Sugalvojau paprastą pavadinimą, nes po kelių dienų, grįžus iš Lanzarotės, toks atėjo į galvą. Prieš kelionę į Lanzarotę perskaičiau daug kelionės įspūdžių apie šią salą.
Daugumoje jų buvo lyginama su mėnulio paviršiumi. Aš tiesiog negaliu palyginti, nes ant mėnulio dar nebuvau ir kažin ar kada būsiu.
Man mėnulis asocijuojasi su rūsčiu be gyvybės paviršiumi, padengtu dulkėmis, nemaloniu. Lanzarotė labai patiko gal dėl to, jog iš jos mažai tikėjausi, o gavau daug.
Lanzarotė švari, erdvi sala. Keliai geri, lygūs. Eismas saloje neintensyvus, važinėti nesunku. Dulkių mažai. Ugnikalniai, uolos gražūs, spalvoti, keičiantys spalvą priklausomai nuo krypties ir apšvietimo.
O gėlių, palmių, kaktusų yra plentų susikirtimų žieduose, visuomeninėse erdvėse. Tos teritorijos prižiūrimos, laistomos, valomos.
Dar Lanzarotėje susiradome gerus draugus. Tiesa mes su jais nuvykome, kartu atostogavome ir dar labiau susidraugavome. Teko saloje bendrauti su belgais, vokiečiais, britais- visi buvo draugiški ir įdomūs.
Lanzarotė yra viena iš Kanarų salyno 8 gyvenamų salų. Ji yra ketvirta pagal dydį, pagal turizmo išvystymą-trečia. Ji sausiausia iš visų. Randasi 125 km nuo Maroko pakrantės Afrikoje ir ~1000 km nuo Europos krantų. Priklauso Ispanijai. Piniginis vienetas- euras.
Iš Lietuvos čia galima nuvykti tik su Lenkijos kelionių agentūra iš Varšuvos arba pigių skrydžių kompanijomis, persėdant Europos oro uoste.
Pasirinkome pastarąjį variantą. Pasiteisino kainos atžvilgiu. O viešbutyje ir kokybės atžvilgiu. Sutikome ten ir daugiau lietuvių, tokiu pat būdu atvykusių.
Lanzarotė yra 795 kv. km ploto kalnuota sala. Gyvena 142.000 gyventojų. Salą atrado iš naujo XIV amžiuje genujietis Lanzarotas.
XV amžiuje normanas Betankūras su gauja užpuolė salą. Nepavyko nugalėti. Prašė Ispanijos karalienės pagalbos. Tad sala ir liko Ispanijai. Nors pagal geografinį išsidėstymą tai yra Afrikos sala.
Lanzarotėje turistų daugiau nei vietinių gyventojų. Nuomotų automobilių daugiau nei vietinių.
Salos turistinis simbolis yra juodas saulės diskas su geltonu apvadu ir netaisyklingais 7 raudonais saulės spinduliais.
Juodas diskas parodo ugnikalnių reikšmę salai. Pati saulė yra lyg saulėčiausios Kanarų salos dalis. O nevienodi, netaisyklingi spinduliai rodo, jog turistai čia poilsiauja be rūpesčių.
Mes žiemą skridome ten, kur galima šiltai, saulėje pabūti. Norėjome, kad būtų kultūringa aplinka.
Lanzarotė yra apie 60 km ilgio vulkaninė sala. Yra labiausiai nutolusi į šiaurę ir rytus viena iš didžiųjų 7 Kanarų salų. Joje klimatas sausiausias. Yra parduotuvė Lanzarotėje be stogo.
Salos sostinė yra Arecifė. Joje gyvena ~55.000 gyventojų. Visi kiti miestai
nepalyginamai mažesni.
Gyventojų skaičius Arecifėje ir saloje auga pastoviai. Sostinė buvo vienintelis miestas, kur teko ieškoti vietos, kur sustoti, palikti mašiną. Nes keliai ir stovėjimo vietos saloje nemokamos.
Arecifės centre saloje stovi Šv. Gabrielio pilis. Stačiakampio plano su 2 patrankomis prie įėjimo, be bokštų. Dabar joje muziejus. Sala tiltu sujungta su miesto krantine. Einant tiesiai toliau tęsiasi pėsčiųjų prekybinė gatvė. Ji eina skersai viso miesto.
Sostinėje jaučiasi dinamika. Matyti administraciniai pastatai. Mokiniai vaikšto su uniformomis. Sėdame krantinėje lauko kavinėje išgerti kavos. Tiesiai matyti Šv. Gabrielio pilis.
Iki 1852 metų sostinė buvo Teguise. Šis miestas yra salos centre. Jame gyvena apie 11.000 gyventojų. Jame sekmadieniais vyksta turgus.
Uždaromos centrinės gatvės. Visur prekiaujama, nes klimatas palankus. Miesto centre šoka, groja. Atlikėjai apsirengę tautiškais drabužiais. Moterys languotais sijonais ir skrybėlėmis, su skarelėmis po jomis. Pats tai mačiau ir girdėjau. Įspūdis nepakartojamas.
Miesto pakraštyje ant kalno stūkso Santa Barbaros pilis. Nuo jos atsiveria puikus panoraminis vaizdas į miestą. Pilyje yra piratų muziejus. Ekspozicija ne per geriausia. Daug ekranų rodo apie piratus.
Bet vaizdai fantastiški. Ir siauras kelias į pilį kalno atbraila. Tad vietomis neįmanoma prasilenkti. Mūsų ekipaže dviese žiūrėjo, ar neatvažiuoja iš apačios , ir tada leidomės žemyn.
Netoli Teguise miesto, prie Mozagos miestelio stovi keista Cezario Manrique sukurta skulptūra. Lyg baltas bokštas, suskaidytas dalimis kelių sankirtoje. Tai paminklas valstiečiams.
Sala pergyveno ugnikalnių išsiveržimus daug kartų. Svarbiausias buvo 1730- 1736 metais, truko 7 metus. Niekas nežuvo, bet tada sunyko žemės ūkis. Salos plotą lava padidino ketvirtadaliu.
La Geria regione pakelėje keletas vyninių (bodega). Stojame, perkame vyno vakarienei. Fotografuojame. Vynuogių pusapvaliai sklypeliai tęsiasi toli į horizontą, į ugnikalnių šlaitus.
Fundacion Cezar Manrique. Tai ypatinga vieta Lanzarotėje. Čia 5 lavos paruoštuose burbuluose gyveno dailininkas Cezar Manrique. Jis buvo išsilavinęs, gyvenęs Europoje ir Amerikoje.
Jis sugalvojo atverti "lavos paruoštus" urvus turistams. Sukūrė kaktusų sodą. Jo kūrinys yra Mirador del Rio. Jo idėja buvo uždrausti aukštų pastatų statybą.
Todėl dauguma namų yra dviaukščiai ir visi balti. Dėl šių menininko ir iniciatoriaus darbų Lanzarotė pirmoji gavo Pasaulio biosferos rezervato statusą.
Garsiojo dailininko namai dabar yra muziejus. Čia kabo jo paveikslai. Čia lavos urvai paversti kambariais, koridoriais. Yra net baseinukas su kriokliu.
Yra 2 esminiai faktoriai, kurie sukūrė būtent tokią salą: vulkanų išsiveržimai ir Cezario Manrique idėjos bei veikla.
Netoli Cezario Manrique namų radome kalno šlaite juodą skylę. Tai kažkada vykusio išsiveržimo pasekmė.
Kurortai. Didžiausias yra Puerto del Carmen. Mes pasirinkome kitą- Playa Blanca. Pirmasis yra rytuose , šalia aerouosto.
Mūsiškis yra piečiausias salos miestas, nutįsęs per visą pietinį salos galą. Iš jo plaukia keltai į kaimyninės Fuerteventuros Corralejo uostą.
Dar yra rytų šachtų konglomerato finansuotas kurortas Costa Teguise, šiauriau sostinės. Jame Ispanijos karalius turi savo vilą.
Pačioje salos šiaurėje yra aukščiausi salos kalnai. Keliai vietomis vingiuojasi serpantinais. Nuo šiaurinių uolų gerai matosi visa už kilometro esanti Graciozos sala.
Pastarojoje yra 2 gyvenvietės. Mirador del Rio arba žvalgykla yra Cezario Manrique kūrinys. Įėjimas į šį tašką kainuoja 5 eurus. Tik jeigu labai debesuota, galima ir nepamatyti Graciozos.
Nusileidus nuo aukštų kalnų, netoli yra Orzola miestelis. Iš jo plaukia keltai į Graciozą. Pats miestelis garsus tik žuvies patiekalais. Šiaip neįdomus ir neturistinis. Jame chaotiškai remontuojamos gatvės trukdė jį pamatyti.
Į pietus nuo Orzola eina 2 keliai. Vienas jų pakrante. Vaizdai fantastiniai. Lavos gabalai ir gabaliukai visokių formų ir dydžių. Pats krantas iš lavos įvairaus aukščio ir vingiuotumo.
Yra siauri priėjimai smėliu prie vandenyno. Iš lavos gabalų paplūdimyje padaryti "kambariukai" metro aukščio deginimuisi. Ten pat pliaže radome spiralę- saulės diską iš lavos akmenų. Ėjome juo ilgai ratu iš spiralės centro ir išėjome laimingi ir pakylėti. Šiose vietose laukinės pakrantės daug, o žmonių mažai.
Salos šiaurėje yra dar Guinate tropinis parkas su papūgomis. Yra miestas Haria slėnyje tarp kalnų. Jame paskutinius 4 metus gyveno Cezaris Manrique. Miestą supa daug palmių, nes yra tradicija gimus vaikui sodinti palmę.
Gatvės siauros, vingiuotos ir kalnuotos. Dingsta orientacija važiuojant. Prasilenkti ne visada galima. Įvažiavimas ir išvažiavimas iš miesto serpantinais. Važiuojame į pietus iš Harios zigzagais pro aukščiausią salos tašką- Chache 670 metrų aukščio.
Šiaurės rytų pakrantėje yra lavos suformuoti požemiai- Jameos sel Agua. Čia yra požeminis ežeras su baltais vėžiagyviais. Ši erdvė susisiekia su išoriniu pasauliu.
Iš 2 pusių saulė šviečia į gretimas požemio patalpas. Jose kavinės, masė turistų. Prie išėjimo yra ryškiai baltu dugnu ir krantu, žydras ežerėlis. Žalia palmė šalia ir juodos lavos sienos.
Pakilus prie išėjimo yra muziejus, supažindinantis su salos geologija ir vulkanologija. Įdomiausias eksponatas čia mums pasirodė 2 laužto stiklo apskriti veidrodžiai. Juose mes pamatėme savo draugų atvaizdus pasidauginusius...
Kitas objektas už nepilnų 2 kilometrų- Cueva de los Verdes. Tai 6 kilometrų ilgio požeminis tekančios lavos suformuotas tunelis. Jis kai kur net 2 aukštų, besiveržiančios dujos taip sukūrė.
Į jį žmonės eina tik grupėmis su gidu. Yra net salė su kėdėmis, joje gera akustika. O užlipus į antrą aukštą, gidė prašė atsargiai žiūrėti per kraštą. Atrodė, jog po kojomis matome didelę erdvę su anga į viršų. Viena iš grupės turisčių metė į angą akmenį, kuris pliaukštelėjo čia pat į vandenį. Po žeme tamsa, šešėliai, apšvietimas suformuoja fantastinius vaizdus, kurie net prasilenkia su realybe.
Tiesa po žeme lavos takais ir laiptais mums buvo lengva eiti. Mes aplenkėme gidę su visa grupe, atitrūkome ir visai nepasiklydome, nes buvo apšviesta. Bet taip nedarykite, kad negautumėte velnių. Bilietai į abu požemius kainuoja po 9 eurus.
Kaktusų sodas yra apie 10 km piečiau urvų. Ties sodu prie plento stovi didelis metalinis kaktusas. Pats sodas apskritoje dauboje, kurią galima apžvelgti akimi iš vieno taško. Kaktusų čia daug ir įvairių. Neturiu, ką rašyti, reikia tiesiog pamatyti.
Dar liko apibūdinti pietinę salos dalį. Kelių su skiriamąja juosta, pas mus vadinamų autostradomis, čia labai mažai. Gal iki 30 km. Nors yra plentas iš Playa Blanca į Yaizą, šalia jo tęsiasi kitas. Tik skiriasi sankryžų skaičius, o eina visai šalia. Įdomu būdavo lenkti gretimu plentu važiuojančias mašinas.
Yaiza. Nedidelis baltas miestas, retos palmės, sankryžose pasodinta kaktusų. Yaiza vadinama piečiausia salos savivaldybė. Gyvenome Playa Blanca kurorte. Mums jis buvo pats geriausias, šauniausias.
Tarp Yaizos ir Playa Blanca yra 3 plentai. Visais jais važiavome. Trečias plentas eina nuo Ugos aukštai , po to staiga leidžiasi serpantinu žemyn. Vaizdas į pietrytinį salos kampą pritrenkiantis nuo serpantino viršaus. Tik nedrįsau stoti ir fotografuoti, labai jau stati nuokalnė.
Yaiza neturi kažkokių įžymybių. Bet iš jos eina keliai į žymius turistinius objektus. Vienas kelias į Timanfaya Nacionalinį Parką. Kitas į El Golfo. Šiose vietose daug turistų nuomotų automobilių. Mes irgi tokie.
Timanfaya Nacionalinis Parkas- didžiulė kalnų apsupta teritorija. Ji naujausia, atsirado po 1730- 1736 metų ugnikalnių išsiveržimo. Palei plentą juodos ar rudos lavos laukai atrodo lyg arimai. Aplink kalnų spalva kinta nuo saulės krypties, pakilimo aukščio, debesų sluoksnio.
Timanfaya simbolis yra velnias su trišakiu, iškeltu virš galvos. Šį simbolį Lanzarotė išnaudoja intensyviai. Velnias stovi prie plento. Jo atvaizdai ant puodukų, magnetukų, stikliukų, marškinėlių.
Atvykome į Timanfayą apsiniaukusią dieną, pučiant stipriam, šaltam vėjui. Aplankėme Baltojo kalno lankytojų centrą Timanfayoje. Jis nemokamas. Ten yra lavos ir kitų ugnikalnių išmestų medžiagų pavyzdžiai. Nutiestas takas virš lavos lauko. Ryte autobusai nevežė į ugnikalnius. Čia jie vadinami "ugnies kalnais".
Apačioje kupranugarių vilkstinės laukia turistų. Atvažiuoja jie autobusais grupėmis ir vietoje sugrupuojami į karavaną. Ant vieno kupriaus nugaros yra balnas su 2 sėdynėmis šonuose, sėda 2 turistai. Taip karavanas iš kupranugarių su turistais keliauja pas Timanfayos velnią.
Ant kalno turistams kepamos šlaunelės arba dešrelės virš žemės gelmių karščio. Įmeta sausų žagarų ten, kur karšta ir jie užsidega. Paima lavos gabaliukų paviršiuje ir paduoda turistams, karšta, neina išlaikyti rankoje. Kiek energijos slypi žemės įsčiose?
Šalia Timanfayos pakrantėje yra El Golfo. Mažas baltas 1-3 gatvių miestelis vandenyno pakrantėje. Atrakcija čia yra kokie 300 metrų už miestelio žalias ežeras. Žalias dėl ten gyvenančių vienaląsčių. Jį nuo vandenyno skiria tik keli metrai, bet vanduo nesimaišo. Ežerėlis matosi iš aukštai.
Mums lankantis tenai dieną švietė visi žibintai, buvo priraizgyta laidų, jungiklių, daviklių. Pasirodo sekančią dieną filmavo filmą ir lankyti El Golfo buvo neleidžiama.
Los Hervideros išvertus yra "verdantis katilas". Jis yra tik keli kilometrai nuo El Golfo. Tai yra pakrantė labai laužytos linijos. Vandenyno bangos čia išmušė įvairių skylių ir urvų.
Bangos užlieja tas ertmes, sukelia keistą garsą, o vanduo kartais šauna į viršų. Mes čia vaikščiojom aukštyn-žemyn ir fotografavome keistus bei įdomius vaizdus. Pakrantė čia pietvakarinė. Juoda lava ir baltas nuo putojimo vanduo.
Visai šalia kita turistinė atrakcija. Salinas de Janubio. Druskos kasyklos. Iškastais grioviais vandenyno vanduo atbėga, pasiskirsto po lauką, suskirstytą sektoriais. Saulė ir vėjas vandenį išgarina. Lieka druska. Ją kasa į kalnus. Valo. Fasuoja. Parduoda įmonėms ir turistams. Mes irgi parsivežėm namo Salinas de Janubio druskos.
Nuo čia iki Playa Blanca automobiliu kelios minutės. Čia mes laikinai gyvename. Miestą perėjome pėsti, pervažiavome mašina. Čia žinome, kur skani kava. Čia žinome parduotuvių išsidėstymą. Mūsų draugas čia sėkmingai nusidera kainą. Čia vienas pardavėjas tiek mums įsiūlė, jog po to parduotuvę aplenkiame.
Mūsų viešbutis netoli įvažiavimo į miestą nuo Yaizos pusės. Iki jūros lieka du transporto žiedai. Bet einant greitai pavyksta nueiti iki uosto. Miestas baltas. Ištįsęs retokai po visą pietinę pakrantę. Pietvakariuose iškyšulyje stovi senas nedidelis švyturys, o šalia didelis ir baltas naujas. Švyturį aplankome pirmiausia.
Pajūrys čia lavos laukai. Jais smagu vaikščioti, kojos neslysta. Jūros ežių nėra. Raižytame paviršiuje daug balų su jūros vandeniu. Į šiaurės pusę kyla rudas kalnas. Jis visada miesto fone.
Pajūriu tęsiasi pėsčiųjų gatvė. Daug palmių, gėlių, gražių viešbučių. Vaikštome, džiaugiamės ir fotografuojamės. Praeiname Flamingo pliažą. Arčiau centro prasideda parduotuvių virtinės. Įlankos ir iškyšuliai. Prieiname uostą. Čia jau pats centras.
Iš uosto plaukia laivai į Corralejo uostą Fuerteventuroje. Vieną dieną ir mes keltu pasinaudojome.
Už uosto vėl parduotuvės, kavinės. Pro šalį ėjo ciklonas, kuris nusiaubė Gran Kanarijos salą. Tuo metu čia krantinėje mėgau stebėti bangų purslus, kurie atsitrenkus į krantą, kilo virš galvos.
Beveik centre yra Dorada pliažas (lietuviškai- "auksinis"). Prie jo krantinėje yra treniruokliai. Jais mes pasinaudojome.
Bažnyčia balta ir be bokšto. Prie jos pasilikdavome automobilį. Einame už jos į rytus. Pasiekiame naujausią miesto dalį. Čia Marina- puikus jachtklubas su prabangia ir įvairia infrastruktūra. O aplink viešbučiai, kavinės, kazino. Draugai išbando lošimo aparatų laimę.
Dar toliau viešbutis ugnikalnio spalvos ir formos su balta bažnyčia, kuri irgi viešbučio dalis. Už jų gyvybinė apvali sena bažnyčia ant paties lavos laukų kranto. Čia vėl gražūs vaizdai ir įdomūs rakursai. Ši gynybinė bažnyčia- pilis tai Castillo de las Coloradas. Šis objektas gerai matosi iš visų pusių.
Už šios bažnyčios jau pusiau laukiniai vaizdai. Čia paėjus virš 4 kilometrų, pasiekiamas Papagayo. Tai yra laukinis kraštas. Apima iškyšulį, 6 pliažus, 2 kavinukes. Papagayo lietuviškai "papūgos".
Šis žodis Lanzarotėje populiarus, dažnai vartojamas. Viešbutyje mes tuo žodžiu praminėme neaiškios kilmės viešųjų ryšių specialistus, kurie nuo vėlyvo ryto iki nakties malasi tarp turistų ir katalizuoja linksmybes.
"Laukinis" žodis čia turi tik teigiamą prasmę. Įvažiavimas automobiliu kainuoja 3 eurus. Vieną dieną praleidę čia, mes atvykome ir kitą dieną. Pliaže piešėme saulę, kūrėme įvairias figūras.
Buvo linksma, įdomu. Saulė švietė. Vandenynas apie +19. Praeinant ciklonui, bangos buvo galingos. Fotografavau jų jėgą. Iškyšuliai įvairių formų ir spalvų. Pagrindas smėlis.
Karstymasis lavos kalnais, stebėjimas vis naujų ir nematytų krantų. Bangų mūša, baltas nuo putų vandenyno vanduo.
Pradedant pietrytiniu Lanzarotės iškyšuliu su aukštais skardžiais, yra kempingas su nedideliu pliažu, nudistų ilgas siauras pliažas- Caleta del Congrio ir Puerto Muela. Šiame yra negilių urvų pasislėpti nuo vėjo ir darganų. Toliau seka playa Papagayo, playa del Pozo, playa Mujeres, Playa Blanca- Yaiza.
Apskritai viską čia vadina "Papagayo". Viskas papūgų. Tačiau yra visi mano paminėti pavadinimai, surašyti ant aprūdijusių rodyklių šunkelių sankryžose.
Kuo skiriasi šie pliažai? Papagayo ir del Pozo yra nedideli stačiomis sienomis, pagrindas smėlis. Papagayo yra uždaresnis vandenyno bangoms, patogiau, drąsiau maudytis. Del Pozo pliažas kamerinis, mažesnis. Jis atviresnis bangų mūšai.
Čia mano maudymosi batą nuplovė arši vandenyno banga. Bet abiejuose pliažuose yra jaunimo grupelių, šeimų su vaikais, moterų be viršutinės maudymosi kostiumo dalies. Pastarosios labiausiai džiugina akį. Arčiau miesto Mujeres ir Blanca-Yaiza pliažai dideli, platūs, žemesniais krantais. Ne tokie kameriniai, kaip ankstesni.
Kadangi gyvenome Playa Blanca, nuplaukėme į Corralejo Fuerteventuroje. Keltas plaukia 25- 30 minučių į vieną pusę. Bilietų kainos skiriasi dvigubai. Vaikščiojom po uostą, kol radom mažiausias kainas.
Fuerteventura- antra pagal dydį Kanarų sala. „Que forte aventure“ pasakė karvedys. Tai reiškia "koks didelis nuotykis". Salą užkariavo Betankuras.
Salos ilgis 100 km, plotis- 30 km. Sausa, smėlėta sala. Ji randasi tik 100 km nuo Afrikos kranto. Garsėja savo plačiais smėlėtais pliažais. Vienas jų šiaurėje, rytinėje pakrantėje. Kitas pačiuose pietuose esančiame Jandia pusiasalyje.
Saloje gyvena ~30.000 gyventojų, dar daugiau ožkų. Fuerteventuros sostinė Puerto del Rosario anksčiau oficialiai vadinosi "Ožkų uostas" išvertus į lietuvių kalbą. Matėme 2 sunkvežimius ožkų, važiuojančius į Lanzarotę. Gal būt mes jų ir ragavome.
Aplankėme tik šiaurinį miestą Corralejo (tariama: "Koralecho"). Pasidegino draugai pačiame mieste. Nors platus smėlis prasideda keli km už miesto centro, tuoj už miesto ribos pietuose.
Corralejo miestas ~6000 gyventojų, siauras, pailgas. Skersai miestą perėjau per 10 minučių kelis kartus. Mieste daug parduotuvių ir prekybos centrų. Pliaže vietiniai stato smėlio skulptūras ir prašo už tai pinigų.
Pliaže matosi priešais Lobos sala, negyvenama. Ji yra už 2 kilometrų. Į ją plaukiama pasideginti, panardyti. Jos skaidrios priekrantės vilioja turistus. Lobos salos pavadinimas kilo nuo ruonių vienuolių.
Fuerteventura populiari tarp jėgos aitvarų mėgėjų, kaituotojų, burlentininkų, nes plačios pakrantės smėlėtos, vėjai gana pastovūs ir pakankamai stiprūs.
Fuerteventuroje gyveno guančai, vietiniai baltieji žmonės. Atvykus užkariautojams europiečiams, guančai buvo išstumti, o vėliau visai išnaikinti.
Tad tokia mus pasitiko ir priėmė Lanzarotė ir truputis Fuerteventuros. Oras žiemą buvo geras. Nenukrito žemiau 18 laipsnių temperatūra. Vandenyno vanduo irgi.
Praeinant ciklonui trys dienos buvo apniukę. Jos mums palengvino apsisprendimą važiuoti į lankytinus objektus. Lijo gal 15 minučių per kelis kartus. Važiuojant tik spėjo dulkes nuo lango nuplauti.
3 paros buvo vėjuotos. Naktimis palmių labai brazdino bungalo stogą, tai tik skatino miegą. Didelis vėjas ir žemi debesys sutrukdė Mirador del Rio apžvalgą. Ten atrodė, jog mašiną apvers, o mus vėjas nuneš.
Gėlių daug žydėjo. Tai mums priminė vasarą. Sotūs katinai tingiai drybsojo, lepinami turistų. Salos simbolis yra salamandra. Jų gyvų matėme nedaug. Tačiau salamandros formos suvenyrai labai populiarūs.
Kuras Lanzarotėje pigus. Kainuoja 1l ~1euras. Pigesni kokybiški tikri kvepalai. Eismas kultūringas. Turistų daug iš įvairių šalių.
Tokia žiema Lanzarotėje kaip vėsi lietuviška vasara. Vasarą čia nebūna labai karšta dėl vandenyno poveikio. Todėl galima Lanzarotėje atostogauti visada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą