Žvilgsnių buvo daug. Esu buvęs Žiemgaloje visais metų laikais. Čia lygumų kraštas. Upės teka į šiaurę. Stovi pilys ir jų griuvėsiai. Daug senų dvarų. Dalis jų apleistų ir yrančių, išdaužytais langais. Kai kuriuos objektus reikia ieškoti, nes nėra jokių rodyklių. Žmonės gyvena vienkiemiuose. Paprastai vienkiemis yra toliau nuo kelio, dažnai žvyrkelio. Prie keliuko vedančio į sodybą būna užrašytas vienkiemio pavadinimas. Dažnai gotiškomis raidėmis ant medinės lentos.
Žiemgala davė Latvijai tarpukariu visus 4 prezidentus : J. Čakstę, G. Zemgalį, A. Kviesį, K. Ulmanį. Jie visi gimę, užaugę Jelgavos apylinkėse. Yra įkurti jų memorialiniai muziejai.
Miestelis dažnai kaip mažas miestas. Daug raudonų plytų namų. Pasitaiko fachverko namų- vokiečių įtaka. Stovi dažnai balta kirchė kur nors šalia. Mėgstama vieta ant kalniuko. Aplink kirchę žolė. Senoviška tvora, senoviški varteliai. Arba be jų.
Latvijoje prie bažnyčios lengviau prieiti, nei Lietuvoje. Bažnyčios interjeras paprastas, be aukso ir prabangos. Kapinaitės dažnai būna atokiau. Kokiame pušyne. Ar kitokiame retesniame miške. Šile.
Žiemgala tai pietinė Latvija. Ji ribojasi su šiaurine Lietuva, kuri iš esmės irgi yra Žiemgala.
Regionas tęsiasi nuo Duobelės vakaruose iki Daugpilio rytuose. Iš esmės apima Latvijos dalį tarp Lietuvos sienos ir Dauguvos. Didžiausias miestas yra Jelgava.
Žiemgala yra šalia, todėl lengvai pasiekiama. Daug kelių šiaurinėje Lietuvoje veda į Latviją. Daugumos kelių būklė už sienos blogesnė nei pas mus. Arba žvyrkelis keičia plentą, arba šunkelis vieškelį, arba sulopytas asfaltas magistraliniame Latvijos kelyje.
Vienas vieškelis iš viso dingo. Esu seniai juo važiavęs į Latviją. Dabar jis užaugo krūmais. Nebeliko. Daug kelių į Latviją perkasė, padarė dirbtines kliūtis. Tada, kai abi šalys tapo tikrai nepriklausomomis. Ir atsiribojo. Gaudydavo kontrabandininkus, nusikaltėlius. Pagaudavo ir biedniokų, kurie ėjo pas gimines ar draugus padėti žemės ūkyje. Ėjo ne per pasienio punktą ir dar nešėsi butelaitį aplaistyti nudirbtus darbus. Be dokumentų. Daug pražangų.
Užtat dabar laisvai kaip pajūrio vėjas važiuoju į Latviją, jei ten kelias pravažiuojamas.
Duobelė yra vienas iš vakariausių Žiemgalos miestų. Vakariau dar yra Aucė ir Bėnė- populiarūs tarp lietuvių apsipirkimo miesteliai. Čionai vyksta Akmenės ir Karpėnų gyventojai , pastarieji dabar yra iš Naujos Akmenės.
Aucės miestas, turintis virš 3000 gyventojų. Jis garsus savo neogotikine pilimi. Vecausės pilį projektavo arch. F.Štileris. Gyveno grafai Medemai. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, pilis atiteko Latvijos Universiteto Žemės Ūkio, Agronomijos fakultetų studentams.
Pilies gale yra įspūdingas bokštas, kuriame visada plevėsuoja Latvijos vėliava. Bokštas yra šiaurinėje rūmų dalyje. Pilį supa parkas, yra nemažas vandens telkinys.
Aucė yra ramus miestas, per ją eina plentas ir geležinkelis. Centre daug XIX-XX a. pradžios pastatų, mieste mažas judėjimas. Atrodo, jog laikas sustojo tarpukaryje.
Važiuojant iš Lietuvos į Aucę, iki sienos asfaltuotas kelias, o Latvijoje žvyrkelis.
Jei vykstame į šiaurę nuo Aucės už keliolikos kilometrų blogo žvyrkelio pasiekiame Lielaucės rūmus, latviškai vadinamus pilimi. Ampyro stiliaus rūmai pastatyti XIX a. pradžioje apskrito ežero pakrantėje. Dabar juose mokykla. Aplink senas parkas, buvo retų, egzotinių augalų, virstantis į miško parką.
Prie kelio į šiuos rūmus yra senas kuršių piliakalnis. Čia seniai vokiečiai yra nukariavę vietinius.
Plačiu lygiu plentu 12 kilometrų arba šalia einančiu geležinkeliu iš Aucės pasiekiame Bėnės miestą. Čia yra neogotikinė fon Rekų pilis, pastatyta antroje XIX amžiaus pusėje. Bėnė yra ramus, žalias miestas.
Joje yra firminė "Rygos balzamo" parduotuvė. Bėnė turi 1000 gyventojų. Mieste įspūdinga vandens malūno užtvanka su tiltu per Aucės upę, neseniai restauruota.
Už 17 kilometrų privažiuojame Kronaucę. Joje yra Tervetės alaus darykla, laikomi sportiniai žirgai, populiarus žirginis sportas.
Į šiaurę už 12 km yra Duobelė- žiemgalių centras. Miestas žinomas nuo 1254 metų. Duobelėje buvo žiemgalių pilis ir senasis miestas. Kai ėmė pulti vokiečiai, žiemgaliai neatsilaikė. Bet jie patys sudegino pilį, kovojo iki 1290 metų ir tada pasitraukė į Lietuvą. Livonijos ordinas 1335 metais pradėjo statyti mūrinę pilį.
Pilis buvo impozantiška, buvo pristatyta koplyčia, virš 200 metų priklausė Kurzemės hercogui. Vėliau XVIII amžiuje Duobelės pilis buvo pavirtusi griuvėsiais.
Duobelę garsina P.Upyčio Alyvų sodas. Gražiausia čia būna birželio pradžioje, paprastai pirmą savaitgalį. Žydi daug alyvų rūšių. Kvapas nerealus. Atvažiuoja garsūs latvių muzikai, būna geri koncertai. Praėjus savaitei niekas pinigų nebeprašo už sodo lankymą. Apie alyvų žydėjimą informuojama internete Duobelės portale. Duobelėje alyvos žydi 1 savaitę vėliau nei Lietuvos viduryje.
Miesto centre yra liuteronų bažnyčia. Šalia centrinė Turgaus aikštė. Ji sutvarkyta, restauruota. Atstatytas senasis šulinys su dideliu kibiru ir stogeliu, yra 8 fontanai. Vasarą čia mėgsta maudytis vaikai.
Į šiaurę tęsiasi Gardenės priemiestis. Čia buvo karinis miestelis. Liko daug ūkinių ir gyvenamųjų daugiabučių pastatų, dalis jų negyvenami.
Į rytus nuo Duobelės sena žiemgalių gyvenvietė Tervetė. Dar K. Ulmanio laikų Latvijos istorijos vadovėlyje buvo rašoma apie Tervetės kunigaikštį Viestartą, būdavo jo portretas ir pilis. Vėliau Tervetė garsėjo kaip kurortas, gydyti tuberkuliozę ir plaučių ligas, nes geras pušynas ir graži gamta.
Po to ėmė Tervetę garsinti A. Brigaderės, vaikų rašytojos, pasakų herojai. Jie dažniausiai mediniai, jų labai daug ir dar daugėja. Esu buvęs keletą kartų. Paskutinį kartą man pasirodė, jog reikėtų dviračio apvažiuoti Tervetės įžymybes.
Didžiulis parkas ir miško parkas vadinamas meiliai "mamma daba", t. y. motina gamta. Parke daug takų, jų susikirtimų, apžvalgos aikštelių, laiptų, lieptų. Išsivingiavusi Tervetės upė, takai vingiuoja šalia jos ir per ją.
Kitoje plento pusėje, kur stovėjimo aikštelės, yra parduotuvė ir aukštas apžvalgos bokštas.Jis medinis, 39 metrų aukščio. Vaikams organizuojami teminiai užsiėmimai, yra mažas traukinukas. Yra nykštukų sodyba.
Tervetės gamtos parkas yra garbingo 55 metų amžiaus. Jį aplankė 100 tūkstančių žmonių. Didelė dalis vaikų. Aišku tų lankytojų žymiai daugiau. Vasarą vakare niekas neprašo pinigų, takai laisvi. Būdavo vaikštai, grožiesi, fotografuoji kol apšvietimas leidžia. Kelis kartus esu čia neįskaičiuotas.
Man įdomiausias Tervetės piliakalnis ir šalia Šventasis arba Švedų kalnas. Ant pastarojo dar yra pilies griuvėsiai. Tiesa nedideli. Tokie, jog , gali ir užgriūti.
XIII amžiaus pradžioje Viestartas buvo Tervetės vadas. Kitas žiemgalis Žvelgaitis buvo Žagarės pilies vadas. Jis buvo galingas ir drąsus, daug laimėjo Estijoje ir Latvijoje.
Viestartas jo bijojo, sudarė sutartį su vokiečiais. Užpuolė grįžtantį Žvelgaitį. Šis buvo nukautas kaip ir jo belaisviai estai. O Viestartas vėliau kovojo prieš Mežuotnės pilies žiemgalius. 1345 metais kunigaikščiai Algirdas su Kęstučiu sugriovė Tervetės pilį.
Tervetėje piečiau Duobelės- Elėjos plento tolėliau yra apleista sovietų raketinė bazė.
10 km nuo Tervetės į pietus yra Mežmuižos rūmai Augstkalnės miestelyje. Ansamblis statytas XIX amžiuje, neogotikinio stiliaus. Stovi parke ant užtvenktos Švėtės kranto. Platus kylantis takas nuo upės veda į paradinį rūmų įėjimą. Rūmuose yra vidurinė mokykla. Parke dar yra liuteronų bažnyčia.
Piečiau Augstkalnės už kokių 3 kilometrų yra apleistas sovietų karinis dalinys. Buvusi Augstkalnės SS-4 raketinė bazė.
Ten apleisti pastatai. Įdomiausias man tipiškas penkiaaukštis gyvenamas namas, nuo kurio savaime krenta balkonai ir kitos dalys.
Nuošaliai nuo pagrindinių kelių, Latvijos pačiame pakraštyje, yra Blankenfeldės rūmai. Į juos galima atvykti tiesiai iš Lietuvos iš Joniškio per Daunoriškę. Nuo pastarosios kelias šiaip sau, bet neilgas.
Rūmus, teritoriją atstatinėja, restauruoja. Kalbinau atstovę, kuri žadėjo, jog bus parodos, kolekcijos. Parke yra milžiniškas uosis, kurio vidų piktadariai išdegino.Priešais rūmus yra paviljonas, pagalbiniai pastatai. Kiemą skiria nuo daržų akmeninė tvora. Kiemo teritorija yra uždara erdvė. Blankenfeldė priklausė Medemams, vėliau Maltos ordino riteriui.
Rūmuose išlikę XIX amžiaus pradžios baldai. Maistas gaminamas pagal XIX amžiaus pabaigos receptus. Dvare vaidenasi, ant stogo vaikšto šmėklos. Netikite, užsukite,- įsitikinsite.
Blankenfeldės pilis garsi tuo, jog 1804 ir 1805 metais joje lankėsi būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII. Karaliumi tapo , nuvertus Napoleoną. Apsilankymo metu riteriui suteikė grafo titulą.
Elėja yra netoli Lietuvos. Per ją eina Joniškio- Rygos plentas. Tai labai sena gyvenvietė, žinoma nuo X amžiaus. Tifenhausenas, Kuržemės hercogo vietininkas turėjo čia dvarą.
XVIII amžiuje Medemas valdė Elėją. Pasikvietė garsų architektą D. Kvarengį. Buvo didžiulis dvaro kompleksas. Pagrindinio pastato liko tik griuvėsiai.
Mane jie romantiškai nuteikia. Įsivaizdavau viduramžių pilį čia buvus. Iš tikrųjų XIX a. pradžioje pagal D.Kvarengio projektą pastatyti neoklasicizmo rūmai, kuriuos latviai vadina "pils". Rūmai sugriauti per pirmą pasaulinį karą.
Rytuose žiemgalių centras buvo Mežuotnėje. Juos anksčiau pavergė vokiečiai. Mežuotnė yra 10 km nuo Bauskės. Čia pilis pastatyta 1443 metais ordino. Vėliau pristatyta Kurzemės hercogo rezidencija. Pastaroji išvaizdi su sgrafito apdaila.
Tokia apdaila pilių mačiau Čekijoje. Mačiau ir čekus restauruojant Bauskėje. Bauskės pilis ypatingoje vietoje- Mūšos ir Nemunėlio santakoje. Už pilies atsiranda Lielupė.
Rezidencinė dalis baigiama restauruoti. Dirbama kieme. Tuo tarpu senoji pilies dalis yra romantiški konservuoti griuvėsiai. Pirmojoje dalyje įrengtas muziejus. Daug patalpų, praėjimų, laiptų.
Esu Bauskės pilyje seniau pakliuvęs į anekdotišką situaciją. Vaikščiojom po pilį. Apėjau iš vidaus tur būt visą. Nulipau laiptais viduje prie kažkokių užrakintų vartų ar durų, negaliu išeiti.
Už jų matau žmones per plyšius. Kažkur kaukia signalizacija. Pasirodo, jog patekau į neeksponuojamą pilies dalį, kur lankytojų nelaukia. Nemunėlio krantai ties pilimi statūs ir aukšti.
Einant į miestą, dešinėje tiltas per Mūšą, kairėje parkas ir senamiestis. pastarasis pusiau apleistas, bet vaikščioti smagu. Atstumai nedideli. Dvi lygiagrečios gatvės su skersgatviais. Stovi šv.Dvasios liuteronų bažnyčia. Toliau Turgaus aikštėje stovi įspūdinga rotušė.
Kadangi Bauskę kerta Via Baltica, nėra apvažiavimo, tranzitinio transporto srautas intensyvus.
Tuo tarpu Mežuotnėje yra žymiai vėliau statyti didingi rūmai angliško stiliaus parke. Projektavo garsusis D. Kvarengis. Rūmai trijų aukštų. Parke daug didelių ąžuolų. Per Lielupę nutiestas pėsčiųjų tiltas.
Rūmai klasicizmo stiliaus. Viduje geras apšvietimas, dideli veidrodžiai, erdvu. Didelės gėlių puokštės.
Kitoje Lielupės pusėje aplankiau 2 rūmus, kuriuos turistai retai lanko. Tai Kaucmindė ir Bornsmindė. Jie yra netoli Bauskės- Elėjos plento, netoli pačios Bauskės.
Bornsmindė yra rūmai gyvenvietėje Ziedoni, ant Lielupės kranto. Patys rūmai apleisti, išdaužytais langais. Prie upės yra pora restauruotų pastatų. Pats dvaras apgailėtinas. Gražiau atrodo dolomito sluoksniai matomi kitame upės krante.
Kaucmindė. Dvaras randasi Saulainės miestelio parke, supamas upelio. Rūmai puslankio formos, didingi. Matosi, jog šeimininkai statydami nestokojo fantazijos.
Rūmai apleisti, bet mažiau, nei anksčiau matyti. Kai kur užkaltos durys ar kitos angos. Kai kur atviros. Rūmai klasicizmo ir baroko stilių mišinys. Statyta XVIII amžiaus gale kaip medžioklės pilis.
Neseniai užsukau antrą kartą į Kaucmindę, nes mane įkvepia rūmų mastelis, užmojis, formos. Rūmus sunku iš vieno taško "patalpinti" į objektyvą. Tokie jie dideli ir lenkti.
Mažiau nei 10 km skiria Kaucmindę nuo Pilsrundalės. Bet pastaroji populiarumu nesiskundžia. Nors esu Rundalės pilyje buvęs rusų okupacijos laikais.
Tai turistai buvo pavieniai, remontas buvo be pradžios ir pabaigos. Būdavo koridoriai užgriozdinti visokiais baldais ir remonto priemonėmis. Dabar buvau prie pilies per lietų. Tai sunku buvo fotografuoti ir pasislėpti nuo lietaus.
Pervažiavus vakarinę ir pietinę Žiemgalą, turtingą pilimis ir dvarais, tenka sukti šiauriau. Į Jelgavą. Šis miestas yra kryžkelėje. Suskaičiavau 8- 9 plentus į Jelgavą. Tad pasiekti miestą lengva. Esu atvažiavęs į Jelgavą, išvažiavęs ir pervažiavęs miestą visokiu transportu.
Jelgavoje prie geležinkelio stoties yra Lačplėsio paminklas. Lačplėsis- latvių mitologinis herojus, A. Pumpuro apdainuotas epe, žmogaus ir lokės sūnus.
Simbolizuoja latvių kovą už nepriklausomybę. Jis rankomis atidarė žvėries nasrus.
Miesto viduryje yra Švč. Mergelės Marijos katalikų katedra ir Akademia Petrina. Pirmoji grakšti neogotikinė bažnyčia.
Antroji pastatyta paskutinio Kuržemės kunigaikščio Petro Birono kaip pirmoji aukštoji mokykla Latvijoje. Ji buvo vienu seniausių Latvijos muziejų. Ir dabar čia muziejus.
Einant link tilto į salą, pasiekiame Švč. Trejybės bažnyčios 41 m aukščio bokštą. Čia buvo seniausia Jelgavos liuteronų bažnyčia.
Kitoje bokšto pusėje yra pirmojo Latvijos prezidento J. Čakstės, kilusio iš Jelgavos apylinkių, paminklas.
Pereiname tiltu per Lielupę į Pilies salą. Joje Jelgavos pilis. Tai Kuržemės kunigaikščio E.J.Birono rezidencija. Projektavo F.B.Rastrelis.
Joje gyveno 1798-1801 iš Prancūzijos atbėgęs Liudvikas XVIII. Rūsyje yra kunigaikščių sarkofagai. Dabar muziejuje yra 30 metalinių ir medinių sarkofagų. Įėjimas mokamas, už fotografavimą mokama atskirai. Daugiausia ten Ketlerių giminės sarkofagų. Pirmas hercogas buvo Gotchardas, jo sarkofagas paprastas. Kitas, net garsesnis Jakobas Ketleris ilsisi irgi čia. Yra keletas vėlesnių Bironų dinastijos sarkofagų. Pilis pastatyta ten, kur buvo pirmoji ordino pilis.
Jelgava minima nuo 1265 metų. Tada pastatyta pirmoji ordino pilis. Anksčiau miestas vadinosi Mintauja. Pavadinimas kilęs nuo žodžių (myt, mainyt- "Mytava"). "Mainyti" žodžio reikšmė buvo kaip dabar "verslas".
Atsimenu, jog Mintauja miestą vadino tėvai ir kaimynai. 1345 metais lietuviai Algirdas su Kęstučiu buvo užėmę Jelgavą. 1578 metais Jelgava tapo Kuržemės ir Žiemgalos kunigaikštystės sostine. Kunigaikščio Ernsto Birono laikais XVIII amžiuje pastatyta dabartinė pilis. Dabar rūmuose yra Latvijos žemės ūkio universitetas. Jie turi uždarą kiemą.
Turėjau visokių nuotykių Jelgavoje. Seniau važiavau traukiniu į Rygą naktį. Paryčiui valkata pavogė mano kelionės kaimyno uniforminius karininko batus ir su jais išlipo Jelgavoje. Paliko savo suplyšusius per mažus batus. Kitas atvejis buvo Jelgavos centre. Važiavau iš Jelgavos į Rygą automobiliu. Tiltą remontavo.
Vietoj jo buvo laikinas pontoninis tiltas. Buvo draudžiami ženklai važiuoti. Bet užsidegė žalias šviesoforo signalas ir masė įvairių mašinų važiavo per tiltą. Važiuoju ir aš. Pervažiavus mane sustabdo latviški policininkai. Pasirodo važiuoti per tiltą vietiniai turėjo leidimus. O mane stabdė dėl lietuviškų numerių, reiškia - be leidimo. Padaviau 5 latus ir iš karto paleido. Mokama paslauga.
Jelgavos centre specializuotoje saldainių parduotuvėje latviškai paprašiau "Karvutės". Su manim kalbėjo rusiškai ir pasvėrė sukietėjusių saldainių. Vėliau Kaune šviežesnių nusipirkau.
Šią vasarą atvykau į Jelgavą nuo Rygos naktį. Ima miegas. Bet noriu pasiekti Lietuvą. Kairiakrantėje Jelgavoje remontuojama magistralinė ir kitos gatvės. Man reikia pervažiuoti miestą. Apvažiavimą irgi remontuoja. "Prisikabinau" prie latvių toli važiuojančių, pervažiavau kiemais miestą nuo jų truputį atsilikęs. Ieškau naktį išsukimo link Svėtės miestelio. Aplenkė latvių policija su švyturėliais ir sirena, vydamasi nusikaltėlį. Tuoj pabudau. Po to Svėtėje po mašina puolė ir papuolė kiškis iš aplinkinių rūko uždengtų pievų.
Vasarą mėgstu Jelgavoje smėlio skulptūrų festivalius. Jie būna kasmet liepos pradžioje. Esu buvęs Jelgavoje liaudies muzikos šventėje. Dainavo kokiose 6 miesto vietose. Labai patiko saloje netoli pilies klausytis muzikos. Aplamai, eini per Jelgavą ir girdi,- dainuoja. Paklausai ir eini tolyn, kol randi kitus kolektyvus. Populiarūs Jelgavoje ledo skulptūrų festivaliai. Jie būna vasario mėnesiais. Jelgavos miesto festivalis būna gegužės mėnesio gale. Būna paradas vaikų įvairių amžiaus grupių, studentų, suaugusių skirtingų organizacijų, jojama žirgais.
Dar vienas regiono miestas yra Jekabpilis. 1237 metais pastatyta Rygos vyskupo pilis Krustpilyje yra miesto pradžia. Išvertus tai reiškia "kryžiaus pilis". Kitoje Dauguvos pusėje kūrėsi sentikiai iš Rusijos. 1670 metais čia susiformavo miestas Jekabpilis. Tai vardas Jekabo Ketlerio, Kuršo kuigaikščio vadovo. Buvo 2 atskiri miestai skirtingose Dauguvos pusėse, atskirai vystėsi. Dabar jie sujungti tiltu.
Nuo 1962 metų tai jau vienas Jekabpilio miestas. Krustpilis yra dešinėje Dauguvos pusėje. Jame geležinkelio stotis ir geležinkelio mazgas. Plika akimi matyti kalnai miško medienos čia prie bėgių.
Miškovežiai čia vyrauja tarp sunkvežimių. Turistus Krustpilyje traukia pilis. Apie 70 metų pilis priklausė kariškiams. Tarpukariu- Latvijos, po karo okupantų armijai. Dabar pilyje Jekabpilio istorijos muziejus.
Legenda pasakoja, jog kunigaikštis medžiodamas, pamatė lūšį po egle. Dabar geltona lūšis po žalia egle yra miesto herbas.
Jekabpilyje, kairėje Dauguvos pusėje, viduryje miesto yra UNESCO Pasaulio paveldo objektas. Tai Struvės geodezinio lanko taškas. Tai XIX amžiaus mokslininko didžiulio pasiekimo dalis.
Nereta yra miestas 6 km nuo Lietuvos sienos. Savivaldybės ir seniūnijos centras. Miesto centre krenta į akį gotikinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Miestas išsitęsęs, pristatyta sovietmečio vienodų dėžių. Įžymūs medžiai yra toli už miesto. Net maudymosi Saukas ežeras yra už kelių km į šiaurę.
Pavažiavus keliolika km link Jekabpilio, patenkame į Viesytę. Ant kalvų įsikūręs miestas labai tvarkosi, remontuojasi. Čia tikras Sėlos centras. Viesytė buvo siaurojo geležinkelio centras. Pastatytas jis 1916 metais vokiečių karo reikmėms. Egzistavo iki 1972 metų.
Įkurtas geležinkelio muziejus, kuris mieste labai svarbus. Man patiko. Yra muziejus "Sėlija". Jis labai aktyvus. Jame vyksta sėlių, etnografinės, kalbinės grupės suvažiavimai. Sekantis suvažiavimas jau šią savaitę.
Antro pasaulinio karo audrose lietuviai vežė arkliais uogas, daržoves į Latviją parduoti. Didžiausias pelnas buvo Rygoje. Bet ji žymiai toliau. Dalį uogų parduodavo Jelgavoje. Lietuvės pardavėjos įvažiuodavo į uždarą kiemą, kviesdavosi kundes (drauges). Parduodavo, mainydavo. Atsimenate, skyrelyje apie Jelgavą (Mintaują) rašiau, jog "mainyti" yra šio miesto esmė. Verslas.
Veždavo dažniausiai vyšnias. Pirkdavo medžiagų, pramoninių gaminių, žuvų. Rūkytų žuvelių ( strimėlių) parsiveždavo iš Tukumo, nes jis arčiau jūros. Bet atstumas su arkliu ir vežimu tada iš Lietuvos į Latviją ir atgal buvo maratoninis. Latvijoje pietinė dalis miškinga. Važiuodavo naktį. Ir nebuvo baisu? Sakė, jog kartais bijodavo. Bet miške sutikę nepažįstamą žmogų (-nes), kalbėdavosi, būdavo drąsiau.
Tarpukaryje lietuviai vykdavo į kaimyninę šalį dirbti žemės ūkyje. Latvių žiemgalių žemės ūkis pranoko lietuvių žiemgalių žemės ūkį. Būdavo problema parsinešti užsidirbtus latus.
Per antrąjį pasaulinį karą miestas labai sugriautas. Pristatyta beskonių sovietinių daugiabučių. Jie panašūs, negražūs. Anksčiau Jelgavoje pasiklysdavau, nes mažai smailių, pagal kurias orientuotis. Sakyčiau, trūksta bažnyčių bokštų.
Dabar visa Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną. Ji buvo paskelbta 1918.11.18. Rygoje kelias dienas būna šviesos festivalis. Šiuo metų laiku trūksta šviesos ir šilumos.Festivalis vyksta 11.15- 11.18 dienomis.
Sveiki, visada malonu peržiūrėt jūsų puslapį. Tuo pačiu kviečiu į savąjį http://fotokeliones.blogspot.com/
AtsakytiPanaikinti