Dar kartą į Albaniją

                                         

  „Erelių šalis“- taip albanai vadina savo šalį. Erelių nepastebėjau. Bet Albanija turi savo šarmo. Yra dar ten skurdo- pakelėse mačiau čigonų taborus.
                                       

Yra prastų neasfaltuotų kelių. Bet jie stengiasi. Jie garbina savo didvyrius: ir viduramžių, ir prieš šimtą metų paskelbusius nepriklausomą valstybę, ir dabartinius, kurie po komunizmo žlugimo kūrė Albaniją.
                                       

    Albanijos pietinė pakrantė gerai matosi iš aukštai, iš lėktuvo arba aukščiausio Korfu kalno Pantokratoro viršūnės. Netgi matosi sūrus Butrinto ežeras, miestai.
                                       

    Yra šiukšlių. Daug. Pilni konteineriai. Pilna pakelėse, tuščiose miestų vietose. Policininkai atrodo dar turintys mažai galių. Dažnai jie beviltiškai stebi eismą. Tai man nė kiek nesumažina noro pažinti Albaniją.
                                       

Albanija dar nepriklauso ES, tad negauna išmokų, reikia patiems viską daryti. Bet priklauso NATO.

Albanė, su kuria kalbėjau, prašė jos klausti. Ji norėjo, kad Albanija man patiktų. Stengėsi paaiškinti, kas buvo nesuprantama ar keista. Išmokė kelių albaniškų žodžių, bet grįžus namo visi jie išgaravę.

                                          

Albanijoje yra piniginis vienetas lekas. Euras kainuoja apie 140 lekų. Bet visur lengva atsiskaityti eurais, grąžą atiduoda eurais. Lekų taip ir nepačiupinėjau.

                                           

Pakelėje pilna automobilių plovyklų, kurias sudaro jaunas albanas ir vamzdis.

Pagrindinis Albanijos kurortas prie jūros yra Saranda. Miestas pietuose prie Jonijos jūros. Čia jūros krantas status.
                                       

    Todėl miestas prispaustas prie kranto. Nuo Sarandos netoli iki Korfu salos Graikijoje, todėl sala beveik visada matoma ir dominuoja tolimame plane. Labiausiai į akis krenta aukščiausias Patokratoro kalnas.

                                         

Saranda ilga, išsivingiavusi pagal kranto liniją. Pastatai aukšti. Miestas naujas. Daug statomų namų. Tiesiog nuskeliama uola, vietoj akmenų kyla nauji daugiaaukščiai.
                                       

   Teko valgyti Sarandos centre ant restorano plokščio stogo. Maistas skanus. Primena graikišką virtuvę. Pasižiūri žemyn nuo stogo- magistralinė gatvė, važiuoja mašinos, pasižiūri tolyn- matai kalnus virš miesto ir paplūdimį žemiau Sarandos. Kalvų viršūnės virš Sarandos rusvos spalvos, turi mažai augmenijos.

                                          

Kurorto centre krantinėje stovi apvalus turistų informacijos centras, jame yra pagrindinis suvenyrų pirkimo centras. Šalia gatvės ištįsęs turistų turgelis.

                                                           

Patinka man tolerancija Albanijoje. Sarandoje šalia mečetės stovi ortodoksų bažnyčia. Pastarųjų tikinčiųjų Albanijoje yra daugiau nei musulmonų. 

                                         

    Šalyje nėra vienos dominuojančios religijos.

Šalis pietuose, vasarą čia karšta. Bet papuolėme mes Sarandoje į lietų. Lijo ilgokai, neliko matomumo, pasidarė pilka. Bet šalta nebuvo.

                                          

Jei važiuoji iš Sarandos į albanų mėgstamą vietą- Žydrąją akį, laukia 22 km kelio. Pakelėje labai vargani čigonų būstai. Taboras. Plikame lauke būdos labiau primena avių ar kitų gyvūnų patalpas. Jos neprimena namų, bet juose gyvena čigonai.

                                         

Privažiuojame tarp kalnų slėnį. Gamta pasidaro labai žalia. Pakeliui pravažiavom upę su užtvanka, kurią seniai pastatė komunistai. Hidroelektrinė gamina elektrą.
                                       

 Kelis kilometrus tenka įveikti be asfalto. Kalno šlaite iškastas kelias. Prieš jį reikia įveikti siaurą tiltą. Slėnyje trykšta šaltiniai. Bėga srove. Vinguriuoja upė su tiltais per ją. Vanduo skanus ir švarus.
                                       

Gėriau jį. Įdomiausiame taške iš skylės uoloje trykšta vanduo. Iš upės dugno. Virš to šaltinio- skylės yra lieptukas. Žmonės iš kokių 2 metrų šoka į skylę, šaltą vandenį. Šalia pat sekli upė.
                                       

Virš to viso slėnio žali šlaitai, žaluma sodri. Yra kavinės, kur albanai švenčia, šoka. Jiems žydroji akis prilygsta stebuklui. Mums reikėtų geresnio kelio į ten.
                                       

Albanijos vasaros karštį patyrėme, nuvažiavę į Butrintą. Tai UNESCO saugomas antikinis miestas. Iki Butrinto nuo Sarandos yra 18 kilometrų. Jis yra tarp sūraus ežero ir Jonijos jūros.
                                       

   Ežeras Vivari kanalu susisiekia su jūra. Per Vivari kanalą tilto nėra. Automobilius perkelia keista plokštuma, lynu sujungta su krantu. Ežero didelis vandens plotas. Jame auginamos midijos. Mačiau jų „fermas“.
                                       

Antikinės Graikijos miestas vėliau tapo Romos imperijos miestu Butrintu. Vėliau priklausė Venecijai. Butrinto apylinkės užpelkėjo, veisėsi maliariniai uodai. Miestas buvo apleistas, negyvenamas. Archeologai daug kartų, skirtingų šalių kasinėjo.
                                       

Aukščiausioje Butrinto vietoje stovi venecijiečių tvirtovė. Nuo jos gražūs panoraminiai vaizdai. Viduje esanti ekspozicija nesudomino mūsų. Užtat fotografuoti į visas puses buvo smagu.
                                       

„Butrintas“ reiškia sužeistą jautį. Pagal padavimą iš Trojos tremtiniai aukodavo jautį. Sužeistas jautis mirė Butrinto paplūdimyje, palaikė geru ženklu čia įsikurti.
                                       

Medicinos dievo Asklepijaus šventykla pietinėje dalyje. Asklepijų garbino vandeniu, kurio čia pakankamai.
                                                   

Helenistinis palikimas šalia yra teatras. Tai pusė lanko amfiteatro šlaite. Priekyje 3 arkos įėjimui aktorių. Teatre vyko romėnų pasirodymai.
                                       

     Netoliese romėnų pirtys su šaltąja ir šiltąja dalimis. Antikos laikais buvo labai apgalvotas ir įgyvendintas temperatūrinis pirties režimas. Dabar vasarą čia visur bala ir karšta.
                                       

Tolėliau vėlesnio laikotarpio- VI amžiaus apskrita baptisterija- krikštykla su 16 kolonų ir labai gražia polichromine mozaika.
                                       

    Netoli jos to paties laikotarpio bazilika. Bizantijos palikimas. Mozaikos grindyse. 

Miesto siena juosė miestą. Vieni vartai vadinami Liūto vartais. Virš jų pavaizduotas liūtas ryjantis bulių.Liūto vartai yra žemi. Einant būtina pasilenkti. 

                                       

Kiti vartai prie pat sūraus ežero vadinami Ežero vartais. Antikos laikais jie vedė iš uosto į miestą.
                                       

Ar matei Kerkyrą? O Korfu?

                                       

Abi pamačiau vienu metu. Prestižinė sala. Ją žino turtinga Vakarų Europa. Į ją plūsta Rytų Europa. Ją lanko tolimų Azijos šalių turistai. Kerkyroje atostogauja visų amžiaus grupių žmonės. Pilna kūdikių vežimėliuose atostogaujančių su tėvais. Daug lėtai judančių senjorų.
                                       

Poseidonas įsimylėjo gražią nimfą Korkirą. Iš mitų kilęs salos ir miesto pavadinimas. Korfu reiškia tą patį. Šimtmečiais pavadinimai, tautos keitėsi, pasikeitė ir tarimas. Korfu ir Kerkyra reiškia tą patį. Ir yra tas pats.
                                       

Oras dieną įkaista iki kūno temperatūros- 36 laipsnių, naktį 22- 25 laipsniai. Motoroleriai ir kitos triukšmą keliančios priemonės dieną- naktį laksto bet kur. Važiuoja šalia ir kalbasi. Šalmai nereikalingi.
                                       

Būna be šviesų net naktį. Kartais susiropščia net 3 žmonės. Autobusai prasilenkia taip arti , kad pirštą suspaustų. Vairuotojas geria, valgo, kalba telefonu ir vairuoja vienu metu. Nematėme nei gatvėje, nei plente policijos, nei mieste, kur daug žmonių.
                                       

Vanduo jūroje nuo 26- 27 iki 30 laipsnių. Todėl maudymosi kartų neskaičiuoji per dieną. Pastoviai gurkšnoji kokį nors skystį. Vieni labiau kepa saulėje, kiti slepiasi po skėčiu.
                                       

Oktopus arba kalmarai buvo skaniausias maistas. Pirmasis tai aštuonkojis. Tsatsiki buvo dieviškas, valgiau kasdien. O graikiškos salotos namie kartais būna skanesnės.
                                       

   Gal dėl taupymo į salotas nesudeda visų sudėtinių dalių. Gėrėm šaltą vietinį rožinį vyną, alų „Mythos“. Vynas ypač patiko.
                                       

Nueiti vieną kitą kilometrą dėl karščio buvo iššūkis. Kartais priėmėm iššūkį ir įveikėm atstumą.

Jūroje kas nors vyko. Plaukiojo su vandens slidėmis. Plaukė ant didelio pripučiamo fotelio.
                                       

 Skrido parašiutu paskui motorinę valtį. Zujo žvejų valtys, sukiojosi jachtos. Tolumoje judėjo dideli keltai į žemyninę Graikiją ir milžiniški kruiziniai laivai. Priekrantė buvo pilna pripučiamų čiužinių, žmonių su vandens akiniais ir vamzdeliais. Ir tiesiog daug žmonių jūroje.
                                                 

Tokia Kerkyros sala sezono metu- jo įkarštyje. Paplūdimiuose skėčiai dryžuoti ir augalinės kilmės. Po lietaus su vėju pastarieji geriau atsilaikė. Gultai visokiausių spalvų.
                                       

Gultais tavernos žymi įtakos zoną. Pagal spalvą ateina kitas dėdė pasiimti dienos mokesčio. Arba prisistato panelė, leidžia gulėti dykai, jei gersi iš jos kavinės meniu.
                                       

Vieni atėję ryte po neskubių pusryčių, eina pietauti, užmetę rankšluosčius ant gultų. Kiti ant gultų vargsta visą dieną. Jiems „dėdė“ neša gėrimus. Jie kartais įlenda į jūrą sušilę, kartais gamtos reikalų prispausti.
                                       

Jonijos jūra skaidri, žydroka. Krante žvyras, jūroje žvyras. Nėra jūros ežių, bet dėl žvyro maudymosi batai patartini. Kai ką kramtė žuvytės. Manęs nelietė, matyt neskanus.
                                       

Horizonte matėsi kitas krantas. Tik neaišku ar ten Albanija ar Graikija? Jo nesimatė tik per lietų.

Gatvė labai siaura ir vingiuota. Bet visa masė kažkaip prasilenkia. Nors daug kur nėra šaligatvio dėl vietos trūkumo.
                                       

 Nėra atšvaitų. Nėra jokio reguliavimo. Automobilį palieka gatvės pakraštyje, įjungia avarines šviesas. Motoroleriai paliekami be šviesų bet kur. Jei autobusas nepravažiuoja, jis signalizuoja.
                                         

Visur Kerkyros saloje mokėjau grynais eurais ir nebuvo problemų. Kaip turistas nejaučiau jokios krizės. Viskas dirba, pilna turistų.
                                         

    Visi šypsosi. Su turistais pasisveikina, atsisveikina, padėkoja. Prie bankomatų eilių nėra. Parduotuvėje visur davė čekius.
                                       

Kerkyroje labai reklamuojami saldainiai, uogienė, gėrimai iš kinkano. Aiškinama, jog tai tik čia augantis augalas. Jis skanus, bet jis auga ir kitur. Ypač Kerkyroje reklamuojamas kinkano likeris.
                                       

Kaip ir kitur Graikijoje, Kerkyroje yra kačių. Čia jos tingios, neakiplėšos. Laukia maisto ar paglostymo. Bet nepuola turistų kaip dažnai Lietuvoje katės.

Pavyko pakeliauti po Kerkyrą. Salos šiaurinė dalis platesnė ir kalnuota. Čia dauguma įdomybių.
                                                   

 
   Šiaurės vakaruose Sidari. Pritraukia daugumą meilės kanalas. Tai siauras stačiomis smiltainio sienomis lėtai gilėjantis paplūdimys. Ją perplaukę įsimylėję išsaugo meilę visą gyvenimą.
                                       

    Ten smėlio- molio dugnas. Vanduo ypač šiltas, mums būnant apie 30 laipsnių. Negilu. Yra kur užsiropšti. Moliu čia galima išsitepti kūną, jis džiūdamas bąla.
                                       

Sidaryje labai skanios jūrų gėrybės. Norėtųsi ten vėl sugrįžti.

Paleokastritsa. Vakarinėje salos dalyje gilios įlankos ir kalnuotas reljefas suformavo fantastinius vaizdus. Kelios įlankos matomos iš vieno taško.
                                     

Jose paplūdimiai, pilna žmonių. Daugybė žmonių čia atvyksta pasimaudyti, pasideginti ir paganyti akis į gamtos vaizdus. Tarp 2 įlankų iškyšulys- kalnas su vienuolynu viršuje. Mums lankantis ten buvo pietų pertrauka, todėl nepavyko aplankyti.
                                     

Iš pakrantės pakilome į aukščiausią salos tašką- Pantokratoriaus viršūnę, esančią virš 900 metrų aukštyje. Kelias asfaltuotas, bet serpantinai.
                                         

  Viršūnėje vienuolynas. Gerai matosi žemyninė Jonijos jūros pakrantė. Galima nuo ten sudarinėti žemėlapį. Atskyrėme Albanijos Sarandos miestą, druskos ežerą...
                                       

Kerkyros sostinė Kerkyra. Arba Korfu yra Korfu salos sostinė. Miestas nedidelis. Senamiestis ypač kompaktiškas, urbanizuotas, itališko tipo. Ne veltui Venecijai priklausė virš 400 metų.

Sostinėje yra dvi tvirtovės. Senoji ir Naujoji. Tarp jų įspraustas miestas. Siauros gatvės, aukšti namai.
                                       

   Senamiesčio vidurys aukščiau iškilęs. Ten Šv. Spiridono bažnyčia. Jis yra globėjas kovoje su užkariautojais turkais. Šventąjį Spiridoną neša per miestą keturis kartus per metus. Raudona bokšto viršūnė matosi iš toli, bet siauros miesto gatvės ir aukšti namai slepia.
                                       

Bažnyčioje gana tamsu, neleidžiama fotografuoti. Nusileidus link Naujosios tvirtovės, yra stačiatikių katedra. Čia fotografuoti galima. Uždegiau žvakutes.
                                       

Miesto informacijos centras yra kioske skvere. Jį rasti sudėtinga. Miesto planą čia gavau prastesnį, nei turėjau. Čia tik pamokė kaip ir kur nusipirkti autobuso bilietus.
                                       

Naujoji tvirtovė labai didelė. Ji priklauso kariniam laivynui. Todėl galima grožėtis tik iš tolo. Tvirtovės buvo labai svarbios XV- XVIII amžiuose, nes atlaikė turkų puolimą. Venecijiečiai labai vertino gerą miesto padėtį.
                                       

Senoji tvirtovė stovi iškyšulyje. Pakeliamas metalinis tiltas virš jūros kanalo jungia su miestu. Dar yra sausasis griovys. Britai pastatė tvirtovėje šv. Jurgio bažnyčią.
                                       

 Dabar didžioji tvirtovės dalis pilna turistų. Ir aš ten buvau, daug ką mačiau. Yra muziejus, parodos, biblioteka. Nuo viršaus puikus vaizdas į miestą.
                                     

Po miestą vaikščioti lengva. Atstumai nedideli. Vargina tik karštis. Čia ir universitetas, ir kongresų rūmai. Prabangiuose rūmuose įsikūręs Azijos meno muziejus. Žiūrėjau kaip jo teritorijoje darbininkai pjaustė didžiulę palmę.
                                       

Pakrantėje daug jachtų, paplūdimių. Mon Repos - parkas ir rūmai. Juose muziejus. Rūmus pastatė britas XIX amžiaus pradžioje. Parkas apleistas. Muziejuje archeologinių kasinėjimų ir rūmų statybos muziejus.
                                       

Nuo Mon Repos tęsiasi kalva tarp jūros ir sūrios įlankos. Joje Kerkyros aerouosto pakilimo takas. Kalva baigiasi gražioje vietoje. Jos vardas Kanoni.
                                       

Viršuje auga pušys, pinijos, toliau kiparisai. Žemiau jūroje 2 salelės. Viena- Vlacherna, joje bažnyčia. Sala sujungta tilteliu su sausuma.
                                       

Gretima- Pontikonissi salelė, joje mažytis Pantokratoriaus vienuolynas. Tilto nėra, galima tik nuplaukti. Ji vadinama Pelių sala mėgstama turistų. Zuja laiveliai apie Pontikonissi.
                                       

Įlanka pėsčiųjų tiltu pertverta tiltu. Masė žmonių. Kai kas tiesiog gėrisi aerouoste besileidžiančiais lėktuvais. Jie žemėja virš galvos. Būna, kad kas penkios minutės atskrenda vis kitas.
                                       

Nuo salelių žiūrime į kalnus. Jie žali, pasipuošę kiparisais, žali. Aukštoje vietoje slypi Korfu legenda. Saloje mėgo atostogauti Sisi, Austrijos imperatorienė, Elizabeth. Jai buvo pastatyti rūmai.
                                       

Vasaros rezidencija. Sisi mylėjo Korfu. Ji net apsirengdavo paprastais drabužiais, įsimaišydavo tarp žmonių. Sisi buvo graži, bet ligota moteris. Turėjo vieną sūnų, pati žuvo nuo niekšo rankos.
                                         

Priešais rūmus stovi Achilo paminklas, traukiantis strėlę iš kulno. Todėl vietovė, rūmai praminti Achilleios. Vidiniame kieme stovi mūzos ir antikos filosofų biustai. Nuo čia sostinė Korfu kaip ant delno matosi.
                                                   

Sisi seniai žuvo, bet jos legenda gyvena. Turistų masės plūsta į jos rūmus, perka suvenyrus su jos atvaizdais. Aš buvau vienas iš jų.
                                       

Vėliau Sisi rūmus nusipirko Vokietijos kaizeris. Daug ką perdarė pagal save. Ties rūmais ant kranto pasistatė tiltą į jūrą. Dabar yra kavinė ant tilto „Kaizerio tiltas“.
                                       

Benitses. Triukšmingas nedidelis miestelis rytinėje salos pakrantėje, kalnų prispaustas prie jūros. Parduotuvės ir tavernos dirba ir po vidurnakčio. Viešbučiai. Tarp jų visur parduotuvės. Miestą pereiti užtenka gerų 5 minučių. Benitses ir Achilleios skiria tik 3 kilometrai ir kalnas.
                                       

Skrendant į Kerkyrą reikia pasiimti gerą nuotaiką, maudymosi kostiumą, mažai vasariškų rūbų ir grynų eurų. Gal dar kremą nuo saulės. Visą kitą čia rasite: šiltą jūrą, daug paplūdimių, jūros gėrybes ir salotas, šaltą alų ir rožinį vyną, skanią kavą. Čia turistų laukia graikai. Reikia tik kelių graikiškų žodžių:

Ačiū- ευχαριστίες (ef̱charistíes). Prašau -παρακαλώ (parakaló̱). Labas rytas- καλημέρα (kali̱méra). Labas vakaras- καλησπέρα (kali̱spéra).

                                         

Bet jei jų nemokėsite, nebus bėdos. Susišnekėsite mimika, pirštais, šypsena...