Vykstame į šiaurės Lenkiją, pas artimuosius kaimynus. Seniai seniai čia gyveno jotvingiai ir prūsai.
Galima pas kaimynus atvykti Lietuvos pasieniečių keliu. Jis eina pačiu Lenkijos pasieniu, Lietuvos pusėje. Seniau juo važinėjo tik pasieniečiai. Įstojus į Šengeno sutarties sąjungą, pasieniečių kelias atiteko visiems. Čia važiuojant reikia turėti tik asmens dokumentą, kaip ir kitur pasienio zonoje.
Važiavimas šiuo keliu tai atskiras nuotykis. Įsukame į šį kelią tiesiai iš Via Balticos. Vietovė kalnuota, raižyta. Važiuoji, dairaisi ir nežinai kur esi. Pagaliau privažiuojame skersai einantį asfaltuotą kelią. Prie sankryžos stūkso pasieniečių palikti pastatai.
Į kairę plentas atveda iki valstybinės sienos. Toliau Lenkija. Miškas. Pušynas. Pirmas kaimas Pašešupiai. Čia užlipame su draugu ant tilto per Šešupę.
Važiuojame toliau pasienio keliu. Kelias kyla ir leidžiasi, apačioje didelės balos ant kelio. Reikia pasirinkti sausesnį laikotarpį, čia važiuojant. Atrodo, jog baloje įklimpsi ir niekas nepadės. Nes vietos apleistos, nešienautos. Apaugę krūmais ir brūzgynais. Ties Vygrelių kaimu stovi pasieniečių buvęs bokštas. Užlipame į jį pasižvalgyti. Panoraminiai vaizdai gražūs. Aplink yra ežerų. Nulipę pavalgome.
Toliau važiuojant pamatome gervių pulką. Šie paukščiai yra baikštūs. O mes jas stebime gyvai. Reiškia tai labai nuošali vieta. Privažiuojame kitą pasieniečių paliktą pastatų kompleksą. Čia Vygrelių apylinkės. Pastatai palikti kaip stovėję. Mes juos aplankome ir nesutinkame nė gyvos dvasios. Mes ne barbarai, todėl nieko nesulaužę ir nepasisavinę, važiuojame toliau.
Prie pasieniečių komplekso yra sankryža. Skersai eina Vištyčio- Vygrelių plentas. Prie sankryžos irgi stovi pasieniečių apžvalgos bokštas. Šita vieta man gerai pažįstama, nes mėgstu nuo Vištyčio ežero iki Vižainio važinėtis dviračiu. Tad šiame bokšte esu buvęs ne kartą. Nuo ežero atvažiuojant, būna didelė įkalnė. Važiuojant į Vižainį, asfaltuotas kelias labai vingiuotas, sukasi apie ūkininkų sodybas. Žiemą jis nelabai valomas, esu su automobiliu apsisukęs skersai kelio dėl vingiuotumo, slidumo ir sniego sluoksnio ant jo.
Vis dėlto pasienio keliu važiuojame, kol pasiekiame draudžiamus, grasinančius ženklus. Pasiekėme Karaliaučiaus srities pasienį. Šunkeliu išsukame į Lenkijos pusę. Labai purvinu keliu greitai pasiekiame trijų šalių sienų sankirtos ženklą.
Čia susieina Lietuva, Lenkija ir Karaliaučiaus kraštas, administruojamas Rusijos. Link sienų sankirtos ženklo rodo kelią nuorodos, važiuojant Geldapės- Šipliškės plentu. Vietovė vadinama- Balčiai. Surasti lengva.
Pro ženklą kartais pravažiuoja Lenkijos pasieniečiai, prižiūrintys sieną su Karaliaučiaus kraštu. Bet mes pasieniečiams neįdomūs, jie mūsų nekalbina. Siena tarp Lietuvos ir Vokietijos nustatyta 1422 metais, pasirašant Melno sutartį. Nuo 3 valstybių sankirtos ženklo iki pat Sudargo Nemuno Šakių rajone siena yra stabiliausia Lietuvoje.
Nuo ženklo iki plento apie 100 metrų. Plentas į dešinę veda į Lenkupius, Žydkiemį, toliau Geldapę. Čia buvo Prūsija. Keliai asfaltuoti, sulopyti, vingiuoti. Prie kelio eilė senų didelių medžių. Vasarą jie suteikia pavėsį. Žiemą gąsdina savo storų kamienų artumu prie plento.
Pasiekiame Žydkiemį. Mažytis vokiškas miestelis, arba kas iš jo liko. Apleisti geležinkelio tiltai, apaugę žole ir krūmais. Už miestelio iš karto prasideda didžiulė Romintos giria. Paslaptinga, sena. Prūsai garbino Romintos girią. Dabar Lenkijai priklauso mažesnė girios dalis.
Iš Žydkiemio važiuoju link Degučių. Čia vėlgi vokiškas viadukas virš upelio ir slėnio. Degučiai. Toks buvusio vokiško, o dabar lenkiško kaimo pavadinimas. Atrodo, jog čia laikas sustojęs. Yra apleistų ir negyvenamų namų. Kitur Lenkijoje nesu to matęs.
Už kaimo tuoj miškas. Šlapias ir nemalonus. Kilometrą pavažiavus, pasiekiu keistą vietą. Kairėje medžiai auga iš vandens. Sutrikusi hidrocirkuliacija. Nemaža reto miško dalis po vandeniu prie pat kelio. Vanduo stovintis ir pažaliavęs. Jei važiuočiau kairiau, o už miško dešiniau, pasiekčiau garsiuosius Stančikų viadukus. Atstumas nedidelis , bet kelias prastas ir šlapias. Čia važinėja tik gamtos mėgėjai.
Stančikų viadukai yra geležinkelio dalis, tiesa buvusio. Juos pastatė vokiečiai tarpukariu, tiesdami geležinkelį. Po karo dingo jų reikšmė, nereikia geležinkelio, nereikia ir viadukų. Tiesa jų reikia turistams. Viadukai tikrai įspūdingi virš gilaus Bledziankos slėnio. Už jų aplankymą reikia truputį mokėti. Už automobilio stovėjimą irgi. Mašiną galima palikti atokiau už dyką. Bet vaizdai verti pinigų. Už kaimo tuoj yra ežeras, ten irgi gražu. Prie viadukų kito galo galima privažiuoti per mišką. Bet aptverta tvora, ant jų neišeina pakliūti.
Grįžtame į Degučius. Kaime neaišku kur kelias, o kur į tvartą takas. Kelias prastas, lauko keliukas. Vietovės labai nuošalios. Apleistas vokiškas dvarelis. Jei pavyks nuvažiuoti, rezultatas nustebins. Vėl viadukas.
Atvirame lauke 2 lygių sankryža. Vokiečių palikimas. Iš pamiškės šunkeliu atsirandame ant viaduko. Jo iš toliau nematyti dėl laukinės gamtos. Jis apleistas ir nenaudojamas, bet pervažiavau sėkmingai. Nusileidau žemyn ir nufotografavau iš apačios.
Arčiausiai jo yra kelių namų kaimas Skaistgiriai. Tas kaimas net turėjo apvažiavimą tarpukariu. Netoli yra Pabledžių ežeras su keliomis sodybomis ir vingiuotu keliuku pakrante. Į šiaurės rytus yra Maudos ežeras, kuris tikrai tinka maudymuisi. Graži pietinė pakrantė visai prie kelio, neužtverta.
Nuo Maudos ežero yra keli keliai. Jais patogiausia vykti link Vižainio. Tai miestelis, seniūnijos centras ant to paties pavadinimo ežero. Vižainis retai išsidėstę pietinėje ežero pakrantėje. Ežeras ilgas ir seklus. Žiemą jis labai įšąla. Jis randasi aukščiau už visus aplinkinius ežerus virš jūros lygio. Lenkai visą Suvalkų kraštą vadina "Sibiru". Tai Vižainio ežeras jau Suvalkų atžvilgiu "Sibiras". Aplink ežerą 13 kilometrų eina asfaltuotas kelias. Juo sunku 2 automobiliams prasilenkti. Užtat dviračiu labai gerai. Apvažiavau, pafotografavau.
Nuo Vižainio pavažiavus pagrindiniu plentu link Šipliškės, yra Rovelio kalnas. Tai 298 metrų aukštuma, aukščiausia šiame regione. Aukštesnė, nei Lietuvos Aukštojas, aikščiausias kalnas. Ant Rovelio pastatyta daug vėjo jėgainių, jos matosi iš toli, net iš Lietuvos, net už Liubavo. Kalno rytinis šlaitas gana status. Yra Kamionkos regykla,- slėnis po kojomis.
Iš Vižainio į rytus eina kelias nuo bažnyčios. Po to jis skyla į 2 kelius. Jais abiem galima atvažiuoti į Lietuvą. Kairys kelias siauras ir vingiuotas per Sūduvos aukštumas atveda į Vygrelius. Pro pasieniečių bokštą , kur minėjau.
Dešiniau kelias eina į Mašutkinių kaimą. Kelias truputį platesnis ir tiesesnis. Vaizdai nuostabūs. Kairėje žemai matyti keli ežerai. Tiesiog sustoji, gėriesi ir fotografuoji. Už Mašutkinių kairiau pro Eišeriškes galima pasiekti Lietuvos sieną. O čia tuoj Liubavas. Jei Mašutkiniuose sukame dešiniau, pasiekiame Rūtelės miestelį. Čia visi keliai Lenkijoje asfaltuoti, o pastarasis net labai lygus. Čia seniūnijos centras. Bažnyčia. Kelių sankryža. Per miestelio centrą teka Šešupė. Sankryžoje eismo žiedas. Rūtelė labai gražiu lietuvišku pavadinimu. Lenkiškai skamba "Rutka Tartak"- Rūtelės lentpjūvė.
Jei važiuotume į rytus, pasiektume per mišką Beceilius, dar vieną seniūnijos centrą. Čia yra bažnyčia, kitos valstybinės įstaigos. Keletas parduotuvių. Vienoje jų per valstybinę šventę gavome nusipirkti alaus ir maisto. Keliuose miesteliuose niekas nedirbo. O Beceiliuose pasiūlė mums įvairaus alaus. Esu lenkiško alaus mėgėjas. Be to pardavėja stengėsi lietuviškai kalbėti, o mes su ja- lenkiškai.
Iš Beceilių ir Rūtelės asfaltuoti keliai veda į Suvalkus, jie sueina į vieną kelią. Pervažiavus mišką, patenkame į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Pirmiausia matyti Cisų kalnas (Tujų). 256 metrų aukščio regiono simbolis. Ant jo lengva užlipti, užlipus toli matosi. Kalno šlaite auga maumedžiai. Nulipant nuo Cisų kalno pamačiau ryškiai violetiniai žydinčius maumedžius. Net per lietų šviečia smulkūs žiedai.
Nuo kalno patogu važiuoti į vakarus. Udziejiek kaime yra gražių kaimo turizmo sodybų. Stengiamasi išlaikyti kaimo dvasią. Čia mėgsta atostogauti Varšuvos gyventojai.
Toliau Lopuchovo riedulynas. Siauras, lietaus paplautas kelias. Aplink aukštai šlaituose daug akmenų. Žmonių čia nėra. O kelias gali būti nepravažiuojamas.
Važiuojame į pietus per Šešupės tiltą. Tik upė nepanaši į apdainuotą. Čia aukštupys panašus į nedidelį kanalą. Toliau Vodzilkų kaimas su sentikių cerkve. Į čia seniai atbėgo rusai ir apsigyveno.
Netoli piečiau Šešupkos vietovė. Už jos Turtulio dvaras. Pro jį teka Juodoji Ančia iš Ančios ežero. Turtulio dvare yra yra parko informacinis centras ir Suvalkų kraštovaizdžio parko direkcija.
Čia kryžiuojasi turistų keliai. Upė čia užtvenkta. Seniau buvęs vandens malūnas. Manoma, jog pavadinimas lietuviškas nuo žodžio "Turtuolis".
Vienoje kelio pusėje teka Juodoji Ančia. Kitoje kelio pusėje yra lyg pelkė, vandeninga vieta. Iš tos balos išteka Šešupė, viena didžiųjų Lietuvos upių. Nuo Šešupės versmės iki Juodosios Ančios gal koks šimtas metrų. O upės teka skirtingomis kryptimis. Takoskyra. Šešupė į šiaurę, o Juodoji Ančia į pietus. Virš Šešupės ištakų yra tiltas, galima vaikščioti, fotografuoti.
Pavažiavus šiauriau yra kitas- Bachanovo riedulynas palei Juodąją Ančią. Man jis mažiau įdomus už Lopuchovo.
Kalvotomis vietomis , bet geru keliu važiuojame toliau. Tuoj ir Ančios ežeras. Jis 108 metrų gylio. Yra giliausias visoje Lenkijoje. Nuo kelio jo nesimato. Bet galima sustoti ir prieiti. Krantai aukšti. Esame valgę ant jo aukšto kranto su panoraminiu vaizdu į Ančią.
Pasiekiame šiaurinį ežero galą. Čia yra dvarvietė. Esu čia kelis kartus buvęs. Dvaro likę tik pamatai. Aplink egzotinių medžių alėjos.
Yra augantis medis su dreve, į kurią tilpo mano draugas fotosesijai. Pats ežeras truputį žemiau. Todėl fotografuoti čia visi randa įvairių rakursų. Šalia yra vietovės Merkinė, Klaipėda.
Nuo Senosios Ančios dvarvietės važiuojame į Smalėnus (Smolniki). Kelias veda per mišką. Prieš Smalėnus atsiveria puikūs vaizdai į Jačno ežerą, platų slėnį. Čia verta pavaikščioti su fotoaparatu. Smalėnai yra nedidelis turistinis miestelis. Yra bažnyčia. Daug turistų.
Nuo Smalėnų pro aprašytą Ciso kalną važiuojame į Šiurpylio kaimą. Sukame klaidžiais lauko keliais. Prie ūkininko tvarto paliekame mašiną. Einame kelis šimtus metrų į man mistiškiausią Pilies kalną.
Pavadinimas lietuviškas : "šiurpi pilis". Čia buvo jotvingių pilis. Kalną iš visų pusių supa 4 ežerai. Nuo kalno galima įžvelgti aukštesnį Ciso kalną. Šiurpilio ežeras su įlankomis, pusiasaliais ir sala.
Apsukome ratą šiaurinėje Suvalkų krašto dalyje. Jaukus čia regionas. Mažai triukšmo, daug gamtos. Eismas neintensyvus. Automobilių padaugėja vidurvasarį. Daugiausia čia atvyksta poilsiautojų iš Varšuvos į kaimo turizmo sodybas, mažiau iš kitų didžiųjų Lenkijos miestų. Jie neskuba, yra kultūringi, pasiilgę gamtos. Miestiečių padaugėja ir per ilguosius Lenkijos šilto oro savaitgalius.
Nuo Suvalkų kraštovaizdžio parko į vakarus netoli yra Pšeroslis. Tai apsnūdęs provincijos miestelis. Jo viduryje, kaip priklauso miestui,- bažnyčia, aikštė, seniūnija, gatvės į visas puses. Jame nieko įdomaus, nebent būna atlaidai. Lenkijoje bažnytinės šventės išjudina miestelius. Miestas yra senas. Anksčiau buvo svarbus prekybos centras prie Prūsijos sienos. Neteko strateginės reikšmės,nes "pabėgo" siena.
Nuo Pšeroslio apylinkių į pietus tęsiasi daug siaurų ir ilgų kaip upės ežerų. Pšeroslio ežeras šiauriausiai. Dėl ežerų gausybės šis regionas patrauklus. Daug siaurų, bet paprastai asfaltuotų kelių patogu atvykti. Dalį ežerų "suvėrė" Rospudos upė pratekėdama. Ji teka beveik paraleliai Juodajai Ančiai į pietus. Abi upės populiarios tarp baidarininkų turistų.
Įsivaizduokime, jog plaukiame Rospuda pasroviui. Pakeliui Filipovo miestelis ir netoli Merūniškių bažnyčios griuvėsiai. Didžiausias ežeras kaip ir upė vadinasi Rospuda.
Piečiau priplaukiame Bakalarževą. Nuo jo upės slėnis žemai apačioje. Anksčiau netoli Rospudos ėjo Lenkijos- Vokietijos siena. Tad architektūra čia skirtinga. Rytuose- lenkiška, į vakarus- vokiška: raudonų plytų pastatai, fachverkinė statyba, gotikinės bažnyčios.
Dar piečiau yra Rački. Miestelis, turintis senovės "kvapo": stačiakampio formos bruko rinka, bažnyčia. Per atlaidus saldainiai, gatvės prekyba, bažnyčia ir šventorius puošiamas spalvotais kaspinais. Pats tai mačiau ir žavėjausi, su drauge pirkome saldainius lauktuvėms.
Bažnyčia yra stilių mišinys, vyrauja paskutinis neoklasicizmo apiforminimas. Liudvikui Mykolui Pacui priklausė Rački ir Douspuda. Jis vadovavo ir finansavo bažnyčios rekonstrukciją. Gimęs Prancūzijoje, žygiavęs su Napoleonu į Rusiją, buvęs generolu, dalyvavęs 1831 metų sukilime prieš carą.
Jo biografija verta atskiro straipsnio. Kai jis perėmė valdyti minėtas vietoves, jos priklausė Prūsijai. Jis kvietėsi škotus ir vokiečius ūkininkus gyventi, kad išmokytų naujovių žemės ūkyje.
Rački nedidelis ir jaukus. Yra siaurų gatvelių, skveras poilsiui, raižyta upės pakrantė. Šiauriau miestelio upė užtvenkta. Čia patogu pradėti baidarių žygį, pasilikti mašinas. Mes taip ir padarėme. Upė Rospuda pakankamai plati plaukimui, bet negili. Mažai gamtinių kliūčių. Baidarėmis gali čia plaukti niekada neplaukęs. Tik plaukiant nesimato vietovių, jos atitolę nuo upės.
Douspuda irgi. Čia irgi L.M.Paco vietovė. Jis pasistatė angliškos neogotikos stiliaus rūmus. Juose buvo ginklų kolekcija. Priekyje buvo Abiejų Tautų Respublikos karalių skulptūros. Po sukilimo nubaustas, konfiskuotas turtas. Emigravo. Mirė Izmire. Rūmus ardė ir statė Suvalkų kareivines.
Likę nedideli griuvėsiai yra įspūdingi. Tai fasado portikas ir rūmų kampinis "gandro" bokštas bei rūsiai. Buvau į juos įlindęs. "Vertas Pacas rūmų, rūmai Paco."
Douspudos apylinkės iškasinėtos, nes statė Suvalkų- Augustavo aplinkelį. Ir jau pastatė. Plaukiant upe, patenkama į mišką. Apylinkės žemos. Prie Jalovo ežero yra tiltas per upę, laukymė, koplytėlė.
"Praplaukėme" dar kai kurias svarbias vietas. Nuo Suvalkų kraštovaizdžio parko į pietus yra Jelenevo miestelis su medine bažnyčia, aikšte viduryje. Bažnyčioje gyvena reti šikšnosparniai. Miestas turi elnio pavadinimą.
Už kelių kilometrų yra Jesionovo kalnas ant Didžiojo Šelmento ežero kranto. Kalno šlaite įrengtos slidinėjimo trasos su keltuvais. Apačioje viešbutis, kavinė, inventoriaus nuoma. Žiemą čia daugiau girdisi lietuviškos kalbos tarp slidininkų nei lenkiškos. Tai Šelmentas, žiemos traukos centras.
Nuo čia į Suvalkus keliolika kilometrų, galima nuvykti dviem plentais. Prieš miestą yra jotvingių kapinynų, Šveicarijos priemiestinė vietovė raižytu reljefu.
Patys Suvalkai išaugę ir kasmet auga, didėja gyventojų skaičius. Tai šv. Aleksandro bažnyčia išdidžiai stovinti aikštėje. Planuota, jog bus katedra, bet ja netapo.
Tačiau atlaidai būna įspūdingi. mišios laikomos lauke. Kunigų dešimtys. Patarnautojų šimtai. Žmonių tūkstančiai. Prie Jono Pauliaus II paminklo būna altorius. Šv. Mišias rodo ekranai. Vasarą teko būti.
Pagrindinė yra Kosciuškos gatvė su išlikusiais XIX amžiaus pradžios pastatai. Čia yra rajono muziejus, kur mačiau iš Kinijos atvežtus senovės karių skulptūras. Ją kerta pėsčiųjų gatvė Chlodna, kuri visai neįdomi. Paraleli Kosciuškos gatvei yra Nonevičiaus gatvė, kurioje mėgo apsipirkti lietuviai.
Suvalkuose yra Dambruvkos slidinėjimo trasa prie bendravardžio ežero. Teko joje nemažai praleisti malonių valandų.
Į Suvalkus reikia atvykti vasarą, kai 3 paras čia trunka bliuzo festivalis. Švenčia visas miestas, tai reikia pajusti. Į bliuzo festivalį atvyksta įvairūs žmonės, nesusiję su muzika. Pavyzdžiui dviračių entuziastai atmina iš Sūduvos dviračiais.
Dabar prieš akis magiškas rytų pasienis. Važiuojame pro pat Suvalkų geležinkelio stotį, Okunioviecą, pagelžkele. Kelias šis gražus, mažai mašinų, eina per miško kampą, per Kalietniką, kurio bažnyčia atkreipia dėmesį. Stojame, fotografuojame. Važiuojame į Punską. Tai Lietuva Lenkijoje. Kitas kelias į čia iš Suvalkų veda Via Baltica.
Čia rojus lietuvio akims ir ausims per Žolinės atlaidus. Visi kalba lietuviškai. Vietiniai keista dzūkiška tarme, kurios Lietuvoje jau nėra. Buvom vasarą atlaiduose.
Kalbinom vietinius visokio amžiaus, abiejų lyčių. Visada atsiranda malonus bendravimas. Visi džiaugiasi, net jei niekada nematę vieni kitų. Tad perkame lenkiškų dešrelių su garstyčiomis, geriame lenkišką alų.
Kalbamės lietuviškai su nepažįstamais. Šventė visokeriopa. Mane prisikalbino ir nusivežė, bei parvežė. Šventė dar didesnė, nes galiu kartoti alaus, o vairuotojas jau ne.
Punske iš bažnyčios yra nešami vainikai. Juos sukuria atskiri kaimai, vietovės . Vainikai, tai kruopštūs ir gražūs meno kūriniai.
Punską galima iš Lietuvos pasiekti Via Baltica, Šipliškėje pasukus į kairę. Galima važiuoti per Sangrūdą. Iš jos yra 2 keliai: per Radziškę ir per Vaiponiškę.
Abiejuose keliuose Lietuvos pusėje yra žvyrkelio, tačiau Lenkijoje asfaltas iki sienos. Antruoju keliu Punskas matyti iš toli ir aukštai.
Ožkiniuose už Punsko įkurta Jotvingių- prūsų gyvenvietė. Jeigu skaitėte šio straipsnio pavadinimą, tai sakysit, kam čia tiek važiavimo, plaukimo ir painiavos.
Ir būsite teisūs. Čia entuziastas lietuvis Petras Lukoševičius padarė nerealų darbą. Sukūrė didelę gyvenvietę su vartais, tvenkiniais, kanalais, gyvenamąja teritorija, šventovėmis, šventaisiais ir dievais, kunigaikščiais.
To didelio reginio neina perteikti. Reikia nuvažiuoti į Ožkinius ir matysite kaip gyveno jotvingiai ir prūsai. Čia yra prūsiški žodžiai. Gerbiamas kūrėjas įdomiai pasakoja.
Čia švenčiamos joninės, oninės, vyksta gyvosios archeologijos dienos. Jotvingių- prūsų gyvenvietėje galite įdomiai praleisti ne vieną valandą.
Šilainė. Tai poilsiavietė prie Šeivų pailgo ežero. Tereikia nuo Ožkinių pravažiuoti mišką. Yra paežerė, kavinė, pieva pramogoms ir palapinėms.
Čia gražu ir smagu. Tik šalia miškas kartais aprūpina akliais, geliančiais vabzdžiais.
Apylinkėse yra Trakiškių geležinkelio stotis. Senas pastatas architektūros paminklas, medinės. Bet dabar remontuoja visą geležinkelį. Už jų Kampuočiai, kur Kovo 11-ajai pastatytas paminklas. Jei važiuoti į rytus , pasiektume Galadusio ežero šiaurinį galą. O čia jau valstybinė siena.
Kai įstojome į Šengeno erdvę, tuoj nuvykau prie Galadusio. Tačiau perkastas griovys ir automobiliu fiziškai negalėjau pervažiuoti sienos.
Kelias veda pro Vidugirių lietuvišką miestelį su bažnyčia. Toliau Smalėnai, irgi lietuviškas pavadinimas. Vasarą Smalėnuose laukiau, kada liūtis su perkūnija praeis. Smalėnai garsūs tuo, jog čia prasideda piligriminiai žygiai į Lietuvą. Neogotikinė šv. Izidoriaus bažnyčia pastatyta XIX amžiuje. Čia yra vienuolynas su jame įrengtais nakvynės namais piligrimams.
Nuo Smalėnų jau netoli Seinai. Juose katedra su A.Baranausko paminklu. Yra Lietuvos Respublikos konsulatas, Lietuvių namai. Seinai buvęs lietuvybės židinys.
Dabar lietuvių čia mažuma. Tačiau turistų lietuvių Seinuose daug. Parduotuvėje tarėmės su draugu, ką pirkti.
Perkant pardavėjas stengėsi su mumis kalbėti lietuviškai, nors ką tik su pažįstamu šnekėjo lenkiškai. Prie pat mažosios bazilikos (katedros) yra Domininkonų vienuolynas.
Nuo Seinų netoli iki Beržnykų. Tai kaimas Augustavo girios pakraštyje. Iš Beržnykų keliai veda į kelias puses. Pirmiausia į pietryčius, į Lietuvą, tiksliau į Kapčiamiestį.
Lietuvos siena nuo Beržnykų yra už kokių 3 kilometrų. Į šiaurę siauras asfaltuotas kelias veda į Ogrodnikus, toliau į Lazdijus. Į pietus plentu keli kilometrai iki Želvos. O ten asfaltas baigiasi. Želvoje gražūs miškai ir ežerai. Žvyrkeliu galima pasiekti Gibus.
Beržnykuose prie plento yra kapinės. Juose lietuvių karių, žuvusių 1920 metais, kapai. Kaimas turistinis. Prasideda čia baidarių turistinė trasa. Bažnyčia medinė.
Lieka mums aplankyti Vygrius. Taip vadinamas ir vienuolynas, ir ežeras. Didelio ir gražaus bei išsišakojusio ežero saloje pastatytas kamaldulių vienuolynas.
Pastarieji garsėja griežta regula. Kamaldulių vienuolynas yra ir Pažaislyje. Vygriuose karalius Jonas Kazimieras 1667 metais įkūrį vienuolyną. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, vienuolynas uždarytas.
Pastato būklė blogėjo daugiau kaip 100 metų. Po antro pasaulinio karo atstatyta bažnyčia ir vienuolynas.
Dabar tai neabejotinai didžiausias turistų traukos objektas prie Suvalkų. Pabrėžiama, jog čia poilsiavo 1999 metais Jonas Paulius II.
Sala tiltu sujungta su žemynu. Gyventojų nedaug. Turistų čia pilna. Čia ir baidarių nuoma bei vandenininkų keliai.
Iš varpinės bokšto atsiveria puikūs vaizdai. Aplink uždarą kiemą eremai, vienuolių nameliai.
Dabar juose gyvena turistai. Bažnyčios laidojimo rūsiuose yra vienuolių ir vyskupo palaikai, po mišių juos galima pamatyti. Bažnyčia gražiai atsispindi ežero paviršiuje.
Prie plento ir ežero yra Staryj Folvark miestelis. Jame viskas skirta gausiems turistams. Aplink daug turizmui dirbančių kaimų: Mačkova Ruda, Leščevekas ir kiti.
Daug čia baidarių ir turistų laukiančių kambarių bei palapinių laukų.
Visa tai sudaro Vygrių Nacionalinį parką. Jo direkcija yra Kšyve miestelyje prie Suvalkų ir plento. Čia ir informacijos centras.
Vygrių ežero pietvakariniame ežero krante yra Plocično miestelis. Jame yra siaurojo geležinkelio stotis. Mažas lyg žaislinis garvežiukas traukia vieną ar kelis mažus vagonus. Jie skirti tik turistams.
Vagonų prikabina tiek, kiek atvažiuoja turistų. Važiuoja iki Krušniko stotelės pamiškėje 12 kilometrų. Sustoja Vygrių ežero pakrantėje gražiose vietose. Turistai pasižiūri, pasivaikšto ir fotografuoja. Traukinukas ištikimai laukia. Kai visi susirenka, pajuda. Po ekskursijos parveža atgal. Važiavome su linksma kompanija. Įspūdžių daug.
Dar viena Vygrių Nacionalinio Parko sudedamoji dalis yra upė Juodoji Ančia. Ji teka per Suvalkų miestą ir Vygrių ežerą. Prie upės įsikūrę pirtys, baidarininkų kavinės. Jose užpilama kava, flekai ar kita sriuba, mėsos patiekalas. Upės ilgyje yra 3 baidarių maršrutai. Išlipus į krantą, labai skanu būna ant kranto pavalgyti. Juodoji Ančia Augustavo girios viduryje susijungia su Augustavo kanalu.
Geriausias baidarių maršrutas nuo Frački kaimo prie Seinų- Augustavo plento iki Mikašovkos.Vidurinis maršrutas yra nuo Mačkova Ruda iki Frački. Augustavo kanale įspūdingas šliuzų darbas, sėdint baidarėje. Pavyzdžiui pakyli kelis metrus aukštyn kartu su vandens lygiu. Iš viso yra 18 šliuzų. 14 iš jų yra Lenkijoje, 1- sienos ruože, 3- Baltarusijoje.
Toks tas Augustavo kanalas, jungiantis Nemuną ir Vislą. Tai XIX amžiaus technikos stebuklas. Dabar jis nebetekęs pradinės reikšmės. Išlikęs kaip turizmo traukos centras. Tačiau pilnesniam panaudojimui trukdo išorinė Europos Sąjungos siena. Dalis šliuzų už sienos.
Augustavas. Miestas ir kurortas. Turistų meka. Yra padavimas, jog Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės pirmas pasimatymas įvyko ten , kur karalius liepė įkurti miestą.
Augustavas randasi vakariniame didžiulės girios pakraštyje prie Mėtos upės ir 5 ežerų. Per miestą eina Augustavo kanalas. Jo kasimas XIX amžiuje inspiravo miesto plėtrą.
Miestas yra vandens turizmo centras. Plaukia dideli laivai 2 pagrindiniais maršrutais. Plaukia visokie laiveliai, katamaranai, gondolos.
Mėtos, Balčio, Studeničnės, Rospudos ir Saino ežerai yra miesto ribose. Mėtos ežero pliažas yra prie miesto centro, pasiekiamas pėsčiomis. Maudėmės ir deginomės prie Mėtos. Plaukėme dideliu laivu po jį ir Rospudos ežerus. Miesto centre yra Žygimanto Augusto aikštė. Joje patogu pasilikti mašiną.
Aikštėje yra stiklinis turizmo informacijos centras. Pastatas įspūdingas. Ten mėgstu išgerti kavos, pasiimti reikalingą turistinį lankstinuką. Šią vasarą ten užėjus pasidarė gaila darbuotojų. Buvo praėjusi liūtis su audra naktį. Visame pastate lašėjo vanduo, buvo pridėta daug vonelių ant grindų.
Netoli aikštės yra bažnyčia , pastatyta prieš šimtą metų. Pačioje aikštėje yra gerų restoranų. Valgiau, skanu, greitai, nebrangu. Nuo aikštės Mostovos gatvė veda ant tilto, joje daug parduotuvių.
Beje daug tautiečių Augustavą žino tik kaip tranzito miestą į Europą. Miesto apvažiavimo kol kas nėra. Tenka ilgai vinguriuoti per miestą. Daug tranzitinių sunkvežimių važiuoja, gatvės užkemšamos, pastatai virpa nuo vibracijos. Daug dūmų.
Tenka įstrigti kamštyje. Tad miesto įvaizdis pravažiuojančiam nebūna geriausias. Tiesa, jau tiesiamas Suvalkų apvažiavimas prie Douspudos. Kadangi ji netoli Augustavo, tikiuosi, kad greitai pasieks mūsų minimą kurortą. Augustavo girioje yra gręžinys, kurio mineralinį vandenį "Augustovianka" labai mėgstu.
Studzieničnos ežere esančioje bendravardėje saloje yra Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Joje 1999 metais meldėsi popiežius. Šalia yra bendravardis šulinys su stebuklingu vandeniu.
Už jo popiežiaus paminklas, nes jis čia išlipo iš laivo. Sala nedidelė, sutvarkyta, pylimu susisiekia su žeme. Paėjus taku, yra bažnyčia.
Jos interjeras tamsus medinis , bet gražus. Įspūdingi šviestuvai su ragais. Čia mėgsta tuoktis jaunavedžiai. Į šią šventą vietą lengva atvažiuoti nuo Augustavo- Seinų plento apie 1 kilometrą.
Joje yra Studenos Dievo Motinos paveikslas. Tokia štai turistų mėgstama Studzienična. Ji randasi 8 kilometrai už Augustavo, bet yra miesto sudėtinė dalis.
Kaip čia išeina? Važiavome ilgai ir nuobodžiai. tačiau nuo pirmo iki paskutinio punkto yra žymiai mažiau nei šimtas kilometrų. Tai geografinis matmuo. Tik mes vinguriavome dėl kelių tinklo, ežerų ir upių vingiuotumo. Istorinėje plotmėje keliavome pas 2 išnykusias tautas.
Senovėje prūsams ir jotvingiams priklausė šios žemės. Vėliau nukariavo kryžiuočiai. Tautas išnaikino ir asimiliavo. Nutryptos tuščios žemės apaugo miškais. Tada jau tapo Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės teritorija.
Šiuo metu tai kaimyninės Lenkijos dalis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą