Toks šūkis atsirado galvoje rytą saulei tekant atsidūrus Varšuvoje. Tai lyg "Dvyračio žynių" šūkio "Vilno našie!" perfrazavimas, tik be politinio konteksto. Varšuva nustebino švara, tvarka, daug žydinčių gėlių, daug kavinių ir jose gera kava.
Taip pat nustebino pakankamai dideli turistiniai plotai. Iš jų reikia neišeiti, kad nepamatytum begalės pokario "betoninių dėžučių". Varšuvoje daugybė jaunų šeimų leidžia laiką parkuose. Daug dviračių takais riedančių dviratininkų.
Vietiniai nešini veidrodiniais skaitmeniniais fotoaparatais. Varšuviečiai geranoriški. Net neprašyti, pamatę studijuojant Varšuvos planą, parodydavo kelią arba pasakydavo, kuriuo autobusu važiuoti.
Neigiami įspūdžiai tai aptriušusi stotis su kioskais joje ir dideli beveidžiai pastatai primenantys V.Jaruzelskio laikus. Lenkijos sostinė yra didžiausias Lenkijos miestas, jame gyvena 1,7 mln. gyventojų. Varšuvos pavadinimas kilęs iš seniai pamiršto didvyrio ar globėjo Varšos vardo.
Miesto pradžia yra X amžius po Kristaus. Vislos pakrantėje buvo Plockas ir Čerskas, o tarp jų Jazdovo tvirtovė. Pastarąją 1262 metais sugriovė lietuviai. Jos vietoje lėtai augo Varšuva. 1300 metais Varšuvai suteikta Kulmo miesto teisė. XIV amžiuje pradėjo statyti mūrinius namus, apjuostas miesto siena.
Tai buvo vienas Mazovijos miestų. Paradoksas tas, kad iki 1526 m. nepriklausė Lenkijai. Tačiau Žygimantas Augustas dažnai užsukdavo į Varšuvą, vykdamas iš Krokuvos į Vilnių. Jis stebėjo kaip 1568 metais buvo statomas pirmas medinis polinis tiltas per Vislą.
1596 metais iš Krokuvos į Varšuvą buvo perkelta sostinė. Tuo metu ji buvo ir mūsų sostinė, nes po Liublino unijos gyvenome vienoje šalyje. Zigmantas III Vaza tuomet valdė 2 respublikų valstybę. Buvo nuspręsta, jog sostinė bus Varšuvoje, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos.
Lenkijos sostinė išsidėsčiusi abipus didžiausios jų upės Vislos. Krantus jungia keletas tiltų. 1995 metais atidaryta viena metro linija, 21 km ilgio su 22 stotimis kairiame Vislos krante. Veikia 2 metro linijos. Važiavau abiem, persėdau iš vienos linijos į kitą. Tam užtenka 20 minučių vienkartinio bilieto.
Miestas labai nukentėjo per Antrąjį Pasaulinį Karą. Buvo subombarduotas, liko griuvėsių krūvos. Tačiau lenkų pasiaukojimas, ryžtas pranoko lūkesčius. Jie savo sostinę atstatė.
Dabar senamiestis išlikęs toks kaip prieš karą. Karališka pilis pradėta atstatyti tik 1971 metais. Varšuva prisikėlė iš griuvėsių. UNESCO įvertino lenkų pastangas, įtraukė Varšuvą į pasaulinio paveldo sąrašą.
Toks kompleksiškai atstatytas miestas po šio karo vienintelis. Senamiestį UNESCO saugo nuo 1980 metų. Yra išlikę seni Bernardo Kanaletto ir Marčelo Bačarelio piešiniai, pagal kuriuos atstatinėjo pastatus. Žiūrėjom į vieną B.Kanaletto piešinyje pavaizduotą bažnyčią ir į patį pastatą ir skirtumų neradome. Tai lyg feniksas iš pelenų pakilęs.
Per paskutinį karą žuvo ypatingai daug žmonių. Tai liudijančių paminklinių lentų ir kitokių žymų mieste pilna. 1945 metais išvaduotoje Varšuvoje nebuvo gyvų žmonių.
Sostinė atgimusi. Dar kai kur kranų strėlės liudija vykstančias statybas. Buvo neeilinis įvykis- UEFA Europos futbolo čempionato atidarymas ir varžybos. Dešiniajame Vislos krante Pragoje rekonstruotas stadionas.
Visi miestai, tarp jų Varšuva, prasideda nuo senamiesčio. Čia Turgaus aikštė, aplink 4- 6 aukštų namai čerpiniais stogais. Vidury aikštės Sirenos, sostinės simbolio ir herbo, paminklas. Ji kardu ir skydu gina miestą.
Aikštės vaizdą gadina vykstantis remontas. Tačiau yra tokių originalių fasadų, kad žinodamas jo amžių keliasdešimt metų, vis tiek jautiesi viduramžiuose.
Iš aikštės išeina daug gatvių: link upės, link miesto sienos, link pilies ir link barbakano.
Pastarasis labai gražiai atrodo, daug rakursų link jo ir nuo jo fotografuoti. Miesto sienos stori ten įspūdingas. Nuo jo gražiai matyti Švč. Mergelės Marijos gotikinė bažnyčia įspūdingu aukštu bokštu ir vartų anga po juo. Priėję diskutuojame ar tai autentiškas per karus išlikęs pastatas. Paaiškėjo, kad atstatytas. Labai tikroviškai atrodė.
Nuo bažnyčios gatvelė atveda į terasą virš Vislos. Apačioje gražiai atrodantys fontanai, gėlės, pievelės. Matyti keli tiltai per upę. Čia mėgstama jaunimo poilsio vieta. Ankstyvą rytą jau yra žmonių.
Netoliese aikštėje barokinė šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta padėkai po pergalės prieš turkus prie Vienos atminti. Pastatė Jonas III Sobieskis ir žmona Kazimiera. Užeiname į bažnyčią.
Laikomos šv. Mišios, pakylėjimas ir nė vieno žmogaus. O ryto saulė jau šviečia pro langus. Pasirodo , jog šv. Mišios tikrai yra atnašaujamos Dievui.
Naujamiestyje yra S. Moniuškos ir M.S.Kiuri muziejai. Du kartus apdovanota Nobelio premija, lenkė čia gyveno.
Freto gatvėje yra restoranas "Boruta", bet jis nesusijęs su mūsų rašytoju. Čia yra mažiausias miesto namas, turintis atskirą numerį. Jis kiosko dydžio ir atlieka kiosko funkciją. Prilipęs jis prie šv. Dvasios bažnyčios, bet atskiras namas. O gal bažnyčia prilipusi prie namo?
Senamiestį lanku juosia gynybinė siena, yra keletas vartų joje. Senamiestyje yra kepėjų, riterių, alaus gatvės. Šv. Jono Krikštytojo gotikinė katedra yra šv. Jono gatvėje. Joje buvo priimta garsioji Lenkijos ir Lietuvos 1791.05.03 Konstitucija.
Joje karūnavo karalių S. A. Poniatovskį 1764 metais. Čia palaidotas Lenkijos primas kardinolas Višinskis, rašytojas H. Senkevičius, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, muzikas J. Panderevskis, paskutiniai Mazovijos kunigaikščiai Stanislovas ir Janušas.
Katedroje sutelpa turistai, eiliniai varšuviečiai, atėję pasimelsti. Dažnai čia vyksta šv. Mišios. Aš irgi esu į Mišias pataikęs.
Gotikinė katedra pastatyta XIV amžiuje, po to tapo barokine. 1944 m. susprogdinta. Katedros sienoje išlikęs vokiško tanko vikšras. Katedroje dažnos vestuvės savaitgaliais.
Per vestuvininkus sunku būna prieiti prie vikšro. Vėliau katedra atstatyta ir 1960 m. kardinolo Višinskio konsekruota. Prie pat kita- Jėzuitų renesansinė bažnyčia.
Turistų traukos centras yra Karalių pilis. Prie jos Pilies aikštė su kolona ir ant jos stovinčiu Zigmantu III Vaza. Šis vaizdas yra Varšuvos simbolis turistiniuose leidiniuose ir atvirukuose. Po aikšte tuneliu eina judri gatvė ant tilto per Vislą. Per karą sudaužyta kolona guli prie pilies, o karalius stovi ant naujos kolonos.
Karališka pilis stovi nuo XV amžiaus. Joje muziejus su Rembranto ir Kanaletto darbais. Pilis su laikrodžio bokštu gerai matyti iš senamiesčio gatvelių, kavinių karališkame trakte ir nuo apačioje tekančios Vislos krantų.
Apačioje kitas senas Varšuvos rajonas Marienštatas. Pietinėje pilies pusėje yra "priaugęs" pastatas- "rūmai po skarda". Rūmai pastatyti XVII amžiuje, barokiniai, juose gyveno princas J. Poniatovskis, lankėsi Napoleonas. Buvo sugriauti per karą, bet atstatyti, neseniai restauruoti.
Nuo Pilies aikštės prasideda Karališkasis traktas. Jo pradžia vadinasi Krokuvos priemiestis. Šv. Onos bažnyčia pastatyta kunigaikštytės Onos. Neoklasikinis bažnyčios fasadas, viduje rokoko altorius.
Šalia bažnyčios buvusi varpinė tarnauja turistams. Nuo viršaus dar geresnis vaizdas į pilį, Pilies aikštę. Mėgstu šį bokštą. Užlipus ant bokšto viršaus matosi pilis, aikštė didelė senamiesčio ir Krokuvos priemiesčio dalis.
Čia sėdame pailsėti, užkąsti, išgerti kavos. Pastarosios čia visokių rūšių ir dydžių, siūlo net "Dramblio" kavos. Pasiimame vidutinę juodą kavą. Nors čia maža kaip namie didelė. Bet nereikia išsigąsti. Kava gera ir skani. Kojos pailsi, rankos sušyla, akys kaifuoja nuo vaizdo per langą į pilies aikštę ir pilį. Dvasios ir kūno atgaiva.
Gatvėje matosi paroda, inscenizacija, informacija apie lenkų pasididžiavimą T. Kosciušką. Jis buvo JAV Nepriklausomybės karo herojus ir vėliau sukilimo prieš Rusiją dalyvis. Vakare sutemus šviečianti informacija įkvepia.
Toliau A.Mickevičiaus paminklas. Daugėja pareigūnų įvairiomis uniformomis. Pasirodo, jog mes prie prezidentūros. Iki pastato 2 griežtumo zonų tarpas. Šioje tvoros pusėje ant žirgo sėdi kunigaikštis Poniatovskis. O ant pastato plaikstosi valstybinė vėliava.
Buvęs Lenkijos valstybės prezidentas Komarovskis turi ryšį su Lietuva, nes jo giminaičių Komarų dvaras Rokiškio rajone.
XVII amžiuje rūmai buvo etmono nuosavybė. Vėliau pastatas priklausė Radviloms. Tarpukaryje rūmuose buvo Ministrų Taryba ir premjero kabinetas. Pokariu čia buvo pasirašytas Varšuvos paktas 1955 metais.
Ant sienos pritvirtinta lenta primena apie 2010 m. balandį Lenkiją sukrėtusią tragediją. Tuomet žuvo šalies prezidentas L. Kačinskis, jo žmona ir dar 94 aukščiausi valstybės pareigūnai.
Praėjus eilei metų po tos tragedijos nematome net gėlių ta proga. Žiaurų atvejį primena netoliese šv. Kryžiaus bažnyčioje prie šoninio altoriaus esančios nuotraukos. Jose matyti, jog gėlėse skendo prezidentūra.
Šioje bažnyčioje ilsisi F. Šopeno ir W. Reymonto, Nobelio literatūros premijos laureato, širdys. Čia altoriai gausiai paauksuoti. Čia dega elektrinės žvakutės, jei įmeti zlotų.
Šalia Varšuvos Universitetas ir Dailės Akademija. Universiteto daug pastatų, žydi našlaitės ir magnolija, studentai saulės atokaitoje mokosi. Ant vieno suolo sėdi bronzinis studentas. Sėdu šalia paskaityti. Kaip tik atvirų durų dienos, tad interesantų netrūksta.
Toliau Mokslų Akademija ir paminklas M. Kopernikui.
Šone liko karikatūrų muziejus ir Didysis teatras, juos irgi verta aplankyti. Pilna kavinių ir restoranų, yra kur pasistiprinti. Nė nepastebime kaip gatvė pakeitė pavadinimą į Naujo Pasaulio. Pasiekiame Šarlio de Golio žiedinę sankryžą Naujo Pasaulio gatvės ir Jeruzalės alėjos sankirtoje. Nustebina nelenkiškas peizažas. Žiede stovi didelė palmė, tiesa dirbtinė, bet primena Egiptą.
Einame iki Trijų kryžių aikštės, randame 2 kryžius ir šv. Aleksandro apskritą klasicistinę bažnyčią. Skvere stovi šv. Jono Nepomuko paminklas. Jis laiko trečią kryžių.
Už jos prasideda Ujazdovo alėja garsi savo ambasadų rajonu. Pirmoji ambasada čia- Lietuvos. Pamatę trispalvę puolame fotografuotis. Priešais JAV ir Šveicarijos ambasados. Toliau Lenkijos seimas. Seka Ujazdovo parkas su J. Panderevskio paminklu.
Čia didžioji žalioji Varšuvos zona, miesto plaučiai. Kitas parkas mums pateikia daugybę įdomių dalykų. Tai Lazenkos.
Lazenkų žymiausias savininkas buvo paskutinis Lenkijos- Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Parkas didelis ir tvarkingas.
Jame žydi krokai ir įdomios tulpės, kokių dar neteko matyti. Sėdime parke, deginamės. Čia daug vietinių gyventojų praleidžia laisvalaikį.
Parke daug voverių ir povų. Užsiimame fotomedžiokle- voverės gana nebaikščios, pavyksta įamžinti. Vienai turistei iš Lietuvos voverė net užšoko ant pilvo.
Pagrindiniai parko "Rūmai ant vandens"- klasicistiniai, stovi saloje, fasadas atsispindi vandenyje, flygeliai virš vandens pasiekia žemę.
Man priminė Chenonceau pilį Prancūzijoje.
Į pietus nuo jų amfiteatras su scena atskirta vandens. Joje antikos griuvėsių imitacija su vaikštančiais povais tarp jų. Statoma buvo pagal Romos forumo griuvėsius.
Sėdime amfiteatre, sugeriame saulės spindulius. Grožimės "aktoriais" pūstomis uodegomis. Vandens telkinyja plaukioja senoviškos dengtos valtys su turistais.
Amfiteatre daug vietinių ir turistų su dideliais fotoaparatais ir dar didesniais objektyvais su blendėmis fiksuoja gražius vaizdus.
Parke 13 paminklų. F.Šopeno matosi nuo Ujazdovos alėjos- pats žymiausias, puošiantis turistinius lankstinukus. Prie jo mėgsta fotografuotis vietiniai ir atvykę turistai.
F.Šopenas labai populiarus Varšuvoje. Jis gimė 1810 metais Železova Voloje, tais pat metais persikėlė į Varšuvą. Čia gyveno ir mokėsi iki 1830 metų. 1831 metais atvyko į Paryžių. Buvo silpnos sveikatos.
Mirė Paryžiuje 1849 metais. Palaidotas Pere Lachaise kapinėse. Širdis palaidota Varšuvos šv. Kryžiaus bažnyčioje. Daug Varšuvoje vietų mena F.Šopeną. Varšuvos Okencės aerouostas pavadintas F.Šopeno vardu.
Dar įdomūs paminklai yra H. Sinkevičiui ir Jonui III Sobieskiui.
Iš pastatų įdomesnis ir gana unikalus skirtas rūmų teatrui. Jo didžiuliai arkiniai langai. Tačiau tai yra oranžerija. Rūmų teatro pastato niekur kitur neteko matyti.
Iš viso yra keliolika pastatų. Atkreipiau dėmesį Į G.Narutovičiaus namą, jame pirmas šiuolaikinės Lenkijos prezidentas gyveno iki mirties. Jo brolis buvo Lietuvos 1918.02.16 signataras.
Baltieji rūmai yra kvadratinio plano. Jie mažai nukentėjo per karą, išliko autentiškų baldų ir interjerų.Patiko antiką imituojanti Dianos šventykla.
Lazenkų teritorijoje dar yra didikų Pacų statytas Belvederis,astronomijos observatorija, botanikos sodas. Netikėtai iš kito šono įėję į parką virš magistralinės gatvės iškeltu pėsčiųjų tiltu pamatėme Ujazdovo pilį.
Ji turi ypatingą ryšį su Lietuva. Pirmiausia tai vieta, kur ankstyvais viduramžiais stovėjo Jazdovo tvirtovė. Straipsnio pradžioje rašiau, jog lietuviai užėmė tą tvirtovę 1262 metais. Jiems vadovavo pats karalius Mindaugas. Tuomet pagonys laimėjo prieš krikščionis. Vėliau pilyje gyveno Milano kunigaikštytė, antroji Zigmanto Senojo žmona Bona Sforca. Ji buvo Zigmanto Augusto mama. Rūmuose vėliau buvo karo ligoninė. Paskutinis karas juos beveik sunaikino, bet atstatyti pavyko.
Dar keli kilometrai tolyn į pietryčius ir pasiekiame Vilanovą. Jono III Sobieskio pilis, Lenkijos baroko šedevras. Čia įvairių stilių įmantrus 2 lygių parkas. Rūmuose meno galerijos. Čia vyksta šventės ir konkursai. Artimiausia šventė skirta Lenkijos- Lietuvos konstitucijos gegužės 3 dieną 220 metinėms paminėti.
Įveikus visą karališką traktą, galima ir pailsėti. Sėdome flakių ir barščių valgyti. Atsigėrėme brangios, bet skanios kavos. Pasmaližiavome saldžiais ledais. Kojos pailsėjo. Vėl į kelią. Pamatėme grakščiu stulpu ir lynais laikomą Švento kryžiaus tiltą. Netoliese jį saugo Sirena.
Iš toli matomi kultūros ir mokslo rūmai. 230 metrų aukščio, 42 aukštų pastatas, L.Rudniev projektuotas milžinas. Anksčiau atrodęs kaip svetimkūnis Varšuvoje, jis tampa patrauklesnis. Į jį veda ekskursijas. Vakarais apšviestas man visai patiko. Ir net į objektyvą tilpo.
Varšuvoje yra moderniškų dangoraižių, spindinčių stiklu ir iškabomis. Tai byloja, kad miestas yra vienos iš didžiausių Europos Sąjungos valstybių sostinė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą