Rugiagėlės ir kita žydruma

                               

  

                               
 

 

Pietų Estijos kalvotame reljefe dažnai matosi žydinčios rugiagėlės. Pas mus ūkininkai jas vadina piktžolėm. Estijoje jų daug, nes tai nacionalinė gėlė.
                                

Estijoje daug mėlynos spalvos. Daug pajūrio ir 2 mėlyni didžiuliai ežerai. Estijoje daugiau mėlynų automobilių, nei pas mus. Mat jų vėliavos spalvos yra: mėlyna, juoda, balta.
                             

Maa- žemė, loss- pilis, linn- miestas. Tiek išmokau estiškai, keliaudamas po pietinę Estiją. Maži miesteliai, liuteronų šviesios bažnyčios, nedidelės kalvos, pilių griuvėsiai, nedideli miškeliai.
                             

  Bendrais bruožais taip galėčiau apibūdinti Pietinę Estiją. Automobilių nedaug. Eismas ramus. Policijos nematyti niekur.
                             

Viljandis. Vyksta muzikinis šou. Daugybė žmonių švenčia. Pilnas miestas linksmų miestiečių. Vidurnaktį leidžiami fejerverkai. Gražu. Dangus dar ne sutemęs. Tačiau nemačiau agresyvių ar išėjusių iš normos žmonių.
                               

Tiesa, Viljandis yra lyg Estijos kultūros sostinė. Čia yra teatras. Muzikinių renginių daug. Vasarą įvairios muzikinės šventės čia vyksta kiekvieną savaitgalį.
                               

Kalavijuočių Ordinas 1224 metais pastatė Viljandyje pilį. Tuo metu ji buvo didžiausia rytinėje Baltijos pusėje. Ant Viljandžio ežero kranto, ant kalvos, aplink apsauginis griovys.
                               

Pilis nukentėjo per švedų- lenkų karą.

XIV amžiuje miestas priklausė Hanzos sąjungai.
                               

Iš pilies į parką per apsauginį griovį veda lyno tiltas .Jis pastatytas dar XIX amžiuje, 1995 metais rekonstruotas.
                                     

Iš senamiesčio į ežerą veda gatvė- laiptai, pažodžiui iš estų išvertus būtų „kalno laiptai“.
                               

    Mustla- miestelis pietinėje Estijoje, netoli Vyrtsjarvo ežero. Lietuviškai būtų bažnytkaimis. Protestantų bažnyčia stovi miestelio gale, prie plento. Iš toli gerai matosi, nes žemiau užtvenktas upelis.
                                

Tyrva- miestas pietų Estijoje, kelių plentų sankryžoje. Tad aš per jį važiavau keliomis kryptimis. Važiuoti patogu, ženklų užtenka. O jei neaišku kas, miesto centre yra turizmo informacijos centras.

                               

   Apie 10 km nuo Tyrvos yra Barklajaus de Tolio mauzoliejus. Jis randasi prie Jygevestės miestelio. B. de Tolis buvo Rusijos karo ministras, kariavo prieš Napoleoną. Turėjo feldmaršalo laipsnį. Paprastai neieškau kitos šalies karių. Šis gimė Pakruojo rajone Pamūšyje, krikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje ketvirtą gyvenimo dieną 1761.12.27. Barklajus de Tolis buvo škotas.
                               

Helmė. Tai gana mistiška vieta. Ieškojau Helmėje vokiečių ordino pilies griuvėsių. O dar prieš tai netyčia radau Helmės bažnyčios griuvėsius.
                                          

 Jie truputį kitur ir rasti sunkoka. Aišku tik, jog bažnyčia Helmė. Aišku, jog sena. Aišku, jog apgriuvusi. Daugiau informacijos neradau.
                               

Helmė, išvertus reiškia „karoliai“. Prie plento yra viduramžių pilies griuvėsiai. Šalia jų yra šaltinis, į kurį merginos mesdavo karolius, kad būtų jaunos ir gražios. Helmės pilį 1562 metais Suomijos kunigaikštis Jonas Vaza užrašė savo žmonai Kotrynai Jogailaitei. Jiedu 1567 metais tapo Švedijos karaliumi ir karaliene. Kotryna mirė 1583 metais, palaidota Upsalos katedroje. Ji jaunystėje gyveno Vilniuje. Tokie istorijos vingiai.
                                          

 Reikia praustis, kad būtum gražus. Man nepavyko. Nes šaltinio vanduo šiltas ir nešvarus. Nerizikavau praustis. Truputį to vandens prie pilies atsiranda. Pilies sienų griuvėsiai išlikę. Ant dalies sienų buvau užlipęs.
                               

Kitoje pilies pusėje yra požeminės olos smiltainyje. Jos eina po žeme. Neturėjau šviesos šaltinio, tai toli nelindau. Nes viduje absoliuti tamsa.
                               

Pavažiavus už Helmės 15 km, radau Tageperos pilį. Eklektiška, bet kartu ir elegantiška pilis pastatyta maždaug prieš 100 metų.
                                

 Joje yra 97 kambariai, centrinis šildymas. Nėra 2 vienodų kambarių. Bendras plotas- 1000 kv. m.  Aukštas bokštas primena minaretą, yra 40 metrų aukščio. pilyje dabar viešbutis, jame vyksta konferencijos ir puošnios puotos. Pilies sparnas yra pusmėnulio formos.
                               

Vietovė žinoma nuo XVI amžiaus. Keitėsi savininkai. Paskutinių savininkų medinis dvaras sudegė 1904 metais nuo aliejinės lempos. Tad po to pastatė mūrinę pilį, medžiagas gabeno iš Rygos.
                               

 Vyrtsjarvas. Didžiausias ežeras Estijoje, išskyrus Peipsi ežerą. Šiaurine jo dalimi pakrante eina plentas, yra paplūdimiai. Pietinėje dalyje privažiavau prie užtvaros.
                               

 Ėjau iki kranto. Ten keli šimtai metrų žolių. Maudytis dėl kranto neįmanoma. Gal žvejoti? Aš ne žvejas, man tai neįdomu.
                               

Otepė.

Miestas, kur 1884 metais buvo pašventinta Estijos pirma tautinė vėliava. Miestas aukštai virš jūros lygio. Estijos žiemos sporto sostinė. Turizmo centras. Otepė yra matoma per internetinę kamerą.

                                 

Valga. Ką jums sako šitas žodis. Su valgiu nesusijęs. Keliaujančiam tai labai pažįstamas žodis. Valga- miestas pietinėje Estijoje. Per jį eina geležinkelis į Latviją.
                                 

Per Valgą eina vienas pagrindinių plentų tarp Latvijos ir Estijos. Kažkada buvo statomas vienas miestas. Jis žinomas nuo ankstyvųjų viduramžių.
                                

   Kai 1918 metais paskelbė nepriklausomybę Estija ir Latvija, miestas atsirado ties valstybių riba. Jis ir buvo padalintas. Estijai atiteko daugiau, tai vadinasi Valga. Latvijai kliuvo mažiau, vadinasi Valka.
                               

Valgoje yra geležinkelio stotis, o Valkoje nėra. Stotis dabar remontuojama. Ji tuo pačiu ir autobusų stotis. Tačiau prie geležinkelio yra senas garvežys, kuris ir patraukė mano dėmesį.
                               

Kadangi Valga yra prie valstybinės sienos, rašyti apie ją ir nepaminėti sienos neįmanoma. Važiuojant iš Viljandžio į Valgą, pabaigoje plentas eina pačiu pasieniu.
                               

Kadangi Estija ir Latvija yra Šengeno susitarimo dalyvės, kirsti sieną galima visur. Tad sustoju, apeinu pasienio stulpą. Viena koja Latvijoje, kita- Estijoje.
                                   

Valga, tai visai Estijos pietūs, nes toliau Latvija. Šiuo metu, kai nėra geriausia ekonominė padėtis, pietų sąvoka yra su minuso ženklu. Čia didesnė bedarbystė, čia mažėja gyventojai į „turtingesnę šiaurę“.
                                

Bet piniginis vienetas Estijoje- euras. Parduotuvės apdairiai pastatytos prie pat Valkos, t. y. prie Latvijos sienos. Kad būtų daugiau pirkėjų.
                                

     Nors pakol kas Latvijoje piniginis vienetas latas, jiems problemų apsipirkti užsienyje nedaug. Tiesiog eiti ir pirkti kortele atsiskaitant. Po Naujųjų Metų ir Latvijoje cirkuliuos euras, bus dar paprasčiau.
                               

Tarp Valgos ir Valkos yra keli pasienio punktai su išlikusia infrastruktūra. Dabar tik reikia turėti kišenėje asmens dokumentą. Niekas pasienyje nestabdo. Bet gali sustabdyti. Nes... pasienio punkte yra ir darbuotojai. Nežinau, ką jie ten veikia. Pats mačiau.
                                               

  Vyru srityje prie Mionistės teka Vaidva upė. Latvijoje ji vadinama Vaidava. Ten yra vandens turistams pritaikytas sustojimas- įlipimas- išlipimas.
                                

   Čia nėra prabangos, bet viskas , ko reikia turistui. Medinė prieplauka. Švaru.  Toliau link Latvijos yra pokario miško brolių ūkis. Taip iš estų kalbos išverčiau pokario partizanų buveinę.