2018 m. birželio 30 d., šeštadienis

Nuo Krokuvos iki Morskie Oko

                            
                                

                                

        Tai populiari kelionė tarp lenkų. Lietuviai Krokuvą, Veličkas, Zakopanę lanko dažnai ir didelėmis grupėmis.

       
Morskie Oko yra nuostabus ežeras pačiuose Lenkijos pietuose. Ežeras gilus ir žuvingas.
                                

       Atvažiuojame į Lysa Poliana. Čia paliekame transportą, sumokame už stovėjimą ir už įėjimą. Kelias iki ežero platus, asfaltas lygus.
                                

      Žmonių daug, bet vietos užtenka visiems. Daug vaikų veža vežimukais. Nueito kelio  į abi puses yra 16 km. Ilgais dvikinkiais vežimais kalniečiai veža turistus.
                               

              Pakeliui akys grožisi kalnais, didelė kelio dalis miške. Palaipsniui kylame aukštyn. Atsiranda bėgančių upeliukų. Prieiname tikrą krioklį. Roztoka upė įteka į Bialą.
                               

         Vanduo tyras ir skanus. Kalnuose ima rodytis pernykštis sniegas, likęs nuo žiemos. Toliau Rybi Potok upė. Prie kelio yra nemokami tualetai ir daug suolų bei stalų.
                                

         Aukščiau atsiranda serpantinai, bet pėstiems yra amenimis grįsti kelio nukirtimai. Jais pasinaudojame. Prieiname veikiantį barą, arklinio transporto galinį sustojimą. Plati grįsta erdvė su šaligatviu. Tai Vlosienica.  Prieiname Morskie Oko.
                                             

           Netenkame žado . Daug turistų. Ypač iš Latvijos. Fotografuojamės. Stovi viešbutis su kavine, suvenyrų pardavimo vieta. Žemėlapį padovanojo įeinant į parką.
                                

        Jis detalus ir informatyvus. Einame pasivaikščioti paežere.  Platus 2-3 žmonėms skirtas akmeninis takas. Eiti lengva. Vaizdai keičiasi. Prieiname krioklį , kurio nematėme.
                                       

          Pasiekiame akmenų griūties vietą. Iš toli atrodė, jog tai kliūtis. Iš arti- kliūties nėra. Tačiau arti šone stačios uolos ir didelis apdulkėjusio sniego plotas. Yra draudžiantis eiti ten ženklas.
                               

         Tęsiame žygį, tiksliau- malonų pasivaikščiojimą ežero perimetru. Nuo tako yra rodyklės į kitus ežerus ir viršūnes. Per pusvalandį galima pereiti per keterą iki Juodojo ežero po Rysais.
                                

        Už jo iškyla aukščiausia Lenkijos viršūnė- Rysai- 2499 metrai virš jūros lygio. Kitoje Morskie Oko pusėje eina takas į 5 ežerų slėnį. Kavinė, blynai, poilsis prie stalo.
                                    

          Einame žemyn ir dainuojame lietuviškai ir ... indonezietiškai. Fografuoti jau nebereikia, įspūdžių persisotinę. Spėjam dar į Taranska Bukovinoje esantį terminį baseiną. Šiltame ežere tarp garų ir burbulų pailsiname kojas.
                                   

           Kitą dieną žygis "viršumi" nuo Košcielisko iki Zakopanės. 7 kilometrai per pievas ir miškelius tarp gėlių ir paukščių. Šienas aukštose siaurose kaugėse ant kuolų.
                                

             Vaizdai į slėnį ir kalnus už jo.  Kelio provėžose daug vandens rodo, jog sausros nėra, o važiuota traktoriumi. Prieiname miške Butorovski Vierch lyno kelio viršutinę stotį.
                               

        Kitas pakėlėjas Šymonkovka- Pajankovka atviroje vietoje. Atsisėdame atviroje kavinėje ir kaitinant saulei vėsinamės šaltu alumi bei gėrimės kalnų viršūnėmis.
                               

        Žymiausia ir įspūdingiausia yra 1894 metrų aukščio Gievonto kalnas su 15 metrų aukščio kryžiumi viršūnėje.  Nuo kavinės iki Gubalovkos yra vienas kilometras.
                               

         Abipus suvenyrų kioskai ir užkandinės, yra koplyčia. Kai kurie dar neatsidarę, laukia sezono piko. Gubalovkos traukinuku nuvažiuojame į Zakopanės kalniečių turgų, o čia jau miesto centras.
                                

        Senose kapinėse aplankome rašytojo Jono Biliūno kapo vietą. Čia jis buvo palaidotas, o 1953 metais perkeltas į Liudiškius prie Anykščių. Šalia graži sena medinė bažnyčia.
                                

      Toliau gražiausia Zakopanės vila Kolyba. Centrinė turistinė gatvė yra Krupovki. Čia vilos, suvenyrų parduotuvės, kavinės. Saulėtą dieną buvo karšta, o vėsesnę ir lietingesnę dieną teko užsukinėti į kavines dėl lietaus.
                                   

       Gretima Gegužės 3-osios gatvė turi apverstą namą- populiarų tarp turistų. Košcielisko miestelis šalia Zakopanės. Čia erdviau, mažiau žmonių. Daug kas skirta turistams: apartamentai, parduotuvės...
                               

      Išskyrus šieną, kurį matėm kraunant į priekabą. Šio miestelio gale aukštai ant kalno šlaito gyvenome puikiame mediniame name. O žemiau miestelio dalis Kiry yra vartai pėsčiųjų žygiams į kalnus ir prieškalnes.
                                 

     Pėsčiųjų žygeivių rojus. Už kelių kilometrų nuo Košcielisko yra Chocholovas- miestelis su išlikusiais autentiškais kalniečių namais. Prie miestelio yra Slovakijos sienos perėjimo punktas. Miestelyje yra karštų versmių baseinai, kurie laba smagūs vėsesnėmis dienomis.
                                   

         Per Vadovicę pasiekiame Osvencimą. Pirmiau aplankėme už miesto esančią Bžezinką (Birkenau). Trumpiau veikusi vėliau pastatyta koncentracijos stovykla labai didelė plotu.
                                

        Per karštį apėjome visą. Barakuose gulėjo 3 aukštais mediniuose nameliuose. Viduje krosnis su ortakiu. Kitoje pusėje plytiniai pastatai. praustis reikdavo lauke, išskyrus vieną, skirtą moterims.
                                

          Kitoje teritorijos pusėje krematoriumai, ežeras, į kurį pildavo pelenus, pirtis, kur iš žmonių atimdavo viską. Žmonių žudymo kombinatas. Teritorijos atskirtos aukštomis elektrinėmis tvoromis.
                                

        Per pagrindinius vartus eina bėgiai "produkcijos" gabenimui. Tarp Bžezinkos ir Osvencimo kursuoja nemokamas autobusas. Atvykstame čia į (Aušvicą).
                                            

         Bilietas dykai, bet tikrina kaip į lėktuvą. Virš vartų užrašas: "Darbas išlaisvina". Toliau daug raudonų plytinių pastatų. Viduje eksozicijos skirtos įvairių šalių žydų tragedijai.
                                

         Sakoma, jog kartą gyvenime reikia pamatyti koncentracijos stovyklą, pajusti tą siaubą. Skaičiuojant kiekvieną apsilankymą atskirai, jau penktą kartą esu mirties fabrike.
                               

      Baisumą jauti visu kūnu, nebesinori eiti į kiekvieną pastatą.
Nuo Osvencimo iki Krokuvos 50 kilometrų šalutiniu, bet normaliu ir trumpiausiu keliu. Krokuvoje apsigyvename apartamentuose senamiestyje. Gatvė trumpa ir nežymi.
                               

       Automobilis stovi kelkraštyje. Jo nereikia, nes iki senamiesčio centro tik vienas kilometras. Gyventi čia patogu ir jauku. Gyvenamieji namai gražūs, butai erdvūs. Ikikarinė statyba.
                                 

        Einame pusryčiauti į kavinę, kurios dalis vidiniame kiemelyje be stogo. Tai palaima akims ir skrandžiui. Dar čia padėta ikikarinės lenkiškos spaudos. Ščepanskio aikštė neseniai ir gražiai sutvarkyta. Joje yra Meno rūmai ir Meno bunkeris. Pastatai art nouveaux stiliaus, krentantys į akis. Aikštė mėgstama poilsio ir susitikimų vieta dėl įspūdingų fontanų, skanių ledų. Ervė šviesi ir jauki. Senasis Teatras (toks pavadinimas) šioje aikštėje yra kultūros fenomenas. Jis vienas seniausių teatrų Lenkijoje.
                               

          Seniai lenkams ir visai Lenkijai jaučiu simpatiją, tarpukario nesusipratimai nugulė į istorikų straipsnius ir vadovėlius. Einame į senamiesčio centrą iš šiaurės.
                                          

     Prieiname Žalgirio paminklą. Viršuje su karūna Jogaila, priekyje stovi Vytautas Didysis. Kairėje žemaičiai ir kiti kovoję, dešinėje lenkai su mūšio trofėjais- kryžiuočių vėliavomis.
                                

     Toliau Barbakanas. Aplink - Plantai, kurie juosia senamiestį ratu. Šioje žaliojoje zonoje mėgsta krokuviečiai pasportuoti. Mūsų sportininkė apibėga Plantus ratu.
                                

       Vienoje vietoje randu paminklą Lietuvos ir Lenkijos draugystės paminklą. Jis skirtas pirmos sutarties su Lenkija 500 metų jubiliejui.
                                

        Už barbakano šv. Florijono vartai. Čia išlikusi gynybinės sienos dalis. Vienoje pusėje dailininkai ir jų paveikslai.
                                

       Kitoje pusėje paėjus yra gražus teatras. Prie jo daug gėlių ir gražiai apkarpytų medelių bei krūmų.Tai J. Slovackio teatras, pastatytas vietoj bažnyčios. Lenkiškos eklektikos stiliaus. Florijono gatvė eina nuo Florijono vartų iki Turgaus aikštės.
                                

        Viduryje gatvės yra Mateikos namas, kuriame jis gimė ir beveik visą gyvenimą praleido. Šis dailininkas mums žinomas iš puikaus paveikslo "Žalgirio mūšis".
                                         

       Paėjus gatve yra grandinė prie sankryžoje stovinčio namo. Ji buvo skirta, esant reikalui, užtverti judrią gatvę.
Turgaus aikštė didžiulė, pastatyta viduramžiais. Turgaus halė buvusi gotikinė, po gaisro pastatyta renesansinė, vad. Sukiennice. Viduje daugybė prekybos taškų, kavinių, viršuje galerija.
                                

         Prie šiaurinio įėjimo į halę yra prie kolonų įdubos. Jos skirtos fakelams. Nes anksčiau elektros nebuvo, o fakelas galėjo sukelti gaisrą (halė buvo sudegusi).
                               

         Virš šoninio įėjimo kabo nedidelis kardas. Yra įvairių versijų ir padavimų dėl jo reikšmės, bet nežinau kuri tikra. Aplink halę turistai, gėlių ir suvenyrų pardavėjai.
                                

         Visokie veikėjai, kurie fokusais ar "stebuklais" bando užsidirbti iš turistų. Turgaus aikštės kampe stovi įspūdinga, aukšta Marijos bažnyčia. Vienas iš 2 bokštų yra Hejnal bokštas.
                                

        Iš jo skamba hejnal- aušrinė melodija, atliekama trimitu. Melodija nutrūksta, nes viduramžiais trimitininkas buvo nušautas. Hejnal skamba kas valandą. O 12 val. Lenkijos laiku vidurdienį hejnal skamba per Lenkijos radiją. Aš 2 vasaras tuo laiku pradėdavau pietauti, todėl melodiją stengiuosi Krokuvoje išgirsti ne kartą.
                                     

         Prie šoninio įėjimo į Marijos bažnyčią yra metaliniai antkakliai, kurie buvo naudojami nusikalstusiems bausti. Toliau toj pačioj aikštės pusėje stovi romaninė šv. Vaitiekaus nedidelė bažnyčia. Ji senesnė už aikštę, kurioje stovi.
                                

         Kitame aikštės kampe stovi gotikinis rotušės bokštas. Jis aukštas ir gerai matomas.
                                          

        Už jo yra moderni skulptūra- gulinti galva. 1794.03.24 Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadas T. Kosciuško prisiekė tautai, pradėjo sukilimą. Ši vieta yra pažymėta grindinyje specialia plokšte. Čartoriskių rūmai netoli Florijono vartų. Arka virš Pijorų gatvės su Vytimi. Čartoriskių rūmuose yra muziejus, turintis daug meno šedevrų, pvz.: Leonardo da Vinči "Dama su šermuonėliu".
                               

      Senamiestyje yra senieji Jogailos Universiteto rūmai. Jie netoli Turgaus aikštės. Universitetas įkurtas 1364 metais. Tai seniausias universitetinis pastatas Lenkijoje.
                                

       Jame įkurtas muziejus. Uždarame kieme vyksta renginiai ir koncertai. Atėjau anksti rytą į universiteto kiemą ir apėjau abiem aukštais jį. Apsauga išvarė, nes dar anksti ir nedirba.
                                

             Iš Turgaus aikštės pagrindinė Grodzka gatvė (Miestiečių) veda į Vavelį. Kairėje graži barokinė šv. Petro ir Povilo bažnyčia su 12 apaštalų skulptūrų.
                                

           Priešais bažnyčią yra Petro Skargos paminklas. O bažnyčioje jo palaikai, nes yra paskelbtas šventuoju. Jis buvo jėzuitas ir pirmas Vilniaus Universiteto rektorius.
                                            

           Prieiname Vavelį. Ant kalvos pilis ir katedra. Pilis renesansinė su nuostabiu arkadiniu kiemu. Katedra gotikinė. Šventas Stanislovas buvo Krokuvos vyskupas ir jo vardu pavadinta katedra.
                                          

         Joje mūsų karaliai ir kunigaikščiai palaidoti. Juk mūsų šalių istorija šimtmečiais buvo bendra, tad ir valdovai mūsų. Tai ir Jogaila ir jo sūnus Vladislovas Varnietis.
                                 

         Pastarojo tik kenotafas, nes mūšyje su turkais žuvo ir jo kūno niekas nerado. Buvo sukurta legenda, jog jis nuvyko į šiaurės Italiją, o jo palikuonis, kurį žinome kaip Kolumbą, atrado Ameriką. Legendą sukūrė ne lietuviai. Nedideliame rūsyje yra J. Slovackio ir A. Mikevičiaus sarkofagai. Pastarasis laikomas ir Lietuvos ir Lenkijos poetu. Jo paminklas priešais Sukiennice Turgaus aikštėje.
                                

          Paskutinis palaidotas yra Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis, tragiškai žuvęs. Bokšte yra Žygimanto varpas, 2 metrų skesmens ir 11 tonų svorio, didžiausias Lenkijoje. Katedroje yra karalienės šv. Jadvygos insignijos.
                               

          Žygimanto koplyčioje ilsisi Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas- 2 pakutiniai Jogailaičių dinastijos valdovai. Vavelio karalių pilyje gyveno Jogailaičių dinastijos atstovai.
                               

       Yra katedros muziejus. Yra paroda "Dingęs Vavelis". Yra kavinių, poilsio vietų ant kalvos. Čia nuostabi panorama į miestą, ypač tą dalį, kuri už Vyslos.
                               

         Užlipimo - nulipimo yra 2 keliai. Yra ir trečias žemyn- į drakono urvą. Pagal padavimą nuo drakono Krakus miestas gavo vardą Krokuva. Viršuje patenki į urvo angą ir nusileidi apačioje prie Vyslos.
                                

        Čia stovi didelis Krakus ir spjaudo ugnimi. Ant kalvos buvo ir išliko 3 bokštai: Senatoriaus, Sandomiro, Vagių.
                                           

        Vavelio karalių pilis buvo pastatyta Žygimantui Senajam. Viduje yra karališki lobynas ir arsenalas. Turtingi interjerai. Įdomi yra Atstovų salė, lubose yra drožinėtos galvos, tad vadinama "Galvų sale".
                                 

         Dar vienas mėgstamas rajonas yra Kazimieras. Iki XIX amžiaus pradžios tai buvo atskiras miestas į pietus nuo Krokuvos. Jame gyveno žydai ir lenkai.
                                 

        Miestą paskelbė 1335 metais Lenkijos karalius Kazimieras Didysis ir suteikė savo vardą. Tuo metu tai buvo sala. Daug vėliau senoji Vyslos šaka virto Staravyslianska gatve.
                               

        Į Kazimierą ėjome pėsčiomis. Esame po jį važinėję ir dviračiais. Ginčijomės į ką panašus Kazimieras. Man į Užupį. Jis savotiškas. Vieniems nepatinka, kitus užkabina. Valgėme lenkiško maisto restorane. Nebrangu ir skanu. Sėdėjome prie lango, kurio rėmas išimtas, o žydi gėlės lange.
                                 

       Alų gėrėme aludėje lauke. Kitose kavinėse rodė lenkų žaidimą pasauliniame futbolo čempionate. Sirgome už lenkus, bet jie pralaimėjo. Po to patraukėme per Kazimierą. Praėjome gražią bažnyčią ir rotušę. Pėsčiųjų tiltu su pakabintomis skulptūromis perėjome Vyslą.
                                       

       Aikštėje, kur buvo getas ir surinkti 69000 žydų stovi 69 kėdės. Kraupi istorija, bet reikia pamatyti. Toliau už tramvajų linijos stovi Šindlerio fabrikas.
                               

        Jame vokietis įdarbino žydus dęl pigios darbo jėgos. Po to pagailo jam naikinamų žmonių ir įdarbino daugybę žydų.
                                

        Filmas "Šindlerio sąrašas" apie tai. Prie fabriko baigėme žygį ir tramvajumi grįžome į senamiestį.
                                         

      Daug gražaus pamatėme pietinėje Lenkijoje- Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Net  vingiuoti keliai per langą buvo gražūs. Autostrada ten tiesiama raižytoje vietovėje- Beskiduose.  Autostrada už Ostov Mazoviecki baigiama tiesti. Pro Radomą ir Kielcų apylinkėse taip pat baiginėjama.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą