Iš visų salų gražiausia ir laisva

Toks yra Madeiros šūkis. Aš tam visiškai pritariu. Čia visada ir viskas žydi. Čia žalia aplink. Jei randi nudžiuvusį augalą ar plotelį, nustembi. Čia daug aukštų, stačių kalnų. Čia raudonų čerpių namų stogai fotogeniškai atrodo žalumos ir gėlių fone.


Juodos arba tamsiai rudos lavos uolos čia labai stačios. Ir daugybė tunelių. Važinėjant po salą tuneliai labiausiai stebina.
Madeira- lietuviškai "medžių sala". 1418 metais portugalai jūreiviai Zarko ir Teixeira atrado Madeiros archipelagą, išsilaipino saloje, kurią pavadino Porto Santo. Kitais metais jie išlipo Madeiroje.

Manoma, kad iki tol ją žinojo finikiečiai ir genujiečiai. Tuomet sala buvo neapgyvendinta, bet apaugusi miškais. Portugalijai vadovavo Henrikas Jūrininkas. Jis skatino naujų žemių atradimą.
Portugalai ėmė deginti miškus, jų vietoje kūrė dirbamos žemės sklypus. Atvežė vynmedžių, cukranendrių.

Madeira tapo portugalų keliautojų, atradėjų poilsio, sustojimo vieta.Ten grįžtant iš įvairių žemės vietų buvo pasėjama ar pasodinama įvairių augalų. Čia visada šilta ir netrūksta drėgmės. Tad viskas prigijo. Dabar sala primena žaliai spalvotą rojų.

Madeira yra už 1000 kilometrų nuo Europos. Ir 520 km nuo Maroko. Salynas yra vulkaninės kilmės. Salyną sudaro: Madeiros sala, Porto Santo sala už 50 km į šiaurę nuo Madeiros. Šios salos gyvenamos.

Kitos- Desertas ir Selvages yra negyvenamų salų grupės. Iki Madeiros lėktuvas daugiau kaip valandą skrenda virš Atlanto. Tuomet per iliuminatorių matai arba vandenį, arba sinteponą primenančius debesis. Kol išnyra horizonte tamsios stačios iš Atlanto išnyrančios uolos.


Sala yra 22 km pločio ir 57 km ilgio, 741 kvadratinio kilometro ploto. Klimatas subtropinis. Jį lemia šiltoji Golfo srovė. Aukščiausia salos viršūnė Ruivo yra 1862 m aukščio. Dar 3 viršūnės siekia 1800m aukštį.

Madeiroje gyvena 270.000 gyventojų, 120.000 iš jų sostinėje Funšalyje. Dauguma gyventojų yra portugalai. Jie yra katalikai. Kiekviename miestelyje yra bažnyčia. Sekmadieniais jie eina į bažnyčią, beveik niekas nedirba. O po pietų net ir bažnyčios užrakintos. Pats tuo įsitikinau.
Vidutinė žiemos temperatūra yra + 19 C, vasaros + 25 C.

Vietiniai atskiria sezoną- birželį- spalį nuo nesezoninio oro. Mums atskridus žiemą į Madeirą atrodo, jog sezonas čia visada. Žiemą čia daugiau lyja nei vasarą.


Tačiau lietaus sezono kaip tropikuose čia nėra. Paprasčiausiai žiemą gali pasitaikyti lietingų dienų. Didelės liūtys, kurios pridarė nemalonumų Madeirai buvo 2010.02.20.


Saloje išlikę 3 endeminės paukščių rūšys. Yra endeminių bestuburių. Visoje saloje bėgioja driežai. Jie baikštūs, slepiasi uolų plyšiuose. Bet mėgsta kaip poilsiautojai pasikaitinti saulutėje. Vietiniai juos vadina salamandromis. Tiek daug linksmų driežiukų niekur kitur neteko matyti.

Madeira turi didelį upių tinklą. Nors upės nėra ilgos, tačiau vandeningos. Jos bėga nuo salos centre išsidėsčiusių kalnų į visas puses. Pietinėje Madeiros pusėje upių daugiau, nes šiaurinė pakrantė labai stati. Bet joje stebina krioklių gausa. Stovint iš vieno taško matyti net 4 kriokliai. Jie prasideda uoloje, o vanduo krenta kartais prie kelio ant vandenyno kranto. Vanduo švarus, prausiausi ir tuo įsitikinau.

Levados- tai irigaciniai grioviai, surenkantys vandens perteklių ir nukreipiantys ten, kur vandens pritrūksta. Jie tęsiasi nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Tai lyg Madeiros vizitinė kortelė. Palei levadas mėgsta vaikščioti turistai. Levados kitose šalyse vadinamos akvedukais.

Bendras jų ilgis saloje viršija 2000 km. Dalis levadų iškirsta uoloje. Tada einant būtina turėti prožektorius. Šioje kelionėje pasitenkinau pamatyti levadas, kur nereikia pasiruošimo ir šviesos šaltinio. Madeiroje yra levadų, tiekiančių vandenį hidroelektrinėms. Yra levada apaugusi mimozomis.

Tuneliai. Jų saloje gerokai virš 100. Dažnai būna važiuojant, jog išnyri iš tunelio ant viaduko virš tarpeklio ir vėl neri į kitą tunelį. Pervažiavau keliasdešimt tunelių. Jie stebina tvarkingumu, įrengimais. Teko važiuoti keliu tunelyje, kuris pasisuka ir įsilieja į kitą kelią tunelyje.


Ilgiausias tunelis šiaurinėje dalyje yra 3150 m ilgio, įveikiau ir šitą. Madeira laikoma Europos Sąjungos periferija. Tad gauna daug investicijų. Tai ypač panaudojama tunelių statyboje. Madeiros pietuose tunelių ir gyventojų daugiau, negu šiaurėje. Todėl ir pervažiuoti salą rytų-vakarų kryptimi trunka valandą arba mažiau.

Šiaurėje arba ten kur kalnai serpantinais eina aplink kalną ar tarpeklį, važiavimo laikas pailgėja žymiai. Ten tenka važiuoti 2-u ar 3-u bėgiu. Kartais peraukštėjimuose tik pirmas bėgis patraukia.

Maistas. Labai skanus, nelabai įmantrus. Įvairus. Neaštrus, nesūrus. Daug šviežių vaisių ir daržovių, sulčių. Labai skani kava. Daug vandenyno žuvų. Valgėme tuną, kardžuvę, dorado, bosą. Dažnai suvalgęs net nesupranti, kad tai žuvis. Nes neturi nemalonaus žuvies kvapo, kaulų. Populiari antiena, vištiena, triušiena. Saldumynų daug ir jie įvairūs. Ne tokie per daug saldūs kaip arabų kraštuose. Skani balta duona ir bulkutės su razinkomis, bet nesaldžios. Aš nevalgau juodos duonos, tai bulkutės labai patiko.

Gėrimai. Kava iš aparato- super. Mineralinis vanduo geras. Sauso, pusiau sauso balto ir raudono ar rausvo portugališko vyno pilnos parduotuvės. Tad mes ir ragavome. Maderos vynas, kuris išgarsino salą yra 18 laipsnių stiprumo. Jis gaminant kaitinamas, kad įgautų saldumo iš vynuogių. Vyksta rūgimas.

Užpilamas brendis, kai reikia stabdyti rūgimą. Laikomas ąžuolinėse statinėse. Laikomas 5- 10 metų dažniausiai. Kuo ilgiau išlaikytas , tuo brangesnis maderos vynas. Yra praeito šimtmečio pradžioje gaminto vyno ,kurio kaina tik kyla. Madera yra Madeiros tradicija ir vizitinė kortelė. Vienas kitą garsina.


Ponča. Tai alkoholinis gėrimas iš 3 lygių dalių: naminė degtinė iš vietinių rūgščių, panašių į svarainius vaisių, medus ir marakujos sultys su sėklomis arba be jų. Kartais vietoj marakujos sulčių pilamos citrinų sultys. Tikrai labai skanu ir egzotiška.

Saloje viduramžiais buvo cukranendrių plantacijos. Iš jų gaminamas cukrus. Vėliau cukranendrės ėmė dominuoti Karibų jūros regione, o Madeiroje plito maderos gamyba. Dar auga saloje cukranendrių, yra joms smulkinti veikiantis malūnas.

Madeiroje auga viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Viskas žydi. Ir po to užmezgami vaisiai. Vaisių įvairovė pranoko lūkesčius. Apelsinai, mandarinai, citrinos, ananasai daug kvapesni, sultingesni ir skanesni nei pas mus. Bananai- trumpi, maistiniai irgi skanesni. Mango labai saldūs ir sultingi. Avokadai. Anonai.



Toliau seka egzotika. Yra vaisius marakuja. Kieta plona žievė. Viduje rūgščios sultys su plokščiomis valgomomis sėklomis. Sultys labai tinka pončo gaminti. Marakuja yra kryžminama su citrina, laimu, apelsinu, bananu, uogomis. Hibridinių vaisių sultys yra mažiau rūgščios ir labai skanios. Jų didžiulė įvairovė Funšalio dviaukščiame vaisių turguje.


Pardavėjai išradingi. Visaip bando įpiršti prekę. Kadangi labai skanu ir aromatinga, skoniai susipina. Eini nuo vieno prekeivio iki kito ir vis ragauji. Po to jie ima pykti, jei neperki. Kiekvienas prekeivis turi 5- 6 marakujos hibridų rūšių.

Kitas vaisius reikalaujantis aprašymo yra banano ir ananaso hibridas. Jis yra pailgas ir žalias, primena banano formą. Bet yra netikri žvynai. Storoka žievė, o vidus sudalytas pertvaromis. Neišnokęs jis neskanus. O kai pastovi 2 ar daugiau dienų, žievė pagelsta ir atšoka. Tada galima valgyti.

Taip pat turguje dideli papajų vaisiai. Lauro lapai fasuoti ir sveriami.
Kita turgaus dalis skendi gėlėse. Gražiausia yra strelicija, nacionalinė Madeiros ir Los Anželo gėlė. Ji kilusi iš pietų Afrikos, priklauso bananinių šeimai. Jos žiedas Funšalyje kainuoja pusę euro. Jų pilna soduose, parkuose, prie nuosavų namų. Ši gėlė puikuojasi ant atvirukų, suvenyrų, rankdarbių. Turguje jų pilni kibirai. Kita iš pietų Afrikos kilusi gėlė- protėja. Jų ten turguje yra kelių rūšių.

Žuvų turgus sostinėje susisiekia su vaisių turgumi. Tik čia vienas aukštas, dirba iki 13 val., kai vaisių iki 16 val. Čia parduodami įspūdingų matmenų tunai, perpjauti skersai ir žiauriai atrodantys. Parduodamos keistos juodos ir baltos ilgos, siauros vandenyno žuvys.

Paviršius. Madeiroje nėra lygios, horizontalios vietos. Aukštyn arba žemyn. Kito pasirinkimo nėra. Keliai ir gatvės atkartoja reljefą. Automagistralė eina tiltais- tuneliais. Sklypai šlaituose yra terasomis, siaurais žemės ruožais. Bet ir jie dažnai būna tik mažiau statūs negu kalnas. Įpratę Madeiros augalai augti šlaituose.

Krantas paprastai status arba labai status. Arba daugybė lavos akmenų nugludintų vandenyno. Ir daugybė upių- upelių bėgančių į Atlantą. Po lietaus aplink salą oranžinė priekrantė, pagal dirvožemio, žemyn nuplauto, spalvą.

Kalnai labai aukšti, jie paprastai sulaiko debesis. Tad atrodo nedidelė sala skiriasi savo klimatu. Debesys sulaikomi tam tikrose vietose, pagal vyraujančius oro srautus. Užtat keliaujant ten kalnais, fantastiniai debesų pūkai plaukia po kojomis, virš galvos - saulė. Beveik kaip iš lėktuvo vaizdas- tik ryškesnis ir gali gėrėtis kiek nori.

Tuo pačiu metu pietinėje pakrantėje saulėta, o tiesia linija už 20 km šiaurinėje pakrantėje- šviesiai apsiniaukę. Tą patyrėme savo kailiu tiesiogine žodžio prasme. Maudžiausi vandenyne šiaurėje ir pietuose vieną dieną. Vandens temperatūra 18 laipsnių, vienoda. Turint omenyje, jog vasario mėnuo- vanduo šiltas. Tad kailis nesušalo, nors daug turistų su storais megztiniais purtėsi, į mane vandenyne žiūrėdami.


Plokštikalnių nedaug.Jose gyvena karvės ir jaučiai. Šveicariškos veislės. Karvių niekas nemelžia. Visi laisvai ganosi. Kur jie iš salos pabėgs?
Porto Santo sala turi 9 km smėlio pliažą, mažai kalnuota, geologiškai seniau susidariusi. Ji yra 50 km į šiaurę nuo rytinės Madeiros dalies. Ten plaukia keltas iš sostinės kasdien. Kelionė trunka dideliu laivu 2,5 val. pirmyn ir tiek pat atgal.

Į pietryčius yra negyvenamos Desertas salos. Jos kalnuotos, uolėtos. Į jas galima nuplaukti ekskursijon. Desertas matyti iš Funšalio ir kitų pietinės pakrantės miestų. Mes šias salas matėme per langą kasdien.


Aerouostas, įrengtas rytiniame salos gale, labai praplėstas 2000 metais. Dalis pakilimo tako yra ant daugybės kolonų, tarp šių eina autostrada. Aerouostas yra tarp Mačiko ir Santa Kruzo miestų. Saloje dažnai būna vėjuota. O šitas technikos šedevras- Funšalio aerouostas yra gale salos įstrižai. Kartais stiprus priešpriešinis vėjas neleidžia lėktuvui nusileisti. Tada lėktuvas skrenda į Porto Santo, kur aerouostas skersai salos. Ten vėjai ir kalnai netrukdo leistis.


Madeiros istorija yra įdomi. Nuo atradimo ją valdė portugalai labai ilgai. Bet buvo periodas, kai valdė britai. Jie ten turėjo ir nekilnojamo turto. XIX a. pirmosios futbolo varžybos Portugalijos istorijoje įvyko Madeiroje tarp jos rinktinės ir anglų. Taip įvyko, kadangi anglas turėjo gamyklą saloje ir atsivežė savo tautiečius. Ir dabar teko matyti, jog kiekviena kavinė turi televizijos ekraną, o klientai ateina žiūrėti futbolo varžybų.


Anksčiau, kol nebuvo lėktuvų, kelionė laivu į Madeirą truko savaitėmis. Bet anglai plaukdavo čia pailsėti. Dabar turistų daugiausia iš Vokietijos. Yra prancūzų, britų, lenkų. Kiti atvyksta gyventi ir daryti verslo. Kalbėjau su ruse iš Maskvos,šiemet įsigijusią kavinę. Jiems čia pigesnis nekilnojamas turtas, mažiau biurokratijos ir žymiai šilčiau.


Madeira yra autonominis Portugalijos regionas. Turi savo vėliavą ir herbą. Turi vyriausybę ir įstatymų leidybos organą. Jie įsikūrę sostinėje Funšalyje netoli kranto ir jachtklubo, aukščiau. Nuo ten matyti panoraminis sostinės vaizdas. Aplink egzotiškas parkas. Yra narvų su didelėmis papūgomis. Mažesnės laisvai skraido.

Madeira garsi savo karnavalais. Šiemet kovo 4-8 dienomis vyko karnavalas, nes atėjo užgavėnės. Vėliau bus gegužės mėn. gėlių karnavalas, Vėliau Atlanto, džiazo, vyno ir tt. Naujametiniai fejerverkai Madeiroje yra rekordiniai, įrašyti į Gineso rekordų knygą. Šiemet ten vyks 16 švenčių, paradų, festivalių. Ar kas žino kitą salą, kur tiek būtų švenčių?
Kita vertus, Madeira nėra skirta tiems, kas nori intensyvaus nevaržomo naktinio gyvenimo. Čia viskas subalansuota , pritaikyta šeimyniniam poilsiui.

Madeira garsi Žirao ragu ( cabo Girao ). Tai aukščiausias skardis Europoje 580 m skardis virš Atlanto. Nuo skardžio puikūs panoraminiai vaizdai. Po skardžiu yra sklypai su augalais. Būdinga Madeirai, kad kartais nuo stačių skardžių nukrenta uolos su dirvožemiu ir padidina sklypo plotą. Taip būna po Žirao ragu.


Po ragu matyti Camara de Lobos miestas. Didžiausias paradoksas yra tas, kad aukščiausias skardis Europoje randasi Afrikos saloje, tik europietiškoje kultūroje. Madeiroje apžvalgos taškų gausybė, vaizdai nuo jų nepakartojami. Bet šis skardis pats aukščiausias.
Madeiroje kartu su Ponto Santo yra 11 savivaldybių. Dauguma miestų yra pietinėje pakrantėje. Čia dauguma gyventojų. Šiaurėje per status krantas kai kur iš viso neleidžia įsikurti.


Šiaurės vakaruose yra Porto Moniz miestas. Jis nedidelis, bet labai jaukus. Daug po jį vaikščiojom ir važinėjom. Buvom jo bažnyčioje. Pirkom suvenyrus. Čia daug suvenyrų parduotuvių, jos erdvios, pirkėjų mažai, suvenyrai pigiausi. Porto Moniz garsus savo ugnikalnio lavos suformuotais baseinais vandenyne prie kranto.

Čia lavos sustingę liežuviai įvairiausių formų. Jie padalija pakrantę į baseinus, kuriuose patogu maudytis. Išbandžiau šį malonumą. Užsiėmiau laisvą baseiną ir plaukiojau jame. Tokie baseinai yra čia ir Seixel'e.

Tarp Sao Vicente ir Porto Moniz'o labai status krantas, kad atsilošus sunku apžvelgti stačias uolas. Šis kelias laikomas gražiausiu saloje. Tiesa čia yra paraleliai 2 keliai- senas ir naujas. Naujame daug tunelių, nesuskaičiavau kiek. Jie skverbiasi per uolas.


Senas kelias eina, tiksliau ėjo aplink uolas lyg ant lentynų pakabintas. Buvo sename kelyje ir tunelis. Pernai staiga seno kelio dalis su tuneliu nugarmėjo į vandenyną. Laimei tuo metu niekas nevažiavo.
Tarp tunelių ten daug krioklių. Iš vieno taško galima matyti kelias vandens sroves iš uolos. Nepakartojamas vaizdas. Sao Vicentėje pakrantės kelias kertasi su keliu atėjusiu iš pietų, tarpekliu. Miestelyje yra užgesęs vulkanas, jo viduje yra muziejus, rodomas trumpas filmas, matyti ugnikalnio vidaus įranga. Čia rekomenduojama atvykti per lietų, nes neužlyja.

Porto Moniz'e kylame serpantinu ant uolos, vaizdai vis gražesni ir toliau matosi. Užvažiavus yra gražus Santa miestas, puiki bažnyčia. Nuo čia atsiranda daug spygliuočių, nes aukštai. Važiuojame takoskyra, plokštikalne, kur ganosi laisvi gyvuliai.

Leidžiamės į pietinę pakrantę. Varom į Calhetą. Čia yra garsus smėlio paplūdimys. Jis atskirtas molu nuo vandenyno. Tarp nugludintų lavos akmenų yra Maroko Saharos rupesnis smėlis. Vanduo irgi 18 laipsnių šilumos. Tik dugne daug akmenų.

Ne sezonas. Vėliau smėlį užpils ant akmenų ir sezono metu bus smėlio dugnas. Bet pasimaudyti ir pasideginti pavyko. Calhetoje kaip ir daug kur saloje mašiną galima palikti už kelių šimtų metrų, kur nereikia mokėti už stovėjimą. Vietos visada yra.Ant vandenyno kranto čia stovi elektrinė.

Įdegėm. Tad maunam toliau. Tunelių daug. Bet eismas tvarkingas. Kur autostrada, visur leidžiamas 100km/h greitis. Tik būna, nespėjus išvystyti leistino greičio, pamatai įdomų vaizdą arba nuorodą į girdėtą objektą. Žemėlapius turim. Tik čia jie atsilieka nuo tikrovės. Daug pravažiavom tunelių, nepažymėtų žemėlapyje. Dalis autostrados ruožų nepažymėta. Kad ir ką tokiu būdu slėptų madeiriečiai, viską randame. Kelionių patirtis parodo savo.

Toliau Ribeira Brava- miestas pietinėje pakrantėje. Jį su šiaurinėje pakrantėje esančiu Sao Vicente jungia gilus tarpeklis. Tarpeklio dugne upė, šalia kelias. Tarpeklio sienos labai stačios, jog net saulėtą dieną būna šešėlis. Kelias labai gražus, jog norisi dažnai stoti ir fotografuoti.

Ribeira Brava išvertus į lietuvių kalbą reiškia "laukinis srautas". Pavadinimas pilnai pasiteisino per 2010 metų žiemos potvynį. Čia upė išsiliejo iš krantų. Ir jau tada ką pagavo srovė, viską nunešė. Ribeira Bravoje yra graži, įspūdinga bažnyčia su dar įspūdingesniu sietynu. Šiame mieste buvo įsteigta pirma parapija saloje.

Apvažiavom vakarinę salos pusę. Laikas traukti į rytus. Čia irgi gražu. Už sostinės pirmiausia yra Garažu miestas ( Garajau). Jame ant iškyšulio stovi Kristaus statula, išskėtusi rankas. Nuo statulos gražus vaizdas į apylinkes, sostinę, vandenyną. Pati statula įspūdingesnė iš toliau.

Kanišu (Canico) ir (Canico Baixo)- miestas, daug pastatų, daug viešbučių. Visur tvarkinga, gražu. Čia yra Ponto da Oliveira. Nuo šio rago labai gražūs vaizdai. Čia labiau vėjuota nei sostinėje. Čia populiaru nardyti, plaukioti burlente.
Santa Cruz- senesnis miestas palei vandenyną. Yra nemažai viešbučių. Krantinė išklota baltais akmenukais, o piešiniai- juodais. Paveikslai amžini.

Čia yra kitas smėlio paplūdimys saloje. Tiesiog ant kranto baseinas. Miesto promenada su savivaldybės pastatu, fontanu šalia krantinės.
Tiesiog nuo kranto jau matyti aerouostas, matosi kaip atskridęs iš Europos lėktuvas daro lanką ir leidžiasi. Aerouostas- tikras technikos stebuklas.

Sekantis miestas rytuose- Mačiko (Machico). Jis atrodo kaip tikras miestas. Yra prospektai, senamiestis, bažnyčia, upė per vidurį miesto, krantinė. Yra viešbučių. Senamiesčio šaligatviai labai siauri arba jų nėra. Gatvelėse telpa viena mašina.
Toliau Canical miestas su uostu ir pramoniniu rajonu. Už jo saulės elementų elektrinė. Toliau kelias baigiasi.


4 km takas iki Sao Lourenco iškyšulio. Pusiasalis 2 km ilgio, bet nueiname visus 4 km. Vaizdai tokie gražūs ir besikeičiantys, kad mintis grįžti atrodė šventvagiška.

Ėjom ir džiaugėmės vaizdais iš visų pusių. Pasiekėme Casa do Sardinha ant aukštos dvigalvės uolos. Po ja vandenyne didelė skylė.

Už šio taško 2 salos su švyturiu, ten nueiti neįmanoma. Grįžtame tuo nuostabiu taku per uolas ir pievas. Čia žydi violetinės ir baltos gėlės.

Čia ryčiausias salos taškas. Iš jo šiaurės kryptimi galima pamatyti Porto Santo, bet mes nematėme.

Vingiuotas, bet labai lygus ir asfaltuotas kelias per tunelius ir viadukus mus veda šiaurinės pakrantės miestų link. Šiaurinė pakrantė labai stati. Kalnai link jos labai statūs. Kartais kelias vyniojasi aplink kalną. Gerai, kad laikausi įsikibęs į vairą, negaliu dairytis važiuojant. Vienoj pusėj praraja, kitoj kalno šlaitas.

Atvykom į Porto da Cruz'ą. Miestas mažas, bet labai jaukus. Geriame kvapnią ir stiprią kavą kavinėje, valgome ledus. Virš miesto iškilęs kalnas su retais medžiais viršūnėje dominuoja horizonte. Gatvės siauros ir vingiuotos, bet važiuoti nesunku.
Apvažiuojame minėtą kalną. Kitoj pusėj randame miestą Faialą.

Važiuojame toliau į Santaną. Tai regiono centras. Miestas išpuoštas girliandomis. Ant suolų sėdi, ant stulpų kabo žmogaus dydžio lėlės. Mat vyksta šventė visą savaitę. Miestui būdingi namai smailais šiaudiniais šlaitiniais stogais. Tai atrakcija turistams. Lyg Lietuvos Rumšiškių muziejaus analogas.

Kelias iš Santanos į Funšalį eina kalnais ir tarpekliais. Pakelės visur apgyventos kur tik galima dėl statumo gyventi. Neaišku kaip žmonės pasiekia savo namus. Man atrodo, kad gyvena ir ten kur neįmanoma užsikabaroti. Mašinų nedaug. Vietinis žmogus, jeigu jį pasiveji, pristabdo, leisdamas aplenkti. Madeiroje vietiniai atpažįsta nuomotas mašinas iš tolo ir elgiasi pagarbiau nei Lietuvoje.

Privažiuoju kalną ant kurio nematyti namų, tik medžiai. Pagalvojau, jog jis per status gyventi. Tikėjausi privažiuoti sankryžą. Pasirodo, jog kelias užvingiavo ant to kalno, o po to pasirodė sankryža.Nuo kryžkelės vienas kelias vedė dar aukščiau- ant kalno Pico do Areeiro. Nuo ten galima pėsčiomis eiti iki Pico Ruivo, aukščiausio Madeiros kalno. Čia debesys plaukioja žemiau.

Važiuojame į pietus ir pasiekiame Kamačą (Camacha). Tai Madeiros rankdarbių sostinė. Šiame mieste, centrinėje aikštėje stovi didelis rankdarbių fabrikas. Virš jo parduotuvėje parduodama produkcija. Čia iš vytelių pinami baldai, namų apyvokos daiktai, suvenyrai. Nupintas net laivas, kuris kambaryje netilptų.

Čia įvairiausi keramikos dirbiniai. Suvenyrų labai daug, bet kainos aukštesnės nei kitur. Kamačioje aukštyn ir žemyn eina levada.
Iš Funšalio kelias veda į salos vidurio kalnus. Tai populiarus kelias tarp turistų. Nes atstumas nedidelis. Kalnai prasideda jau sostinės pakraštyje. Kelias pakyla daugiau kaip kilometrą virš jūros lygio. Iš abiejų pusių dar aukštesnės viršukalnės. Čia atsiveria nuostabūs vaizdai.

Yra pėsčiųjų žygių trasos. Kriokliai. Minusas vienas. Reikia grįžti, nes kelias nenueina iki šiaurinės pakrantės. Per daug kalnuota. Tai Curral das Freiras ir Eira do Serrado vietovės. Pirmoji lietuviškai išvertus-"Vienuolio pastogė". Čia XVI amžiuje gyventojai slėpėsi nuo piratų, nes sostinė pakrantėje buvo lengvai pasiekiama. Tad įsikūrė užgesusio ugnikalnio krateryje.


Saugu nuo užpuolikų ir nuo saulės- statūs šlaitai meta šešėlį. Eira do Serrado- taškas iš kurio "vienuolio pastogė" matyti kaip ant delno. Paprastai šį įspūdingą kelią turistinės agentūros prijungia prie maderos vyno degustavimo. Juk maderos vynas buvo geriamas, pasirašius JAV Nepriklausomybės deklaraciją 1776.07.04.

Sostinė Funšalis. Jame jachtų uostas, kruizinių laivų terminalas, keltų į Porto Santo uostas. Palei uostus autobusų į visus salos kampelius sustojimo vieta. Čia Sao Tiago geltonas fortas ant kranto, jo viduje modernaus meno parodos.

Nuo krantinės prasideda modernus lyno kelias į Montę. Kaina aukštyn- 10 eurų, žemyn- 5.

Montės balta dvibokštė bažnyčia matyti iš toli. Ten galima dar atvažiuoti automobiliu. Nuo kranto susidaro apie 10 km. Montėje dar yra rūmai, tropinis parkas.


Tai lyg atskiras miestas, lyg sostinės dalis. Turistų čia daug. Sostinė iš čia matosi apačioj lyg iš paukščio skrydžio. Nusileisti iš Montės yra papildomas unikalus būdas- toboganas.

Tai medinės pintos rogės. Kelių kilometrų kelionė kainuoja vienam 20 eurų, dviems- 25 eurus. 2 vyrai baltomis skrybėlėmis vairuoja toboganą vingiuotomis asfaltuotomis ir labai stačiomis gatvėmis žemyn. Anksčiau iš Montės į Funšalį toboganu veždavo parduoti prekes. Tradicija išliko, bet turistų neparduoda.
Netoli kranto miesto centras su pėsčiųjų zona. Čia stovi katedra, bankas. Beje bankų filialų Funšalyje daug, nes čia laisvoji ekonominė zona.

Krantinėje daug modernaus meno skulptūrų. Čia turtingų turistų laukia pasiruošęs kilti malūnsparnis, kad parodytų salą. Sostinėje yra 14 botanikos parkų. Mes iš viso buvome 5 parkuose.

Porto Santo. Tai sala 50 km šiauriau Madeiros. Joje 1 miestas Vila Baleira. Salos ilgis 17 km, plotis 7 km. Plotas 46 kvadratiniai kilometrai. Aukščiausias taškas 517 metrų. Saloje gyvena virš 4 tūkstančių gyventojų. Joje yra 9 km ilgio smėlio paplūdimys.

Skersai salos yra aerouostas.
Žymiausias Porto Santo gyventojas- Kristupas Kolumbas. Jis čia gyveno iki savo didžiųjų atradimų. Išlikęs jo namas, dabar tapęs muziejumi.

Dabar istorikai iškėlė versiją, kad K.Kolumbas yra Vladislovo Varniečio, Lenkijos karaliaus sūnus. Pastarasis buvo skelbiama, jog žuvo mūšyje su turkais prie Varnos 1444 metais. Iškelta versija, jog jis nežuvo, o nuplaukė į Madeirą.

Vladislovas Varnietis buvo Jogailos sūnus. Jogaila buvo Gedimino anūkas. Pagal šią versiją K.Kolumbas buvo Gedimino proproanūkis. Tokiu atveju reikia tirti DNR. Kolumbo, kuris ilsisi Sevilijos katedroje ir Vladislovo Varniečio, kurio kapo nėra. Ar Kristupas Kolumbas buvo gediminaitis? Versija iškelta ne lietuvių ir ne lenkų.

Atvykstant poilsiauti į Madeirą reikia užmiršti visas problemas ir ypač šaltį namie. Portugalai kultūringi, pasiruošę padėti ir neįkyrūs. Reikia išmokti portugališkai vieną žodį "obrigado"- ačiū. Jūsų viltys pamatyti rojų žemėje išsipildys.