Atrodo, jog tai žodžių žaismas. Bet iš tikrųjų prasitąsėme Tase savaitę. Tasas yra šiauriausia Egėjo jūros ir visos Graikijos sala. Ne vienas man sakė, jog šiauriausioje saloje galime sušalti. Bet naktį oras nenusileido žemiau +26C naktį ir nepakilo virš +38C pavėsyje birželio mėnesį. Tad buvo karšta. Pirma naktis praėjo kaip šuniui ant kilimėlio- galva balkone, kūnas- kambaryje. Po to vėsino iki minimumo +16C nustatytas kondicionierius. Lietaus nebuvo.
Tasas buvo jūrinės imperijos centras antikos laikais prieš Kristų. Sala klestėjo iš aukso kasyklų. Klestėjo Tasas ir Romos imperijos laikais. Saloje buvo pakilimų ir nuopuolių. Joje nėra kažkokių stebuklų ar unikalių vietų. Bet vis gi mums patiko Tasas.
Tai lietuvių dar neatrasta sala. Daugiausia turistų Tase iš Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Makedonijos. Šių šalių turistai ir poilsiautojai, išskyrus Lenkijos, atvyksta savo automobiliu. Mes šiauriečiai skridome į Kavalos aerouostą, po to keltu kėlėmės į salą.
Kavala turi~ 50.000 gyventojų, Makedonijos regiono miestas. Nuo jo aerouosto iki Keramoti uosto 15 km. Po to jūra ~10 km iki Taso.
Tasas- graži žalia , kalnuota sala. Ji apaugusi pušimis. Joje nėra aerouosto, todėl turizmas išvystytas saikingai. Viešbučių daug, bet jie nedideli. Tavernų daug, bet jos tuščios dėl krizės. Viešbučiai pustuščiai.
Ties sala vandeninga Nesto upė įteka į jūrą. Ji skiria Makedoniją nuo Trakijos. Tasas priklauso pirmam regionui. Nesto deltoje auga įvairiausios žemės ūkio kultūros.
Iš salos šiaurės visada matyti žemynas, o iš pietų- dažniausiai šventas Afono kalnas Chalkidikės pusiasalio trečiame piršte.
Aplink Tasą kelias tęsiasi ~100 km. Salos viduryje labiau į šiaurę yra kalnai. Dėl jų skersai salos lengvąja mašina negalima pravažiuoti. Aukščiausia salos viršūnė Ipsarionas iškilusi iki 1200 m aukščio. Nuo pakrantės veda keliukai aukštyn, pėsčiomis tektų eiti 7 valandas.
Dauguma miestelių išsidėstę pakrantėje. Čia ir viešbučiai. Salos gilumoje miesteliai mažesni. Juos supa kalnai ir alyvmedžių plantacijos. Šie seni ir stori, atrodo solidžiai. Čia ir alyvuogių aliejaus spaudimo gamyklėlės. Valgėme tsadzikį tokiam kaime su vietoje spaustu aliejumi. Skonis nerealus.
Prie Limenarijos yra Iris gold aukso gamykla ir prašmatni parduotuvė. Jų produkcija labai įvairi- nuo smulkmenų iki šveicariškų paauksuotų laikrodžių ir prabangių kolje. Parduotuvėje kelios salės, gerai atvėsintas oras. Tase aukso verslas buvo antikos laikais, tradicijos išlikę ir dabar.
Kadangi saloje nėra aerouosto, susisiekimas galimas tik keltu. Yra 2 uostai. Skala Prinou uostas jungia su Kavalos uostu. Limeno uostas su Keramočio uostu.
Aplink salą dar yra keletas negyvenamų salų. Kiniros sala yra prie bendravardžio miestelio, to paties pavadinimo įlankoje. Ji yra privati, saloje yra vienas namas. Kita negyvenama Panagijos sala piečiau piečiausio taško. Ją matydavome iš kambario lango kasdien.
Sala labai žalia. Visur auga alyvmedžiai. Labai daug pušų. Jos ilgais spygliais, kelių rūšių. Labai kvepiančios. Pušų aromatu džiaugdavomės paplūdimyje. Saloje daug bičių, daug pagaminama medaus ir visokių saldumynų su medumi. Daug ožkų, kurios kažkam priklauso, bet atrodo, jog klaidžioja po salą. Na o katės būdingos Graikijai. Kaip ir kituose regionuose jos plonos.
Jūroje daug ežių. Geresni paplūdimiai kaip Tripiti ar Grand beach be ežių. Tačiau juose skėčiai ir gultai mokami. Eidavome kilometrą į Tripitį, paplūdimio tavernoje pasiimdavome alaus ar šaltos kavos ir gulėdavome, kiek nori. Kulniuodavome paplente pliažine apranga: maudymosi kostiumėlis, akiniai nuo saulės, basutės ir kojinės. Nes basutės be kojinių mums prigamino pūslių ant kojų.
Saloje daug vandens šaltinių. Prie alyvmedžių ir kitų augalų atvestas vanduo vamzdeliais. Viešbučių gėlės laistomos kasdien. Net paplūdimyje užlipau ant šalto smėlio. Supratau, kad po kojomis sruvena vanduo. Kalnuose daug mačiau nubėgančio požemių vandens. Miesteliuose šaltiniai atvesti į čiaupą ir ištisai bėga. Patogu nusiprausti ir atsigerti. Vanduo geras ir skanus, netgi viešbutyje iš krano.
Maistas šviežias ir skanus. Mėgstamiausias man tsadzikis. Valgėme viešbutyje suvlakį, musaką. Tačiau maisto buvo mažoka, matomai krizės pasekmė.
Kelionės. Apvažiavome visą salą 2 kartus. Sostinė Limenas arba Tasas, jame 3000 gyventojų. Randasi šiaurinėje pakrantėje. Joje buvo antikinės imperijos sostinė. Išlikusios agoros liekanos, amfiteatras. Antikinio palikimo plotas didelis. Joje randasi archeologijos muziejus, kuris laikomas pagal eksponatų skaičių antru Graikijoje po Atėnų. Mums jis padarė įspūdį. Tuo labiau, kad jame galima fotografuoti.
Sostinėje kitas traukos objektas- pėsčiųjų gatvelė su suvenyrų parduotuvėmis. Čia neatsilaikėme pinigų išviliojimui. Gatvelė tęsiasi paraleliai krantinei. O krantinėje dominuoja grakštūs,moderniški, raudoni keltai.
Miestą supa kalnai. Iš uosto matyti kalnuose balto marmuro kasyklos. O pavažiavus kelis kilometrus, pagrindinis plentas eina per kasyklas. Sunkvežimiai su sunkiu, baltu kroviniu važiuoja į keltą ir pas užsakovą. Saloje pilna baltų marmurinių paminklų, laiptų, šaligatvių, eksterjero ir interjero elementų. O marmuro atliekos guli tiesiog pajūryje. Marmurinių akmenėlių yra beveik visur.
Šiauriausias taškas saloje- Pachys. Tai puikus paplūdimys. Pakrantės, pakelės
ir įkalnės apaugę pušimis. Jos teikia malonų pavėsį, gražiai atrodo ir gerai kvepia. Čia smėlyje krante ir vandenyje blizga kristalai. Nežinau jų kilmės. Bet atrodo lyg auksas. Tokio paplūdimio nesu matęs kitur. Plentas eina pakrante. Palieki mašiną pušies pavėsyje ir eini maudytis. Už paplūdimio ribų nedidelės uolos ir pušys. Vaikščiojau basas, tai nuo aštrių uolų paskaudo padai. Reikia basučių. Užtat vaizdai čia nuostabūs.
Sekanti pakrantės vieta - Skala Rachoniou. Mažytė gyvenvietė tarp alyvmedžių. Kaip Pachyje pušys, taip čia alyvmedžiai. Gali rinktis paplūdimį pagal norimą gamtos foną. Pasukame 4 km į Rachonį. Už jo prasideda aukšti kalnai, jie dominuoja peizaže.
Arti vien alyvmedžiai. Einame į taverną po didžiuliais platanais.Valgome tsadzikį, geriame graikišką kavą. Maistas tikras, šviežias nors liežuvį praryk. Šalia cerkvė. Vaikinai padeda tvarkyti šventikui bažnytinius baldus. Valgome, stebime popą ir jį fotografuojame.
Jam irgi mes įdomūs, vis išeina iš cerkvės į mus pažiūrėti. Nes tuo metu mes buvom 2 nevietiniai kaime. Vienas vietinis tavernos lankytojas pasisiūlo mus nufotografuoti. Sako, jog ryte mus matė turguje. Ir tai teisybė. Netoli sekančiame Prinos miestelyje pirmadieniais būna turgus. Mes apsilankėme, apsipirkome. Tiksliau žmona pirko lauktuves ir ragavo vaisius, o aš filmavau nesurežisuotą vietinių graikų gyvenimą. Mus įsiminė, tuo ir džiaugiamės. Prinose mašiną pasiliekame pagrindinės gatvės pakraštyje kaip vietiniai. Ta gatve važiuoja lengvosios mašinos, autobusai ir sunkvežimiai. Ypač pastarieji turi daug vargo dėl paliktų mašinų, bet niekas nepyksta. Graikai kantresni už mūsų tautiečius. Prinose skersinė gatvė eina į kalnus, tampa plentu į kitus miestelius salos gilumoje. Bet mums ten nereikia.
Prinose yra vienintelis medicinos centras, jame vienintelis gydytojas saloje. Gerai, kad ir čia mums nereikia. Stomatologas yra salos pietuose Limenarijoje. Vakarine pakrante važiuojame į pietus. Pervažiuojame keletą miestelių. Stojame pamatę gražų gamtos vaizdą nufotografuoti. Pravažiuojame mirusio skulptoriaus skulptūrų parką.
Ieškome antikinio miesto griuvėsių, bet nerandame. Užtat gražius vaizdus vos spėjame įamžinti. Už Skala Marion miestelio vaizdai patys gražiausi. Fotografuojame viską čia: jūrą, skardį, ožkas, alyvuoges iš arti, uolas, išsikišusias į jūrą, jachtą po kojomis.
Pravažiuojame kyšulį ir pasiekiame pietinę pakrantę. Čia pat mūsų mėgstamiausias Tripiti paplūdimys. Čia pakrantės taverna, savininkas jau mus pažįsta, apsidžiaugia pamatęs pastovius klientus. Mes ta proga nieko neperkame ir gulime už dyką. Paplūdimyje ir prie pat jo yra keli viešbučiai. Jie geresni ir brangesni. Maskvietė su dukra atostogauja mėnesį už 4500 eurų. Paplūdimyje yra ilga uola, joje skersai kokių 30 metrų ilgio ola iki atviros jūros. Buvo mano gimtadienis, tad iš karto puoliau į vandenį ir perplaukiau olą, pailsėjęs atgal. Mane fotografuoja turistai, pasirodo kitiems nejauku plaukti prietemoje po uola virš jūros ežių. Šioje vaizdingoje vietoje mėgsta nuleisti inkarą jachtos iš jūros pusės.
Nuo Tripičio į Limenariją reikia eiti arba važiuoti plentu. Pakrantė su vaizdingais uolų iškyšuliais. Porą tokių reikia perbristi jūra, jei nenori eiti plentu. Gylio nedaug- iki vieno metro. Reikia užlipti ir nulipti nuo uolų. Mes su žmona pabandėme ir pavyko. Ir ant jūros ežių neužlipome. Maudymosi batus į Tasą vežėmės iš namų. Pakeliui randame laukinių paplūdimukų, kur nereikia maudomukų.
Toliau jau minėtas aukso fabrikas. Į jį vedantis kelias labai status. Mašina pavažiuoja tik pirmu bėgiu. Kai kurie palieka mašiną apačioje ir lipa į viršų... irgi pirmu bėgiu.
Plentas į Limenariją patenka per 2 uolose iškirstus lovius. Paplūdimys pradžioje- grand beach. Miestelis antras saloje pagal dydį, apie 2000 gyventojų. Limenarijos centre daug turistų. Jiems čia suvenyrai ir tavernos, žuvų uostas.
Daug psarotavernų- žuvų tavernų. Labiausiai patiko mėlyni staliukai virš vandens, šalia džiūsta aštuonkojai. Žuvų uoste stovi keletas piratų laivų. Jie kiekvieną dieną plaukia į jūrą su turistais 9-ą valandą.
Programoje- žvejyba, pusryčiai, pietūs, maudynės jūroje, vaizdai į olas ir paplūdimius, kur negalima patekti sausuma. Virš uosto iškilusi romantiška pilaitė- pastelinių spalvų rūmai ant kalno.
Jie matosi iš bet kurios miesto pakrantės vietos. Pilis lyg miesto vizitinė kortelė. Užlipame laiptais ant kalno. Kalnas apaugęs pušimis. Deja pilį visą išvaikštome. Matome tik prabangius didžiulius langus ir duris. Ją pastatė vokietis verslininkas 1903 metais, įkūręs metalurgijos kombinatą. Tada buvo kasyklos, buvo daug darbo ir pelno. Žmonės iš kitų miestelių plūdo į Limenariją. Salos centre tebėra tuščias miestelis Kastro su 6 gyventojais, kiti - Limenarijoje. Kasyklos išseko, biznis baigėsi. Vokiečio nėra, rūmai tušti.
Gilyn į salą važiuojame į Maries. Čia turistų beveik nėra. Per kelią bėga ožkos. Prie kelio gyvena povai. Miestelis tarp kalnų. Atrodo, jog laikas čia sustojo. Randame mažą bažnyčią. Didžiuliai platanai teikia pavėsį. Po jų lapija centrinėje aikštėje įsikūrusi taverna. Čia mes su bendrakeleiviais sėdėjome, gėrėme kavą ir džiaugėmės kelione. Mus užkalbino lenkas , gyvenantis čia- Maries.
Kitas miestelis salos gilumoje yra Teologas. Jį įkūrė viduramžiais graikai pabėgę iš turkų užimto Konstantinopolio. O įsikurė ne prie jūros todėl, kad piratai vėlyvaisiais viduramžiais siaubė Tasą. Salos vidurio jie nepasiekdavo. Čia namai plokščių akmenų stogais. Miestelyje lenkų, vokiečių, olandų vienuoliai pasistatė namukų. Namai čia akmeniniai.
Limenarijoje yra vaistinė, parduotuvės, bankomatai, bažnyčia. Toliau- Pefkari garsus aktyvaus poilsio pramogomis paplūdimyje. Sekantis miestas - Potos, jame viešbučiai turistams. Už jo pietinė, palyginti žema salos dalis. Čia daug sodų. Daugiausia- alyvmedžių.
Archangelo Michailo vienuolynas įsikūręs ant uolos aukštai virš jūros. Aplink labai gražios įlankos su smaragdiniu vandeniu. Mums vėl fotosesija.
Tiesa į rytinę pakrantę važiuojame kitą dieną. Nes saloje nuomojant mašiną, duodamas 100 km parai limitas. Tenka tiksliai skaičiuoti kilometražą. Nusivežėme GPS imtuvą, bet jis tik trukdė. Miestelyje, kur kelios gatvės, sunku pasiklysti. O plentas aplink salą vienas. GPS sakė važiuoti kitu keliu, kuris neasfaltuotas ir per kalnus, todėl aš jį išjungiau.
Vienuolyne negalima fotografuoti. Pastatuose taip ir darome, o teritorijoje fotografuojame.Įėjimas nemokamas. Vyrus aprengia dryžuotomis kelnėmis, jei esi su šortais. Tokių pavydėtų Č.Čaplinas. Moteris- sijonais, jei jos netgi ilgomis kelnėmis ar nuogais pečiais. Vienuolyne bėga iš krano šventas vanduo, kurio geriame ir prisipilame talpas. Bažnyčioje saugomos 2 šventos vinys, naudotos Kristaus nukryžiavime. Jos patalpintos į brangakmenį ir reikia gero apšvietimo , kad pamatytum. Juokiamės vieni iš kitų iš mūsų laikinų aprangų.
Už 3 km į rytus -Aliki. Čia yra 2 antikinių šventyklų griuvėsiai, antikinis sarkofagas.
Iškyšulys į jūrą sąsmauka siekia salą. Jis apaugęs pušimis, ganosi ten ožiai, sudarytas iš balto marmuro. Abipus sąsmaukoje paplūdimiai. Čia mėgsta atvažiuoti poilsiauti rokeriai net iš Stambulo.
Įdomiausia iškyšulio išorinė pusė. Ten buvo marmuro kasyklos: antikinės, bizantiškos, viduramžių. Dabar jau čia niekas nekasa marmuro. Bet vaizdeliai fantastiniai. Styro marmurinės uolos, guli neišvežta kolona, likę įvairių marmuro pusfabrikačių. Čia galima valandą vaikščioti marmuru virš vandens ir po. Gylis nedidelis, tik po vandeniu marmuras slidus. Randu didžiulę olą- dešimtimis metrų į visas puses.
Sekantis Agios Joannis paplūdimys ir įlanka. Vanduo ypač smaragdinis, vaizdai super gražūs, sunku fotoaparatu juos fiksuoti, net pakeitus objektyvus. Įlanka žemai apačioje po plentu. Nuo čia kelias pasuka į rytinę salos pakrantę. Kryptis iš rytų kinta į šiaurės.
Paradisos paplūdimys laikomas labai gražiu, bet mes neužsibūname. Ilgiau sustojame netoliese Kiniroje. Buvome čia 2 kartus. Vienąkart valgėme turistų pamėgtoje tavernoje tsipuriją (dorado žuvį). Kitąkart ėjome į vietinių taverną greta. Čia personalas kalba tik graikiškai. Valgome tsadzikį, geriame graikišką kavą. Stebime čia valgančius vien tik vietinius. Jie valgo ilgai, jiems neša daug patiekalų. Jų uzo ąsotėlis ir ledukai vis pasibaigia ir yra papildomi. Jie kalba apie krizę, bankus, politiką. Tos temos vyrauja televizijoje, radijuje ir gatvėje.
Pasiekiame Skala Potamiją miestą. Čia fotografuojame 5 žvaigždučių viešbutį. Čia viskas turistams: apartamentai, tavernos, paplūdimio reikmenų parduotuvės. Miesto pavadinimas lietuviškai reiškia: "Upės laiptai". Aplamai "laiptai" miesto pavadinime Tase pasitaiko dažniausiai.
Tolyn į šiaurę tęsiasi auksinis paplūdimys, kuris laikomas gražiausias saloje. Mano žmona tam pritaria. Čia smėlis, sekli jūra žydrai-žalsvas vanduo, minimalios bangos, kad nebūtų nuobodu. Platus smėlio paplūdimys ~4 km ilgio. Už skėtį ir gultą čia prašo kelių eurų. Šiauriniame paplūdimio gale yra uola apaugusi pušimis, ant jos taverna su fantastiniu vaizdu į jūrą. Šalia jūroje netoli kranto styro 2 uolelės, nuo kurių poilsiautojai šokinėja į jūrą. Šis miestas vadinasi Chrisi Amudija, o išvertus - auksinis pliažas.
Pasukus į kalnus, už 2-3 km randame 2 miestus: Potamiją ir Panagiją. Pirmame jų randame dailininko Vagis muziejų. Leidžia fotografuoti. Menininkas čia gimė ir augo, po to emigravo. Prie pat muziejaus bažnytėlė. Gatvės labai siauros, vingiuotos ir kalnuotos. Vairuojant prireikia įgūdžių. Tai buvo Potamija- "Upė".
Panagija už 2 km. Taip pat siaura ir kalnuota, bet kitos įžymybės. Aplankome alyvuogių aliejaus gamybos įmonę. Pademonstruoja aliejaus spaudimo mechanizmo veikimą muziejuje.
Parodo ekrane darbų eiliškumą. Autorius - ketvirtos kartos atstovas šeimos versle. Kas norėjo pirko aliejų. Mes irgi pirkome. Pasirodė geresnis nei Lietuvoje perkamas, baigiame sunaudoti. Gamykla miesto centre virš nedidelės upės. Už 50 metrų- saldumynų gamykla. Čia su medumi maišomi kaštainiai, figos, graikiški riešutai, melionai. Mums pasakoja, mes ragaujame visų rūšių, kol apsalame. Net pirkti nebereikia. Už 100 metrų stovi bažnyčia. Apsilankome joje. Aplink daug senų platanų su drevėmis. Teka upė. Bėga vanduo iš šaltinių. Virš upės grakštus lenktas tiltas. Ant jo lipa žmonės, bučiuojasi ir tiki, jog meilė neišgaruos. Dar ir fotografuoja tuos jų aktus, kad grįžę neužmirštų pažadų.
Į šiaurę eina plentas į sostinę, turinčią 2 pavadinimus: Tasas ir Limenas. Plentas vingiuotas, kalnuotas. Į rytus pakrantėje- Makriamos. Čia garsus marmurinis paplūdimys, dugne marmuras. Čia nevažiuojame, nes blogas kelias. Reikalingas džipas.
Štai ir apsukome salą. Mes tą padarėme 2 kartus. Nenusibodo. Jei būtų buvę daugiau dienų, būtume dar važiavę. Bet viskas, kas gera, baigiasi. Bet lieka įspūdžiai. Šįkart jie geri. Tikiuosi jie išsilaikys galvoje.
Atrodo, jog tai žodžių žaismas. Bet iš tikrųjų prasitąsėme Tase savaitę. Tasas yra šiauriausia Egėjo jūros ir visos Graikijos sala. Ne vienas man sakė, jog šiauriausioje saloje galime sušalti. Bet naktį oras nenusileido žemiau +26C naktį ir nepakilo virš +38C pavėsyje birželio mėnesį. Tad buvo karšta. Pirma naktis praėjo kaip šuniui ant kilimėlio- galva balkone, kūnas- kambaryje. Po to vėsino iki minimumo +16C nustatytas kondicionierius. Lietaus nebuvo.
Tasas buvo jūrinės imperijos centras antikos laikais prieš Kristų. Sala klestėjo iš aukso kasyklų. Klestėjo Tasas ir Romos imperijos laikais. Saloje buvo pakilimų ir nuopuolių. Joje nėra kažkokių stebuklų ar unikalių vietų. Bet vis gi mums patiko Tasas.
Tai lietuvių dar neatrasta sala. Daugiausia turistų Tase iš Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Makedonijos. Šių šalių turistai ir poilsiautojai, išskyrus Lenkijos, atvyksta savo automobiliu. Mes šiauriečiai skridome į Kavalos aerouostą, po to keltu kėlėmės į salą.
Kavala turi~ 50.000 gyventojų, Makedonijos regiono miestas. Nuo jo aerouosto iki Keramoti uosto 15 km. Po to jūra ~10 km iki Taso.
Tasas- graži žalia , kalnuota sala. Ji apaugusi pušimis. Joje nėra aerouosto, todėl turizmas išvystytas saikingai. Viešbučių daug, bet jie nedideli. Tavernų daug, bet jos tuščios dėl krizės. Viešbučiai pustuščiai.
Ties sala vandeninga Nesto upė įteka į jūrą. Ji skiria Makedoniją nuo Trakijos. Tasas priklauso pirmam regionui. Nesto deltoje auga įvairiausios žemės ūkio kultūros.
Iš salos šiaurės visada matyti žemynas, o iš pietų- dažniausiai šventas Afono kalnas Chalkidikės pusiasalio trečiame piršte.
Aplink Tasą kelias tęsiasi ~100 km. Salos viduryje labiau į šiaurę yra kalnai. Dėl jų skersai salos lengvąja mašina negalima pravažiuoti. Aukščiausia salos viršūnė Ipsarionas iškilusi iki 1200 m aukščio. Nuo pakrantės veda keliukai aukštyn, pėsčiomis tektų eiti 7 valandas.
Dauguma miestelių išsidėstę pakrantėje. Čia ir viešbučiai. Salos gilumoje miesteliai mažesni. Juos supa kalnai ir alyvmedžių plantacijos. Šie seni ir stori, atrodo solidžiai. Čia ir alyvuogių aliejaus spaudimo gamyklėlės. Valgėme tsadzikį tokiam kaime su vietoje spaustu aliejumi. Skonis nerealus.
Prie Limenarijos yra Iris gold aukso gamykla ir prašmatni parduotuvė. Jų produkcija labai įvairi- nuo smulkmenų iki šveicariškų paauksuotų laikrodžių ir prabangių kolje. Parduotuvėje kelios salės, gerai atvėsintas oras. Tase aukso verslas buvo antikos laikais, tradicijos išlikę ir dabar.
Kadangi saloje nėra aerouosto, susisiekimas galimas tik keltu. Yra 2 uostai. Skala Prinou uostas jungia su Kavalos uostu. Limeno uostas su Keramočio uostu.
Aplink salą dar yra keletas negyvenamų salų. Kiniros sala yra prie bendravardžio miestelio, to paties pavadinimo įlankoje. Ji yra privati, saloje yra vienas namas. Kita negyvenama Panagijos sala piečiau piečiausio taško. Ją matydavome iš kambario lango kasdien.
Sala labai žalia. Visur auga alyvmedžiai. Labai daug pušų. Jos ilgais spygliais, kelių rūšių. Labai kvepiančios. Pušų aromatu džiaugdavomės paplūdimyje. Saloje daug bičių, daug pagaminama medaus ir visokių saldumynų su medumi. Daug ožkų, kurios kažkam priklauso, bet atrodo, jog klaidžioja po salą. Na o katės būdingos Graikijai. Kaip ir kituose regionuose jos plonos.
Jūroje daug ežių. Geresni paplūdimiai kaip Tripiti ar Grand beach be ežių. Tačiau juose skėčiai ir gultai mokami. Eidavome kilometrą į Tripitį, paplūdimio tavernoje pasiimdavome alaus ar šaltos kavos ir gulėdavome, kiek nori. Kulniuodavome paplente pliažine apranga: maudymosi kostiumėlis, akiniai nuo saulės, basutės ir kojinės. Nes basutės be kojinių mums prigamino pūslių ant kojų.
Saloje daug vandens šaltinių. Prie alyvmedžių ir kitų augalų atvestas vanduo vamzdeliais. Viešbučių gėlės laistomos kasdien. Net paplūdimyje užlipau ant šalto smėlio. Supratau, kad po kojomis sruvena vanduo. Kalnuose daug mačiau nubėgančio požemių vandens. Miesteliuose šaltiniai atvesti į čiaupą ir ištisai bėga. Patogu nusiprausti ir atsigerti. Vanduo geras ir skanus, netgi viešbutyje iš krano.
Maistas šviežias ir skanus. Mėgstamiausias man tsadzikis. Valgėme viešbutyje suvlakį, musaką. Tačiau maisto buvo mažoka, matomai krizės pasekmė.
Kelionės. Apvažiavome visą salą 2 kartus. Sostinė Limenas arba Tasas, jame 3000 gyventojų. Randasi šiaurinėje pakrantėje. Joje buvo antikinės imperijos sostinė. Išlikusios agoros liekanos, amfiteatras. Antikinio palikimo plotas didelis. Joje randasi archeologijos muziejus, kuris laikomas pagal eksponatų skaičių antru Graikijoje po Atėnų. Mums jis padarė įspūdį. Tuo labiau, kad jame galima fotografuoti.
Sostinėje kitas traukos objektas- pėsčiųjų gatvelė su suvenyrų parduotuvėmis. Čia neatsilaikėme pinigų išviliojimui. Gatvelė tęsiasi paraleliai krantinei. O krantinėje dominuoja grakštūs,moderniški, raudoni keltai.
Miestą supa kalnai. Iš uosto matyti kalnuose balto marmuro kasyklos. O pavažiavus kelis kilometrus, pagrindinis plentas eina per kasyklas. Sunkvežimiai su sunkiu, baltu kroviniu važiuoja į keltą ir pas užsakovą. Saloje pilna baltų marmurinių paminklų, laiptų, šaligatvių, eksterjero ir interjero elementų. O marmuro atliekos guli tiesiog pajūryje. Marmurinių akmenėlių yra beveik visur.
Šiauriausias taškas saloje- Pachys. Tai puikus paplūdimys. Pakrantės, pakelės
ir įkalnės apaugę pušimis. Jos teikia malonų pavėsį, gražiai atrodo ir gerai kvepia. Čia smėlyje krante ir vandenyje blizga kristalai. Nežinau jų kilmės. Bet atrodo lyg auksas. Tokio paplūdimio nesu matęs kitur. Plentas eina pakrante. Palieki mašiną pušies pavėsyje ir eini maudytis. Už paplūdimio ribų nedidelės uolos ir pušys. Vaikščiojau basas, tai nuo aštrių uolų paskaudo padai. Reikia basučių. Užtat vaizdai čia nuostabūs.
Sekanti pakrantės vieta - Skala Rachoniou. Mažytė gyvenvietė tarp alyvmedžių. Kaip Pachyje pušys, taip čia alyvmedžiai. Gali rinktis paplūdimį pagal norimą gamtos foną. Pasukame 4 km į Rachonį. Už jo prasideda aukšti kalnai, jie dominuoja peizaže.
Arti vien alyvmedžiai. Einame į taverną po didžiuliais platanais.Valgome tsadzikį, geriame graikišką kavą. Maistas tikras, šviežias nors liežuvį praryk. Šalia cerkvė. Vaikinai padeda tvarkyti šventikui bažnytinius baldus. Valgome, stebime popą ir jį fotografuojame.
Jam irgi mes įdomūs, vis išeina iš cerkvės į mus pažiūrėti. Nes tuo metu mes buvom 2 nevietiniai kaime. Vienas vietinis tavernos lankytojas pasisiūlo mus nufotografuoti. Sako, jog ryte mus matė turguje. Ir tai teisybė. Netoli sekančiame Prinos miestelyje pirmadieniais būna turgus. Mes apsilankėme, apsipirkome. Tiksliau žmona pirko lauktuves ir ragavo vaisius, o aš filmavau nesurežisuotą vietinių graikų gyvenimą. Mus įsiminė, tuo ir džiaugiamės. Prinose mašiną pasiliekame pagrindinės gatvės pakraštyje kaip vietiniai. Ta gatve važiuoja lengvosios mašinos, autobusai ir sunkvežimiai. Ypač pastarieji turi daug vargo dėl paliktų mašinų, bet niekas nepyksta. Graikai kantresni už mūsų tautiečius. Prinose skersinė gatvė eina į kalnus, tampa plentu į kitus miestelius salos gilumoje. Bet mums ten nereikia.
Prinose yra vienintelis medicinos centras, jame vienintelis gydytojas saloje. Gerai, kad ir čia mums nereikia. Stomatologas yra salos pietuose Limenarijoje. Vakarine pakrante važiuojame į pietus. Pervažiuojame keletą miestelių. Stojame pamatę gražų gamtos vaizdą nufotografuoti. Pravažiuojame mirusio skulptoriaus skulptūrų parką.
Ieškome antikinio miesto griuvėsių, bet nerandame. Užtat gražius vaizdus vos spėjame įamžinti. Už Skala Marion miestelio vaizdai patys gražiausi. Fotografuojame viską čia: jūrą, skardį, ožkas, alyvuoges iš arti, uolas, išsikišusias į jūrą, jachtą po kojomis.
Pravažiuojame kyšulį ir pasiekiame pietinę pakrantę. Čia pat mūsų mėgstamiausias Tripiti paplūdimys. Čia pakrantės taverna, savininkas jau mus pažįsta, apsidžiaugia pamatęs pastovius klientus. Mes ta proga nieko neperkame ir gulime už dyką. Paplūdimyje ir prie pat jo yra keli viešbučiai. Jie geresni ir brangesni. Maskvietė su dukra atostogauja mėnesį už 4500 eurų. Paplūdimyje yra ilga uola, joje skersai kokių 30 metrų ilgio ola iki atviros jūros. Buvo mano gimtadienis, tad iš karto puoliau į vandenį ir perplaukiau olą, pailsėjęs atgal. Mane fotografuoja turistai, pasirodo kitiems nejauku plaukti prietemoje po uola virš jūros ežių. Šioje vaizdingoje vietoje mėgsta nuleisti inkarą jachtos iš jūros pusės.
Nuo Tripičio į Limenariją reikia eiti arba važiuoti plentu. Pakrantė su vaizdingais uolų iškyšuliais. Porą tokių reikia perbristi jūra, jei nenori eiti plentu. Gylio nedaug- iki vieno metro. Reikia užlipti ir nulipti nuo uolų. Mes su žmona pabandėme ir pavyko. Ir ant jūros ežių neužlipome. Maudymosi batus į Tasą vežėmės iš namų. Pakeliui randame laukinių paplūdimukų, kur nereikia maudomukų.
Toliau jau minėtas aukso fabrikas. Į jį vedantis kelias labai status. Mašina pavažiuoja tik pirmu bėgiu. Kai kurie palieka mašiną apačioje ir lipa į viršų... irgi pirmu bėgiu.
Plentas į Limenariją patenka per 2 uolose iškirstus lovius. Paplūdimys pradžioje- grand beach. Miestelis antras saloje pagal dydį, apie 2000 gyventojų. Limenarijos centre daug turistų. Jiems čia suvenyrai ir tavernos, žuvų uostas.
Daug psarotavernų- žuvų tavernų. Labiausiai patiko mėlyni staliukai virš vandens, šalia džiūsta aštuonkojai. Žuvų uoste stovi keletas piratų laivų. Jie kiekvieną dieną plaukia į jūrą su turistais 9-ą valandą.
Programoje- žvejyba, pusryčiai, pietūs, maudynės jūroje, vaizdai į olas ir paplūdimius, kur negalima patekti sausuma. Virš uosto iškilusi romantiška pilaitė- pastelinių spalvų rūmai ant kalno.
Jie matosi iš bet kurios miesto pakrantės vietos. Pilis lyg miesto vizitinė kortelė. Užlipame laiptais ant kalno. Kalnas apaugęs pušimis. Deja pilį visą išvaikštome. Matome tik prabangius didžiulius langus ir duris. Ją pastatė vokietis verslininkas 1903 metais, įkūręs metalurgijos kombinatą. Tada buvo kasyklos, buvo daug darbo ir pelno. Žmonės iš kitų miestelių plūdo į Limenariją. Salos centre tebėra tuščias miestelis Kastro su 6 gyventojais, kiti - Limenarijoje. Kasyklos išseko, biznis baigėsi. Vokiečio nėra, rūmai tušti.
Gilyn į salą važiuojame į Maries. Čia turistų beveik nėra. Per kelią bėga ožkos. Prie kelio gyvena povai. Miestelis tarp kalnų. Atrodo, jog laikas čia sustojo. Randame mažą bažnyčią. Didžiuliai platanai teikia pavėsį. Po jų lapija centrinėje aikštėje įsikūrusi taverna. Čia mes su bendrakeleiviais sėdėjome, gėrėme kavą ir džiaugėmės kelione. Mus užkalbino lenkas , gyvenantis čia- Maries.
Kitas miestelis salos gilumoje yra Teologas. Jį įkūrė viduramžiais graikai pabėgę iš turkų užimto Konstantinopolio. O įsikurė ne prie jūros todėl, kad piratai vėlyvaisiais viduramžiais siaubė Tasą. Salos vidurio jie nepasiekdavo. Čia namai plokščių akmenų stogais. Miestelyje lenkų, vokiečių, olandų vienuoliai pasistatė namukų. Namai čia akmeniniai.
Limenarijoje yra vaistinė, parduotuvės, bankomatai, bažnyčia. Toliau- Pefkari garsus aktyvaus poilsio pramogomis paplūdimyje. Sekantis miestas - Potos, jame viešbučiai turistams. Už jo pietinė, palyginti žema salos dalis. Čia daug sodų. Daugiausia- alyvmedžių.
Archangelo Michailo vienuolynas įsikūręs ant uolos aukštai virš jūros. Aplink labai gražios įlankos su smaragdiniu vandeniu. Mums vėl fotosesija.
Tiesa į rytinę pakrantę važiuojame kitą dieną. Nes saloje nuomojant mašiną, duodamas 100 km parai limitas. Tenka tiksliai skaičiuoti kilometražą. Nusivežėme GPS imtuvą, bet jis tik trukdė. Miestelyje, kur kelios gatvės, sunku pasiklysti. O plentas aplink salą vienas. GPS sakė važiuoti kitu keliu, kuris neasfaltuotas ir per kalnus, todėl aš jį išjungiau.
Vienuolyne negalima fotografuoti. Pastatuose taip ir darome, o teritorijoje fotografuojame.Įėjimas nemokamas. Vyrus aprengia dryžuotomis kelnėmis, jei esi su šortais. Tokių pavydėtų Č.Čaplinas. Moteris- sijonais, jei jos netgi ilgomis kelnėmis ar nuogais pečiais. Vienuolyne bėga iš krano šventas vanduo, kurio geriame ir prisipilame talpas. Bažnyčioje saugomos 2 šventos vinys, naudotos Kristaus nukryžiavime. Jos patalpintos į brangakmenį ir reikia gero apšvietimo , kad pamatytum. Juokiamės vieni iš kitų iš mūsų laikinų aprangų.
Už 3 km į rytus -Aliki. Čia yra 2 antikinių šventyklų griuvėsiai, antikinis sarkofagas.
Iškyšulys į jūrą sąsmauka siekia salą. Jis apaugęs pušimis, ganosi ten ožiai, sudarytas iš balto marmuro. Abipus sąsmaukoje paplūdimiai. Čia mėgsta atvažiuoti poilsiauti rokeriai net iš Stambulo.
Įdomiausia iškyšulio išorinė pusė. Ten buvo marmuro kasyklos: antikinės, bizantiškos, viduramžių. Dabar jau čia niekas nekasa marmuro. Bet vaizdeliai fantastiniai. Styro marmurinės uolos, guli neišvežta kolona, likę įvairių marmuro pusfabrikačių. Čia galima valandą vaikščioti marmuru virš vandens ir po. Gylis nedidelis, tik po vandeniu marmuras slidus. Randu didžiulę olą- dešimtimis metrų į visas puses.
Sekantis Agios Joannis paplūdimys ir įlanka. Vanduo ypač smaragdinis, vaizdai super gražūs, sunku fotoaparatu juos fiksuoti, net pakeitus objektyvus. Įlanka žemai apačioje po plentu. Nuo čia kelias pasuka į rytinę salos pakrantę. Kryptis iš rytų kinta į šiaurės.
Paradisos paplūdimys laikomas labai gražiu, bet mes neužsibūname. Ilgiau sustojame netoliese Kiniroje. Buvome čia 2 kartus. Vienąkart valgėme turistų pamėgtoje tavernoje tsipuriją (dorado žuvį). Kitąkart ėjome į vietinių taverną greta. Čia personalas kalba tik graikiškai. Valgome tsadzikį, geriame graikišką kavą. Stebime čia valgančius vien tik vietinius. Jie valgo ilgai, jiems neša daug patiekalų. Jų uzo ąsotėlis ir ledukai vis pasibaigia ir yra papildomi. Jie kalba apie krizę, bankus, politiką. Tos temos vyrauja televizijoje, radijuje ir gatvėje.
Pasiekiame Skala Potamiją miestą. Čia fotografuojame 5 žvaigždučių viešbutį. Čia viskas turistams: apartamentai, tavernos, paplūdimio reikmenų parduotuvės. Miesto pavadinimas lietuviškai reiškia: "Upės laiptai". Aplamai "laiptai" miesto pavadinime Tase pasitaiko dažniausiai.
Tolyn į šiaurę tęsiasi auksinis paplūdimys, kuris laikomas gražiausias saloje. Mano žmona tam pritaria. Čia smėlis, sekli jūra žydrai-žalsvas vanduo, minimalios bangos, kad nebūtų nuobodu. Platus smėlio paplūdimys ~4 km ilgio. Už skėtį ir gultą čia prašo kelių eurų. Šiauriniame paplūdimio gale yra uola apaugusi pušimis, ant jos taverna su fantastiniu vaizdu į jūrą. Šalia jūroje netoli kranto styro 2 uolelės, nuo kurių poilsiautojai šokinėja į jūrą. Šis miestas vadinasi Chrisi Amudija, o išvertus - auksinis pliažas.
Pasukus į kalnus, už 2-3 km randame 2 miestus: Potamiją ir Panagiją. Pirmame jų randame dailininko Vagis muziejų. Leidžia fotografuoti. Menininkas čia gimė ir augo, po to emigravo. Prie pat muziejaus bažnytėlė. Gatvės labai siauros, vingiuotos ir kalnuotos. Vairuojant prireikia įgūdžių. Tai buvo Potamija- "Upė".
Panagija už 2 km. Taip pat siaura ir kalnuota, bet kitos įžymybės. Aplankome alyvuogių aliejaus gamybos įmonę. Pademonstruoja aliejaus spaudimo mechanizmo veikimą muziejuje.
Parodo ekrane darbų eiliškumą. Autorius - ketvirtos kartos atstovas šeimos versle. Kas norėjo pirko aliejų. Mes irgi pirkome. Pasirodė geresnis nei Lietuvoje perkamas, baigiame sunaudoti. Gamykla miesto centre virš nedidelės upės. Už 50 metrų- saldumynų gamykla. Čia su medumi maišomi kaštainiai, figos, graikiški riešutai, melionai. Mums pasakoja, mes ragaujame visų rūšių, kol apsalame. Net pirkti nebereikia. Už 100 metrų stovi bažnyčia. Apsilankome joje. Aplink daug senų platanų su drevėmis. Teka upė. Bėga vanduo iš šaltinių. Virš upės grakštus lenktas tiltas. Ant jo lipa žmonės, bučiuojasi ir tiki, jog meilė neišgaruos. Dar ir fotografuoja tuos jų aktus, kad grįžę neužmirštų pažadų.
Į šiaurę eina plentas į sostinę, turinčią 2 pavadinimus: Tasas ir Limenas. Plentas vingiuotas, kalnuotas. Į rytus pakrantėje- Makriamos. Čia garsus marmurinis paplūdimys, dugne marmuras. Čia nevažiuojame, nes blogas kelias. Reikalingas džipas.
Štai ir apsukome salą. Mes tą padarėme 2 kartus. Nenusibodo. Jei būtų buvę daugiau dienų, būtume dar važiavę. Bet viskas, kas gera, baigiasi. Bet lieka įspūdžiai. Šįkart jie geri. Tikiuosi jie išsilaikys galvoje.
Graikija nuostabi šalis. Buvome visai nesenai ten, bet mielai dar ten sugrįžčiau. Beje, mums pasirodė, kad keliauti į Graikija pigiau nei atostogauti Lietuvoje. :)
AtsakytiPanaikintiGraikija nuostabi šalis. Buvome visai nesenai ten, bet mielai dar ten sugrįžčiau. Beje, mums pasirodė, kad keliauti į Graikija pigiau nei atostogauti Lietuvoje. :)
AtsakytiPanaikintiAš irgi taip manau. Ten garantuotas geras oras. Tase maži miestai, nedaug gyventojų. Miestiečiams manau labai tinkama poilsiui sala.
Panaikinti