukimas ir grįžimas, vengrų kariuomenė bažnytiniuose pastatuose.
                             

        Estergomas yra arkivyskupijos centras. Bazilika yra svarbiausia bažnyčia Vengrijoje. Ji ir didžiausia šalyje. Nuo grindų iki kryžiaus virš kupolo yra 100 metrų. Bazilika yra valdžia, motina ir mokytojas Vengrijos bažnyčių. Joje vyksta naujų kunigų įšventinimas.
                                

      Buvau užlipęs į bazilikos viršų, apėjau kupolą ratu išorėje. Vaizdai nepakartojami. Visas miestas kaip ant delno. Dunojus ir Šturovas Slovakijoje irgi.
                                   

      Bazilikoje žemiau grindų yra Minsenti kripta, joje meldėsi šventasis Jonas Paulius II. Tai Vengrijos bažnyčių kripta. Pati bažnyčia yra milžiniška. Viduje didžiulė erdvė, labai gerai apšviesti paveikslai ir altoriai natūralia šviesa.
                                  

      Centriniame kupole yra 12 dideli langai. Pastatą statė 4 arkivyskupai- Rudnai ir 3 kiti. Iškilmingą mišių muziką šiai šventovei siūlė Bethovenas, F. Listas dirigavo.
                                 

       Estergomo tvirtovė. Ji yra prie pat bazilikos ant ant tos pačios kalvos. XVI - XVII amžiuje apie 150 metų miestas buvo užimtas turkų. Tačiau 10 metų tvirtovė buvo atkovota nuo okupantų.
                                  

        Ji geriausiai matoma iš viršaus, nuo bazilikos kupolo. Joje yra muziejus, suvenyrų parduotuvė, kavinė. Joje nusipirkau alaus, nes buvo karšta. Dar pirkau mišių vyno butelyje.
                                

         Tvirtovėje neseniai identifikuotas autorius keleto piešinių- Sandro Botičelis. Tvirtovės kalno šiauriniame kampe stovi paminklas, kuriame pavaizduotas šv. Ištvano karūnavimas.
                                

      Kalno apačioje čia teka Dunojus. Tarp kalno ir upės yra Vandens miestas- Vizivaroš. Vienoje jo gatvėje yra turtinga biblioteka, barokinė bažnyčia. Ši Estergomo dalis tęsiasi palei Dunojų ir mažąjį Dunojų (upės atšaką). Tiltai atšaką jungia su miestu. Beje tolyn yra tiltas per didįjį Dunojų, kitame krante jau Slovakija.
                                  

      Dar viena kalva mieste vadinama šv. Tomašo. Ant jos yra koplyčia ir kryžiaus keliai.
                                 

      Geležinkelis Estergome baigiasi, akligatvis. Atvažiavus traukiniu dar reikia apie 2 km paeiti iki istorinio centro. Mieste yra "Suzuki" gamykla. Vengrijoje Suzuki automobilių daugiau nei kitose šalyse.
                                   

     Štai kelionė į Budapeštą ir Estergomą baigėsi. Vengrai draugiški, ramūs, kultūringi. Vengrų kalbos neįmanoma suprasti.
                                   

         Jos nepramokau, išskyrus „teše“- „prašau“. Joje šilta, nebrangu. Kam susidarė teigiamas įspūdis, gali tiesiog nuvažiuoti į Vengriją.