Varmijos- Mozūrijos dvarai ir pilys

                                       

Šitas gražus kraštas arti Lietuvos. Istoriškai buvo atskira Varmijos valstybė. Dabar yra viena Lenkijos Varmijos- Mozūrijos vaivadija. Čia keliauta ne vieną kartą. Maršrutai skirtingi. Paskutinė kelionė buvo labiau kompleksinė. Ir tikslinė. Tikslas buvo dvarai. Pilys irgi. O kiti objektai laisvalaikiu. Tolimiausiame taške radome turisto sustojimo vietą.                

Važiuojant į užsienį, ataskaitos taškas būna šalies siena. Šioje kelionėje simboliška pradėti keliauti nuo istorinės sienos. Apie 8 kilometrai nuo Grajevo į vakarus, kitoje Elko upės pusėje 1545 metais pastatytas Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ženklas.          

   Dabar tas sienos ženklas tebestovi, suremontuotas. Parodo kur beveik 5 šimtmečius atgal buvo Lietuvos ribos ir kaip tvarkingai pažymėta. Ant juodo marmuro lentos buvo toks lotyniškas užrašas:
                                       

„Kai Žygimantas Augustas valdžią vykdė tėvo valstybėje, o magistras Albertas I valdė, pirmasis – du Jogailos senuosius sostus, o pastarasis – Prūsų krašte, 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas šis stulpas, kuris turėjo žymėti abiejų šalių sienos liniją ir atskirti abiejų valdovų teritorijas“.

Prieš šimtmetį vokiečiai plokštę demontavo. Dabar yra pilko klintainio kopija. Nuo šio buvusio pasienio taško tik 20 kilometrų iki gražaus vokiško miesto Luko (lenk.:Elk, vok.: Lyck, iki 1939 m. vad. Lykas).
                                       

     Miesto vardas "Lukas" kilęs nuo prūsų "luka" ( vandens lelija ) . Lukas iki 1945 metų nepriklausė Lenkijai. Pro jį jau projektuojama autostrada iš Lietuvos į Varšuvą. Lukas yra trečias pagal dydį Varmijos - Mozūrijos vaivadijos miestas.
                                         

      Mieste yra gotiška katedra. Prie jos pristatyta moderni koplyčia , kuri skirta vyskupų laidojimui. Yra Šv. Jono Pauliaus II paminklas, kur jis 1999 metais lankėsi, perėjus iš miesto centro per tiltą į Jono- Pauliaus II parką. Priešais katedrą yra kunigų seminarija.
                                     

      Miestas išsidėstęs prie Elko ežero. Pastarajame yra sala, kurioje buvo pastatyta pilis. Jos statybos pradžia datuojama 1398 metais. 1425 metais didysis magistras suteikė miestui Kulmo teisę.
                                       

       Pilyje rezidavo kryžiuočių prokuratorius, vėliau kryžiuočių seniūnas ir teismo viršininkas. 1910 metais pastatytas tiltas, sala sujungta su krantais. Pilį nusipirkęs privatus asmuo.
                                     

    Didžiausia ir seniausia bažnyčia Luke yra Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčia, pastatyta 1847- 1850 metais. Jos bokšto dominantė matoma miesto centre.
                                       

    Gražus ir gerai išlikęs yra rajono teismo pastatas. Teismo rūmai. Frontone yra pastatymo data, teisingumo simboliai- svarstyklės ir ginklas, kuriuo atliekamas teisingumas.
                                       

    Rotušė.Pastatyta 1912 metais. Tai miesto ir apskrities administracijos gražus pastatas. Luko heraldika kito. Jis turėjo skirtingus herbus. Paskutinis pokytis buvo popiežiaus apsilankymas Luke. Tai matosi ant pastato sienos.
                                       

     Vandens bokštas vienas iš gražiausių Mozūrijoje. Pastatytas 1895 metais, veikė pagal paskirtį iki 1970 metų. Dabar jame yra vandens lašo muziejus. Gražūs išlikę centrinio pašto ir muzikinės mokyklos pastatai.       Viduryje miesto yra įdomus Solidarumo parkas. Jame yra skulptūrų, paminklų, žiemą būna papuošta kalėdinė eglutė.  Graži, erotiška ir linksma undinės skulptūra su varle miesto centre. Prie jos irgi puošiama kalėdinė eglutė.
                                       

     Nuo Luko iki Stare Juchy apie 20 kilometrų. Miestelis yra seniūnijos centras prie geležinkelio linijos Lukas- Gižickas. Įsikūręs tarp ežerų. Stare Juchy gyvena apie 1800 žmonių.
                                       

      Jis žinomas nuo 1461 metų. Visoje seniūnijoje yra vieno stiliaus autobusų sustojimai. Miestelyje išlikę senoviški rankiniai vandens siurbliai.
                                       

    Pavyko rasti pagonių jotvingių aukojimo akmenį ( altorių ). Ant jo buvo aukojama pagonių dievams. Akmuo nedideliame miškelyje šalia Stare Juchy.  Akmens perimetras- 11,5 metro, aukštis- 0,8 metro. Miestelio pavadinimas kilęs iš žodžio "juka" reiškia "kraujas", o "stare"- "senas".
   Nuo Stare Juchy iki Dwor Kaliszki per Orzysz ir Pisz yra 61 kilometras.

Dwor Kaliszki yra dvaras rytinėje Mozūrijos dalyje netoli Biala Piskos miesto. Čia trijų žvaigždučių viešbutis yra nuo 1830 metų. Jame yra 30 skirtingai dekoruotų kambarių.

Pirmame aukšte restorane yra išlikusių senų ir restauruotų baldų. Dwor Kaliszki buvo ir juodas laikotarpis. Rūmai buvo PGR centras (kolūkio atitikmuo). Mačiau nuotraukas,- baisiai nuskurdinti rūmai, tipiškas sovietinis požiūris į kultūrą.

Kallishchken kaimas žinomas nuo 1447 metų. Tada vokiečiai kolonizavo šias miškingas apylinkes. Pradžioje atsikėlė amatininkai. Nuo 1830 metų dvaras valdė virš 1000 ha žemės.                    

   Praeito amžiaus II – e dešimtmetyje dvare buvo spirito varykla. Dvaro parke išlikęs 300 metų amžiaus ąžuolas, po juo galima pasėdėti. Yra vandens telkinys su tilteliu. Rūsyje yra SPA.      

   Kambariai antrame aukšte. Sienų spalvos skirtingos. Jos suderintos su baldais. Prabangiausio numerio durys išeina į terasą virš pagrindinio įėjimo. Nuo jos krenta į akis už tvoros buvę ūkiniai kolūkiniai pastatai.          

Restorane pasigardžiavus kava su pyragaičiais, galima važiuoti toliau. Nes nuo Lietuvos netoli, nakvynės nereikia, o oras gražus.                

Gižyckas yra miestas tarp Negocino ir Kisajno ežerų. Tarp jų iškastas kanalas jachtoms plaukti. Per jį permestas pasukamas tiltas. Vienas iš 2 tokių veikiančių tiltų Europoje. Perėjome tilta, ėmėme fotografuoti pilį tuoj už tilto.              

Žiūrim, kad nori uždaryti tiltą. Spėjome grįžti atgal. Vienas iš mūsų kompanijos liko atskirtas kanalo. Teko apeiti toliau esančiu pėsčiųjų tiltu. Tiltas pasukamas rankiniu būdu. Įdomu stebėti tilto transformaciją.                

Gižycko pilis irgi turėjo transformaciją. Buvo apleista, apšiurusi ir parduodama. Dabar ji restauruota, įrengtas geras viešbutis.    

Pro pilį veda gatvė per parką palei Negocino ežero krantą. Ežeras septintas pagal dydį Lenkijoje. Ant aukštoko ežero kranto 1909 metais pastatytas kryžius šv. Brunonui.

                                                                     

   2009 metais minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį. Manoma, kad Gižycko apylinkėse žuvo šis šventasis. Aš, važiuodamas per Gižycką, paprastai užsuku prie šv. Brunono kryžiaus. Jį galima laikyti Lietuvos simboliu Lenkijoje.    

Gižyckas buvo išrinktas vasaros sostine, aplenkė populiarią Gdynę. Jis yra populiariausias jachtų uostas. Daugiausia čia jachtų stovėjimo vietų ir nuomos punktų. Kitas ežeras Kisajno jungiasi su Dargino ir Mamrų ežerais. Pastarasis yra antras pagal dydį Lenkijoje.  

Kita įžymybė yra Boyen fortas. 2 eilių pylimas su grioviu tarp jų. 6- kampio plano tvirtovė pastatyta XIX amžiaus viduryje. Kiekvienas bastionas turi savo pavadinimą. Boyen, šv. Brunono kryžius, pilis yra žalioje teritorijoje apsuptoje 2 ežerų ir 2 kanalų. Tai yra faktiškai saloje.            

Lötzen vokiškai buvo vadinamas dabartinis Gižyckas. Mieste yra išlikęs ir restauruotas vokiškas vandentiekio bokštas. Į jį gali pasikelti turistai ir apžvelgti miestą. Važiuojant į rytus, už 8 kilometrų nuo bokšto pasiekiamas Stary mlyn. Gyvenvietė vadinasi Upalty.            

Tai XIX amžiaus karčiama. Stovi ant ežero kranto. Vienaaukštė karčiamos dalis pristatyta vėliau, joje yra valgoma. Daug senoviškų buities atributų. Maistas gaminamas iš vietinių žuvų ir vietinės mėsos.

Virtiniai su žuvies įdaru buvo keisti. Vieniems patiko, kitiems atrodė, jog tai mėsa. Pasirodo, buvo virtinių su rūkyta žuvimi. Sriuba buvo tradicinė lenkiška žurek. Lengva atsiminti, tiesiog „žiūrėk“.

 Ji Lenkijoje patiekiama visur. Su dešra, kiaušiniu, aštroka. Manau, kad buvo krienų ir garstyčių įdėta. Kai kas įveikė pusę didelės lėkštės, kai kas visą, o aš net dvi lėkštes. Ilgai buvo sotu.                

Senas malūnas yra prie pat kelio ir ežero. Patogu nuvykti į Gižycką, toliau Ryną, Kentšiną, Rešlių.
Rynas, vokiškai "Rhein"- nedidelis, bet jaukus vokiškas miestas, turintis 3000 gyventojų. Per jį eina kelias iš Gižycko į Rešelį.
                                       

      Galindų gentis gyveno miškingose vietose. Tai prūsų gentis. Kryžiuočiai strategiškai svarbioje vietoje ant kalvos tarp 2 ežerų pastatė pilį. Didysis magistras V. von Kniprodė statė pilį rytinių sienų gynybai nuo lietuvių antpuolių. Kartu pilis buvo pasiruošimo vieta tolimesniems kariniams žygiams prieš lietuvius. 
                                         

    Rašytiniai šaltiniai mini Ryną nuo 1377 metų. Tai buvo gynybinis ir ūkinis statinys. Čia saugojo maisto atsargas, veikė malūnas. Pilyje buvo koplyčia, arsenalas, parako sandėlys, virtuvė,pirtis, svečių kambariai, rašytojo kambarys. Sienų storis buvo 4,5 metro. Ryno pilis stačiakampė 44*52 metrų. 
                                         

     Adomas Mickevičius savo poemoje aprašė konradą von Valenrodą. Jo brolis Fridrichas von Valenrodas buvo pirmas Ryno komtūras nuo1394 metų. Iki tol Rynas priklausė Balgos komtūrijai. Dabar Balga yra pilies griuvėsiai prie Aistmarių netoli Karaliaučiaus. 
                                         

    1723 metais Rynas gavo miesto teises. Jis yra tarp Olovo ir Ryno ežerų.Yra legenda apie Baltąją Damą, kurios geroji dvasia neša laimę. Vytautas Didysis ne kartą buvęs Ryno pilyje.
                                         

    Jo žmona Ona ir vaikai Ryno pilyje buvo įkaitais. Nes Vytautas Didysis tikėjosi kryžiuočių pagalba tapti karaliumi, būti karūnuotas. Tai buvo Žalgirio mūšio laikmetis, įvykiai siejo Jogailą, Vytautą Didįjį, kryžiuočius. 
                                           

   Vytautas neišdavė Jogailos, todėl jo šeima buvo užmūryta pilyje. Jei norite tiksliau sužinoti, kas tada įvyko, atvykite į Ryno pilį. Sužinosite, gal ir Baltąją Damą pamatysite. Pilis kelis kartus buvo paversta kalėjimu, joje buvo biblioteka, muziejus, seniūnija. 
                                         

   Ji buvo sudegusi ir vėl atgimė. Ryno pilis dabar gražiai restauruota. Turi vidinį dengtą uždarą kiemą. Pilyje yra 4 žvaigždučių viešbutis. Užsimokėjus galima vaikščioti po pilį, yra įdomus maršrutas su gidu.
                                 

  Piečiau Ryno netoli yra Mikolaikos. Kol Lietuvoje nebuvo pramogų parkų, žmonės plūdo į Mikolaikose viešbutyje esantį akvaparką. Miestas nedidelis abipus bendravardžio siauro ilgo ežero.
                                

    Jis jungiasi su didžiausiu Lenkijos ežeru- Sniardvais. Todėl tai yra vandens pramogų miestas, kurortas. Vasarą vokiečių daugiau nei lenkų. Laivai, jachtos, laiveliai, valtys- viskas turistams.
                                

   Miesto herbas yra karalius Seliava. Tai žuvų karalius iš padavimo. Kelios miesto gatvės palei ežerą. Grakštus lenktas pėsčiųjų tiltas per ežerą.
                                

     Iš Mikolaikų galima važiuoti palei Sniardvų ežerą. Kelias senas akmenimis grįstas, tur būt tarpukario vokiečių. Nes vienos mašinos pločio akmenų juosta, dabar išvažinėta, kelkraštis beveik kelio vidury. Netoli miesto yra labai seklus Luknaino ežeras, 1,5 m gylio. Tai UNESCO saugomas rezervatas. 

Broliai prūsai gyvenvietę vadino: "Resel". Čia gyveno bartų gentis. Juos 1241 metais nukariavo kryžiuočiai, o 1337 metais Rešlius gavo Magdeburgo miesto teisę. Kryžiuočių Ordinas 1401 metais baigė statyti pilį. Pastaroji gotikinė, su uždaru kvadratiniu kiemu.
                                       

   Viduramžiais Rešlių valdė Varmijos vyskupas, apsigyveno jėzuitai.Religijos įtaka buvo didžiulė. XVII amžiuje baroko periode Rešliuje buvo daug menininkų. Dabar stengiamasi išlaikyti tas tradicijas. Turgaus aikštėje jau 200 metų stovi klasicistinė rotušė.

Rešliaus pilies kieme tvarkingai suguldytos malkos, nes iki gruodžio taip apšildo pilį. Yra ir dujinis šildymas, kuris įjungiamas žiemą. Storos pilies sienos, aukšti langai, todėl aukštos patalpos.  

Viduramžiais nebuvo elektros. Žmonės gyveno nuo ryto iki vakaro, t. y. dirbo, jeigu tamsiau prie lango. Tamsoje miegojo. Dabar aukštos patalpos naudojamos racionaliai.    

Įrengti loftai, lyg antras aukštas lyg balkonas kambaryje. Yra laiptai. Miegojau tokio kambario viršuje. Miegas buvo koncentruotas ir ištisas. Netrukdė vaiduokliai. Šioje pilyje yra kam vaidentis.
                                       

 Rešliaus pilies rūsyje buvo kalinama ir sudeginta paskutinė Europoje ragana. Tai įvyko 1811 metais. Jos vardas Barbara. Meiliai ją vadina pilies gidas „Baška“. Buvau jos kameroje rūsyje.                      

   Šalia yra pasitarimų ar švenčių salė. Gerai, kad apie raganą ir vaidenimąsi sužinojau ryte, kitaip būčiau neužmigęs. Lipome į pilies bokštą. Joje lange sėdėjo katė, kurią gidas vadino Baška. O ji sėdėjo, nes už lango vaikščiojo balandis. Bokšto viršuje prieblandoje vyksta ypatingos šventės.      

 Jos brangios , nes reikia maistą atgabenti iš kito korpuso virtuvės. Tačiau niekas netrukdo, nes apvalios sienos aplink. Ypač tinka piršlyboms. Sakė, jog nė viena moteris dar neatsisakė ištekėti po šventės Rešliaus pilies bokšte.                              

 Foje yra erdvi. Joje senos knygos lentynose, gotikinis pastatomas laikrodis, antikvariniai baldai. Kampe didelis senas židinys, kuriame dega paprastos malkos. Jauku čia pasėdėti ir pabendrauti su kuo nors. Jeigu nakvoja kompanija, dar geriau.      

Pusryčiai ir vakarienė pilies restorane pirmame aukšte. Čia masyvios medinės kėdės. Vakare siūlomi 2 rūšių patiekalai- 2 rūšių sriuba, 2 rūšių antras patiekalas. Sienos šviesios, ant jų prirašinėta, pripaišyta, net prikabinta neaišku kas – nukirpta plaukų kasa ar kas panašaus.                    

Pilies kieme senas šulinys. Dalis pilies komplekso yra galerija. Jame yra meno ekspozicija. Anksčiau visą pilį valdė šeima. Buvo paprasčiau viską aplankyti .        

   Dabar pilyje miegojus ir valgius, už galeriją reikia mokėti. Nedaug- kelis zlotus. Rešliaus pilis yra valstybės nuosavybė, ją eksploatuoja , sudarę sutartį. Iš pilies bokšto matosi miestas su rotuše viduryje, katedra.  

Mieste yra keli vokiški bokštais pasipuošę pastatai. Viename jų mokykla. Kitas aptverta tvora. Kitas įmantrus secesijos stiliaus namas su išlikusiomis originaliomis durimis.      

 Prie miesto sienos likučių glaudžiasi senas gotikinis gyvenamas namas. Kai kryžiuočiai nugalėjo prūsus ir pastatė Rešliaus pilį, čia buvo kovos su pagonimis frontas ir riba.      

Įvažiuojant į miestą, pasitinka ženklai , ribojantys automobilių svorį. Nes gotikinis tiltas yra labai senas virš aukšto upės slėnio. Tiltas restauruotas. Jame yra netgi langas su grotomis.    

 Čia buvo kalėjimas. Pilyje irgi buvo kalėjimas. Nusileidus į upės slėnį įspūdingai atrodo tiltas. Rešliaus mieste yra 5000 gyventojų. Miestas nedidelis, kompaktiškas. O grožio, įspūdžių daug.

Šv. Petro gotikinė bažnyčia pastatyta XIV amžiuje, aukšta, masyvi. Iš pilies labai gerai matoma. Papildo gotikos pastatų grupę. Yra dar ir gyvenamų gotikinių namų. Ypač prie išlikusios miesto sienos.          

Rešliaus apylinkės lyg kokioje Toskanoje. Nedidelės kalvos, keliai asfaltuoti, bet vingiuoti. Laukus rėmina augalų juostos primena kiparisus Toskanoje. Todėl važiuoti Varmijoje įdomu ir nenuobodu. Posūkiai, kalvos, peizažas vis keičiasi.

Iš Rešliaus į vakarus 6 km iki Šventosios Lipkos yra daug barokinių koplytėlių stotelių. Pastaroji yra maldininkų, piligrimų ir tikinčiųjų žygių tikslas. Koplytėlės pagal legendą sukurtos kalinio iš Rešliaus kalėjimo. Šventos Lipkos stebuklas įvykęs viduramžiais, susijęs su šv. Marijos statula iš liepos.

Sekantis miestas ir pilis link namų yra Kentšinas, vok: "Rastenburg". Miesto istorija tampriai siejasi su Lietuva. Nes viduramžiais Algirdas ir Kęstutis 2 kartus 2 metų laikotarpyje užėmė ir sudegino Rastenburgo pilį.                      

1357 metais miestas gavo savo teises. 1545 metais įkurta mokykla ruošė studentus Karaliaučiaus Universitetui. 1847 metais dauguma Rastenburgo gatvių buvo asfaltuotos. 1867 metais miestas geležinkeliu sujungtas su Karaliaučiumi.            

O dar kiek garsių žmonių čia gimė ar gyveno. Miesto istorija labai turtinga. Ir dabar po karų Kentšinas yra apskrities centras. Šalia miesto buvo Vilko guolis- Hitlerio būstinė. Todėl karo pabaigoje labai nukentėjo.

Mieste stovi įspūdinga gynybinė gotikinė bažnyčia, primenanti pilį. Ji pastatyta prūsų Rast pilies vietoje. Tai 2- bokštė šv. Jurgio bazilika. Vienas bokštas aukštas su nedideliais langais- gynybinėmis angomis. Kitas bokštas su laikrodžiu ir aukštais gotikiniais langais.          

Kentšino pilis įsikūrusi irgi miesto centre. ji maždaug vienmetė katedrai. Stačiakampė pilis su vidiniu kiemu. Joje muziejus. 3 sparnų pastatas su kieme stovinčiu apvaliu bokštu. Dar yra graži neogotikinė šv. Katerinos bažnyčia.            

Iš Kentšino pervažiavus visą buvusią Varmiją, pasiekiame Paslęk miestą. Varmijos kontūrai man primena kriaušę. Joje buvo stiprus katalikų tikėjimas. Aplink Mozūrijoje dominavo protestantizmas.

Šalia Paslęk yra Dwor Dawidy. Šiame dvare yra keli kambariai antrame aukšte nakvynei. Pirmame aukšte kavinė, valgiau skanius blynus su kava. Dar paragavau šaltekšnio arbatos. Šis medis auga dvaro teritorijoje.                

Įeinant į rūmus, padėta šviežių dilgėlių, kurios apsaugo nuo graužikų. Dvaro savininkas yra teisininkas. Metė darbą Varšuvoje ir atvyko į provinciją. Dvaras yra kaip vienkiemis. Netoli eina siauras plentas.

Už jo senas vokiškas ūkinis pastatas, kurį dvarininkas remontuoja ir planuoja pritaikyti viešbučio reikmėms. Aplink dvarą yra parkas, kuris kalvotas ir nenuobodus. Jame daug senų bukų- plačialapių medžių, kurie teikia malonų pavėsį.          

   Parke yra unikalių suoliukų, Taip pat laužavietė, piknikų vieta. Dvaro savininkas daug kartų buvęs Maroke ir pamilęs šią Afrikos šalį. Tai atsispindi kambariuose. Daug keramikos ir molio panaudota įrangoje.    

Baldai nėra originalūs, neatspindi vokiškos ar lenkiškos kultūros. Bet pats dvaras jaukus, malonu čia užsukti. Aplankiau Dawidy dvarą rugsėjį. Pasitaikė saulėta šviesi diena. Atrodo, jog vasara.              

    O Maroku atsiduodanti aplinka dar labiau sušildo. Dvaras yra netoli miesto Paslęk. Miestas turi 12000 gyventojų. Jis yra prie autostrados , vedančios į Elblongą.    

 Netoli yra Elblongo- Ostrudos kanalas, inžinerijos ir statybos stebuklas. Čia iš Elblongo plaukiant kanalu valtis pakyla į 100 metrų aukštį. Tai atliekama bėgiais ir per žolę. Tai populiari turistinė atrakcija. Remontavo kanalą 3 metus. Šiemet jau veikė po remonto.                  

Puikia autostrada pasiekėme Elblongą. 120.000 gyventojų turintis miestas labai nukentėjo II pasaulinio karo metu. Buvo sugriautas ir sudegęs. Atstatyta gražuolė katedra su 96 metrų aukščio bokštu. Jo viršuje šviečia raudonos lemputės, kad koks nors lėktuvas neužkabintų. Aplink ją dar yra laisvo ploto iki upės. Per ją nutiestas pakeliamas tiltas. Kitoje katedros pusėje atstatyta visa gatvė. Namai netgi per gražūs, nors stilius išlaikytas prieškarinis. Gatvės gale miesto sienos bokštas su vartais. Elblongas garsėja savo alaus darykla. Ant jos produkcijos puikuojasi "EB" raidės.    

  Janow dvaras šalia Elblongo miesto. Kaimas buvo žinomas kryžiuočių laikais XIV amžiuje. Dvaras yra senas. Turėjo daug šeimininkų. Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti 1866 metais.

   Tada išplėsta teritorija iki 300 ha. Pasikeitė vėl daug šeimininkų. Pokaryje čia buvo PGR (mūsų kolūkio atitikmuo) centras. Savininkė dvare gyvena seniai. 1994 metais įsigijo dvarą.                

Ji turi baldų inžinerijos diplomą, jos vyras veterinarijos gydytojo. Parke dar ganosi 2 žirgai iš buvusių virš 20-ies. Nuo dvaro iki plento kelios sodybos. Toliau autostrada į Elblongą.            

  Toliau elektrinis geležinkelis. Už jų yra Družno ežeras, kuris kažkada siekėsi su jūra. Jame dirbo archeologai ir gyveno Janow dvare. Miegojau dvare ir buvo gera aura. Kambariai antrame ir trečiame aukštuose.            

 Lovos paklotos spalvingai, žalia ir raudona spalvos dominuoja ir kelia nuotaiką. Pirmame aukšte restorane interjeras būdingas Gdansko regionui. Yra kelios salės valgymui ar šventėms.
                                     
 Čia dažnai puotaujama. Šeimininkai nejaučia sezoniškumo. Netoli dideli miestai, šalia autostrada. Iki pajūrio nuvažiuoti galima per valandą. Dvaro pastatas turi romantišką bokštą. Iš jo matosi visas dvaro kiemas.                            

 Čia pagrindinis ūkinis 4 aukštų ūkinis pastatas. Apačia mūrinė. Viršus medinis. Antrame aukšte išlikęs grūdų maišų kėlimo įrenginys, kuris Lietuvoje retas. Kitas medinis pastatas be sienų su bokšteliu- ratinė.                        

Dvaro reikmėms dabar nenaudojamas. Dvare valgiau pusryčius. Buvo visko, ko nori: sūrio, dešros, mėsos, kavos, arbatos, salotų. Ką nori, tą valgai. Tikras dvaras.                          

Dylevo aukštumose įsikūrusi sena mokykla. Nuo XIX amžiaus pabaigos čia buvo nedidelė mokykla. Tai Žalgirio mūšio apylinkių aukščiausia vieta. Dylevo kalnas yra 312 metrų virš jūros lygio.            

   Į jį užlipti nereikia jokio pasiruošimo. Galima net aukštakulniais. Eina keliukas, kuriuo galima važiuoti lengva mašina. Aukščiausiame taške stovi nedidelis apžvalgos bokštas.    

Nuo jo matosi vakarų ir šiaurės kryptimi labai toli padūmavę toliai. Link Žalgirio mūšio lauko auga miško masyvas, todėl nėra matomumo. Šalia stovi dar 2 bokštai. Vienas ryšių, kitas miškininkų. Į juos neleidžiama įlipti.          

Pati buvusi mokykla yra 1 km nuo viršūnės. Gražus senas plytinis pastatas. Antrame aukšte 5 kambariai nakvynei.                  

Maistas skanus ir tikras. Čia vietoje paruoštas iš vietinių produktų. Kaip pas kokią močiutę dvarininkę kaime. Dar paklausia, ar patiko, gal dar valgysite? Pietavau senoje mokykloje. Kelių rūšių agurkėliai. Skani naminių pomidorų sriuba. Desertas su uogomis. Bėga seilės...        

Stara Szkola brangi įstaiga. Orientuota į turtingesnius didmiesčių gyventojus. Šalia už pusės kilometro yra 5 žvaigždučių viešbutis Irena Eris. Jis garsus savo kosmetikos linija bei visokiais įmantriais kosmetiniais pasiūlymais.            

Kelionė pasiekė Dylevo kalną. Čia Žalgirio mūšio laukas, šventa vieta lietuviams ir lenkams. Galima su puikia nuotaika grįžti namo.