Lenkijos pakraščiu

 

                                       

    Lenkija yra viena mūsų kaimynių. Todėl lengvai pasiekiama. Mano vizitų skaičius Lenkijoje tur būt pasiekė triženklį skaičių. Įprasta Lenkijoje praleisti laisvą dieną, važiuoti apsipirkti, žiemą paslidinėti, vasarą prie ežerų ir Baltijos jūros, plaukti baidarėmis ir kanojomis.
                                       

Šiaurinė Lenkijos siena yra beveik tiesi linija, už jos Karaliaučiaus kraštas. Tos linijos kirsti negalima, nors būtų įdomu. Rytų Prūsija, vėliau Vokietija dirbtinai perskirta po APK (Antrojo Pasaulinio Karo).
                                       
Ši mano kelionė prasideda Via Baltica pasiekus Cypliškę 6 km Lenkijos gilumoje. Suku į dešinę ir važiuoju iki Geldapės. Pakeliui viadukai. Stančikai, Linovo, Kiepojcie, Botkuny. Tai kaimai , kuriuose yra vokiečių pastatyti viadukai. Jie tiesė geležinkelio liniją į rytinę rytprūsių dalį. Vietovė išraižyta gilių upių slėnių. Blędzianka, Bludzia, Jarka. Virš šių upių pastatyti viadukai. Karaliaučiaus srityje po rusų okupacijos atsidūrė viadukas iš tos pačios geležinkelio linijos Tokarevkos kaime, virš tos pačios upės, rusų vadinamos Krasnaja.
                                         

Gyvenvietė ankstyvaisiais viduramžiais buvo sūduvių žemėse. Vėliau tai buvo Mažosios Lietuvos miestas nuo 1570 metų turintis miesto teises. Įkūrė 1565 metais princas Albrechtas, kad sustiprintų regioną prie Lietuvos sienos.
                                       

Gyveno daug lietuvininkų, pamaldos vyko lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis. Daug žalos padarė maras XVIII amžiaus pradžioje, liko daug tuščios erdvės, atsikraustė zalcburgiečiai. Miestas labiausiai nukentėjo per APK, sugriauta 90 procentų pastatų.
                                       

Dabar Geldapė yra vienintelis regiono kurortas. 646 metrų gylio gręžinys tiekia gydomąjį vandenį iš žemės gelmių.  Druskų aušintuvai yra 220 metrų ilgio ir 8 metrų aukščio sienos. Labai įdomus statinys.
                                       

    Gręžinio vanduo išpumpuojamas ir bėga per augalus. Saulės, vėjo pagalba gausios druskos iš vandens patenka į orą, sudaro aerozolį. Vaikštai tarp sienų ir kvėpuoji mineralais.  Dalis yra nemokamo.
                                       

   Už didesnę dalį reikia mokėti. Yra gydyklos, kur teikiamos gydomosios procedūros. Šalia pastate druskų kambarys, mineralinio vandens gėrimas. Čia viskas už pinigus.
                                       

   Prie pat gražus ilgas Geldapės ežeras. Pakrantė sutvarkyta, miesto paplūdimys įrengtas. Prie druskų aušintuvo virš ežero terasa su pavėsinėmis, ežere matosi daug žuvų. Slidininkai mėgsta Piękna Gora Geldapėje. Čia yra 2 kalnų slidžių nusileidimo trasos.
                                       

   Mėgstu šį kalną. Nuo viršaus graži miesto ir apylinkių panorama. Matosi Lenkijos šiaurinis pakraštys iki sienos ir už jos. Patinka man šis kalnas net ir ne sezono metu. Esu lipęs ne kartą į viršų pasidairyti. Ant šlaito krašto stovi restoranas, lyg skraidanti lėkštė būtų nusileidusi.
                                       

Geldapė yra didžiulės Romintos girios pakraštyje. Kaizeris Vilhelmas II mėgo medžioti, todėl buvo miestas elektrifikuotas, atsirado geležinkelių mazgas.  Jo medžioklės vietos vadinamos Vilhelmo akimis, pažymėtos iškaltais akmenimis.
                                       

    Jų yra keletas Romintos girioje. Iki jų negalima privažiuoti automobiliu, reikia paeiti arba važiuoti dviračiu. Juk ir dabar turistai mėgsta Geldapės apylinkes dėl geležinkelio viadukų, kurie romantiškai atrodo.
                                       

Romintos girios simbolis yra elnias. Todėl Geldapės herbe yra elnias.
Geldapė anksčiau buvo tikrai svarbi. Nes garsusis Imanuelis Kantas gyveno Karaliaučiuje, tiksliai ėjo į darbą, jog pagal jį tikslindavo laikrodžius.
                                       

 Jis niekur iš Karaliaučiaus neišvykdavo. Išskyrus kelionę į Geldapę. Paminklas jam paprastas, tikslus, atlaikęs karus. Geldapės miesto aikštėje įrengtas gražus meniškas, informatyvus saulės laikrodis.
                                                       

Už miesto dviem keliais galima nuvykti į Rapą. Kaimas yra už niūraus žemo miško. Kaime nėra nieko įdomaus. Miško pakraštyje stovi Rapos piramidė. Ją pastatė Farenheidai 1811 metais. Joje yra šeimos mauzoliejus. Langai yra aukštokai, juose grotos.
                                       

Bet jos būna kažkieno atlenktos. Vietinis girtas gyventojas už kelis zlotus paslankiai įlindo į piramidę su mano fotoaparatu.
                                     

   Rapa prie pat Lenkijos sienos, yra lenkų pasieniečiai prie piramidės tikrinę dokumentus. Sukame vairą į pietus. Vaizdai aplink vis gražėja- aplink kalvota, nedideli miškeliai, daugėja ežerų.
                                       

Pasiekiau Pozezdrzę, sunkiai ištariamu pavadinimu nedidelis Lenkijos miestas. 1543 metais įkurtas miestas. Vokiškai buvo vadinamas „Passessern“. APK metu šalia Pozezdrze buvo Himlerio būstinė. Per APK ji buvo apsupta minų lauko ir spygliuotos tvoros. Miesto pakraštyje 2 skirtingi takai mišku veda į šią būstinę.
                                       

Bažnyčia pastatyta 1891 metais. Dabar ji yra Stanislovo Kostkos vardo. Pozezdrze yra gminos, smulkiojo administracinio Lenkijos vieneto centras.
                                       

Dar truputį piečiau per miškelius vingiuotais keliais pasiekiau Kruklankus. Įkurtas miestas 1545 metais. Pradžioje čia gyveno lenkai ir 6 lietuvių šeimos. Nors čia buvo rytprūsiai, dauguma gyventojų buvo lenkai. Miestas labai plėtėsi, buvo 2 geležinkelio linijos.
                                       

  Geležinkelis Kruklankuose buvo susprogdintas per abu pasaulinius karus. Po APK geležinkelio tiltas per Sapiną nebuvo atstatytas. Jis yra miesto vizitinė kortelė. Tilto galingi griuvėsiai ant upės kranto pritraukia daug turistų. Buvau užsikoręs ant griuvėsių. Kruklanki gražiai atrodo prie Sapinos upės ir Goldopivo ežero.
                                       

Geležinkelio tiltą po APK susprogdino vietiniai gyventojai, kurie bijojo rusų plėšikavimų. Rusai vis tiek atėjo ir užėmė. Vokietijoje tarpukariu buvęs miestas atiteko Lenkijai.
                                       

Vėl į pietus. Tai miestas Vydminy prie ilgo Vydminių ežero. Vasaros kurortas. Įkurtas 1480 metais. Graži katalikų Kristaus Išganytojo bažnyčia. Pastatyta XVI amžiaus viduryje, vėliau sudegusi ir atstatyta. Vydminių ežeras žemiau, bet prie pat miesto.
                                       

    Jis fotogeniškas, yra įvairių salų, pusiasalių, mėgstamas turistų. Grakštus tiltas veda į didelę salą. Vokiečiai miestą vadino "Widminnen". Geldapė ir Vydminy išlaikė vokiško miesto pavadinimo šaknį, sąskambį. Kitiems miestams mažiau pasisekė, jų pavadinimus pakeitė neatpažįstamai. Ypač miestų, patekusių į Karaliaučiaus sritį.
                                       

Baigiu mažą ekskursiją. Važiuoju į šiaurę, link pasienio. Priartėja didžiausi Lenkijos ežerai. Vasarą čia turistų rojus. Daugybė jachtų. Joms valdyti mažiau apribojimų negu Lietuvoje. Čia pakrantėje yra degalinės skirtos vandens transportui. Kitas įdomus turistinis miestas yra Vengorževas.
                                             

Lietuviškai „Ungura“, vokiškai- „Angerburg“. Tai dabartinės Lenkijos miestas prie antro pagal dydį Mamrų ežero. Per miestą teka upė Angrapa. Pietiniame Vengorževo pakraštyje yra keistas koplytstulpis medžių paūksmėje. Tekstą lietuviškai parašytą galite patys perskaityti.
                                       

Miestas žinomas nuo 1335 metų. LDK Kęstutis šio miesto pilį sugriovė 1365 metais. 1525 metais jis tapo Prūsijos regiono centru. Pagal gyventojų sudėtį čia buvo vokiečiai, daug mozūrų ir lietuvininkų.
                                       

     Miestas buvo Mažosios Lietuvos dalis. Jame buvo Prūsijos armija. Miestą buvo užėmę rusai XVIII amžiaus pradžioje. Per paskutinius 300 metų miesto gyventojų skaičius didėjo nuo 1800 iki 12000.
                                       

   Miestas labiausiai nukentėjo baigiantis antram pasauliniam karui 1945 metais. Po to miestas atiteko Lenkijai. Vokiečiai buvo priversti pasitraukti į Vokietiją. Vengorževe apsigyveno lenkų kilmės žmonės iš rytinių ir pietinių Lenkijos pakraščių.
                                       

1398 metų kryžiuočių pilis yra seniausias ir žymiausias pastatas Vengorževe. Ji yra prie pat upės ir patogaus susisiekimo vandeniu su Mamrų ežeru. Pilis buvo sudeginta 1945 metais. Po to atstatyta. Tačiau darbai nebaigti, todėl turistams ji neprieinama.
                                       

    Srokovo. Nedidelis miestas šiaurinėje Lenkijoje. Turi 1400 gyventojų. Mena kryžiuočių laikus. Jis neturėjo miesto sienos, bet buvo pylimu ginamas, buvo 3 vartai. Vokiečių laikais buvo vadinamas Dryfort.
                                       

 1950 metais numirė geografas, kuris pagrindinis Lenkijos vakarinių žemių pavadinimų keitėjas ir didelis veikėjas Srokovskis. Dryfort tapo Srokovu. Miesto rotušė stovi centrinėje aikštėje. O Švento kryžiaus gotikinė vienanavė bažnyčia tuoj už aikštės. Ji statyta 1409 metais.
                                       

Barcianai. Kaimas Lenkijoje su kryžiuočių pilimi. Dar yra bažnyčia. Pati gyvenvietė laikoma kaimu, nes gyvena tūkstantis gyventojų. Barcianai žinomi nuo 1289 metų kaip pilis. Vėliau atsirado gynybinėmis sienomis apsupta gyvenvietė. Buvo 3 vartai sienoje. Miestu taip ir netapo. Nors dar anksčiau čia buvo prūsų genties bartų centras. Livna upė ir aplink pelkėta vietovė bartams tiko gynybai.
                                       

XVII amžiuje Barcianai gavo miesto teises. Bet nebeteko gynybinės reikšmės. Miestą valdė didikai, tai buvo ekonominis centras.
                                       

Po paskutinio karo čia buvo PGR. Visai kaimas.
XIV amžiaus vienanavė gotikinė bažnyčia. Garsių meistrų altoriaus puošyba ir vargonai. Bažnyčia viduje graži.
                                       

     O pilis tuo tarpu yra restauruojama. Į ją patekti neįmanoma. Ji apaugusi dilgėlėmis ir kitomis piktžolėmis. Nuo pilies sukame dešinėn į šiaurę.
                                     

     Moltajny kaimas šalia Lenkijos sienos yra senas. Graži gotikinė bažnyčia su vadinamais „aklais“ langais. Kaimas žinomas nuo kryžiuočių laikų. Bažnyčia prie ežero. Kitame krante buvo dvarininkų rūmai, kurie 1983 metais sudegė.
                                       

Prieš paskutinį karą kaimas turėjo geležinkelį, tačiau dabar nebeturi. Kaimas yra visai arti Girdavos, seno vokiško gražaus vokiško miesto. Pastarasis likimo atskirtas valstybės sienos, apgriautas per karą ir filmavimą. Jis vadinamas Železnodorožnyj, administruojamas Karaliaučiaus krašto.
                                       

      Drogosze. Barokiniai rūmai pastatyti čia 1714 metais. Rūmai buvo vieni iš 3 didžiausių Rytprūsiuose. Šalia Aušros vartų parapijos bažnyčia, statyta XIX amžiuje.
                                       

Rūmai labai prabangūs su memorialine koplyčia, žiemos sodu, dideliu parku, koplyčia, teatru, tvenkiniais. Viduje rūmai buvo turtingi baldais ir indais. Buvo daug garsių dailininkų tapybos darbų.
                                       

Po paskutinio karo labai nukentėjo. Dabar yra privati nuosavybė. Man pavyko apeiti teritoriją, bet yra saugoma ir ribojamas lankymas. Rūmuose 7 laiptinės, 365 langai, 52 kambariai, 12 kaminų. Jonėninis portikas iš fasadinės pusės.
                                       

     Sępopol. Miestas Lenkijos šiaurėje prie Alnos ir Guberio upių santakos. Sępopol žinomas nuo viduramžių, miesto teises turi nuo 1351 metų. Kovojo prieš kryžiuočius, bet pagal Torunės taiką vis tiek jiems atiteko.
                                       

Vėliau buvo Prūsijos miestas. Labai nukentėjo per APK, sunaikinta apie 75 procentus miesto. Tai matosi ir dabar, nepaisant pokario statybų. Miestas labai nukentėjo nuo rusų armijos Napoleono karų metu. Po paskutinio karo laikinai buvo laikomas kaimu.
                                       

Schiffenburg vadinamas miestas. Pavadinimas išvertus reiškia „Jūrų tvirtovė“. Miestas nėra prie jūros, tačiau upių supamas iš 3 pusių, iš ketvirtos pusės buvo kanalas.
                                       

    Šv. Mykolo gotikinė bažnyčia yra miesto simbolis ir gotikos šedevras. Viduje gotikinės nerviūros tobulos. Dar yra Kosciuškos gatvė su išlikusiais namais, bet čia pokario tipinė parduotuvė gadina vaizdą.
                                       

 Aukšta bažnyčia su dar aukštesniu bokštu matosi iš toli. Ji ir upių vingiai yra miesto vizitinė kortelė. Bažnyčia ir iš lauko, ir iš vidaus labai daili ir fotogeniška. Miesto sienų išlikę likučiai. Radau miesto herbą ant sienos fragmento.
                                       

    Sątoczno. Senas kaimas prie Guberio upės. Bažnyčia yra nuo 1326 metų, pastatyta pilis, gavo miesto teises. Organizuojama komtūrija. Tačiau užpuolė lietuviai. Miestas mažėjo, neteko reikšmės.
                                       

Maras jį pribaigė. Po APK priklausė PGR (kolūkio atitikmuo). Didžiulė gotikinė bažnyčia atkreipia dėmesį ir yra turistų sustojimo priežastis. Kaime yra senų fachverkinių namų.
                                     

      Bartuva. Barta senovės vokiečių kalboje reiškia kirvį.
Lenkiškai vadinama „Bartoszice“, vokiškai „Bartenstein“. 1240 metais pastatyta kryžiuočių pilis prūsų žemėse buvo miesto pradžia. Pilis prastovėjo tik iki 1454 metų. Miestas prie Alnos upės.
                                       

1390 – 1391 metais pilyje gyveno mūsų kunigaikštis Vytautas Didysis, kai buvo pasitraukęs pas kryžiuočius. Anksčiau čia buvo prūsų bartų pilis. Netoli Balgoje buvo komtūro pilis. Iš jos buvo administruojama Bartenstein pilis. Dabar Balga Karaliaučiaus srityje ant Aistmarių kranto apgriauta. Bartenstein pilį nugriovė ne karas, o patys gyventojai ir vėliau nebuvo atstatyta.
                                     

Miestas nukentėjo per Švedų ir Napoleono karus. Ypač per APK, sugriauta 2/3 miesto. Mieste yra tuščių, neužstatytų vietų šalia centro. Svarbiausias turistinis objektas yra Lidzbarko vartai.
                                       

     Gyvena mieste 24 tūkstančiai gyventojų. Bartuva yra netoli Karaliaučiaus ir prie magistralinio kelio. Dabar yra bevizis pasienio režimas su Rusijos teritorija. Todėl Bartuvos parduotuvėse dominuoja rusai, jie sudaro eiles.
                                       

 Miestas atrodo truputį chaotiškas: vietomis seno viduramžių miesto likučiai, seni apleisti namai ir siauros gatvelės ir pravažiavimai, akmenimis grįsti. Dalis plotų tušti ar beveik tušti, upės pakrantės. Vietomis pokariniai beveidžiai pastatai, kurie su viduramžiais disonuoja, kontrastuoja.
                                       

Bartuvos senamiestis susikūrė XV- XVI amžiuje- miesto aikštė. Supo miestą siena su 3 vartais , buvo gerai fortifikuotas. Miestas buvo įsikūręs prie Varšuvos- Karaliaučiaus kelio. Nuo Bartuvos į šiaurę apie 10 kilometrų buvo Herkaus Manto gimtinė ir prūsų pilis. Aš ten neužsuku, nes netikiu ką nors rasti. Važiuoju piečiau į vieną nedidelį, bet labai jaukų miestą. Tai Jezioranai. Jame buvau ne kartą. Važiuojant pro šalį jį smagu aplankyti.
                                               

   Anksčiau miestas vadinosi Seeburg. Tai dabartinis pavadinimas yra tiesiog vertinys. Mieste truputį virš 3000 gyventojų. Miesto teises turi nuo 1338 metų. Aplink miestą daug ežerų, tai atsispindi miesto pavadinime.
                                       

     Jezioranai. Miestas mažas, bet vis tiek miestas. Yra visi miesto atributai: siauros gatvės su daug sankryžų, rotušė, bažnyčia, aikštė. Tiesa rotušė pastatyta ant pilies pamatų.
                                       

   Kelis kartus buvau Jezioranuose, mieste vis pasiklystu. Bet gabaritai nedideli, todėl susiorientuoju. Lengva apeiti pėsčiomis pagrindinius Jezioranų objektus.
                                       

                             
    Dobre Miasto. Prūsų žemėse įkurtas miestas 1329 metais gavo miesto teises. Per miestą teka upė Lyna. Tais viduramžiais ir įrašyta „Bona Civitas“. Tai yra „geras miestas“. Guttstadt. Taip vadino vokiečiai. Mieste apie 10 tūkstančių gyventojų.
                                       

Bažnyčia Dobre Miasto yra didelė ir aukšta gotikinė, turi mažosios bazilikos statusą. Ją nufotografuoti yra iššūkis. Geriausia už jos eiti paupiu ir fotografuoti nuo Lynos tilto.
                                       

      Miesto sienų yra likučiai ir vienas Gandro bokštas prie Lynos. Aukščiau ant kalno išlikęs vandentiekio bokštas.
                                       

      Ornetos miestas turi apie 9000 gyventojų. Lietuvoje beveik nežinomas. Atvykus į jį , atrodo, jog laikas seniai sustojęs. Šis miestas turi keletą originalių simbolių.
                                       

     Ornetos herbas yra ugnį spjaudantis drakonas. Baltai žaliame fone raudonais nagais juodas drakonas spjauna raudoną ugnį. Wurmedyten buvo prūsų gyvenvietė. Vokiškai buvo Wormditt. Wurm, išvertus reiškia „drakonas“. Tas pavadinimas transformavosi į Orneta.
                                         

    Jono Krikštytojo bažnyčia. Tai gotikos šedevras. XIV amžiaus pastatas, vėliau nukentėjęs per karus ir gaisrus. Išorė tokia, kad kartą pamatęs šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią, jos nesumaišysi su jokia kita.
                                       

   Viduje yra išlikusių XIV- XV amžiaus meno kūrinių. Didžiausia problema yra nufotografuoti visą bažnyčią iš išorės dėl tankaus aplinkinio užstatymo. Aplinkiniai namai pastatyti sovietmečiu prie pat bažnyčios.
                                       

    Pagal padavimą drakonas gyveno po žeme, rijo moteris, vaikus. Jis buvo ten, kur dabar Ornetos rotušė. Išgelbėjo šv. Jonas Krikštytojas.
                                       

Rotušė, irgi XIV, amžiaus stovi turgaus aikštėje. Gotika. Aplipdyta visokiais priestatais. Keistokai atrodo. Rotušėje yra turizmo informacijos centras. Dar čia yra muziejus. Man visai patiko rūsyje vaikščioti tarp eksponatų.
                                         

    Ornetos centre daug siaurų viduramžių gatvelių, jų tikra raizgalynė. Yra arkadų, po kuriomis galima pasislėpti nuo saulės ir lietaus. Man tai primena Milaną, tik kitu masteliu.
                                       

     Iš Ornetos, kuri buvo Varmijoje, kertu sieną į Mozūriją. Tai istoriškai. Dabar 14 kilometrų. Į Milakovą.
                                       

Miestas su 2700 gyventojų. Gyvenvietę įkūrė kryžiuočiai 1315 metais. Miesto teisės yra nuo 1490 metų. Buvo užimtas Lenkijos, vėliau priklausė Prūsijai. Kentėjo per Švedijos karą, sudegintas per Napoleono žygį.
                                       

Pats imperatorius Milakove gyveno kelias dienas 1807 metais. Per APK miestas vėl labai nukentėjo. 1380 metais pastatyta gotikinė šv. Elžbietos bažnyčia Milakove, kuri ir dabar puošia miestą. Pilies likę nedideli griuvėsiai. Miestas atrodo ramus ir provincialus. Buvau Milakove ir galvojau, kad laikas stovi. Jis yra gminos centras. Kita Šv. Kryžiaus bažnyčia yra neogotikinė ir žymiai jaunesnė, statyta XIX amžiaus viduryje. Vokiečiai miestą vadino „Liebstadt“.
                                       

    Morongas yra seniai prūsų apgyventa vietovė. Okupavus kryžiuočiams, vėliau tapus lenkų miestu fonetiškai panašus išliko pavadinimas. Morongas. Nuo 1327 metų turėjo miesto teisę.
                                       

1410 metais Morongą užėmė Jogailos kariuomenė. Vėliau 1414 metais miestas buvo sudegintas.
Miestas turėjo pilį, gynybinę sieną, rotušę. Morongas labai nukentėjo per antrą pasaulinį karą.
                                       

Moronge gyveno vokiečių rašytojas ir filosofas Gotfridas Herderis. Mieste gyvena virš 15000 gyventojų. Miestas jaukus ir tvarkingas. Tiesiog norisi jame pabūti ir pasivaikščioti.
                                       

      Morongo centre graži gotikinė rotušė. Prie jos yra patranka iš Prancūzijos- Prūsijos karo. Netoli matosi Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. XIV amžiaus gotikinė bažnyčia. Už jos pilis. Tiksliau, kas iš jos liko.
                                       

     Tai atskiros pastato dalys su tuščiais tarpais. Kitoje miesto pusėje stovi Dohn renesansiniai rūmai, dabar juose muziejus. Morongo centre džiugina akį spalvoti gyvenami daugiabučiai namai. Čia darniai sugyvena senovės paminklai ir nauji gyvenami pastatai.
                                     

    Kelionė artėja į finišą. Pienięžno. Prūsiškai „Melcekuke“ (Velnio miškas). Vokiškai „Mehlsack“ (Maišas miltų). 13 metais gavo miesto teisę. Pilis yra XIV amžiaus. Dabar likę griuvėsiai. 2 kartus lankiau šį miestą ir stebėjausi dilgėlių vešlumu pilies griuvėsiuose. Panašu, kad turistų nelaukia. Sena šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
                                       

    Šiame mieste bažnyčia ir pilis yra šalia. Už jų upės slėnis. Viduramžiais čia buvo Varmijos valstybė. Fromborke, Olštyne ir Pienięžno pilys priklausė administratoriams. Pilis buvo 3 aukštų, be bokšto, bet ant stataus upės kranto.
                                       

     Upė atliko gynybinę funkciją, dabar piktžolės. Apačioje buvo koplyčia ir valgykla, trečias aukštas skirtas gynybai. Pilis degė, buvo atstatyta ir išplėsta, išpuošta XVII amžiuje. 1798 metais čia buvo Prūsijos iždas.
                                       

   XX amžiuje buvo atstatoma, planuojama. Bet pilis apleista ir griūvanti 2- aukštė dalis, kita aukštesnė dalis po stogu, bet remontas nevyksta. Priklauso privačiam žmogui, patekti į šią dalį nėra galimybių. Šioje pilyje gyveno Mikalojus Kopernikas, vėliau mūsų valdovo Stepono Batoro sūnėnas.
                                                   

Vykstu iš Varmijos į Mozūriją vėl. Jokių sienų dabar nėra. Kartais būna katalikiškų mažų koplytėlių ten, kur buvo vyskupų valdoma Varmija. Keliai čia vingiuoti, asfaltas nelygus, pakelėje daug medžių, yra senų gyvenamų namų.
                                       

     Atrodo, jog laiko mašina perkėlė atgal.  Pasiekiu Gorovo Ilaveckie. Šis miestas netoli Lenkijos sienos. Už sienos buvo Prūsų Yluva, pervadinta Bagrationovsku. Jis buvo svarbus administracinis centras. Ten buvo intensyvūs mūšiai Napoleono karo metu.
                                       

   Keistai skambantis miesto pavadinimas atsirado pokariu. Anksčiau buvo Landsberg. Miestas atsirado 1335 metais natangų žemėse. Miesto apylinkėse žuvo didysis prūsų vadas Herkus Mantas.
                                       

      Jis žuvo apylinkės miškuose 1273 metais, kai miestas dar buvo be miesto teisių. Kryžiuočiai viduramžiais per karą sudegino miestą. Čia dabar gyvena 4000 gyventojų. Išlieka siauros viduramžių gatvelės, rotušės aikštė su gotikine rotuše viduryje. Miestas išsidėstęs ant 7 kalvų.
                                     

Kentėjo miestas nuo gaisrų, karų, maro. Vėliau buvo pakilimas: dujofikacija, elektrifikacija, geležinkelis, įvestas vandentiekis ir telefonai. Deja per APK labai nukentėjo nuo karo veiksmų, vėliau atskyrė šalia einanti siena, geležinkelis nebeveikia. Mieste netgi yra Dujų muziejus.
                                       

      Štai kelionė baigėsi. Važiuota paribiu. 2 valstybių. Maršrutas ilgas ir vingiuotas. Lietuvių nesutikau. Tikiuosi, kad mano pastebėjimai padės tautiečiams atrasti beveik nežinomą kraštą. Juk čia taip netoli. Be to gyveno čionai lietuvininkai ir prūsai.