Kelionė į Žydrąją pakrantę

Teko būti pietų Prancūzijoje ir gyventi Radisson SAS viešbutyje Nicoje, garsiajame Anglų bulvare. Aplankyta : Nica, Saint Paul de Vence, Antibai.
Vasario mėnuo . Skrendu lėktuvu virš Austrijos. Matosi išsivingiavęs Dunojus , toliau – Alpės. Jose nemažai sniego , o pasukus piečiau virš Italijos ,- sniegas viršūnėse, slėniuose viskas ištirpę. Leidžiamės trečiame pagal dydį (anot rusakalbės gidės – antrame pagal dydį) Prancūzijos aerouoste. Temsta. Aerouostas tik 6 km nuo miesto. Miestas didelis – penktas pagal dydį Prancūzijoje.

Viešbutis prie pat Viduržemio jūros , tik 8 eismo juostų bulvaras skiria. Jame jautiesi kaip namie, nes darbuotojai pasisveikina , atsisveikina, padėkoja, atsiprašo. Žodžiu sakant kultūringumas ir galantiškumas Žydrojoje pakrantėje lydi. O kad taip būtų namie?! Eismas labai intensyvus. Pereiti ne ties šviesoforu neįmanoma. Lietuvos miestų eismas mažiau intensyvus. Oras 17 – 18 laipsnių šilumos, vanduo apie 14 – 15 laipsnių. Tik krantas akmenuotas , maudantis tenka naudoti avalynę.

Pirmą vakarą einu į miestą. Iki Masenos aikštės ~ 40 min. Pėsčiomis. Pakeliui gražiausias ir prabangiausias Negresco viešbutis (rumuno įkūrėjo pavardė).


Žmonės skirstosi iš karnavalo. Nicoje užgavėnių karnavalas tęsiasi kelias savaites. Žmonės linksmi , žaismingi, atrodo saikingai išgėrę. Nuo karnavalo šiukšlių nesimato asfalto. Prieinu apžvalgos ratą, už 5 eurus sukuosi daugybę kartų, nes mažai pramogautojų. Toliau Masenos aikštė : didelė ir graži. Ant stulpų šviečiančios skulptūros, jų spalvos keičiasi. Kursuoja moderniškas tramvajus. Namo pareinu pieš pirmą val. nakties. Karnavalas šiemet buvo jau 124-as , o pirmas buvo 1873 metais. Kasmet būna vis kitas karnavalo karalius. Šiemet juo buvo katinas , laikantis pelę. Jo didžiulė skulptūra apšviesta sėdėjo netoli apžvalgos rato.

Labai patiko įsilinksminusi publika 22 – 23 valandą vakaro. Visi linksmi, šnekasi , juokiasi. Kalbina mus , bet neįkyriai. Kaip kad būna mūsų tėvynėje, kai sutinki girtą (-us) tamsoje. Jie neagresyvūs. Šaudo konfeti ir į mūsų pusę, girliandos krenta aplink mus. Taip prancūzai mus tiesiog užkrečia gera nuotaika ,- negali nesijuokti ir nesišypsoti.

Ryte viešbutyje kiekvienas darbuotojas pasisveikina, nors vakar tik vėlai apsigyvenom. Jei ko paklausi, būtinai atsakys. Kadangi vietiniai kalba beveik visi tik prancūziškai , o mes geriausiu atveju tik angliškai, kartais nesusišnekame. Bet tuoj prieina kitas darbuotojas ir tol aiškina, kol jiems ir mums pasidaro aišku. Mums reikėtų to bendravimo iš jų pasimokyti.

Kitą dieną praneša lietų. Po pusryčių lyja. Pasiimu striukę ir visai be reikalo ,- lijo gal pusę valandos. O striukę tąsiausi per dieną. Tai buvo lietingiausia kelionės diena. Autobusu pasiekiu Garibaldžio aikštę. Ji graži , bet intensyviai remontuojama. Džuzepė Garibaldis gimė Nicoje. Jis buvo vienas pagrindinių Italijos suvienijimo herojų XIX a. Anksčiau minėtas Masena buvo Napoleono generolas . Gimė Nicoje. Žymiausias Napoleono karinis veikėjas.

1814 - 1860 metais Nica priklausė Savojai ,- tai buvo valstybė su sostine Turinu. Nica buvo didžiausias tos šalies pajūrio miestas ir uostas. 1860 metais Nica atiteko Prancūzijai. Tad Nicoje galima pajusti itališką dvasią. Po to iki I pasaulinio karo Nica labai plėtėsi, augo. Dėl gero klimato ten vyko ilsėti , atostogauti turtingi anglai ir rusai. Todėl prašmatni 5km krantinė ir vadinasi Anglų bulvaras.

Nica yra senas miestas. ~ IV amžių prieš Kristų Mažosios Azijos graikai įkūrė gyvenvietę Nikėją , kuri reiškė pergalę. Tai buvo dabartinio pilies kalno papėdėje. Vėliau I amžiuje prieš m.e. romėnai už kelių kilometrų pastatė Cemenelum (dabar vadinamas Cimiez), jis tapo provincijos sostine.
Juos abu puolė ankstyvaisiais viduramžiais germanų gentys, saracėnai , niokojo. Po to XI a. prisijungė Šventoji Romos Imperija. Nuo 1388 m. su 2 trumpalaikėmis išimtimis Nica priklausė Savojai.
Nicą skalauja Viduržemio jūra – Angelų įlanka. Šita Prancūzijos pakrantės dalis nuo Antibų iki Monako yra akmenuota. Akmenys nugludinti. Smėlis yra dirbtinai supiltas tik Monake Larvoto paplūdimyje.

Tad pėdinu į Pilies kalvą, kuri nėra aukšta. Tačiau iš daugelio vietų ji matoma. Nuo kalvos puikus vaizdas rytų pusėje į uostą, iš kurio plaukia laivai į Korsiką ir kitas Prancūzijos bei Italijos vietas. Vakarų pusėje gražiai atrodo Jungtinių Valstijų krantinė : žydra jūra, danguje saulė, žalios palmės. Šiaurės kryptimi matyti senamiestis raudonais stogais. Tolyn į kalvas miestas tęsiasi iki horizonto. Pilies likučių nedaug. Netoli kalvos viršūnės atsiveria dirbtinės kaskados ,- vanduo beveik iš po kojų krinta žemyn. Vakarais jos būna apšviestos ir nuostabiai atrodo iš apačios. Į kalvą turistus veža turistinis traukinukas. Pilis gynė Savojos gyventojus ir kunigaikščius šimtmečiais. Ją sugriovė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV 1706m., po to neatstatyta.

Kitas traukos taškas , ant kitos kalvos Cimiez. Iki jo keletas kilometrų , kuriuos galima įveikti pėsčiomis, galima nuvažiuoti 17 autobusu. Nicoje bilietas vienkartiniam važiavimui kainuoja 1 eurą. Beje pakeliui dešinėje matyti užrašas „Acropolis“. Tai kas čia : Atėnai ar Vilniaus Šeškinė. Lietuviškai tai reiškia „aukštutinis miestas“.
Kažin kas nuo ko nusirašė? Ten beje jie 2 : kongresų rūmai ir ekspozicijų rūmai, pavadinti Akropoliais. Kairėje – Modernaus meno muziejus. Tai raižyto reljefo teritorija, daug išpuoselėtų gėlynų , vasario mėnesį žydinčių visomis vaivorykštės spalvomis. Daug keistų modernių paminklų. Krašte žmogaus biusto formos biblioteka , tik galvos viršutinė dalis kubo formos.

Muziejaus pastatas naujas , bet primena pilies bokštus, sujungtus stiklu ir plienu. Šalia ryškiai geltonai žydi mimozos medžiai. Muziejaus teritorijoje stovi postmodernistinis iš dolomito gabalų kresnas žmogus, apipintas surūdijusia geležine viela. Jis vadinasi „Keliautojas“.


Aplink ne vieno hektaro teritorija žydi įvairiomis ir tur būt visų vaivorykštės spalvų gėlėmis, žydi ir krūmai. Norisi čia būti ilgai ir fotografuoti. Gėlininkystės ir želdynų meno galėtų ir mus pamokyti. Kai akims gražu, tai sieloj šventė. Ir daug modernių skulptūrų. Daug visokių meno muziejų ir parodų. Manyčiau tai pakelia prancūzus iš tos kasdieninės rutinos ir pilkumos. Gal tai prisideda , kad jie ilgiau ir geriau gyvena.
Ir pagaliau – Cimiez (Cemenelum). Čia Henri Matiso bordo spalvos 3 aukštų įspūdingas pastatas – XVII a. Genujietiška vila - muziejus, didžiausia šio dailininko piešinių kolekcija. Jis keliavo po Afriką ir Taitį, žavėjosi afrikietiškomis kaukėmis. Nuo 1918 iki 1954 metų jis gyveno šiame pastate. Buvo kilęs iš Pikardijos regiono , bet pamėgo žydrąją pakrantę. Jis buvo fovizmo žymiausias atstovas. Jo garsiausi kūriniai išsiskyrė spalvos karaliavimu ir viršenybe. Vaizdas buvo plokščias , ne erdvinis ar tūrinis. Bet spalvos ryškios , sodrios. Kartais daug juodos spalvos. Plokščių spalvų karalystė. Už muziejaus senų alyvmedžių sodas. Čia lankėsi jo draugai : Pikaso, Renuaras ir Bonaras. Čia jis mirė 1954 m. Žymiausi čia jo kūriniai : Moteris su amfora, Mėlynas aktas IV.
Šalia yra Archeologijos muziejus. Jame yra pastatas su gausia archeologine radinių ekspozicija bei romėnų miesto II a. pastatų rekonstrukcijų maketai. Tvora aptvertas Cemenelum ,- amfiteatras , termų ir kitų romėnų pastatų liekanos , kolonos.
Senamiestį supa Masenos ir Garibaldžio aikštės, autobusų stotis, stovėjimo aikštelių daugiaaukštis pastatas iš šiaurės. Iš pietų : žydra jūra, Jungtinių Valstijų krantinė , vakaruose – pilies kalva. Krantinėje ,- romantika – palmės, gėlės , pliažas , jūra. Įsimylėjėliai bučiuojasi. Palei krantinę tęsiasi garsiausias Nicos turgus –Cours Saleya – gėlių turgus. Jame ir perkame lauktuves namiškiams : džiovintų lavandų ir kitų gėlių maišelius kambariams aromatizuoti, vietinius kvepalus, prieskoninių žolių komplektus mėsai, kvepiančius muilus su eteriniais aliejais. Šalia kavinukių ir restoranų virtinė. Jau kojas skauda , tad prisėdu atsigerti šalto alaus. Nes lauke +18 laipsnių žiemą. Turgaus tarpuvartėje gitara groja itališką muziką , kurios paprašė porelė su gėlių puokšte. Mane lyg pakeri muzika ,- stoviu ir filmuoju. Nesu girdėjęs gyvos gitaros muzikos turguje. O porelė po to eina susikibusi prie jūros su gėlėmis . Smagu , kai žmonės kuria džiaugsmą ir gerą nuotaiką net turgaus rajone. Čia visiems reikėtų pasimokyti.

Senamiestyje siaurų gatvelių raizgalynė, pastatai itališko stiliaus, pastelinių spalvų , su medinėmis langinėmis-žaliuzėmis. Pirmuose aukštuose parduotuvės. Žiūrim ką turim ir ką parduoda. Bet kadangi jau turguje apsipirkta ,- užtenka akis paganyti ir pafilmuoti. Daug gatvelių atveda į aikštę , kur stovi šventos Reparatos katedra.

Muziejų ir parodų Nicoje daug. Paminėtinas Marko Šagalo muziejus Cimiez papėdėje. Jis gimęs Vitebske, mirė Sain Paul de Vence mieste netoli Nicos. Gėlės , paminklai, ypač daug postmodernizmo. Žmonės šypsosi ir yra gana draugiški. Paklausti visada padeda , nors kalba tik prancūziškai. Jei teiraujiesi angliškai ar lietuviškai, jie su šypsena ilgai aiškina savo kalba , patikslina gestų kalba , kol „paskausta rankos“. Geranoriškumas padeda įveikti kelionės nuovargį.

Kitas brangakmenis Prancūzijos Provanso regione yra Saint Paul de Vence ,- pavadinimas ilgas ,nes švento Pauliaus miestų Prancūzijoje keletas. Šitas yra prie didesnio Vence miesto. Jis anksčiau buvo Prancūzijos pasienio miestas Savojos pasienyje. Todėl yra visas aptvertas gynybine siena. Ir labai mažas , vadinamas kaimu. Jis yra ant kalvos ir per atstumą nuostabiai atrodo : tapybiškas ir fotogeniškas. Jis nėra prie jūros , bet netoli Nicos.

Į šį miestelį plūdo menininkai ir įžymybės : M.Šagalas, Renuaras , Matisas , Modiljanis , Kokto , Linas Ventura , Yvas Montanas. Vienoje miestelio pusėje yra kapinės už sienos mūrų. Ten amžinojo poilsio 1985 metais atgulė 98 metų Markas Šagalas. Jo garsiausias darbas buvo Metz miesto katedros vitražai. Kitoje miestuko pusėje už gynybinės sienos buvo ir tebėra „Auksinio balandžio“ užeiga . Ten lankydavosi čia minėti dailininkai ir Pablas Pikaso.



Miestelyje yra 28 meno galerijos, 22 meno studijos , 4 meno amatų studijos. Tikra meno Meka. O visas miestas , aptvertas siena, pėsčiomis apeinamas per kelias ar keliolika minučių. Eini siauromis gatvelėmis ir matai visur atviras duris. O už jų dažniausiai paveikslai , skirti pardavimui. Daug jų primena garsiųjų impresionistų K.Mone, Dega ir kitų darbus. Tai lyg kopijos. Bet ant darbo puikuojasi pavardės tų , kurie juos nutapė. Tad vaikštai , fotografuoji , filmuoji meno kūrinius beveik kiekviename name. Gatvelės labai siauros, skirtos pėstiesiems. Turistų autobusai lieka stovėjimo aikštelėse už keleto šimtų metrų. Įėjus pro vartus sėdi Ogiusto Rodeno „Mąstytojo“ kopija.

Stovi natūralaus dydžio arklio skulptūra vien iš pasagų. „Auksinio balandžio“ užeigoje , kuri ir dabar populiari „tupi“ didelis balandis ir žmogaus dydžio nykščio skulptūra. O viduje pilna turistų , pramogautojų ir šiaip išalkusių. Dėl žmonių antplūdžio nepatekome į vidų.

Čia kaip ir kitur Žydrajame krante daugybė skulptūrų. Jos beveik kiekvienoj sankryžoj, aikštėj. Tai nuteikia linksmai ir meniškai, pakylėta nuotaika. Matai garsių skulptūros ar paveikslo kopijas ir jautiesi pakylėtas , prisilietęs prie didžiojo meno. Pas mus labiau pasisakoma už originalus. Mane labiau įkvėpė daug pamatytų kopijų , negu būčiau vieną originalą pamatęs.

Pavažiavus apie kilometrą nuo Saint-Paul de Vence , stojame pavalgyti. Maistas labai skanus ir įmantrus, vynas geras , išlaikytas , Provanso regiono. O vaizdas į miestelį tiesiog fantastiškas tiesiog nuo stalo . Miestelis matosi už 1 km kaip ant delno , nes langai didžiuliais stiklais. Be to dar yra ir terasa miestelio pusėn su staliukais.
Važiuojame link jūros į Antibus. Pakeliui kurortinis miestas prie Viduržemio jūros Cagnes sur Mer. Jame gyveno nuo 1907 metų Pjeras Ogiustas Renuaras : prancūzų tapytojas, impresionizmo atstovas. Čia jis 1919.12.31 mirė , čia yra jo muziejus. Šis kurortinis miestukas nėra didelis , lietuviškai vadinamas „Kanai“. Bet nereikia maišyti su kitais Kanais (Cannes), didesniais už šį. „Dideliuose Kanuose“ vyksta filmų festivaliai, tekiamos Auksinės palmės šakelės, jie yra už Antibų į Vakarus.
Pasiekiame Antibus. Nuo jų iki Cannes – 13 km, iki Nicos aerouosto irgi 13 km , iki pačios Nicos – 19 km. Netoli , bet visa pakrantė taip tankiai apgyventa , jog atrodo nuo Kanų iki Mentono Italijos pasienyje važiuoji miestu. Keičiasi tik miestelių pavadinimai. Antibuose gyvena apie 74 tūkstančius gyventojų. Miestas senas – apie 2400 metų. Graikai įkūrė Antipolį. Miestas ėmė labai plėstis XIX a. Jame gyveno Mone ir Pikaso. Dabar Antibuose didžiausias jachtų uostas visoje Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje. Beje uostai mieste yra penki , o didžiausiame jų telpa 2000 jachtų. Antibai turi 25 km pakrantės. Juose yra Grimaldi pilis ,- jų dinastija valdo Monaką nuo 1297 metų.

Pilis yra senamiestyje netoli jūros. Joje yra garsiojo ispanų dailininko , daug gyvenusio Prancūzijoje , muziejus. Pablas Pikaso pilyje neilgai gyveno pokaryje. Deja pilyje neteko būti dėl jos remonto. Į jūrą išsikišusiame iškyšulyje yra Carre fortas, jis matosi iš daugelio miesto vietų. Jis yra prie didžiausio jachtų uosto Antibuose vartų. Pastatytas daugiau kaip 400 metų atgal, jis yra Prancūzijos kovų su Savoja ir Italija liudininkas ir dalyvis. Jame yra parodos , muziejus, vyksta šventės ir renginiai.

Nors Carre fortas prarado gynybinę reikšmę , jame daug kas militarizuota, susiję su karyba. Mieste yra Napoleono ir Archeologijos muziejai. Miestas susiliejęs su kitu Juan les Pins miestu, net administracine prasme. Nuo jų tęsiasi ilgas siauras pusiasalis su pliažais , uostais, parkais , vilomis.

Antibuose įstrigo daug baltos , šviesios spalvos pakrantėje (jachtos, pliažas , pastatai). Atvykus iš lietuviškos pilkumos žiemą labai džiugina saulė, šiluma , žydras dangus. Neveltui pakrantę vadina Žydrąja. Beje ir šiame mieste daug palmių, žydinčių gėlių.

Ir beje gatvės visur švarios. Šaligatviai miesto centre net kvepia nuo švaros. O jei Lietuvoje nuvalytų gatves ir šaligatvius , nebeliktų purvo ir dulkių. Jei daugiau pasodinti nors visad žaliuojančių krūmelių ir medelių ? Juk tai nuima įtampą , pakelia nuotaiką, didina darbingumą, gerina emocijas . Galų gale tai gerina gyvenimo kokybę.

O prancūzų bendravimas apie kurį sklinda legendos. Jie galantiški, emocingai bendrauja, subtiliai geria kavą ar vyną. Aptarnavimas kavinėse ir restoranuose labai aukšto lygio. Vakare valgant buvo padėta po 3 komplektus įrankių kiekvienam ir dar specialus įrankis saldumynams. Teko sukti galvą kokį įrankį kada naudoti. O vyno įpildavo tuoj, vos tik ištuštėdavo stiklinė.
Tuo ši įsimintina kelionė autoriui ir baigėsi. Nuvažiuoti liko iki Nicos aerouosto 13 km ir parskristi į Vilnių. Siūlyčiau , kas gali ,kelioms dienoms nuskristi į Žydrąją pakrantę keletui dienų šaltuoju metų laiku ir taip pasikrauti energijos ir džiaugsmo. Gal tada mažiau pyktumėmės , pavydėtume bei atsikratytume niūrumo ir niurzglumo. Lik sveika Prancūzija , būk sveika Lietuva!


Keliaujant į žydrąją pakrantę ypatingo pasiruošimo nereikia. Pakili nuotaika atsiranda savaime dėl žydinčių daugybės gėlių ir meno pavyzdžių , lydinčių visur. Žmonės linksmi ir geranoriški. Kas nebijo vėsaus jūros vandens, gali pasiimti maudymosi kostiumą ir maudytis net žiemą Viduržemio jūroje. Per gatvę reikia eiti tik kur perėjos ir šviesoforai , nes didelis mašinų srautas. Pirkti lauktuvių Nicoje patogiausia gėlių turguje Cours Saleya arba šalia jo. Nicoje dažniausiai perkama: rankų darbo muilai su aliejumi, Provanso žolės prieskoniams, lavandų aliejus.