Tai maršrutas šiaurinėje Lenkijoje jungiantis daugelį kryžiuočių pilių ar jų griuvėsių. Raudonų plytų gotikinės pilys audrina vaizduotę. Jų raudonomis čerpėmis dengti bokštai kyšo virš žalių medžių. Lenkijoje tos vietovės dažnai yra raižyto reljefo. Dažniausiai prie pat ar toliau yra vienas ar keletas ežerų. Būna, kad važiuoji ir staiga pamatai bokštą, ar nuorodą, ar tiesiog apgriuvusius rūmus. Ten bažnyčios gotikinės, raudonų plytų. Viduramžiais ten jodavo kryžiuočiai metaliniais ar odiniais šarvais.
Aš daug kartų keliavau po vokiško paveldo šiaurinę Lenkiją. Pradžioje numatydavau maršrutą. Bet kartais tekdavo koreguoti. Tai pilis pasitaikydavo įdomesnė, nei įsivaizduota. Tai kelias prastesnis nei manyta. Tai iš viso nerasta net pilies liekanų. Tai pilies griuvėsiai prie kažkokio šunkelio, kur svečiai iš užsienio paprastai neužklysta.
Lenkijoje išvystytas turizmas, saugomas paveldas. Paprastai prie pilių yra aikštelės sustojimui, nuorodos nuo pagrindinio kelio. Dažni kelių remontai ir apvažiavimai kartais iš viso sutrukdo pasiekti tikslą. Būna, jog pasiekus pilį, randi tvora aptvertą objektą, užrašą: "Privati nuosavybė". Bet nors nufotografuoji.
Lietuvą ir Vilnių šiame krašte žino visi. Pasakius , jog iš Lietuvos, pagarba padidėja. Daug kas turi draugų ar giminių Lietuvoje, kiti čia gyvenę. Kitų tėvai gyvenę ir dar kokią su Lietuva susijusią istoriją papasakoja. O viduramžiais lietuviai buvo narsūs ir kariavo su kryžiuočiais. Beveik visos aplankytos pilys buvo pultos lietuvių, kai kurios užimtos ar net sugriautos. Kitos pilys specialiai statytos nuo lietuvių apsiginti.
Mozūrijos princas Konradas 1226 metais kvietėsi kryžiuočius į Kulmo provinciją kovai prieš pagonis. Kryžiuočių ordinas įsikūrė 1198 metais Akroje ( Izraelyje ) per III kryžiaus žygį. O teritorijoje tarp Vislos žemupio ir Nemuno bei Prėgliaus gyveno mūsų broliai prūsai. Iki 1285 metų jie buvo užkariauti. Ordinas 1308 metais užėmė Lenkijos Pamarį.
Akros pilis ir dabar stovi Izraelio šiaurėje Viduržemio jūros pakrantėje. Jie ten gyveno ir valdė apie 200 metų. Maistui jie kepė arklius rūsyje, tad dūmuose patys gyveno. Atpjovus keptos arklienos gabalą dėjo ant didelio bendro stalo, kurio niekas nevalė ištisais metais. Nebent alkani šunys liežuviais pasidarbuodavo.
Didžiulėje pilyje buvo vienas bendras tualetas moterims ir vyrams su daug vietų. Skirtingos lytys nevengė vieni kitų susitikti ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Tais laikais jokio vandentiekio nebuvo ir sanitarijos lygis priklausė nuo lietaus. Kadangi dažnai nelijo, tai tvaikas buvo užuodžiamas už kelių kilometrų.
Toliausiai vakaruose gotikinė kryžiuočių pilis stovi Bytuve. Tai Pamario vaivadijos apskrities centras, jaukus miestas gamtos apsuptyje. Pilis stovi pačiame miesto centre. Joje muziejus ir viešbutis.
Buvau šiame mieste per didžiulę liūtį ir dar įstrigau kamštyje, besitęsiančiame per visą miestą. Nes vasarą per jį didmiesčių gyventojai traukia prie jūros ir ežerų. Į rytus ir pietus nuo jo raižytas reljefas, ežerai.
Pilis pastatyta 1405 metais. Priklausė Vokiečių ordinui. Vėliau valdė Vakarų Pamario kunigaikščių dinastija. Jos pirmtakui Boguslavui VIII po Žalgirio mūšio padovanojo Jogaila.
Vėliau miestą valdė Lenkija, po to Prūsija, Vokietija ir nuo 1945 metų vėl Lenkija.
Tame regione gyvena kašubai- vakarų slavų etninė grupė.
Pilyje gana išsamus kašubų muziejus. Jame galima fotografuoti, filmuoti, net čiupinėti eksponatus.
Pavaizduota jų buitis, papročiai, meno kūriniai, drabužiai. Dar yra medžiagos apie Pamario kunigaikščių dinastiją.
Pastatas turi 4 bokštus, visiškai uždarą kiemą, jame antrame aukšte galerija. Pilis ant kalvos.
Čluchovas, vokiškai vad. Schlochau. Miestas įsikūrė XIII amžiuje kaip lenkų miestas. Vėliau miestas atiteko Ordinui. Vėliau vėl buvo Lenkijos miestas. Kryžiuočiai pastatė antrą pagal dydį tvirtovę po Marienburgo XIV amžiaus pabaigoje, vėliau gavo Kulmo teisę. 46 metrų aukščio bokštas dominuoja Čluchovo parko padangėje. Gotikinė pilis seniai sunaikinta. Likę tik jos sienų liekanos parke.
XVIII- XIX amžiuose buvo gaisrų, degė bokštas. 1828 metais ant pilies koplyčios pamatų buvo pastatyta bažnyčia. O didžiulis bokštas tapo jos varpine. Miestas keliavo iš rankų į rankas tarp vokiečių ir lenkų. Dažnai tai buvo pasienio miestas su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. Čluchovas yra truputį vakariau, negu Bytuvas.
Malborkas, apskrities centras. Anksčiau vadintas Marienburgu ( Marijos pilis). Pilių kompleksas saugomas UNESCO. Tai buvo viduramžiais Kryžiuočių valstybės sostinė. Pilių komplekso ilgis 700 metrų.
Esu buvęs Malborke daug kartų. Bet kas kartą raudonų plytų gigantiškas gotiškas kompleksas mane stebina. Vasaromis Malborke vyksta festivaliai.
Teko kartą būti. Vyksta spektakliai vakare pilių fone po atviru dangumi. Vyksta riterių turnyrai. Mokoma visokių viduramžių tradicijų- maisto, gynybos. Jaunimas susiskirsto į "kariuomenes" ir kovoja tarpusavyje. Žmonės vaikšto apsirengę viduramžiškais drabužiais. Pilna šarvų, ginklų ir visokių suvenyrų pardavėjų.Žmonės atvyksta iš visos Lenkijos. Įsikuria palapinių miesteliuose, kempinguose.
Pilių kompleksas susideda iš aukštutinės ir vidurinės pilių, Švč. Mergelės Marijos bažnyčios, Šv. Onos koplyčios, Didžiojo magistro rūmų- 4 aukštų gyvenamo donžono ir žemutinės pilies.
Aukštutinėje pilyje buvo: ligoninė, miegamasis, Malborko konvento salė, Švč.M.Marijos koplyčia. Ši pilis baigta statyti 1300 metais.
Įspūdingiausiai kompleksas atrodo iš vakarų pusės, pėsčiųjų tiltu perėjus Nogato upę. Gražiai atrodo dieną. Puikiai- vakare, kai leidžiantis saulei, keičiasi atspalviai. Nuostabiai atrodo apšviesta pilis tamsoje. Atspindžiai matyti Nogato vandenyje.
Marienburgas 1309 metais tapo Vokiečių ordino- kryžiuočių valstybės sostine, kai persikėlė iš Venecijos.
Pilyje stebina viduramžių šildymo sistema, kai krosnis buvo po žeme. Šiluma kildavo ortakiais į viršų ir pereidavo bei apšildydavo kelis aukštus. O tualetas priešingai buvo aukštai bokšte.
Arčiausiai Malborko pietų kryptimi yra kryžiuočių pilis ir miestas- Štumas. Jį taip pat vadino ir vokiečiai. Pilis bebokštė, restauruota. Čia buvo ruošimosi žygiams prieš Lietuvą centras. Po Žalgirio mūšio nugalėtojų kariuomenė, žygiuodama į Marienburgą užėmė Štumo pilį. Vėliau čia buvo Ordino Didžiojo magistro vasaros rezidencija. Seniai čia buvo ir didelis pilies bokštas. XVII amžiuje pilyje buvo apsistojęs Švedijos karalius. Štume pasirašyta Lenkijos- Švedijos paliaubų sutartis.
Sekanti piečiau yra Kvidzyno kryžiuočių pilis. Vokiečiai vadino: "Marienwerder". Pilis įspūdinga su bokštu ir kanalizacijos bokštu. Šis tiltu sujungtas su pilimi. Dabar tiltas yra virš sausumos. Čia buvo vokiečių Pomezanijos vyskupų centras. XIV amžiaus statyba. Pilyje randasi muziejus. Dėl ko pilis labiausiai įstringa atmintyje? Ogi dėl kryžiuočių įrengto tualeto- kanalizacijos bokšto su arkiniu tiltu virš nesamos upės.
Kairiame Vislos krante didžiausia kryžiuočių pilis yra Gnevas. Jis yra kitapus, negu Štumas ir Kvidzynas, tam pačiam regione. Tik tilto per upę čia nėra. Tenka važiuoti per Malborką arba Grudziondzą. 4-kampė kvadratinio plano su vidiniu kiemu pilis yra miesto traukos centras. Puikiai restauruota, ji neprimena anksčiau buvusio kalėjimo. Miestas mažas, bet jaukus. Tik kitoje Vislos pusėje, todėl lietuvių rečiau lankomas. XVII amžiaus pabaigoje Gnevo seniūnu buvo pats Jonas Sobieskis. Jis už turkų sulaikymą prie Vienos bei Lenkijos apgynimą nuo musulmonų invazijos yra labai gerbiamas kaimyninėje šalyje.
Važiuojame senais vingiuotais keliais, kurie apsodinti senais medžiais. Iš už posūkio vietomis pasirodo senos bažnyčios bokštas ar sugriuvęs dvaras. Už Štumo yra Dziergonio miestukas. Jame medžiais apaugęs piliakalnis. Pilies liekanos čia vos įžiūrimos. Bažnyčia irgi niekuo nepakeri. Vokiškai jis vadinosi: "Christburg". Lenkai pervadino prūsiškai iki vokiečių vadintu Dziergonio vardu- Zirgūni.
Šymbarko pilies griuvėsiai duoda peno vaizduotei. Ją saugo bedantis senukas, save pristatantis ne lenku. Pilis užrakinta. Senukas į ją įleidžia, gražiai paprašius.
Beje pilis įspūdingesnė iš lauko negu iš vidaus, stačiakampio plano. Vidus iškilęs 9 metrais aukščiau išorės. Užtat per langus gražiai atrodo čia pat esantis ežeras.
Pilis privati. Man sargas daug pasakojo. Jis žino Vilnių ir Ukrainą. Sargui padeda šuo. 1386 metais pastatyta pilis kaip byloja užrašas virš vartų. Mane pilis ypač nustebino. Pilis su nedideliu kaimu, ežeru, senais medžiais sudaro keistą kompleksą. Pagal dydį pilis nusileidžia tik Malborko pilių kompleksui.
Gretimas Kamienieco kaimas nustebina rūmų griuvėsiais. Prūsijos karaliaus barokiniai rūmai, kuriuose 3 savaites gyveno Napoleonas. Iš jų likę apgailėtini griuvėsiai dvelkia didybe.
Ostruda, vok. Osterodė. Apskrities centras prie ežero ir upės. Miesto herbas primena Marijampolės ir Prienų herbą- šventas Jurgis ant žirgo nugali slibiną. Paežerėje stovi kryžiuočių pilis, kažkada stovėjusi upės saloje, deltoje. Ir šioje pilyje gyveno Napoleonas po sunkaus, bet laimėto Yluvos mūšio. Ostrudoje Napoleonas pusantro mėnesio valdė savo didžiulę imperiją. Čia jis turėjo romaną su meiluže.
Pilies viduje yra kiemas. Pastate yra muziejus. Pilyje vyksta riterių puotos. Ostrudos pilį buvo užėmęs ir apgriovęs Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Ostruda yra artimiausias į vakarus miestas nuo Žalgirio mūšio lauko. Todėl į čia atsitraukė vokiečiai, pralaimėję Žalgirio mūšį. Čia atgabeno žuvusio Ulricho fon Jungingeno kūną.
Miestas labai jaukus, randasi prie gražaus išsišakojusio Dreventos ežero. Tai Varmijos- Mozūrijos vasaros perlas ir sostinė kaip pas mus Palanga. Jame išvystyta vandens sporto šakų bazė, vyksta labai aukšto lygio vandens sporto varžybos. Miesto centre veikia vandens slidžių centras. Slidininkus traukia besisukantis lynas, kiti čia pat ant platformos virš ežero deginasi ir stebi slidinėjančius. Pats sporto organizatorius ir treneris parodė ir papasakojo. Vyksta baidarininkų ir kanojininkų treniruotės ir varžybas. Mačiau savo akimis kaip varžėsi sportininkai. Miesto centre paežerėje yra gražus šviesos - muzikinis fontanas. Muziką įjungia 2 kartus dienoje. Spalvoti fontanai taip ir traukia pasigrožėti jais. Aš 3 vakarus jais džiaugiausi. Miestą išvaikščiojau skersai išilgai. Garsusis Ostrudos- Elbingo kanalas- graži atrakcija turistams. Tai ilgiausias 83 km laivybos kanalas Lenkijoje, pastatytas prieš 150 metų. Jis unikalus tuo, jog laivai lynais tempiami ant stapelių per žolę bėgiais ten , kur didelė aukštumos. Kanalas jau nebeturi prekybinės, transportinės reikšmės. Tai turistų traukos centras. Mieste susikerta 5 plentai visomis kryptimis.
Lietuviams svarbiausias lankymo objektas šalia Ostrudos- Žalgirio mūšio laukas. Vykstame į jį pajusti, ką lietuviai jautė kovodami prieš kryžiuočius. Sunku suvokti tų laikų siaubą ir kiek čia kraujo ištekėjo. Vietovės gražios, nuo kalvų toli matyti. Vingiuoti siauri, bet asfaltuoti keliai 3 kryptimis. Apaugę senais medžiais. Griunvaldo lauke yra muziejus, o jame rodomas filmas apie kovą su kryžiuočiais. Įspūdinga. Prieš mūšio jubiliejų Lenkija sutvarkė infrastruktūrą. Yra WC, suvenyrai, kavinė, stovėjimo aikštelės. Trečią kartą apsilankius man dar įdomu buvo.
Kulmo Radzynė (lenk. Radzyn Chelminskis)- miestelis toliau nuo pagrindinių kelių. Užtat kryžiuočių pilis pačiame centre. Pravažiuoti, nepamatant pilies, neįmanoma. 1234 metais kryžiuočiai tarp 2 ežerų pastatė pilį. Ją vadino Ratzin.
Tais pat metais gautos miesto teisės. Pieš tai čia buvo prūsų citadelė. Išlikę didingi griuvėsiai yra užrakinti. Į vidų nepavyko pakliūti. Apeinant ratu pilį, pagarba istorijai ir architektūrai tik didėja. Miestelis mažas, bet turi merą, savivaldybę. Aplink pilį vaikštantys žmonės Lietuvą žino. Ratzin paliekame.
Aplink Kulmo Radzynę keletas senovinių miestų. Svarbiausias iš jų- Kulmas, lenk. Chelmno. Net eilėraščiuose apdainuotas. Miestas ypatingas tuo, kad buvo viduramžiais suteikiama Kulmo miesto teisė. Miestas teikė privilegijas. Kulmas iškilęs ant kalvos netoli Vislos. Miestas elipsės formos. Centre didelė turgaus aikštė su nuostabia rotuše, vėlyvojo renesanso stiliaus.
Anksčiau čia buvo prūsų miestas. Kryžiuočiai užkariavo, 1234 metais gavo miesto teises. 1251 metais Kulmo vyskupui popiežius pavedė karūnuoti Lietuvos valdovą Mindaugą. Nes Inocentas IV laikė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe. Tad pamačiau miestą, kurio vyskupas vyko krikštyti vienintelį Lietuvos karalių.
Kulmo miesto teisės buvo perimtos iš anksčiau buvusių Magdeburgo miesto teisių. Dabar tai apskrities centras. Anksčiau jis buvo aplinkinių žemių centras. Miestas apjuostas gynybine siena su daug bokštų ir vienais - Grudziondzo vartais. XIII amžiuje keletą kartų miestą puolė lietuviai ir jotvingiai. Nes Kulmas buvo pagrindinis Vokiečių Ordino miestas. Pagonys pavojaus centru laikė Kulmą.
Šiauriau Kulmo randasi ilgas militarizuotas Grudziondzo miestas. Jis buvo istorinės Kulmo žemės pakraštyje. Čia teka Visla, o per ją nutiesti geležinkelio ir plento tiltai. Vokiečiai miestą vadino: "Graudenz". Šimtmečius miestas priklausė Lenkijos karalystės Prūsijos provincijai. Po pirmojo Lenkijos padalijimo 1772 metais atiteko Prūsijos karalystei. Jame buvo apgyventa daug vokiečių ir vykdoma germanizavimo politika. Šitas didelis ir nejaukus miestas dažnai būna pakeliui. Paprastai aš jį aplenkiu, o paskutinį kartą jį visą pervažiavau. Jaučiasi militarizacija. Karinė tvirtovė didelė, rūsti, pradėta statyti 1776 metais. Skirta buvo Vislos žemupio gynybai. Viduramžiais Grudziondzas buvo upių uostas. Ant Vislos kranto likę 26 didelių plytinių sandėlių kompleksas. Mieste buvo ir kalėjimas. Miestą puošia gotikinė šv. Mykolo bažnyčia ir benediktinų vienuolynas. Šios bažnyčios ir sandėlių komplekso siluetas būdingas Grudziondzui, atsispindi Vislos vandenyje.
Varau į kitą miestą Brodnicą. Miestas garsus kryžiuočių pilies bokštu. Jis dominuoja parko teritorijoje, yra miesto simbolis. Bokštas 56 metrų aukščio. Jis liko nuo švedų karo, kai buvo sugriauta pilis prie miesto sienos, išlikę jų griuvėsiai. Brodnica yra apskrities centras. Viduramžiais jis šimtmečiais priklausė kryžiuočiams. Keitėsi miesto savininkai kol 1920 metais atiteko lenkams. Gatvių išplanavimas senoviškas, sunku surasti reikiamą kryptį. Vieno numatyto išvažiavimo iš miesto per kelis kartus neradau.
Brodnicoje irgi lankėsi Napoleonas. Viduramžiais miestas sudegė. Miestas tais laikais vadinosi Straisberg. Jį puolė jotvingiai, o vėliau lietuviai. Mieste gyveno princesė Ana Vaza, karaliaus sesuo. Išlikę renesansiniai jos rūmai, priešais juos princesės paminklas. Rūmuose ji gyveno žiemomis. Čia ji ir mirė. Palaidota Torūnėje.
Brodnicos apylinkėse piečiau yra Radziki Duže. Tame kaime radau kryžiuočių laikų pilies griuvėsius. XIV amžiuje pastatė kryžiuočių riterių šeima. Pilis randasi prie pat mokyklos ir netoli bažnyčios.
Netoliese teka upė Dreventa. Ji vingiuota, aplink daug medžių ir krūmų, gražūs slėniai. Viduramžiais pilies savininkų dinastija prasidėjo nuo Jakusz Radzikowski. Nuo jo ir pilies bei kaimo pavadinimas.
Dar labiau pritraukianti minias turistų ir pravažiuojančio keleivio žvilgsnį yra Goliubio- Dobžynio pilis. Miesto krašte ant stataus upės šlaito atviroje vietoje stovinti pilis pakeri iš karto. Miesto ilgas pavadinimas susiklostė istoriškai, 2 pasienio miestams susijungus į vieną. Žemiau pilies teka Dreventos upė. Anksčiau čia buvo Kryžiuočių valstybės ir Lenkijos siena. XV amžiuje lietuviai puolė pilį ne vieną kartą.
Kasmet liepą Goliubyje-Dobžyne vyksta riterių turnyrai. Pilis garsi savo edukacinėmis programomis, turnyrų ir tradicijų įvairove. Čia rengiamos įmantrios vestuvės ir šventės, gurmaniškas maistas. Pilyje galima sutikti ir Naujus Metus, būna suorganizuota daug renginių ir pramogų.
Pilis stovėjo Goliubio mieste. Pastatyta XIV amžiuje gotiška, mus pasitinka renesansinė pilis . Ji vėliau priklausė Vazoms. Pilyje gyveno Ana, karaliaus Zygmanto Vazos sesuo. Čia buvo jos vasaros rezidencija. 1422 metais per Goliubio karą tarp kryžiuočių ir lenkų Jogaila buvo apgulęs pilį su kariuomenę. Ji ne pirmą kartą atiteko lenkams. Ana Vaza buvo negraži ir vieniša. O dabar pilyje būna net Mis Lenkija rinkimai.
Šiauriau randasi miestas Liubava. Jame pavyko rasti varganus pilies griuvėsius, kad padėti pliusą. Miestas nedidelis, jaukus. Senamiestis su siauromis vingiuotomis gatvėmis. Vidury jo stovi masyvi senos gotikos bažnyčia, apsupta senų namų. Nufotografuoti bažnyčią tenka apeiti kelis kvartalus, kol pavyksta. Piečiau Liubavos randasi irgi senas miestas Lidzbarkas. Miesto viduryje ant kalvos iš tolo matyti bažnyčia. Šalia jos buvusi pilis, bet dabar ten gyvenami namai. Kitoje pusėje senoviška miesto aikštė. Toliau 2 ežerai, pakrantėje tvarkingas parkas. Didesniame ežere vyksta vandens sporto varžybos, paplūdimys, kavinė. Teko valgyti, skanu buvo ežero pakrantėje.
Dombruvnas. Senas viduramžių miestelis tarp 2 ežerų. Jis randasi netoli Griunvaldo.
O aš nuvykau, praėjus 600 metų ir 1 savaitei po Žalgirio mūšio.
Jau buvo praėję didieji jubiliejiniai renginiai, praėję didieji karščiai. Iš Žalgirio mūšio lauko aš pasiekiau Dombruvną.
Miestas mažas. Centre aikštė. Vaizdas jame labiausiai priminė Žalgirio mūšio laikus. Matosi keistų apgriuvusių pastatų, dar apaugusių kaip džiunglėse. Šį miestelį 1410.07.13 pasiekė, nusiaubė ir sudegino lietuvių- lenkų kariuomenė, žygiuojanti į Žalgirio mūšį. Panašu, jog 600 metų per mažai miesteliui atstatyti.
Išnokusias vyšnias skyniau tiesiog gatvėje, jos niekam nepriklausė. Atrodė, jog kryžiuotis ant žirgo pasirodys iš už kampo ar iš griuvėsių.
Nepasirodžius kryžiuočiui, vykstame jo ieškoti į Nidzicą. Vokiečiai miestą vadino: "Neidenburg". Čia pilis gerai išlikusi, stovi miesto centre ant kalno. Tiksliau sakant, gerai restauruota. Nes amžių bėgyje iš pilies buvo likę griuvėsiai.Kalnas apaugęs dideliais medžiais.
Nidzicos pilis raudonų plytų, raudonu stogu ir tokiais pat masyviais bokštais. Joje muziejus, vyksta ekskursijos, veda gidas. Labai įdomu. Pilis pastatyta apie 1370 metus. Statė didysis Ordino magistras fon Kniprodė. Pagrindinė funkcija buvo gintis nuo lietuvių antpuolių. Pilies istorijoje persipynę A.Mickevičiaus aprašyto Konrado Valenrodo ir lietuvio Skirgailos vardai. Kunigaikštis Skirgaila, magistras K. Valenrodas ir Mazovijos atstovas Ziemovitas Neidenburgo pilyje 1389 metais vedė taikos derybas.
Gotikinė pilis su uždaru vidiniu kiemu ir arkadomis primena Trakų pilį. Viename gale yra pilies vartai ir šalia 2 masyvūs keturkampiai bokštai. Kitame gale didelė koplyčia. Priešais vartus yra priešpilis su apvaliu bokštu.
Nidzica yra netoli Griunvaldo. Kai kryžiuočiai išjojo į mūšį, pilį užėmė Jogailos vadovaujami lietuviai ir lenkai 1410 metų liepą. Vėliau jie iš pilies pasitraukė dėl Torunės taikos sutarties. 1414 metais Jogaila su 40000 lietuvių ir lenkų kariaunos pilį paėmė. Bet neilgai trukus kryžiuočiai pilį atsiėmė. Vėliau Neidenburgas priklausė Prūsijai.
Pilyje vaidenasi. Matyti pilies viršutinio aukšto koridoriuje dama nedaug apsirengusi. Tai matyti lyg su vienuolės drabužiais. Pabandžiau tai užfiksuoti fotoaparatu, bet nelabai pavyko.
Mieste yra graži rotušė. Taip pat gynybinis viduramžių gotikinis statinys, vadinamas vienuolynu. Miesto centre yra renesansinė šv. Voicecho bažnyčia.
Ką mums liko pamatyti? Mes iš vakarų ir pietų vykstame Lietuvos link. Kiekvienas gali susidaryti savo maršrutą. Iš pradžių važiuodavau per didžiąsias ir geriausiai išsilaikiusias pilis. Po to vis atrandu mažiau įspūdingų pilių, o griuvėsius prasčiau išsilaikiusius.
Olštynekas, vokiškai- Hohenstein. Kryžiuočių Ordinas 1351 metais pradėjo statyti pilį, 1359 metais suteikta Kulmo teisė miestui. Žalgirio mūšio laukas randasi arčiausiai Olštyneko. Iš kryžiuočių miestas pateko į Prūsiją. Tik XX amžiuje atiteko Lenkijai. Gunter fon Hohenstein buvo tuo metu vadas Osterodėje, tad pavardė tapo pilies ir miesto pavadinimu. Nedidelė grakšti raudonų plytų gotikinė pilis džiugina akį miesto viduryje. Miestas buvo apjuostas ~ 1 km ilgio siena. Ji per karus labai nukentėjo, bet pamatyti galima. Mieste palaidotas Veimaro respublikos prezidentas fon Hindenburgas.
Kaip Olštynekas randasi prie kelių plentų sankryžos, taip Ščitnas yra prie 6 kelių sankryžos. Tai sekantis miestas arčiau Lietuvos. Vokiečiai vadino jį: "Ortelsburg". Kur bevažiuočiau ar grįžčiau iš šiaurės Lenkijos, paprastai atsirandu Ščitne. Čia viskas sava: ir parduotuvės, ir ežeras, ir pilies griuvėsiai, ir senamiestis. Tik valiutos keitykloje nekeičia litų į zlotus. Į rytus ir vakarus nuo miesto yra labai graži gamta- daug ežerų, kalvų, gražių miškų. Vasarą smagu pavargus sustoti ir išsimaudyti ežere.
Šioje vietovėje senovėje buvo medinė kryžiuočių pilis, kurią sugriovė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Vėliau pastatyta mūrinė pilis pavadinta Ortelsburg. Dabar likę tik pilies griuvėsiai. Miesto siluete dominuoja vandens bokštas ir rotušės bokštas ežero fone. Mėgstu pavaikščioti po pilies griuvėsius ir apie miesto rotušę.
Ypač gražus kelias iš Ščitno į Pišą- link Lietuvos. Plentas vingiuotas,bet lygus asfaltas. Vietovės kalvotos, daug ežerų. Atsigauni nuo gražių vaizdų. Esu važiavęs vėlai vakare vasarą. Išvažiuojant iš Ščitno sutemo. Kadangi daug ežerų, kyla rūkas. Tai matau kelią, tai nematau. Vingiai dideli, nes plentas atkartoja ežero kranto liniją. Baigiasi ežeras vienoje kelio pusėje, prasideda kitoje.
Beje už kelių kilometrų į pietus nuo miesto miškuose yra Šymanių tarptautinis aerodromas, juo naudojasi ir kariškiai ( bent taip buvo rašoma apie jį, kai kilo CŽV skandalas pas mus). Važiuojant nuo miesto link Lietuvos yra Stare Kejkuty- karinės žvalgybos mokymo bazė. Kairėje plento pusėje matyti tokia grėsminga spygliuota tvora, kad nesinori sustoti. O tvora kai kur eina per ežerą.
Šiauriau Ščitno randasi Varmijos- Mozūrijos vaivadijos sostinė- Olštynas. Prūsai vadino: "Alnasteini". Vokiečiai pastatė pilį "Ordenburg". Vėliau pavadino: "Allenstein". Nes pilis prie Alla upės, kurią dabar vadina Lyna.
Pilis randasi miesto centre ant upės kranto, šalia tiltas per upę, amfiteatras, senamiestis, Šv. Jokūbo katedra, miesto aikštė. Kadangi miestas nemažas, dieną būna daug žmonių ir mašinų.
Už 47 km į šiaurę nuo Olštyno randasi Varmijos Lidzbarkas. Nedidelis miestas, bet didelė pilis. Ją važiuodamas pamatai neieškodamas. Šis miestas ilgai buvo Varmijos vyskupijos centras. O pilis priklausė Varmijos vyskupui. Miesto teises gavo 1309 metais. Prūsai gyvenvietę vadino: "Lecbarg", o vokiečiai: "Heilsberg".
Varmijos Lidzbarko pilis- architektūros perlas. 4 bokštai, 4 sparnai, uždaras kvadratinis kiemas, 2 aukštų galerija. Joje irgi gyveno N. Kopernikas. Paskutinis vyskupas čia buvo garsus poetas, komedijų autorius ir rašytojas Ignacas Krasickis.
Švedų karo metu pilyje ilgai gyveno švedų karalius Karolis XII. Pastačius pilį, jos paskirtis buvo gynybinė. Vėliau ji tapo reprezentacine. Tuo būdu pilis tik išlošė. Išpuošta paveikslais, padalinta į kambarius. Dirbo architektai ir dizaineriai. Buvo prižiūrima . Tapo net Lenkijos karaliaus rezidencija, buvo kultūros židinys. Viduje yra puikus muziejus, man labai patiko. Varmijos Lidzbarko pilies fasado neužstoja gamta. Tad galima gėrėtis, fotografuoti, surasti reikiamą rakursą.
Iš Varmijos Lidzbarko važiuojame į Lietuvą.
Tokios mano kelionės atstume ir laike. Atstumas- šimtai kilometrų asfaltuotų kelių. O siauri miškuose keliai būna sulopyto asfalto ir labai nelygūs. Laike kelionė apima nuo dabar iki XIII amžiaus, kai pastatė pilis.
Manau, šį rudenį visgi prisiruošiu panašiu maršrutu pavažiuoti. Tiesa, žiūrausi traukinių grafikus.
AtsakytiPanaikintiĮ didesnius miestus manau galima traukiniu, pvz. Ostrudą, joje geležinkelio stotis miesto centre. Pilių šiame regione daug. Tai patvirtino ir 2017 metų Nacionalinė ekspedicija.
Panaikinti