Dviračių žygis- tikrojo pavasario pradžia

              

                                                    

                   

                 
     Atėjo ilgai lauktas pavasaris. Kokie jo požymiai? Ilgos dienos. Šilta. Žalia aplink. Čiulba paukščiukai. Yra dar vienas požymis: žygis „Dviračiu į plukių žydėjimą“.

    Šiemet jis įvyko idealiu oru. Iš tikrųjų masiškai žydėjo plukės. Visų nuotaika pakili. Du mėnesius laukėm, kol kalendorinis pavasaris taps tikru. Pagaliau sulaukėm.

   Tai tiesiog Vilkaviškio krašto šventė. Vieni važiuoja dviračiais. Kiti pakelėje laukia, mojuoja. Treti, gyvenantys palei trasą, švenčia prie stalo ir linki žygeiviams sėkmės. Tai nėra varžybos. Tai greičiau buvimas kartu, važiuojančių ir juos palaikančių. Važiavusieji nuo 5 ar 6 metų iki virš 70 metų amžiaus. Patys savo jėgomis įveikė trasą. Buvo mažesnių keliautojų, apie 2 metų amžiaus , kuriuos vežė tėvai.
                               

    Pradžioje buvo registracija tiek pavienių, tiek komandų. Instruktažas, žygio apžvelgimas. Gėlių padėjimas prie J.Basanavičiaus paminklo, bendra nuotrauka prie jo. Visi užsiregistravę gauna dviračiui lipduką, dalyviui ženkliuką ir dalyvio kortelę. Startinis šūvis.
                             

    Policijos lydimi iš centrinės aikštės apsukame ratą aplink miesto centrą. Pro daugiabučius, pro metalinę lapės skulptūrą. Apie 400 dviratininkų kolona vingiuoja miesto gatvėmis. Stebino kultūringumas, drausmė. Sankryžose savanoriai reguliavo eismą.
                               

     Kirtome Vilkaviškio apvažiavimą. Baigėsi asfaltas. Kelias pradžiuvęs, kyla dulkės. Iš priekio joja kaubojus ant arklio pieva, nes dviratininkų daug, vieškelis užimtas.
                                                       

    Pasiekiame Uosijos mišką. O čia begalė plukių. Baltų ir geltonų. Kiekvienam žygio dalyviui išeitų po puokštę plukių ir dar liktų. Bet mes tik pasidžiaugiame akimis ir fotoaparatais. Žygio pavadinimas atitinka vaizdą po kojomis. Kelias eina pakraščiu, vingiuoja per mišką. Kai kur tenka nulipti ir vestis dviratį.
                                

    Visi stumiasi dviračius tarp plukių. Išskyrus vaikus dviračių priekabose ir ant tėvų nugarų. Nustebino stiprios jaunos mamos , vežančius dviračių priekabose vaikus. Viena jų vežė dvynukus vienoje priekaboje. Dėl jų reikalinga sekanti Motinos diena.
                               

    Pasiekiame balą ir provėžas kelio viduryje. Pervažiavus mišką, pakraštyje, laukymėje stojame poilsiui. Vieni gėrisi plukių „kilimu“. Kiti geria iš termosų kavą ar arbatą. Vienas groja lūpine armonikėle. Kiti džiaugiasi, šiemet pirmąkart sušilę ir išsirengę lauke.
                                 

     Vadas skelbia pertraukėlės pabaigą. Visi ant arklių, atsiprašau- dviračių. Vieškelis tęsiasi per pievas, pro arimus. Pastarieji kai kur suarti, kai kur dar šlapi. Saulės atokaitoje jau yra pražydusių šalpusnių.
                               

    Kertame Vilkaviškio – Gražiškių plentą. Savanoriai reguliuotojai padeda saugiai pervažiuoti kelią. Prasideda siauras asfaltuotas kelias. Važiuojame drausmingai- dešine puse.
                                

     Kairėje trasos pusėje priartėja, tai nutolsta S.Nėries apdainuota gražioji Širvinta. Pervažiuojame Kastinės tiltą. Tai upė- kanalas , iškasta, sujungiant Širvintos upę su Paežerių ežeru. Tai mums papasakoja žygio vadas, važiuojantis kolonos priekyje. Ant jo dviračio plazda žygio vėliava- emblema.
                               

     Pasiekiame Čyčkų kaimą. Čia mums mojuoja dirbantys lauko darbus, važiuojantys traktoriais ir net … švenčiantys prie stalo. Oras geras, todėl kaime net akmuo kruta. Už kaimo vėl pasiekiame magistralinį Marijampolė- Kybartai plentą. Čia jau mūsų laukia … policija, bet tam, jog sustabdytų eismą, kol kirsime plentą.
                                

     Saugiai pervažiavome į šiaurinę kelio pusę. Kitas kaimas- Patunkiškiai. Kaimų pavadinimai čia keisti ir vienas už kitą originalesni. Šiame kaime vėl žemės dirbimas su pamojavimais mums. O mes atsilyginame dviračių skambučių kakofonija. Kelias per kaimą asfaltuotas.
                                

 Nuveda jis Paežerių ežero pakrante. Smagu važiuoti palei vandenį. Matome pakrantėje žvejus, trimaraną plaukiantį su bure, nendrių ruožai. Akys pailsi. Pavinguriavę šiauriniu ežero krantu, atvažiuojame į Vilkaviškio miesto paplūdimį. Čia vėl poilsis.
                                     

     Tai tikras poilsis miesto poilsio zonoje. Yra ežero krantas, persirengimo kabinos, tualetai. Sudegintas kalorijas ir prakaitu iškeliavusį vandenį atstatome arbata, sumuštiniais, sausainiais. Sėdime ant sušilusios ir išdžiuvusios žemės ir pievos.
                               

    Paskutinis žygio etapas- miesto pakraščiu iki Paežerių dvaro. Čia važiuojame gatvėmis ir dviračių taku. Pasiekiame dvaro parką. Visų laukia skani sriuba. Mūsų komanda įsitaiso po plačialapiu medžiu.
                                

   Organizatoriai apdovanoja jauniausius, vyriausius ir dar daug įvairių ...iausių. Viščiukus skaičiuoja rudenį, o žygio dalyvius finiše. Iš pradžių buvęs apytikslis 400 dalyvių skaičius patikslinamas. Iš viso 402 žygeiviai važiavo plukių pamatyti.
                                   

    Sriubą valgome ir dar pakartojame. Mūsų komanda turi maisto atsargų, tad kalorijas atstatome. Gauname žygio „Dviračiu į plukių žydėjimą 2013“ diplomą. Apdovanoja visą komandą. Džiaugiamės, fotografuojamės, švenčiame. Komandą dar apdovanoja. Mūsų aktyvas dar sukaria apie 50 kilometrų atvykdami- grįždami. Sėdime po medžiu.
                               

     Virš mūsų iškilęs raudonų plytų Belvederio bokštas. Lipu į bokštą 17 metrų aukščio, 6 tarpsnių. Nuo jo puikus vaizdas į rūmus bei ežerą. Matosi visa žygio finišo stovykla. Žygeiviai laimingi, įveikę trasą, pavalgę, apdovanoti.
                               

    Šalia bokšto yra romantizmo stiliaus dvaro oficina. Jame apžiūrėjome sūduvių buities ekspoziciją. Eksponatai yra garsios dailininkės M.B.Stankūnienės šeimos reliktai. Pakeliauji, pailsi ir prapleti akiratį.

                                 

     Dvaro rūmus projektavo garsusis architektas Martynas Knakfusas. Statyta XVIII amžiaus gale klasicizmo stiliumi su baroko požymiais. Rūmai labai puošnūs ir gerai išsilaikę. Bet dabar remontuojami, apstatyti pastoliais. Iš bokšto vaizdas geresnis, nes pastoliai mažiau gadina vaizdą.
                                 

     Parkas išsidėstęs ežero pakrantėje. Medžiai dideli storų kamienų, plačių lajų. Yra pora tvenkinukų. Tačiau parke nėra pėsčiųjų, dviračių takų. Tai apsunkina lankymą.
                                         

     Žygyje nuvažiavome 24 kilometrus. Dar 6 kilometrus įveikiame, grįždami į Vilkaviškį. Visi linksmi. Įspūdžiai geri. Lauksim sekančio tų pačių organizatorių rengiamo žygio „Į auksaspalvį rudenėlį“. Na , o prieš akis gegužė ir vasara. Saulės, geros nuotaikos, gražių vaizdų, bendravimo su bendražygiais dozę gavo visi.