Vyšnios Žagarėje

Tai neatsiejama. Tiksliau būtų „žagarvyšnės“. Jos čia išdidžiai vadinamos vyšniomis. Kitos vyšnių veislės Žagarėje nelaikomos tikromis vyšniomis.
Žagarė nesuprantama be vyšnių. Kaip ir be žirgų.

Tradiciškai liepos viduryje Žagarėje vyksta vyšnių festivalis. Jau įvyko jubiliejinis dešimtas. Tuo metu visi keliai veda į Žagarę. O joje atrodo, kad nėra kur pasidėti. Bet ir pasideda, ir sutelpa, ir pašvenčia, kad yra ką prisiminti. Nes žagariečiai vaišingi. Pats tą patyriau. Šventi 2 dienas, o atrodo, jog savaitė. Įspūdžių tiek, kad galvoj netelpa.

Festivalis turi globėją- premjerą, bičiulį- kultūros ministrą, draugus- garsius Lietuvos žmones. Yra mecenatas, generaliniai rėmėjai. Dešimčių dešimtys rėmėjų firmų ir asmenų. Yra apie dvidešimt organizatorių. Svarbiausias organizatorius ir festivalio siela- M. Balčiūnas, Žagarės regioninio parko direktorius.

Dešimtasis festivalis truko 4 dienas: 2014.07.17- 07.20. Programa ypač turtinga. Ir filmai, ir susitikimai su kino legendomis. Muzikos atlikėjai ir ansambliai nuo klasikinės rimtosios muzikos iki džiazo, nuo jaunųjų atlikėjų iki grandų „Biplan“ ir „Brainstorm“. Latvijos žvaigždės buvo labai populiarūs.

Didelė žiūrovų dalis buvo iš Latvijos, plevėsavo Latvijos vėliavos. Jie žinojo dainų žodžius ir minia pritarė. Mačiau kaip kalbėjo latvių grupelė su lietuviais, iš pradžių angliškai, po to rusiškai, galų gale kiekvienas savo kalba. Jie kartu šoko ir gėrė alų. Tautų draugystė... „Brainstorm“ Eurovizijoje yra iškovoję trečią vietą, Latvijoje šiemet iš viso nekoncertuoja.

Žagarvyšnės yra žemaūgės, vyšnios saldžios, todėl mėgiamos. Šiemet „pasidarbavo“ šalna per žydėjimą, o sausra vėliau. Tad pačios uogos deficitas.
Tarpukariu, pokariu žagarvyšnes žagariečiai vežė parduoti į Jelgavą ir Rygą. Veždavo arkliais. Kelionė būdavo ilga ir pavojinga. Ten pirkdavo pramoninių gaminių, audinių. Kartais net pasiekdavo Tukumą, pirkdavo žuvų.
                             
Bet per šventę buvo verdama vyšnių uogienė, ja vaišinama ir parduodama. Buvo vyšnių sirupo prekyboje. Buvo įvairiausių ženklelių, papuošalų, indų vyšnių tematika. Aš įsigijau marškinėlius su Žagarės vyšnių festivalio emblema ir dabar rašau , jais apsirengęs.

Festivalyje buvo drožiamas didžiulis šaukštas vyšnių uogienei. Virimui gal per didelis, bet papuošti savo erdvę tokiu šaukštu būtų labai gražu. Šalia buvo kryžius su Ukrainos vėliava, kad švenčiantys ir sotūs pagalvotų apie puolamus ir nepavalgiusius brolius ukrainiečius.

 Dar vienas siurprizas buvo čia pat- laiko mašina. Žmonės tokią mašiną vadina karstu, jis taip ir atrodo. Auksarankis autorius sakė, jog 5 svečiai iš bandė laiko mašiną. Žmona pastebėjo ir šeštą, atsigulusį ir atsikėlusį iš karsto.

Vyšnių šventė traukė žmones iš įvairiausių kraštų. Susitikome atsitiktinai pažįstamą viešnią, atkakusią iš sostinės. O sako, jog atsitiktinumų nebūna. Jei gera šventė, tai būna atsitiktinumų.

Nepaminėjau dar vieno būtino šventės atributo- kaliausės. Jos gi saugo vyšnias nuo špokų. Šventėje jos gerbiamos. Yra kaliausių fabrikėlis. Šventėje buvo kaliausių dirbtuvės, kur galima buvo pasidaryti savo kaliausytę. Buvo kaliausių VIP- apranga, teatras... Svečiai rengėsi kaliausių apranga ir … sukaliausėjo. Nes kaliausių zonoje atitinkama apranga. Ten buvo ir kaliausių pakyla, kur demonstruojamos jų mados.
                            
Beata Nicholson virė vyšnių uogienę. Renginys buvo populiarus tarp svečių.
Už plento hipodrome vyko Baltijos šalių žirgų konkūras.

Žirginis sportas Žagarėje turi gilias tradicijas. Sovietmečiu vykdavo dainų šventės su raitelių pasirodymais. Žagarėje žirgynas keitė šeimininkus, bet vis tiek išliko.

Grafo Naryškino neogotikinės arklidės labiau primena bažnyčią nei tvartą. Vietiniai vaikai čia visada jodinėjo. Iš jų užaugo garsių sportininkų.
Žagarės parke yra stadionas. Jame vyko futbolo varžybos šventės metu. Stadionas yra strategiškoje vietoje tarp scenos ir parko vartų prie girininkijos, kur galima privažiuoti automobiliu. Todėl čia pilna žmonių.
                             
Vyšnių festivalyje buvo vaišinama žuviene. Sriubos kaina- kiek paaukosi. Valgoma buvo ant stalo ir suolų esančių vandenyje. Karšta sriuba, basos kojos vandenyje, kas begali būti geriau. 

Parke ir už jo ribų buvo įsikūrę palapinių miesteliai. Oras karštas, tad palapinėje pats tas. Ryte kylanti saulė pažadina.

Buvo ir tebėra vienas didelis minusas. Tai neasfaltuotos gatvės ir nesutvarkyta miesto aikštė. Dėl gatvių visos mašinos apdulkėję. Jei atvažiuoji nuo Joniškio, privalai sukti į stovėjimo aikšteles pievoje arba per Žagariškius („Raudonąsias“ kaip vadina žagariečiai) dulkėtu žvyrkeliu pasiekti miestą. Ten vėl aplink parką visos gatvės neasfaltuotos. Dulkių stulpai tvyrojo visur.

 Jei atvažiuoji iš Latvijos, asfaltas prasideda 100 metrų prieš Žagarę ir Lietuvos sieną. Ten 6 km bjauraus dulkančio žvyrkelio iki Augstkalnės („Meža Muižos“ kaip ją vadina žagariečiai).

Vyšnių festivalis garsina Žagarę. Kartu ir Joniškį kaip rajono centrą. Šitiek pritraukia svečių iš visos Lietuvos ir Latvijos. Galėtų išasfaltuoti tas gatves, kurios arti šventės epicentro. Festivalyje visi koncertai nemokami, tad organizatorių kaltinti negalima.

Dar Žagarėje yra neseniai įkurtas vyšnių sodas. Pernai į jį buvo suvežamos kaliausės. Dabar kelios kaliausės saugo jaunų vyšnaičių ramybę. Sodo centre yra konstrukcija „voras“, nuo kurio užsilipus matosi visas sodas.

Iš ankstesnių vyšnių festivalių likę prisiminimai. Vieną kartą po saliutų, t. y. festivalio kulminacijos važiavau per visą Lietuvą. Išvykau 1 valandą nakties. Iki Joniškio mašinos važiavo abiem juostom viena kryptimi. Iki Šiaulių- ištisine kolona. Po to mašinų sumažėjo.

Pernai per vyšnių festivalį mieste nebuvo kur sustoti. Žmonės važiuoja aplink Miesto aikštę ir klausia, kur sustoti? Žagarės herbas yra 2 raktai.

Dainavo anksčiau festivalyje garsioji latvė Vaikulė. Kolonos mašinų tęsėsi į Latviją ir Lietuvą. Šiemet po „Prāta vētra“ (Brainstorm) koncerto, visos gatvės, vedančios į Latviją užsikimšo ir paskendo dulkėse, buvo paraližuotas eismas.
Žagarės centre prie tilto, vedančio į Senąją Žagarę, upėje „nutūpė“ 5 pelikanai. Jie mediniai ir šmaikštūs. Įtariu, jei bus paklausa, jie gali išskristi pas tuos , kas sumokės.

Parką garsina jo dydis. Antras pagal dydį Lietuvoje. Medžių rūšys ir angliškas stilius, išplanavimas. Sovietmečiu prastai prižiūrimas, rūšių sumažėjo. Yra daug skroblų bei bukų, taip pat egzotiškų spygliuočių. Gražūs grafo Naryškino rūmai. Išorė baigiama restauruoti. Gaila , kad statybininkų tvoros neleidžia iš arti pasidžiaugti. Lietuviškoje Žiemgaloje tai gražiausi rūmai, reprezentuoja Žagarę.
Žagarė garsėja savo ozu. Tai pailgas smėlio gūbrys.

Ozas tęsiasi nuo latvių kapų Žagarėje per Veidės kalnelį, Senosios Žagarės bažnyčios šventorių, Kalno gatve link Naujosios Akmenės.  Dalis jo- garsusis Žvelgaičio piliakalnis su garsia istorija ir padavimais. Archeologiniai tyrimai rodo, jog ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjo Ordino pilis.

1198 metais įkurta Žagarė senesnė už Rygą. Kitas piliakalnis Žagarėje yra Raktės. Ant jo stovėjusią žiemgalių pilį sudegino kryžiuočiai XIII amžiuje. Tuomet Žagarė buvo Žiemgalos, bet ne Lietuvos dalis.

Dabar Raktuvės kalnas, kur stovėjo Raktės pilis yra kapinės. Kapinių Žagarėje daug: Senosios Žagarės, Raktuvės senosios, naujosios, latvių, žydų, protestantų... Dar ne visas sąrašas. 1914 metais Žagarėje gyveno 14.000 žmonių, dabar 1700. Naujosios kapinės neseniai praplėstos.

Žagarės ozą naikino sovietmečiu, nukasė dalį jo. Dabar ten vandens telkiniai, kur smagu vasarą pasimaudyti. Šaunuoliai vietiniai entuziastai ten įrengė daug poilsiaviečių- paplūdimių infrastruktūros. Yra stalai, suolai, šiukšliadėžės, privažiavimai. Kitur Lietuvoje tiek daug nesu matęs.

 Kitoj pusėj ozo- Žagarės ežeras. Iš tikrųjų tai seniai užtvenkta upė. Užtvanka miške iš akmenų. Prie jos sovietmečiu reikėdavo plaukti per fizinio pamoką, kai kam teko skęsti. Tai bent pamoka. Ežere yra Meilės sala , į kurią veda gražus tiltas. Čia mėgstama fotografijų vieta kaip ir ant paties ozo. Tokių gražių vietų kitur rajone nėra.

Senojoje Žagarėje netoli turgaus stovi „puodų namas“. Jį žino, net niekada nebuvę Žagarėje. Turistai kartais tik jo ir ieško. Jame gyvena E.Vaičiulis, šaukštų, pelikanų ir „laiko mašinos“ autorius. Puodai ant sienų ir ant stogo. Kieme... Labai originalu. Nemoku aprašyti, reikia patiems pamatyti.

Žagarė turi savo užtarėją. Tai Barbora. XVII amžiuje mirusi jauna mergaitė Barbora, daug kentėjo. Mirusios kūnas 300 metų buvo nesuiręs. Ji buvo garbinama Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje.

 Buvo užregistruota keliasdešimt stebuklų, susijusių su Barbora. Sovietmečiu ateistai sumanė ieškoti šventumo. Ją tyrė Vilniuje J.Markulis. Tas pats , kuris pokariu išdavė Lietuvos laisvės kovotojus. Barbora dingo. Užvesta beatifikacijos byla.

Naujosios Žagarės bažnyčia vienabokštė, ką tik suremontuota. Perdažytas raudonas stogas iš tolo šviečia. Sienos atnaujintos, tačiau jau matosi įtrūkimai. Bažnyčios stilius man labiau primena Latvijos bažnyčias.
                                       

Per miestą teka upė Švėtė. Tiksliau ji skiria Senąją ir Naująją Žagares. Švėtė prasideda Šiaulių rajone, teka per Žagarę. Įteka netoli Jelgavos į Lielupę.

Štai koks tas Žagarės vyšnių festivalis dešimtą kartą. 2015 metais Žagarė - Lietuvos kultūros sostinė. Žagarės dvaro rūmai suremontuoti išorėje ir viduje, atstatytas fontanas ir skulptūros. Jų sovietmečiu nebuvo. Rūmuose kuriasi Žagarės regioninio parko direkcija, muziejus. Tokia Žagarės istorija, tokia gamta. Reikia atvažiuoti ir pačiam įsitikinti. O švenčių per metus čia daug: Kleckų šventė, Miesto šventė, žiemą buvo ruonių šventė ežere. Kleckai yra pats skaniausias maistas.