Tarp ežerų ir bažnyčių Latgaloje

 
 
     Nors vykau į Latgalą pamatyti pilių, bet bažnyčių ten daugiau, ypač akmeninių.  Dominuoja katalikų bažnyčios, bet daug protestantų bažnyčių ir cerkvių. O ežerų dar daugiau. Džiugina Latgaloje seni miestai, pilių griuvėsiai.

Daug čia išlikusių dvarų pastatų, yra jų apgriuvusių. Esu buvęs rytinėje Latvijoje ir anksčiau. Bet dabar įspūdžiai geresni. Kalbančių latviškai Latgaloje daugiau nei tikėjausi. Beje latviai supratę, jog esu iš Lietuvos, bandydavo paklausti ar pasakyti lietuviškai: pvz. "kava su pienu". Lietuvių mačiau nemažai, ypač Agluonoje.

Jei nori, kad su tavimi kalbėtų lietuviškai ne lietuvis, reikia važiuoti į Latgalą. Latgaliai turi savo kalbą, bet aš iš klausos neatskyriau latgalio nuo latvio.

  Daug ežerų. Jie įvairių formų, su įlankomis, pusiasaliais ir salomis. Daug kalnų ir piliakalnių. Man pasirodė, jog daugiau negu Aukštaitijoje. Nuo jų atsiveria gražūs panoraminiai vaizdai. Apžvalgos taškų ir apžvalgos bokštų tuose taškuose Latgaloje daug. Tik pritrūksta laiko važiuoti per mišką ir lipti į kalną.  Daug akmenų su ženklais, link jų rodo kelią rodyklės. 

  Istoriškai Latgala iš visų Latvijos regionų artimiausia Lietuvai, nes buvo tos pačios Lenkijos- Lietuvos valstybės dalis. Eismas Latgaloje neintensyvus, o naktį iš viso tušti plentai. Dujų automobiliui radau neieškodamas.

   Plentai Latgaloje prasti, lopyti- perlopyti. Šviesą atspindintys stulpeliai tik kai kur. Dažni kelio ženklai: "nelygus kelias" su lentelėje pažymėtais kilometrais. Už jų kitas toks pat ženklas. Paprasčiau būtų lygų kelią pažymėti sugalvotu kelio ženklu.

   Prekybos centrai kaip ir Lietuvoje: maxima, rimi, iki. Prekės truputį skiriasi. Alus latviškas. Saldainiai "Karvutė" (Gotina) yra, bet nedaug rūšių ir dar reikia paieškoti. Tarp gėrimų čia išsiskiria "Rygos balzamas", ypač iš juodųjų serbentų (upenu). Jis Lietuvoje retenybė, o Latgaloje netgi atpigintas. Laabai skanus. Dar Latgaloje yra daug parduotuvių, kur parduoda viską, mugių tipo parduotuvės.

   Seniausias Latgalos miestas- Ludza, paminėtas 1177 metais. Jis atrodo atplaukęs iš viduramžių. Senamiesčio gatvės susikerta stačiais kampais, namai seni ir vienaaukščiai. Kvartalai lyg stačiakampių kolekcija. Ant kalno stovi didelė balta bažnyčia.
                               
Šalia kryžiuočių pilies griuvėsiai. Juos skiria tik siauras tarpeklis. Nuo kalno atsiveria vaizdas į 2 Ludzos ežerus- Didįjį ir Mažąjį. Kitoje pusėje senamiestis su cerkve viduryje. Gatvės grįstos akmenimis.
                                  
   Bažnyčia gražiu interjeru, viduje šviesu. Uždegu žvakutes.
   Ežerus jungia keliasdešimties metrų ilgio upeliukas, kuris įteka į didįjį ežerą.

Mažojo Ludzos ežero pakrantėje randasi kraštotyros muziejus. Jis išsidėstęs keliuose pastatuose, turi vėjo malūną ir kiemą. Pakrantėje ryte saulei patekėjus labai romantiška, matyti pilies griuvėsiai.

Vaikščiojau po Ludzą nemažai. Miestas nėra nei sutvarkytas, nei labai apleistas. Asfaltuoja magistralinę gatvę, pakabintas draudžiantis važiuoti ženklas. O kur važiuoti, neaišku. Vistiek ta gatve važiavau, nes ir vietiniai važiuoja. Niekas nepagavo.
                                      
   Tiesa, kelių policija pagavo, viršijus leistiną greitį. Bet pagyrus jų miestą, pilį, paleido be akto ir be kyšio. Reiškia latgaliai tikri "braliukai".

    Sekantis miestas kelionėje- Rezeknė. Jis žymiai didesnis, turi apvažiavimą. Jame susikerta plentai ir geležinkeliai. Iš čia patogiausia keliauti po Latgalą. Čia pilies liekanos mažesnės ant pilies kalno. Bet nuo jo atsiveria puiki panorama. Apačioje modernus daugiafunkcinis pastatas, kuriame ir informacijos centras, ir parodų salės, ir vaikų žaidimų kambariai, naudojami pagal paskirtį.
                               
 Mačiau parodos atidarymą ir jam skirtą mažą koncertą. Informacijos centras kaip ir Ludzoje, žadėjęs dirbti, nedirbo. Pastato stogas apželdintas, derinasi prie seno piliakalnio. Rezeknėje yra kelios bažnyčios.

Katalikų didžiulė dvibokštė raudona neogotikinė bažnyčia , Jėzaus širdies katedra, gerai matosi nuo pilies kalno, nors yra už upės. Fotografai ją mėgsta įamžinti pilies arkos fone. Pastatyta prieš šimtą metų, didelė, masyvi.

   Rezeknės simbolis yra "Latvijos vienybės" paminklas, dar vadinamas "Latgalos Mara". Jis buvo statytas, ardytas, atstatytas, sugriautas ir vėl atstatytas. Simbolizuoja nuo okupantų kentėjusią ir prisikėlusią Latviją bei susivienijusią. Nes šimtmečiais Latgala ir Latvija buvo skirtingose valstybėse.
                                
   Netoliese katalikų bažnyčia ir cerkvė. Miestas erdvus, gatvės plačios. Kai kur remontuojamos, jog net praeiti ir pamatyti Rezeknės ežerą sudėtinga. Kai kur yra atskirti spalva dviračių takai. Kai kur nauji, platūs šaligatviai nepritaikyti nei dviračiams, nei neįgaliesiems.
                                  
 Rezeknės upė negili ir neplati, lanku juosia pilies kalną. Už kalno yra sena nedidelė užtvanka su stovinčiu pažaliavusiu vandeniu, iš jos išteka mikroupeliukas. Tokių vandens telkinių yra visuose Latvijos miestuose.

   Iš Rezeknės vykstu pietų kryptimi kalvotu plentu. Dešinėje pamatau daug vandens. Kitas krantas labai toli. Lietuvos ežerai atrodo siauresni. Tai Raznas ežeras, antras pagal plotą Latvijoje po Lubano ežero.

O pagal vandens kiekį- didžiausias Latvijoje. Čia yra Razno Nacionalinis parkas. Paežerėje daug žvejų valčių. Pakrantės apaugusios meldais. Meldų sąnašos dengia pačią pakrantę. Pavalgau pakrantėje. Ežero didybė įkvepia.

   Kitas sustojimas Ezerniekuose. Čia yra Ežezeris, plentų sankryža. Ežeras su daug salų ir raižyta kranto linija. Gražios panoramos. Ant kalvos - bažnyčia. O kalvos supa miestelį iš visų pusių. Ant vienos jų stovi mobilaus ryšio  ir apžvalgos bokštai. Bet nerandu iki jų kaip privažiuoti. Čia ežere išvystyta poilsio industrija. Bet rudenį to nereikia.

   Riedu tolyn. Netoliese yra Latvijos- Rusijos siena, čia pasienio zona. Yra mašinų rusiškais numeriais. Esu ryčiau už ryčiausią Lietuvos tašką. Medžiai aplink žali- geltoni- raudoni. Pakelėje nedidelė apvali akmeninė bažnytėlė. Kita sodyba prie plento pasidabinusi visokiais herojais, pagamintais iš parankinių kaimo ir miško medžiagų.

   Privažiuoju Dagdą, regiono centrą. Puošia ją balta bažnyčia ant kalvos. Ji didelė, jog sunkiai telpa į objektyvą. Kitoje miesto pusėje ežeras, kaip ir visur rytinėje Latgaloje. Dar čia yra stalininės epochos pastatų, bet jie manęs nedomina.

   Iš čia suku į dešinę link Agluonos. Plentas tuščias, mašinų beveik nėra jokia kryptimi. Pakelėje rodyklė į Mariampolę, bet ne į Sūduvos, o į Latgalos ir be "j" raidės.Tad neužsuku, beje ten veda žvyrkelis.

   Dar Agluonos nematyti, o kairėje pasirodo Kristaus Karaliaus kalnas, bažnytėlė, daug medžio skulptūrų, tur būt virš 100.

Agluonos arba Eglės ežero pakrantėje neseniai įrengtas turistų ir piligrimų traukos centras. Yra net turizmo informacijos centras. Skulptūros vien religine tema, jų daug grupių ant skirtingų kalvų.

    Pavyzdžiui nešamo kryžiaus skulptūrų grupė. Paskutinio teismo skulptūrų grupė. Nojaus laivas. Yra poilsio zonos, valgymo zonos. Yra ežerėliai su salomis ir statiniais jose.
                              
  Valandą vaikščiojau po teritoriją, bet visos neapėjau. Turistų čia daug. Pro medžių viršūnes matyti Agluonos šventovės bokštai kitame ežero gale.

   Tuoj ir Agluona. Tai Latvijos katalikybės centras ir didžiausia šventovė. Čia irgi daug žmonių. Savaitgalis. Vyksta vestuvės. Tuokiasi rusakalbiai. Mačiau spalvingų pamergių būrį, o už pusvalandžio atvažiavo jaunieji. Jaunoji su balta ir labai pūsta suknele.
 
   Bažnyčia didelė, bet stovi erdvioje vietoje. Fasadas į pietų pusę, todėl labai geras apšvietimas. Šventorius tiesiog milžiniškas. Jame tilptų ištisas daugiaaukščių kvartalas. Čia per Žolinę susirenka latviai katalikai. Beje mačiau
 daug lietuvių mašinų prie bažnyčios. 


   Bazilika vėlyvojo baroko stiliaus pastatyta XVIII amžiaus gale. Prie Agluonos (Eglės) ir netoli Cirišio ežerų. Dešinėje pusėje prie jos yra veikiantis vienuolynas. Bokštai 60 metrų aukščio. Bazilika balta, todėl labai puošni ir iš toli matyti. Bažnyčios erdvės yra 2 aukštų. Aš buvau apatiniame aukšte, kur atvyko jaunavedžiai.

   Važiuoju į Preilius, rajono ir regiono centrą. Pakeliui plentas susikerta su magistraliniu Daugpilio- Rezeknės plentu. Sankryžoje žiedas, o jame didelis baltas kryžius. Toliau geležinkelis ir stotis vadinasi Agluonos.
 
 Preiliuose daug remontuojamų gatvių, ką tik atidaryta maxima. Pagrindinė miesto sankryža. Šalia autobuso stotis. Šalia akmuo su miesto herbu. Čia ir miesto katalikų bažnyčia. Pietinėje miesto dalyje didžiulė sena teritorija, apaugusi senais medžiais, su vandens telkiniais. Čia stūkso senos pilies griuvėsiai. Dar yra sienos, stogas, bokštai. Pastarieji suteikia romantikos. Vaikščiojau po pilį pirmame ir antrame aukšte. Jos niekas neremontuoja. Pseudogotikinis stilius.
 
Toliau prie vandens arklidžių griuvėsiai. Jie be stogo, bet sienų daug. Jose įvairūs apvalūs langeliai. Matyt savininkai ir kūrėjai buvo romantikai. Savininkai buvo Borhų šeima, kuri gyveno Preiliuose kelis šimtmečius.  Dar parke yra graži koplyčia ir parko vartai.
 
   Iš Preilių suku ienas link Daugpilio. Čia  už miesto ant Dauguvos aukšto kranto yra Livonijos pilies griuvėsiai. Tų griuvėsių nedaug, aplinkui griovos dalina teritoriją į dalis. Yra sukurtas pilies maketas ir pastatytas pilies teritorijoje. Pilis buvusi gotikinė, raudonu stogu su priešpiliu ir bokštu. Čia prasidėjo atras pagal dydį Latvijos ir didžiausias Latgalos miestas Daugpilis. Vėliau jis įsikūrė, kur dabar stovi.

 
       1275 metais paminėtas pirmą kartą Dinaburgas. 1277 metais pastatyta pilis kartu yra ir Daugpilio pradžia. Tuo metu buvo vadinama Dinaburgo pilimi, 59 * 26 metrų ploto.  Lietuvių kunigaikštis Traidenis su kariuomene jau 1278 metais apsupo pilį.
 
  1577 metais kariaujant Stepono Batoro vadovaujamai Lietuvos-Lenkijos valstybei su Rusija, pastarosios Jono Rūsčiojo kariuomenė užėmė Dinaburgo tvirtovę. Paliko įgulai vadovauti Platerį, kuris nugirdė kareivius rusus. Jie patys girti atidarė vartus ir įleido Chodkevičiaus vadovaujamą Lietuvos kariuomenę.

 Nuo Dinaburgo iki dabartinio miesto- 19 kilometrų. Vietą pasirinko Livonijos magistras piliai sėlių apgyventoje vietoje, dešiniame Dauguvos krante, kur buvo įprasta persikelti per Dauguvą.

Dabar tai Vecpilis Naujienos apylinkėse.
   Rusų okupacijos metu pastatyta didžiulė tvirtovė buvo dabartinio miesto ribose. Miesto gera strateginė padėtis- prie didžiausios Latvijos upės Dauguvos, netoli Lietuvos ir Baltarusijos. Čia yra plentų ir geležinkelių sankryža. Daugpilis kaip ir Rezeknė bei Preiliai turi apvažiavimą. Aš tuo pasinaudojau. Grįžtant važiavau per miestą kitą Dauguvos puse (Uždauguva).

   Kitas mano tikslas Latgaloje- Kraslava. Tai gražus miestas Dauguvos pakrantėje. Grafų Pliaterių miestas. Parke yra jų rūmai, ką tik gražiai restauruoti.

Tik keistas pirmas aukštas - be langų. Kraslava didžiuojasi, vadindama pilimi, šį baroko ir klasicizmo šedevrą. Pliateriai valdė Kraslavą ir keliasdešimt kaimų aplink beveik 200 metų. Gražus parkas. Fasadinėje pusėje yra grota. Tai dirbtinis akmeninis urvas- praėjimas, kurį saugo liūtas.

Viename komplekso pastate parke yra istorijos ir dailės muziejus. Kitas pastatas - amatų namas. Jame demonstruojami amatai: kalvystė, pynimas iš vytelių, žiedimas iš molio. Yra amfiteatras renginiams.

   Parkas aptvertas plytine- akmenine tvora. Rytinėje sienoje yra dideli arkiniai vartai, per juos vaizdas žemyn į liuteronų parapijos bažnyčią. Paėjus į šoną, atsiveria vaizdas į miesto centrą ir Dauguvos upę. Matyti upės vingiai.

Čia būna dailininkų plenerai. Šalia randasi ūkio ir sodininko namas, raudonų plytų, gana apleistas. Sekantis- rūmų valdytojo namas, 2 aukštų, baltas, nerestauruotas.

  Kraslavos balta barokinė bažnyčia. Mieste buvo Jėzuitų centras.
Miestas prie pat upės.

Buvau 2 vietose, kur atsiveria gražus vaizdas į Dauguvos vingius ir miestą. Tiltas veda į kitą upės pusę. Surizikavau važiuoti pačiu Baltarusijos pasieniu link Lietuvos. Rizika pasiteisino.

Žemėlapyje neasfaltuotas kelias tikrovėje jau asfaltuotas ir labai lygus, tai Latvijoje retas dalykas. Kelią pasirinkau dėl to, jog buvau už Dauguvos, o Lietuva irgi randasi už upės. Per Červonką pasiekiau Daugpilio priemiesčius ir kairiuoju Dauguvos krantu išvažiavau į Peterburgo- Varšuvos traktą, virtusį plentu.

    Pasiekti Latgalą paprasčiausia automobiliu per Zarasus. Galima važiuoti per Obelius ir net per Juodupę ar Suvainiškį. Latgalos dauguma yra dešinėje Dauguvos pusėje. Tiltai per Dauguvą yra Jekabpilyje, prie Sventės (Daugpilio apvažiavime), Daugpilyje ir Kraslavoje. Todėl patogiausia vykti per Zarasus į Daugpilį, o link Kraslavos pro Turmantą, ten pasienis neasfaltuotas.

Latgaliai svetingi ir draugiški. Nesvetingi kelių policininkai pirmame miestelyje Medumi. Ten yra gyvenvietės greitis, o jie budi ir tamsoje. Mane pasivijusį vairuotoją jie sustabdė. Kelionėje reikia turėti asmens dokumentą ir pinigų, kurie gali būti kortelėje. Nekreipti dėmesio į nelygų asfaltą. Gero kelio.