Poseidono trišakyje - Chalkidikėje

Chalkidikė yra pusiasalis Egėjo jūroje, šiaurinėje Graikijos dalyje. Pavadinimas atsirado antikiniais laikais iš Chalkidės miesto, kurio gyventojai atsikėlė į pusiasalį. Chalkidė yra didelėje Eubojos saloje, pavadinimas kilo iš žodžio chalkos- varis.

Pusiasalio pietuose yra trys ilgi iškyšuliai: Kasandra, Sitonija ir Atonas. Pusiasalis yra kalnuotas, raižyta pakrantė. Daug taškų iš kur atsiveria jūra, kartais matyti 2 arba net 3 įlankos.

Graikų jūrų dievas buvo Poseidonas ( romėn.- Neptūnas ). Jis turėjo žeberklą- trišakį, kuris tapo žvejybos simboliu. Chalkidikė su 3 iškyšuliais labai primena trišakį. Teko, skrendant virš Egėjo jūros, jį matyti per iliuminatorių. Patikėkit- įspūdinga, nesumaišysi su nieku kitu.


Populiaru atostogauti Graikijoje, ypač salose, esančiose piečiau žemyno. Tuo tarpu Chalkidikė pasižymi švelnesniu klimatu: mažiau karščio pavasarį, prasidėjus vasarai, vėsesnės ir lietingesnės žiemos. Aplamai bendras vaizdas- daug žalumos, rečiau išdegusi nuo saulės žolė.

Iš Lietuvos patogu atvykti lėktuvu į antro pagal dydį Graikijoje miesto Salonikų aerouostą. Nuo jo į pietus ir prasideda Chalkidikė. Paprastai vykstama automagistrale iki Nea Moudania miesto 50 km. Nuo čia atsišakoja kelias į Kasandrą- pirmą Chalkidikės "pirštą". Kas kur ruošiasi apsistoti, ten ir važiuoja. Mes sukome kairėn ir sustojome "tarpupirštyje", neprivažiavę antro "piršto"- Sitonijos.


Salonikai- 1 milijonas gyventojų. Aerouostas vadinasi "Makedonija". Miesto pavadinimas "Tesaloniki", ( lietuviškai turėtume sakyti "Tesalonikė ). Toks buvo Aleksandro Makedoniečio sesers vardas, kuris , išvertus reiškia "Pergalė Tesalijoje". Ji buvo karaliaus Kasandros žmona, jis įkūrė miestą. O Tesalija yra Graikijos regionas, lygumų kraštas, vidury šalies, jos sostinė Larisa ( liet.- kregždė), joje randasi Meteorai.


Salonikai yra Makedonijos sostinė. Jai priklauso ir Chalkidikė. Anot Graikijos tam regionui priklauso ir šiauriau esanti atskira šalis- "Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija". Taip oficialiai vadinasi viena neturtingiausių buvusios Jugoslavijos dalis. Lietuva neapdairiai ją pripažino pirmoji. Tos Makedonijos sostinė Skopjė, o dėl Graikijos pretenzijų ji negali stoti į Europos Sąjungą.

Gyvenome Metamorfosis miestelyje, kuriame apie 3.000 gyventojų. Miestelis kompaktiškas- viskas pėsčiomis pasiekiama per kelias minutes: kavinės, parduotuvės, paplūdimys. Aplink žalia ir mėlyna- jūra ir pušys, kurių čia gana daug. Nemažai ir įvairiomis spalvomis žydinčių gėlių ir krūmų. Tik tavernose pamerktos dirbtinės gėlės, gal taip saugoma gamta.
Gera kava, geras maistas, daug jūros gėrybių. Populiari Graikijoje šalta kava - frappe, vasarą visai skani.

Gyvenant "tarpupirštyje" patogu aplankyti visus "pirštus", ypač pirmus du. Pirmas- tai Kasandra. Prie "delno" "pirštas" labai siauras, net iškastas kanalas. Formaliai pusiasalis paverstas sala. Važiuojant viena pakrante už 50 km kelias baigiasi, tiksliau pasisuka į kitą pakrantę. Gale yra Paliouri miestas. Už jo galima rasti žvyrkelį iki to paties pavadinimo iškyšulio, ten yra švyturys. Bet man nepavyko rasti to kelio.


Bet apie viską iš pradžių. Nea Poteidea miestas, jame iškastas kanalas, miestas ant antikinės kolonijos griuvėsių. Toliau Nea Fokea miestas su gražiu Bizantijos bokštu, kuris matosi iš įvairių miesto vietų. Čia verta sustoti ir pasivaikščioti.
Iš čia sukame į Sani, milijonierių kurortą. Ryte tuščias ir švarus paplūdimys. Jūra idealiai ryškiai žydra, kaip atviruke. Pilna skėčių ir gultų, už kuriuos niekas nieko neprašo.

Miestelis, galima sakyti kaimas, miniatiūrinis. Šalia yra jachtų uostas, kaip lagūna kanalu sujungtas su įlanka. Prabangios parduotuvės, toliau prabangūs viešbučiai ir prie jų prabangios mašinos įprastais ir diplomatiniais numeriais. Jei čia ilsisi diplomatai, manau daug ką pasako apie kurortą. Viešbučių rajoną puošia uola- iškyšulys su senu apgriuvusiu bokštu.

Nuo rago gra"#382;us vaizdas į jūrą, laivus ir pramogas jūroje. Suka ratus jūros paukščiai, o ant tvoros tupi varninių paukščių atstovai.

Iš Sani tenka grįžti apie 10 km atgal ir važiuoti į pietus rytine Kasandros įlankos pakrante. Ten daug miestelių ir viešbučių. Didžiausias miestas čia - Chaniotis. Stojame jame pavalgyti, pavaikščioti, pasižiūrėti. Daug parduotuvių, tavernų, žmonių. Mes praminėme tokias vietas "kolūkiu".
Važiuojant į pietus, atsiveria gražios įlankos, panoraminiai vaizdai. Poliouryje kelias nukrypsta skersai "piršto", kylame ir leidžiamės. Pats Poliouris klaidus , siauromis vingiuotomis gatvėmis.

Neina susigaudyti , kur atsidursi, o pasiklydus, sudėtinga apsisukti arba net prasilenkti. Gatvės eina aukštyn arba žemyn. Loutra, Ag. Ioanis- nedideli miesteliai.

Jūra, krantas, tarp jo ir plento mažytės bažnytėlės. Į vieną jų stojam ir einam pažiūrėti. Gražu, tvarkinga, randasi pajūryje. O viduje ant kėdės darbuotojas... miega.

Norime maudytis, tad sukame į kairę, į Skala Furka kurortą. Pajūryje šiukšlės, mažai žmonių. Apleisti pastatai pakrantėje, nėra problemų persirengti. Tik asfaltas ir akmenys įkaitę- basomis baisu eiti.


Per Kasandriją, Ag. Mamas miestelius paliekame gražų Kasandros pusiasalį. Pakeliui stojame pažiūrėti Olyntos antikinio miesto griuvėsių. Pasižiūrime pakelės parduotuvėje pagamintų miniatiūrinių iki kelių bažnytėkių ir kitų monų.

Metamorfosis. Tarp ryškiai žalių pušų. Krantas vietomis status, raudonos spalvos molis. Yra bažnyčia, koplyčia, kapinės. Daug tavernų. Pardavėjai antrą vakarą jau atpažįsta. Nes vakar pirkau raudoną vyną ir man labai patiko. Iš karto parodo tą vyno rūšį. Išvažiuojant po savaitės su pardavėjais net atsisveikinome.

Labai įdomi vieta miestelyje yra įstaiga, kur vaikai ruošiami būti vienuoliais. Nežinau ar dar yra Graikijoje tokių mistinių įstaigų. Nedideli vieno kambario dydžio nameliai su apsauginėmis žaliuzėmis. Teritorija aptverta tvora, nuo jos per kelią iki jūros tik kokie 20 metrų. Vartai. Už jų stalas ir telefonas. Primena mūsų buvusias pionierių stovyklas. Ten suvežami vaikai iš visos šalies ir gyvena keletą metų, o kai užauga išskirstomi po Graikijos vienuolynus.
Antras "pirštas"- Sitonija. Pirmas sustojimas- Ag. Georgios, kur atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai žemyn į jūrą ir pakrantę.

Didžiausiame pusiasalyje Neos Marmaras mieste sukame į kairę ir kylame serpantinu į kalną. Partenono kaime žavimės Kasandros įlankos vaizdais, matosi N. Kelifos sala.


Važiuojame į pietus. Matyti minėta sala, toliau Kasandros pusiasalis, daug įlankų ir paplūdimių. Šioje "piršto" pusėje daug vynuogynų.
Važiuojame į Toronį. Miestas nedidelis, graži įlanka, puikus paplūdimys. Įlankos pietinėje dalyje ant jūros skardžio tvirtovės griuvėsiai. Įdomu po juos vaikščioti, puikūs vaizdai. Status skardis į jūrą. Miestas žemiau matyti visas. Paplūdimys rupaus smėlio, be akmenų. Būriai žuvyčių. Poilsiautojai iš Bulgarijos, Serbijos, Prancūzijos.

Sekantis malonus sustojimas- pietūs žuvų restorane Porto Koufo žvejų kaime. Čia vienintelė gatvė palei uždarą įlanką. Nei graikiški, nei angliški žuvų pavadinimai mums nieko nereiškia. Oficiantas vedasi prie šaldytuvo, kur atšaldytos šviežios žuvys: geltonos, raudonos, žalsvos, sidabrinės. Bedame pirštą į pilką žuvį ir... po kokių 20 minučių valgome skaniausią gyvenime žuvį. Ji iškepta ant grotelių visa, pasispaudžiame ant jos citrinos sulčių ir su graikiškomis salotomis suraitojame. Fantastika.

Po stalu sukinėjasi katinas. Šalia graikų didelė šeimyna maitinasi: vyrai valgo ir geria, o moterys labiau vaikus prižiūri.


Pasifotografuojame krantinėje, pasivaikštome vienintele gatve. Kaip papuošalas kitame restorane kabo aštuonkojis. Kaimo gale randame žemuoginį medį, aplipusį uogomis. Jos lipnios, trykšta, tepa rankas, bet labai skanios.
Nuo čia kelias kyla aukštyn ir sukasi į rytinę pusiasalio pakrantę. Pamatome šventąjį Atono kalną trečio "piršto" gale, apsuptą rūko ,nes jis yra 2033 m aukščio.


Pirmas kurortas kitoje pusiasalio pusėje yra Kalamitsi- graži raižyta pakrantė puikus paplūdimys. Leidžiamės nuo plento į nedidelio miestelio neblogą paplūdimį. Deginamės, maudomės. Jūra ryškiai žydra, krante- smėlis. Jūroje smėlio dugnas.


Pajūrys išlenktas- įlanka. Jos gale dešinėje uolos. Priešais jūroje už kokių 50 metrų nuo kranto uolėta mažytė salelė. Po ją kabarojasi turistai. Sala gal 10 m aukščio, viršuje mikroskopinė koplytėlė. Sugalvojau į ją nuplaukti. Sūrus, šiltas vanduo, nuplaukiu lengvai. Stojuosi ant uolų, o ten dešimtys jūros ežių. Gerai, jog kojos ant jų nepadėjau, Nes basutės likę automobilyje.

Šioje "piršto" pusėje visada matyti šventasis kalnas. Važiuojame į Sikia miestą pusiasalio gilumoje. Ten neskubus vietinių gyvenimas, neišpuoštas ir neišcackintas. Bet nieko ypatingo.

Toliau Sarti miestelis, kur labiausiai traukia akį Atono ( Agio Oros ) pusiasalis su dominuojančiu kalnu.

Važiuojame į šiaurę, į "delną". Pakeliui Armenistis. Tai labiausiai išreklamuotas šiame regione kempingas. Užsukame pažiūrėti. Begalės lengvų mašinų ir kemperių. Žmonių kaip skruzdėlyne. Daug triukšmo. Čia mums nepatiko.


Grįžinėjame. Pravažiuojame turistų uostą Ormios Panagias iš kur plaukia dideli laivai į trečią pirštą vienuolių žiūrėti. Apžiūrėjome antrą "pirštą".

Pamačius du, reikia pamatyti ir trečią "pirštą". Bėda ta, jog į ten pakrante nėra kelio- per status krantas. Žemėlapis rodo tolimus kelius per Chalkidikės gilumą. GPS irgi klaidžioja, nors kai kur jis mums parodė trumpiausią kelią. Pasirodo, jog kelias yra bent 7 metai, tik jis niekaip nepažymėtas žemėlapyje. Konsultuojamės su keliais vietiniais ir išvykstame.

Važiuojame iki Ouranopolio. Gražus, tvarkingas, nedidelis miestas. Vien turistai, gėlės, viešbučiai, jūra. Uostas. Prie jo įspūdingas senovinis bokštas.

Iš čia plaukia laivai pas vienuolius. Nes kelio toliau nėra. Atono pusiasalyje yra 20 vyrų stačiatikių vienuolynų. Ten virš 1000 metų yra uždaros vienuolių respublikos statusas. Įvažiuoti negalima. Plaukia ekskursijos į Dafni uostą. Išlipti gali tik vyrai . Į šią respubliką negali patekti nė viena mergina ar moteris, bet ir jokia gyvūno patelė.



Sostinė čia yra Karyes miestelis Atono pusiasalio gilumoje. Čia yra 4 valandų skirtumas nuo Graikijos laiko. Pavyzdžiui, jei aplink šalyje yra tik 12 valandų, tai vienuolių respublikoje jau 4 valandos. Beje Lietuvos ir Graikjos laikas sutampa. Jei vyriškos lyties turistas nori pajausti vienuolių gyvenimą, susiekia su jų atstovybe Salonikuose arba Atėnuose. 35 eurai už 3 paras. Ir gyveni kaip jie: kartu keliesi, dirbi kitus darbus. Skaičius ribotas- 110 žmonių per dieną, tik 10 gali būti ne stačiatikiai.


Grįžtame atgal. Gražios pakrantės. Fotografuojame, filmuojame. Tripiti miestelis. Iš jo plaukia laivai į Omouliani salą, kur dar švaresnis vanduo maudytis. Čia siauriausia "piršto" vieta . Kertame jį, patenkame į Nea Roda. Miestas didesnis. Turistų mažiau. Maudomės, deginamės. Paplūdimys geras. Gale jo prie bažnyčios visos uolos aplipę jūros ežiais. Čia jau Ierisos įlanka. Netoli ir to paties pavadinimo miestas. Didesnis , bet be traukos objektų.


Varom pakrante į šiaurę, o vėliau gilyn į pusiasalį į Stageiros miestą, kur gimė Aristotelis. Čia gimė 385 m. pr. Kr. didysis mąstytojas, filosofas, mokėsi Platono Akademijoje. Čia yra Aristotelio parkas, demonstruojami išradimai: pentafonas, saulės laikrodis, rutulių žaidimas, pendelis, prizmė, parabolinis veidrodis, kompasas, teleskopas. Stovi filosofo statula, namo griuvėsiai. Čia lankosi intelektualūs turistai, ypač iš Vokietijos. Lietuvoje vietovė mažai žinoma. Bet tikrai verta pamatyti- įspūdžių užteks ilgam ir prasiplės akiratis.

Tolyn važiuojame labai vingiuotu keliu, po išsikišusiomis uolomis. Nedidelį atstumą važiuojame ilgai. Pasiekiame Stageiros pilies griuvėsius virš Egėjo jūros, ant uolos. Į šiaurę Olimpiados kurortas. Pavadinimas garsus, tačiau jame poilsiauja tik graikai. Net gazuoto mineralinio vandens negauname. Pakrantėje vien graikų poilsiautojai, jų muzika. Maudomės jau kitoje Orfanou įlankoje. Tolumoje matyti jau ne pusiasalis, o žemyninė Graikija ir Tasos sala.

Čia jau beveik visas Chalkidikės pusiasalis apvažiuotas perimetru. Važiuojame kalnais ir miškais. Automobilių mažai. Kalnai aukšti. Kelias vingiuotas. Kertame per pusiasalio gilumą. Vietiniai gana paslaugūs. Jei klausi kelio į artimiausią miestą, nežino kelio. Tenka klausti kelių žmonių, o vadovautis ... savo galva. Labiau padeda rasti kelią kelionių patirtis. Net rodyklės netikslios. Kažkuriame miestelyje grįžtant sustojame, nes skersai eina juoda laidotuvių procesija. Vis dėl to kelią, nepažymėtą jokiame žemėlapyje radome.

Kitą dieną norime aplankyti artimus miestus. Vienas Nikitos niekuo neypatingas. Kitas- Agios Nikolaos- graikų miestas beveik be turistų. Paliekame mašiną miesto centre kieme ir einame per parduotuves. Apsirūpinę suvenyrais, einame į aikštę ir bažnyčią. Ir papuolame į... vestuves.


Priekyje prie altoriaus jaunavedžiai. Fotografuoja 2 žurnalistai. Išilgai bažnyčios vidus išpuoštas lelijų puokštėmis. Visi graikai, išskyrus mus du. Žmonių šimtai. Svečiai eilėmis eina prie altoriaus , kur jaunieji. Atsibučiuoja, duoda dovanas pinigais. Ir taip viena kolona eina link jaunųjų, kita grįžta nuo jaunųjų. Išeidami iš bažnyčios, visi gauna saldainių maišelį. Mes negavom, nes jaunųjų nebučiavome. Likome iki pabaigos. Išėjo kunigas, fotografas, jaunieji ir artimiausi bei... mes du lietuviai. Prie bažnyčios juos visus nufotografavo. Aš irgi tai įamžinau savo fotoaparatu. Pajutome, kas yra "storos graikiškos vestuvės".

Šioje kelionėje kaip ir kitur Graikijoje naudojausi knyga "Lietuvių- graikų pokalbiai". Knyga labai padeda kelionėje. Įpratau perskaityti graikiškus užrašus. Ačiū Loretai Tamulaitienei, knygos autorei.


Dar vieną įžymų turistinį objektą, gal būt patį įžymiausią Graikijoje, pamatėme pravažiavę aukščiausią Olimpo kalną. Jame gyveno dievai, bet mes neužsukome. Pagalvojome, jog Dzeuso ir jo deivių gal nėra namie viršūnėje. Nors turint kantrybės ten galima užvažiuoti vos ne iki pat viršūnės.


Pervažiavus Larisą ir Trikalą, tolumoje lygumoje pasirodo lyg miražas, lyg kažkokie dideli gyvūnai. Uolos ten turi gyvūnų pavadinimus.

Kai kuriose iš jų viršūnių įsikūrę vienuoliai. Vienuolynai vadinasi Meteorai-( Sklandantys ore ). Vienuolynus pradėjo statyti XIV amžiuje. Baigti statyti XVI amžiuje. Yra 6 vienuolynai.

Meteorai pastatyti uolų viršūnėse. Susisiekimas su jais būdavo virvių pagalba. Į krepšį įdeda maistą ar žmogų ir virvėmis pakelia į viršų. Taip pat žemyn. Laipteliai iškirsti tik XX amžiuje. Laiptais netgi sunku prasilenkti su kitais turistais.

Vienuolyne yra virtuvė ir valgykla. Bažnyčia. Celės. Maži kiemeliai. Nuo uolos atsiveria nuostbūs vaizdai į lygumą ir kitas uolas su vienuolynais. Pakelėje yra apžvalgos aikštelė, iš kur matyti 5 vienuolynai vienu metu.


Tokia ta Chalkidikė. Sezono metu ten reikia kremo nuo saulės, kepurės, maudymuisi specialių basučių nuo jūros ežių. Ir aišku eurų.