Išpildžiau seną svajonę- pamatyti iš istorijos vadovėlių žinomą miestą- Liubliną. Net tie, kurie silpniau mokėsi istoriją, Liublino uniją žino. Mokykloje mokėmės apie Krėvos, Horodlės ir Liublino unijas. Krėvos pilies griuvėsiai stūkso netoli Lietuvos sienos dabartinėje Gudijoje. Nuo Vilniaus netoli, bet reikia vizos.
Liublinas yra toliau, bet nereikia vizos. Sėdi į automobilį ir važiuoji. Keliai Lenkijoje daugelio turistų yra keikiami ir tapę blogų kelių simboliu. Bet Liublino provincijoje arba vaivadijoje yra neblogi. Plentų susikirtimuose yra daug 2 aukštų sankryžų. Nuo Lietuvos sienos iki Liublino yra 400 kilometrų. Autostradų ar greitkelių čia nedaug.
Miestas buvo netoli valstybių ar tautų sandūros. Netoli buvo Lietuvos siena. Netoli dabar Ukraina.
Anksčiau miestas buvo ryškiai multikultūrinis. Iki paskutinio karo daug gyveno žydų. Mieste yra Maidaneko muziejus, kur buvo koncentracijos stovykla. Aplamai miestas daug kuo panašus į Vilnių. Ir kultūra, ir architektūra. O kiek daug lietuviškų pavadinimų: Lietuvių aikštė, Liublino unijos gatvė...
Įdomi istorinė detalė, jog Liublinas 2 kartus buvo Lenkijos sostine po kelis mėnesius. Tuo garbingu vardu buvo vadinamas pirmo ir antro pasaulinių karų pabaigoje. Tad 2 kartus sostinė.
Liublino unija buvo paskelbta mums gerai žinomo valdovo Žygimanto Augusto. Pasirašė ją Jonas Chodkevičius, žemaičių seniūnas. Valdovas mums geriau žinomas iš romantiškos meilės su Barbora Radvilaite padavimų. 1569.07.01- Liublino unijos data. Tais pačiais metais Lenkijos parlamentas persikelia iš Krokuvos į Varšuvą.
Svarbiausias objektas yra pilis. Dabar ji neogotikinė. Pastatyta vietoj tuo metu buvusios pilies. Pilies teritorijoje stovi gotikinė koplyčia ir apvalus romaninis donžonas, seniausi komplekso statiniai.
Pilyje yra muziejus: paveikslai, drožiniai. Muziejus nemokamas. Bet bilietą gauni, su kuriuo patenki į koplyčią. Jos sienos, lubos bei vidury esanti kolona tapytos. Koplyčia yra Švč. Trejybės bažnyčia. Įėjus gauni lietuvišką aprašymą. Koplyčios statybos datos nežinomos.
O tapybą finansavo pats karalius Vladislovas Jogaila. Jis vertino labiau rytų meną. Tad bizantiška tapyba gotiškoje architektūroje. Tokio Jogailos funduoto gerai išsilaikiusio analogo nėra išlikę. Tapyba datuojama 1418 metais. Koplyčią sudaro presbiterija ir nava. Priešais pilį apačioje yra Pilies aikštė. Joje lanku išsidėstę namai. Tai vadinama "Liublino akimi".
Senamiestis viduramžiais apjuostas gynybinės sienos. Įspūdingiausi joje Krokuvos ir Grodzka vartai (Miesto). Pirmieji dabar restauruojami. Jie tapę senamiesčio simboliu.
Priešais juos prasideda Krakowskie Przedmiescie magistralinė gatvė, stovi miesto valdžios pastatas. Ten mėgsta koncertuoti saviveiklininkai, startuoja dviračių maratonų varžybos.
Toliau šita gatvė tęsiasi pro Lietuvių aikštę. Joje vienas paminklas skirtas bendrai Lietuvos- Lenkijos 1791.05.03 Konstitucijai. Pastaroji mūsų tėvynėje kažkodėl neminima.
Lietuvių aikštė didelė, žalia, apsodinta gėlėmis oazė miesto viduryje. Liubline žalumos daug, labai jauku vaikščioti. Kitas paminklas šioje aikštėje- obeliskas Liublino unijai. Miesto vartai mus veda iš senamiesčio į pilį arba atvirkščiai.
žmJei iš pilies ateini į senamiestį, įeini pro vartus, patenki į aikštę
Plac po Farze (parapijos bažnyčios aikštė). Jotvingiai sugriovė
bažnyčią, kurios pamatai čia saugomi. Nuo pamatų atsiveria gražus pilies
vaizdas. Čia mėgsta fotografuotis onės švenčių proga.
Senamiestis iškilęs ant kalvos. Todėl nuo upės, turgaus ir magistralinių gatvių matyti graži panorama. Aš ja žavėjausi ir dieną, ir naktį. Nes lengva atvažiuoti. Apačioje daug erdvės. Galima daug vaikščioti, kad pamatyti gražiausią vaizdą. Dar įspūdingesnis senamiesčio ir pilies panoraminis vaizdas atsiveria iš šiauriau ant kalvos esančio rajono Čvartekas.
Šis rajonas yra atvažiavus iš Lietuvos dešinėje pusėje dar prieš senamiestį. Jame yra daug žydų gyvenimo paminklų. Mat prieš paskutinį karą trečdalis gyventojų buvo žydai. Čvartekas yra iš viso seniausia miesto dalis. Čia miestas jau buvo I m.e. tūkstantmetyje, Mieško I čia pastatė bažnyčią.
Toliau siauros senamiesčio gatvės ir aptriušę namai. Ateini į didžiausią senamiesčio aikštę. Čia daug kavinių po skėčiais. Vaikšto ir fotografuoja turistai, čia restauruoti gražūs seni namai. Pagrindinės aikštės viduryje išdidžiai stovi Liublino Karūnos Tribunolas, gerai išsilaikęs pastatas. Šalia gėriau kavą aikštėje ir ieškojau suvenyro lauktuvėms.
Jėzuitų bažnyčia, didžiausia Liubline, vėliau paversta katedra, 2 bokštų. Šalia stovi Trinitorių bokštas, kuris kaip Krokuvos vartų bokštas dominuoja panoramoje. Jis neogotikinio stiliaus pastatytas XIX amžiuje.
Liubliną puošia 2 renesansinės bažnyčios. Viena jų senamiestyje- Dominikonų bazilika. Labai puošni, turi įdomių paveikslų ir altorių. Aplankiau ją, uždegiau žvakę. Bazilikos antra pusė gerai matyti iš Čvarteko ir parko, esančio prie pilies.
Kita yra Bernardinų bažnyčia už senamiesčio ribos. Tas rajonas už senamiesčio sienos vadinamas vidurmiesčiu (viduramžių miestu). Ši bažnyčia garsi tuo, jog joje vyko šv.Mišios 1569m. po Liublino unijos pasirašymo ir jose dalyvavo Žygimantas Augustas.
Aplankiau didžiausią vaivadijos ir Vyslos rytų pusėje esantį, IX pagal dydį Lenkijos miestą. Lietuvoje jo dydį atitinka Kaunas. Mano maršrutas tęsėsi į įvairias puses nuo Liublino.
amžiujeKelių informacija gana aiški, jog net nusivežto GPS nepanaudojau.
Pirmiausia važiavau į kitą Vyslos pusę link Radomo. Pakrantėje stovi
milžiniškos Janoveco pilies griuvėsiai. Ją pastatė XVI pastatė Firlėjus.
Nedidelė pilies dalis atstatyta. Ten įrengtas muziejus, yra pilies modeliai, olandiško fajanso paroda, kavinė. Pilis gigantiška ir romantiška. Man labiausiai patinka dideli griuvėsiai. Galima užlipti į antrą ir trečią aukštą. Atsiveria intriguojantys vaizdai ir tolumoje tekančios Vyslos panorama.
Svarbiausia, jog patekau į vyno šventę. O ji trunka tik vieną dieną. Dalyvauja vyno ūkiai iš Lenkijos, kurie augina vynuoges ir gamina vyną. Vyksta degustacija. Dainuoja ir šoka folkloriniai ansambliai. Daug pramogaujančių lenkų. O lietuvių nesutikau.
Kiekvienas svečias už 5 zlotus gauna vyno kortelę, ant jos dedami ragauto vyno antspaudai. Kadangi vairavau pats, kortelę parsivežiau tuščią, per barzdą varvėjo- burnoj neturėjau. Buvo gražu, įdomu ir linksma. Pilį sugriovė įsiveržę švedai. Bet ir griuvėsių didybė skatina vaizduotę.
Kitoj pusėj didžiausios lenkų upės randasi, bet iš pilies nematyti- Žemutinis Kazimieras (Kazimierz Dolny). Miestas vienas seniausių regione. Išsidėstęs Vyslos pakrantėje. Viduramžiais buvo upių uostas. Prekiavo grūdais. Ištįsęs į ilgį. Centre dominuoja Turgaus aikštė.
Jos viduryje šulinys. Aplink kavinės ir dailininkų paveikslai. Pastarųjų čia daug. Mieste vyksta dailininkų plenerai, Vasaros Filmų Festivalis, folkloro ansamblių ir dainininkų festivalis. Daug turistų, beveik vien lenkai. Už mašinos stovėjimą reikia mokėti. Įspūdingos restauruotos bažnyčios ir biurgerių namai. Vaizdai tapybiški ir fotografiški. Tvarkinga upės krantinė. Ėjau daugiau nei kilometrą krantu. Vysloje daug turistams skirtų įspūdingų laivų.
Nuo krantinės gerai atrodo bažnyčios bei ant kalno 2 pilys. Vienos apvalus bokštas, kitos griuvėsiai. Netoliese ant kalvos- 3 kryžių kalnas, nuo jo apačioje matyti miestas.
Priemiestyje yra išlikusių renesansinių grūdų saugyklų, kurios panašios į bažnyčias. Jos dažnai puošia reprezentacinius leidinius apie Liublino kraštą. Lenkijos karaliaus ir Krokuvos kunigaikščio vardą turintis, bei iš pastarojo gavęs pavadinimą miestas kaip atviruke.
Toliau kelias nuvedė į Nalenčuvą. Tai kurortas, kurį mėgo garsūs Lenkijos žmonės. Jame yra gydyklos ir sanatorijos. Mums jis žinomas iš labiausiai Lietuvoje paplitusio lenkiško mineralinio vandens "Nalenčovanka". Aš daug jo išgėriau, kol pamačiau iš kur kilęs. Ištisa gamykla. Daug žalumos, parkų, kalvų. Tačiau miestas neužkabino. Dominuoja stagnacinė sovietmečio pastatų ir landšafto architektūra ir skulptūra. Atrodo, jog laikas čia sustojo prieš 30 metų. Kurorto apylinkės tankiai apgyvendintos. Daug kaimų ir miestelių, šventovių. Kelias vingiuotas.
Sekantis objektas- Zamoscis. Miestas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai renesanso grynuolis. Įkūrė Janas Zamojskis 1580 metais miestą, įkūrė trečią universitetą po Krokuvos ir Vilniaus. Projektavo miestą architektas Morando. Zamoscis išliko kaip kompleksas. Senamiesčio centro dominantė gražuolė rotušė. Aplink ją Didžioji turgaus aikštė. Aikštę supa akmeniniai namai su arkadomis.
Į dešinę nuo rotušės yra spalvingi, puošnūs armėnų namai. Be didžiosios aikštės yra mažesnės Druskos ir Vandens aikštės. Visos gatvės be šaligatvių, išklotos plytelėmis, tvarkingos, gražios. Tai dar vienas turistinis miestas.
Didžioji turgaus aikštė yra 100 m ilgio ir 100 m pločio. Aplink turtingų pirklių namai. Po arkadomis galima vaikščioti net per lietų.
Kelias iš Liublino į Zamoscį tiesus apie 90 km. Pradžioje yra nedaug autostrados, toliau ji tiesiama. Dar toliau yra 3 juostų kelias- 1 juosta žemyn, 2- įkalnėje. Lėkštos, neaukštos kalvos supa Zamoscį.
Grįžtant iš Liublino, aplankiau Liubartuvą. Sanguškų giminės miestas, dabar likę gražūs jų rūmai. Parke dailiai iškarpyti krūmai.
Šalia šv. Onos bažnyčia. Kadangi Sekminės, pilna bažnyčia ir šventorius žmonių. Rūmuose įsikūrusi administracija, tad visur gražu, tvarkinga.
Kitas miestas šiauriau- Kockas. Jame dideli rūmai parke, vandens telkinys su dirbtinėmis salomis.
Arkadiniai tiltukai virš griovių. Rūmuose randasi senelių namai. Čia galėtų ir geriau palaikyti rūmų ir parko lygį. Komplekso šeimininkas buvo Firlėjus.
Šiauriau esantis sekantis miestas- Palenkės Radzynė (Radzyn Podlaski). Jame puošnus rūmų kompleksas, priklausęs maršalui Potockiui.
Rūmai rokoko stiliaus, primenantys San Susi rūmus Potsdame. San Susi išvertus iš prancūzų kalbos reiškia "be rūpesčių".
Štai ir baigėsi kelionė po Liublino kraštą. Kas patiko: netoli, gražu, daug sąsajų su Lietuva. Gražūs pakeliui iš Liublino į Lietuvą miškai. Jie dažnai mišrūs, bet paplentėje švelniai balta spalva žydi akacijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą