Pirmiausia noriu pastebėti, jog šalis šokiravo gerąja prasme. Tai prasidėjo nuo pasienio punkto. Į pasą net atspaudo neįdėjo, nereikėjo jokio mokesčio ar kyšio. Tuoj už jo yra restoranas su suvenyrų parduotuvėmis.
Suvenyrų daug, pasirinkimas didelis, mokama eurais. WC tvarkingi. Kaip Europoje. Nors Europa čia. Čia radau suvenyrų, kokių gretimoj Juodkalnijoje neradau. Šalia prekeivis pardavinėja konjaką, brendį, kitus gėrimus ir saldumynus.
Man nieko nereikia. Bet paprašiau paragauti. Pavaišino jaunu ir išlaikytu brendžiu, skoniu jie labai skyrėsi. Pagalvojau, bus virškinimo trakto dezinfekcija. Beje jis nė neįkalbinėjo pirkti. Tai čia apie įkyrumą, nesusidūriau su tuo.
Už parduotuvės stovėjo bunkeris. Aš jį fotografavau iš lauko ir vidaus, kol prasikirtau viršugalvį. Nes durų anga žema, metalinės visos angos ir kelių pakopų.
Pats kaltas, prieš tokį "išradimą", kuris išgarsino šalį reikia pasilenkti ir dar pasilenkti. Diktatoriaus laikais buvo pristatyta bunkerių 2 žmonėms vienas. Dabar Albanijoje virš 3 milijonų gyventojų. Tada buvo mažiau.
Bunkerio viduje, rankas išskėtus į šonus pasiekiau sienas. Langas- sprindžio pločio horizontalus plyšys. Albanijos aplankiau tik šiaurinę dalį. Bunkerių mačiau labai mažai. Pavyko per bunkerio "langą" nufotografuoti turistinį autobusą.
Aš sugalvojau albanams akciją- atrakciją pritraukti turistams. Nustatytu laiku dieną visi gyventojai pasislepia bunkeriuose trumpam laikui. Turistai būtų šokiruoti, žurnalistai turėtų ką rašyti ar parodyti per TV. Daugiau niekas taip pasaulyje negali padaryti valstybės mastu.
Nors turistų mačiau daug. Vyrauja olandai, vokiečiai, austrai, Balkanų šalių gyventojai. Matyt važiuoja egzotikos pamatyti.
Netoli didžiausio Balkanuose Škoderio ežero nuosavi albanų namai tvarkingi, nudažyti gelsva, rausva ar kitokia spalva, skendi soduose. Yra ir prastesnių. Pakelėje yra pavienių mažų liesų arklių traukiamų vežimų, bet nedaug.
Kita transporto priemonė yra Azijoje vadinami tuk tukais. Dar yra transporto priemonė, kurios nežinau pavadinimo ir nespėjau nufotografuoti. Tai lyg mopedas, priekyje yra didoka priekaba kroviniams. Tokių mačiau ir plente, ir Tiranoje.
Bet viso šito yra mažuma. Vyrauja apynaujai ir labai švarūs automobiliai. Tikrai naujesnis jų automobilių parko amžiaus vidurkis nei Lietuvos miestų. Tai dar 2 taškai Albanijos naudai.
Antras taškas už plovyklas. Jų čia kas kokį kilometrą. Keliautojai sukritikavę, jog tai tik vamzdis su užrašu Lavazh. Būtų Lietuvoje jų, dažnai plaučiausi mašiną, dabar nėra kur. Kam tų brangių vaškavimų ir džiovinimų, atstovėjus ilgą eilę.
Keliai. Nustebino ypač lygūs nauji keliai. Labai smagu jais važiuoti. Žinokit keliai čia keičiasi kasdien į gerą pusę. Teko važiuoti ir senais baisiais. Ir nauju plentu į Krują.
Nutiestas kelias nesujungtas su magistrale. Bet nusileidus ir palindus po žemu siauru tiltu pavyko pasiekti kelią. Kitame gale buvo žvyrkelio tarpukas su sunkvežimiais.
Bet keliai sparčiai tiesiami ir egzotika nyksta. Prieš Tiraną nutiesta daug autostrados. Aerouostas nedidelis, bet prie pat magistralinio kelio, netoli sostinės. O kur dar ne autostrada, susidaro automobilių spūstys. Teko trumpam įstrigti kamštyje, kur kelias vedė per miestą.
Kitas mitas - mersedesai. Netiesa. Pasenęs mitas. Jų tikrai nėra pusė automobilių. Tai populiariausia markė, kaip pas mus Audi. Bet WV ženklas čia mažai atsilieka. Toliau seka visos automobilių markės kaip ir pas mus. Tik naujesnės mašinos.
Sunkvežimiai. Irgi apynauji žinomų mums firmų. Net naujesni, nei pas mus. Nes tokio tipo kaip mūsų dūmijantys pienovežiai GAZ nemačiau. Autobusai beveik nauji ir gražūs.
Aš manau, jog dalis žmonių aplamai neįperka Albanijoje automobilių, nevažinėja jais.
Vairavimo chaosas arba pietietiškas ar rytietiškas vairavimas čia yra. Važiuoja automobilis ketvirta juosta, o reikia pasukti į dešinę. Staiga stabdo, rodo posūkį. Iš paskos važiuojančios arba prašoka, arba pristabdo. Manevras sėkmingas. Tokių mačiau ir galima sakyti dalyvavau. Bet manęs tai nešokiruoja.
Policininkai. Čia jau atskira visuomenės klasė. Plente stovi, "gaudo" pažeidėjus. Visi mirksi šviesomis. Praneša. Mane patikino albanas vairuotojas, jog jiems reikia tik pinigų. Susimoki ir toliau važiuoji.
Mieste mačiau jų sankryžose. Niekas jų neklauso, nesupratau, kaip reguliavo eismą. Chaosas nemažėjo. Mačiau 4 policininkus šalia magistralinės gatvės. Prie pat jų niekas nepraleido per pažymėtą perėją einančių, jie mašinų nestabdė.
Mačiau daug policininkų Tiranoje prie kiekvienos ministerijos ar banko, o kariškių prie gynybos ministerijos.
Aš leidau todėl pasijusti "albanu". Ėjau į vidurį gatvės fotografuoti, sustoja, praleidžia. Reikia tik nepasimesti. Niekas man nepapypino.
Tame chaose išlieka pagarba kitam eismo dalyviui, nėra agresijos. Jie vieni kitiems draugiškai pamojuoja, parodo delną pirštais į viršų.
Panašioje situacijoje buvau Karaliaučiuje prieš kokius 5 metus. Miesto centre buvo po 4 eismo juostas, pažymėta perėja. Už jos ~20 metrų stovėjo milicininkai su automobiliu. Niekas nestojo. Įžūliai dviese einam per perėją. Pristabdo arba dar įžūliau apvažiuoja. Albanijoje jaučiausi geriau.
Aptarnavimas. Skiriasi privati ir valdiška įstaiga. Valdiškoje, knygyne Tiranos centre, jautėsi vangumas. Prašiau įvairesnės turistinės literatūros. Asortimentas buvo skurdokas.
Valgiau turistiniame Krujos mieste, dideliame restorane "Panorama". Aptarnavo greitai, kultūringai. Viskas buvo o.k. Padavėjai labai jau vyrukai, gražūs ir tvarkingi. Abejojau, ar jiems jau suėjo 18 metų. Bet tai ne minusas.
Norėjau greičiau pavalgyti, pasiūlė komplektą. Paėmiau. Iš 3 patiekalų komplekte, paskutinį atnešė kunkuliuojantį dubenėlį lėkštėje. Nesupratau, ką valgau.
Baigiant išsiaiškinau, jog tai vietinis rūgštokas sūris ant mėsos. Maistas šviežias tik neįprastas. Bet namuose atsivalgysiu įprasto. Už tai jiems minuso nerašysiu. Kava buvo gera. Atsiskaičiau paprasta kortele.
Albanijoje nepačiupinėjau lekų. Jų kursas dabar apie 140 už eurą. Bet visur galioja kortelės arba ima eurais net monetomis. Keityklų daug. Gatvėje siūlo keisti "verslininkai", vaikščiojantys su pundais lekų. Tai truputį primena mūsų sąjūdžio laikus.
Žmonės. Man jie pasirodė gražūs ir kultūringi. Neįkyrūs. Įėjau į dailininko atelje, kur piešia, parduoda paveikslus. Pirkti nesiruošiau, bet padiskutuočiau.
Kultūringai pasisveikino ir atsisveikino. Pėsčiųjų gatvė Škoderyje. Daug kavinių pastatuose ir gatvėje. Grindinys tiesiog gražus ir švarus. Moterys labai gražios ir pabrėžtinai elegantiškos, pasipuošę. Veidas jų klasikinio grožio, primena graikes. Bet veido oda šviesi, nosis nėra riesta. Profilis labai gražus.
Mieste daug dviračių. Jie vidutiniškai naujesni ir gražesni nei pas mus. Važiuoja daug moterų mieste su suknelėmis. Toks vaizdas Škoderio pėsčiųjų gatvėje labiau primena Skandinaviją. Tai dar kiek mitų sugriauta ir pliusų Albanijai.
Yra ir minusų. Tai murzina moteris sėdinti ant grindinio su bėgiojančia dar murzinesne mergaite. Ne tik murzinumas, bet odos spalva ir veido išvaizda rodo jų kitą tautybę. Paminėsiu, kad tos tautos yra ir Lietuvoje ir visoje Europoje. Ir jie arba vagia, arba buria. Pažįstamas albanas, patvirtina, jog tos murzinos nėra albanės.
Tikyba. Albanijoje nėra nei ateizmo, nei vienos tikybos, kaip kai kas rašo. Jų konstitucijoje diktatorius 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įrašęs, jog Albanija ateistinė.
Už tikybą būdavo represijos. Atėjus demokratijai, jų konstitucijoje parašyta, jog yra demokratija , o tikyba kiekvieno žmogaus reikalas. Todėl čia stovi mečetė prie bažnyčios. Iš kitos pusės naują bažnyčią stato. Yra cerkvės ir musulmonų atšakos maldos namai.
Škoderyje nepavyko įeiti į mečetę, nes buvo maldos metas. Sakė, jog galima viską fotografuoti, išskyrus besimeldžiančius žmones.
Užtat Tiranoje leido basomis vaikščioti ir fotografuoti mečetėje. Kur kiliminė danga, negalima užlipti su batais. Neleido Tiranoje į antrą aukštą, kur durų anga dešinėje.
Ten moterų zona. Jos turi daugiau teisių. Užtat galėjau jas fotografuoti, nes jos nesimeldė. Mečetė Tiranos centre, kurią aplankiau, buvo vienintelė sostinėje diktatūros metais neuždaryta.
Buvau didžiausioje Albanijoje katalikų katedroje Škoderyje. Bažnyčia didelė, graži ir švari. Joje yra 3 šventųjų palaikai. Viską leidžia fotografuoti.
Nemačiau nė vienos albanės su skara, užsidengusios plaukus ar dar daugiau. Išskyrus kaime bobutę kaip ir pas mus bobutės su skarelėmis. Tad mitas apie musulmonišką šalį sugriautas.
Nesaugi šalis. Nesaugiai kai kur pasijutau Tiranoje. Bet tiesiogiai nesusidūriau nei su apgavyste, nei su vagyste. Gerai jaučiausi Škoderyje, o ypač Krujoje. Škoderyje lipant į kalną, pardavinėja turistams maistą ir gėrimus.
Bet įkyriai nesiūlo. Paprašiau albaniško alaus. Atidarė šaldytuvą, padavė aprasojusį butelį alaus kaip reklamoje. Alus gal paprastesnis nei Lietuvoje, bet patiko. Butelis gražus su reljefais stikle. Kainavo 1 eurą. Išsiaiškinau, jog pavadinimas reiškia "raudongalvis".
Gatvėje saugumas laimi prieš nesaugumą. Bet miegoti kur paežerėje būtų nejauku. Čia susilaikysiu ir būsiu neutralus. Čia nuotraukoje nėra albanų tautos atstovai.
Pigi šalis. Nors gal tokio mito nebuvo. Bet tai yra tiesa. Teko matyti trikotažinę palaidinę už kokį 20 lietuviškų centų.
Butai pigūs. Butą galima nupirkti už 60.000 litų. Elektra, šildymas žymiai pigiau nei pas mus.
Minimalus atlyginimas Albanijoje apie 700 litų, atskaičius mokesčius. Ar Lietuvoje, kur minimalus yra 1000 litų, atskaičius mokesčius išeina daugiau? Turint omenyje, jog Albanijoje viskas pigiau, manau perkamoji galia pas juos didesnė.
Automobilinių dujų litras kainuoja ~0,50 euro. O benzino ir dyzelinio kuro kainos beveik vienodos ir siekia ~1 eurą.
Albanija saugo savo pakrantę ir neparduoda ten sklypų užsieniečiams. Bet pažįstamas albanas gali nupirkti ir padovanoti. Tai yra legalu.
Bandžiau išmokti kelis albaniškus žodžius kaip "ačiū", "prašau"... Bet per sudėtinga. Jų kalba nėra gimininga jokiai kalbai. Taip nieko ir neišmokau.
Albanijoje buvo paplitęs kraujo kerštas "galva už galvą". Tačiau diktatūra 50 metų sustabdė gyvenimą. Šis paprotys beveik išnyko. Bet neseniai buvo pavienis atvejis. Buvo atkeršyta. Tai yra, kai už nužudytą giminės žmogų, nužudomas kaltininko giminės žmogus. Albanai sako "širdis už širdį".
Žmonės yra malonūs ir bendraujantys. Jie žino Lietuvą. Žino, kad čia šalta. Ir , kad mes irgi statėme komunizmą. Su vienu albanu išsiaiškinau, jog abiejų šalys statė komunizmą, bet jie labiau. Su keliais albanais kalbėjau apie buvusią diktatūrą. Jie juokiasi, sako, jog buvo nesąmonė.
Buvo įkyrokas paauglys Krujoje. Siūlė man atvirukus pirkti. Pigiai. 200 lekų už komplektą. Bet man jų nereikia. Dar siūlė užlipti į aukščiausią tvirtovės bokštą, kuris yra uždarytas. Aš norėjau, bet nebuvo laiko.
Tirana. Valstybės sostinė. Man kiti Albanijos miestai buvo jaukesni. Didžiulė magistralė, prospektas, vedantis iš Tiranos centro į vakarus, prie Adrijos jūros, į Diureso uostą.
Prospektas vėliau virsta autostrada. Jame po 3 eismo juostas, greitis ribojamas. Tačiau realiai srautas varo kokiu 100 km/h greičiu. Aplink gražūs nauji pastatai. Ten kur susieina Škoderio ir Diureso autostrados yra didžiulis gražus kazino. Atvykstame į centrą.
Skanderbego aikštė. Didžiulis skveras centre, apaugęs baltais dobiliukais. Eismas ratu 4 eismo juostomis. Viename skvero gale ant žirgo didinga Skanderbego skulptūra. Tai XV amžiaus Albanijos didvyris.
Tada Balkanuose didelę įtaką turėjo Venecijos respublika. Ir Skanderbego artimiausi žmonės turi venecijietiškus vardus. Iš rytų puolė osmanai. Tuo metu krito Kostantinopolis. Buvo okupuota daug Balkanų žemių. Skanderbegas jaunas pakliuvo pas osmanus. Buvo auklėjamas janyčaru.
Turkai iš jaunų berniukų išaugindavo , savo šaknų neturinčius ir Tėvynę niekinančius žiaurius janyčarus. Jie būdavo naudojami kovai prieš savus. Tačiau Skanderbegas neišdavė savų, o kovojo prieš prieš okupantus. Jam pavyko suvienyti Albaniją ir išlaikyti ją nepriklausomą apie 25 metus. Jis yra toks populiarus Albanijoje kaip pas mus Vytautas Didysis.
Aikštėje stovi išlikusi per diktatūrą mečetė. Prie jos "verslininkai" pardavinėja religinę atributiką ir visokius niekus. Pavyzdžiui pleistrą. Ėmiau juoktis iš jo, sakiau,- eik pas mamą. Ir jis pats ėmė kvatoti iš savęs. Paauglys.
Aplink centrinę aikštę įvairūs pastatai. Neaiškios paskirties, primenantis gūdų sovietmetį dideliame rusų mieste, didžiulis bjaurus pastatas. Banko pastatas.
Susisiekimo ir kitų ministerijų pastatai. Kitame krašte labai gražūs dideli keli pastatai, kokių daug yra Nicoje arba šiaurinėje Italijoje. Pro juos praėjau gėrėdamasis kelis kartus. Toliau gynybos ministerija. Šalia didelė puošni katalikų bažnyčia.
Po to įvairios kavinukės, daug žalių medžių. Jauku. Dar toliau į šoną prekybcentris, kur galima pigiai apsipirkti. Pažintinis smalsumas nugali materializmą, prekyba nesusidomiu.
Šiauriau turistinis Krujos miestas su didele tvirtove. Prieš Krują autostrada virsta plentu. Miestas išsidėstęs kalnų šlaite.
Miestas labai susijęs su šalies istorija. Prieš 100 metų, 1912.11.28 Albanija buvo paskelbta nepriklausoma valstybe. O prieš tai 1912 m. vasarą Nepriklausomybės deklaracija paskelbta Krujoje.
Tvirtovė dominuoja virš miesto. Tai viduramžių laikų senas statinys. Centre randasi naujas Skanderbego muziejus, bet pastatytas stilizuotu viduramžių pavidalu.
Išlikęs didelis viduramžių bokštas. Krujoje Skanderbegas apgynė Albaniją nuo osmanų. Skanderbego muziejuje yra jo ginklų kopijos. Paties herojaus palaikų čia nėra. Nes okupavę Albaniją, osmanai Skanderbego kūną nuskandino jūroje.
Tvirtovėje yra suvenyrų prekeivių. O išėjus žemyn į miestą pro vartus, jie užima visą gatvelę. Yra čia visko. Senoviniai buities ir ūkio rakandai, kepurės. O suvenyrų gausa. Jie atsargiai paklausia,- ar užeisit. Einant į pilį, sakiau,- vėliau. Grįžtant pas juos užtrukau. Įdomiau nei muziejuje. Labai kultūringa. Kiekvieną suvenyrą įdeda į dėžutę, po to - į maišelį.
Miestas labai tapybiškas kalvose kalno šlaite, siauros vingiuotos gatvės. Miesto pakraštyje randame bektašizmo, musulmonų šakos, kuri vienija apie 100.000 narių pasaulyje centrinius maldos namus.
Jie gana paprasti tarp gausių spygliuočių šlaite. Anksčiau ši sekta dominavusi Turkijoje, buvo išvaryta. Persikėlė į Albaniją, kur yra apie pusę visų bektašių.
Važiuojam į šiaurę. Kelias vietomis sparčiai tiesiamas. Policija tyko už tilto. Bet visi mirksi ir visi ją žino. Privažiuojam Ležė miestą. Šalia gražiai ant kalno stūkso viduramžių apgriuvusi tvirtovė.
Irgi didelė. Irgi svarbi istorijoje. Čia irgi Skanderbego pėdsakai. Po jo mirties, okupuota šalis. Priešpaskutinis sukilimas buvo čia- Ležė tvirtovėje. Paskutinis krito Diuresas.
Ležė yra prie upės ir netoli Adrijos jūros. Paplūdimys yra tik 5 km už miesto.
Šiauriau kelias labai geras ir lygus. Važiuoti vienas malonumas. Aplink laukai, pasėliai, daržai. Yra nemažai gražių, naujų gyvenamų namų.
Pasiekiame Škoderį. Tai vienas didžiausių šalies miestų. Gyventojų skaičius iš skirtingų šaltinių labai skiriasi, todėl nerašysiu kiek. Šalia jo Škoderio ežeras, kuris metų bėgyje labai keičia plotą. Tad miestas išlaiko pagarbų atstumą.
Aplankiau didžiausią Balkanuose katalikų Šv. Stepono katedrą. Albanai tolerantiški, leidžia fotografuoti. Ji pastatyta XIX amžiuje. Viename altoriuje yra 3 šventųjų relikvijos.
Škoderis nuo seno yra Albanijos katalikų centras. O naujosios Škoderio mečetės nepavyko pamatyti iš vidaus dėl užsitęsusios maldos.
O visas grožis atsiskleidžia nuo kalno- Rozafos tvirtovės. Man tai nuostabiausias vaizdas Albanijoje. Miestas tolumoje matyti visas.
Apačioje 2 upės ir tiltai virš jų. Tai Bojanos upė, ištekanti iš Škoderio ežero. Kita yra didelė Drinos upė. Toliau matyti Škoderio ežeras.
Iš apačios pilis graži dieną, bet labai įspūdinga naktį. Nes iliuminuota, o kelias veda šalia kalno, o vaizdas gražus iš visų pusių. Dar gražesnė legenda apie Rozafos tvirtovę.
3 broliai statė pilį dienomis, bet naktimis nugriūdavo. Protingas senukas patarė, jog reikia dievui aukos. Nutarė paaukoti žmoną to brolio, kuri atneš rytoj pietus.
Tačiau vyresnieji žmonas įspėjo. Atnešė jauniausio brolio žmona Rozafa pietus. Ji buvo įmūryta tarp sienų.
Ji išsiderėjo, kad paliktų jos dešinę krūtį kūdikiui pamaitinti, dešinę akį jį stebėti, dešinę ranką jį prižiūrėti ir dešinę koją. Sakoma, jog iš pilies ir dabar bėga Rozafos pienas. Netikite,- nuvažiuokite ir pamatysit.
Tvirtovė yra 3 dalių pagal jos pastatymo laiką. Perėjau jas visas, vaikščiojau tvirtovės siena. Albanų jaunimas šokinėja išilgai sienos virš buvusių langų angų. Yra bažnyčios pastatas. Yra ir muziejus. Muziejaus darbuotojas stovi išsižergęs priešais duris ir panašu , jog turistai jam nerūpi. Tai ir neužėjau.
Kas nori pamatyti egzotikos ir skurdo likučių, turi skubėti į Albaniją. Ji visai kitokia, negu mūsų didžioji skurdžioji kaimynė. Tačiau niveliuojasi. Keliai sparčiai gerėja. Automobiliai jau geresni už mūsų. Senovės rakandų dar yra.
Tiesa tvirtovės tvirtos. Nors jų neatstatinėja, bet jei nesugriovė osmanai ir 500 metų jų okupacijos, tai dar išsilaikys.
Kalnai aukšti. Klimatas geras, šilta. 2014 metais Albanija pradeda stojimo į Europos Sąjungą procesą. Palaipsniui skirtumai nyks. Paklausdavau albanų, kodėl čia kitaip pas juos? Sakydavo ,- pas mus ne Europos Sąjunga, pas mus galima.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą