Šypsokitės,- Jūs Kretoje

Šypsenos, saulė, linksmi ir įdegę žmonės, žydra jūra, serpantinai ir uolos,- toks pirmas įspūdis, atsidūrus Kretoje.

Kūnas įkaitęs, galva neatvėsusi nuo saulės kaitros, o kojos dar truputį aptirpę po išbandomojo žygio Samarijos tarpekliu žemyn.

Vykau vienas, be draugų ar šeimos narių, birželio antroje pusėje. Nenoriu detalizuoti priežasčių , bet kitaip nepavyko : arba Kreta dabar, arba atostogos namie.

Keliavau su „Travelman“ kelialapiu, kurį pardavė Marijampolės turizmo firma „Jotva“ . Labai patenkintas Renata iš „Jotvos“ ir Inga bei Agne iš „Travelman“ Kretoje .

Nepatenkintas tuo, jog tai tapę masiniu turizmu ir jautiesi kaip kolūkyje sovietinio internacionalizmo laikais . Antras dalykas , kuris nepatiko - „Travelman“ atstovai parduoda kitų kompanijų produktą , kai turi savą .

Čarterinis reisas Vilnius – Iraklionas ir po gerų 3 valandų nusileidžiame Kretoje . Gyvenau 4 žvaigždučių viešbutyje „Mediteraneo“ Chersonisos mieste . 400 m iki jūros, 2 km iki miesto centro , AI – viskas įskaičiuota .Tekę svečiuotis Rode 2 žvaigždučių viešbutyje „Savelen“ - tai praktiškai tas pats lygis tik čia, Kretoje, daugiau nei dvigubai brangiau . Viešbutyje kolūkis : vengrai , rumunai , vokiečiai , lenkai , lietuviai , rusai , olandai , prancūzakalbiai ir įvairios šalys . Aplink dar didesnis tautų katilas . Aptarnaujančiame personale graikų irgi tik mažuma.

Bandžiau paprašyti vyno graikiškai, tačiau vis turėjau kartoti angliškai, kad suprastų . Tik paskutinę dieną paprašius „kokino krasi“ ( „raudono vyno“) – apsidžiaugė ir atnešė . Būdamas kurioje nors šalyje dažniausiai stengiuosi valgyti ir gerti tai, ką ir vietiniai, išmokti bent kelis ar keliolika jų žodžių . Tuomet geriau supranti , kodėl jie tokie . Kelionėje po ranka turėjau „Lietuvių – graikų“ pasikalbėjimų knygą , išleistą Šiauliuose .

Oras buvo karštas ir sausas, +35 C pavėsyje oficialiai , bet, vietinių nuomone, buvo +40 C . Vanduo + 23 +25 C. Vėjas ir bangos tebuvo vieną dieną . Į Kretą važiavau keliauti ir pamatyti , o ne gulėti . Todėl nei gulto, nei skėčio , nei pliažinio rankšluosčio nebuvau išsinuomavęs . Jie ten mokami ir po kelis eurus . Pirmą dieną aplankiau pėsčiomis Chersonisą ir Stalidą bei Maliją . Vyksta susipažinimas su vietine infrastuktūra : parduotuvės , bažnytėlė , antikos griuvėsiai, švyturys, baseinai, pakrantė .

Grįžus į viešbutį nuvilia kondicionierius . Jis veikia tik visiškai uždarius balkono duris ir įkišus kambario rakto pakabuką į tam tikrą vietą . Nustačius minimalią +16 C temperatūrą ir maksimalų pūtimą, oras atvėsta tik paryčiais, o per dieną įkaista dėl prastos termoizoliacijos . Pirmą dieną atvyksta Agnė su Inga ir suplanuojame savaitę. Jų informacija buvo tiksli ir naudinga . Net pažymėjo, kur stovi kelių policininkai, kad galėčiau važiuoti kaip vietinis graikas.
Aušta antras rytas Kretoje , o aš jau važiuoju autobusu į Iraklioną , pasiėmęs pusryčių davinį. Ten iš toli pamatęs Irakliono pilį, plaukiu 2,5 val. Į Santorinį.

Šio pavadinimas kilo iš Šv. Irenos , kuriai melsdavosi prancūzai viduramžiais kryžiaus kelių metu į Šventąją Žemę. Graikai ją vadino Tira. Šv. Irenai ten buvo bažnyčia .

Tira – 12 km ilgio sala. Tai turtingųjų užsieniečių bei atėniečių ir masinio turizmo traukos centras. Būtent pėsčiųjų kamščiai siaurose gatvelėse, esant 40 C karščiui ir saulei virš galvos labiausiai nepatiko.


Šiaurinis, mažesnis, ir labiausiai išblizgintas turistams yra Ia. Jos atvaizdai simbolizuoja Santorinį , Cikladus ir visą Graikiją turistiniuose prospektuose. Teko Ijoje matyti japonų vestuves. Ten tikrai gražu, žiūrint aplink tenka aikčioti. Sakoma , jog ten gražiausi saulėlydžiai .

Ir kita - jei kas nors kris į akį, tai per labai trumpą laiką įsimylėsi ilgam. Asmeniškai šių dviejų teiginių nepavyko patikrinti. Čia viskas brangiau nei Kretoje .

Bet porą smulkmenų su Santorinio simbolika vis tiek nusiperku. Tavernų didesnių kainų nepatikrinau, bet žinau, jog studentai ten vyksta užsidirbti. O vasaromis trūksta darbuotojų . Iš Ijos važiuojame rytine pakrante. Ten yra spalvoti pliažai : juodi, raudoni – ugnikalnio nudažyti .

Į rytus nuo Santorinio po vandeniu yra ugnikalnis , kuris buvo išsiveržęs. Saloje auga pistacijos – jas čia visur pardavinėja .

Kitas miestas – Fira. Tai salos sostinė , didesnė už kitus . Bet pėsčiomis apeinama. Karštis tas pats. Abu miestai ant skardžio keli šimtai metrų virš jūros lygio.

Čia į senąjį uostą galima nulipti arba nusileisti funikulieriumi. Kelio nėra. O reide stovi dideli kruiziniai laivai. Jais atplaukę turistai mažesniais laiveliais pasiekia pakrantę , o po to funikulieriumi viršų. Sostinėje 2 gatvelės: saulėtoji ir pavėsinė, kuriomis turistai eina salos pakraščiu. Jose vien tavernos ir suvenyrų parduotuvės.

Vaizdai fantastiški: balti namai , spalvotos gėlės , žydras dangus ir dar žydresnė jūra, apačioje laivai ir laiveliai. Toliau matyti Tirasia - apgyventa sala bei trys negyvenamos: Nea Kameni , Palea Kameni ir Aspronisi .

Nea Kameni tai juoda , tai ruda – spalva kinta nuo saulės aukščio ir žiūrėjimo kampo. Tarp abiejų Kameni salų yra šilti sieringi šaltiniai jūroje, teko ten maudytis ir braidyti per burbuliukus.

Nors aš šilumos nepajutau. Po to vėl laivu „namo‘‘ į Kretą . Laive kondicionuotas oras, tad galima net nusnausti. Iraklione pamatau tik uostą ir pilį iš tolo. Manau , kad lietuviai neteisingai vadina Kretos sostinę Heraklionu , kai graikai vadina Iraklio . Galvoju, kad mes pavadinimą nusirašėm iš kitų. Graikų kalboje raidė H tariama I. Galėtų kalbininkai atkreipti dėmesį .

Kitas 2 dienas nuomojausi automobilį Hyundai Atos, kuris mane viskuo tenkino, išskyrus oro kondicionierių , kuris po pietų imdavo pūsti karštesnį orą nei lauke. Tekdavo atsidaryti langus. Važiavau maršrutu Agio Nikolaos – Elunda – Plaka – Sitia – Vai ir atgal. Patiko nuostabusis Ag. Nikolaos miestas su ežeru ir įlankomis.


Jo nesumaišysi su kitais – turi savo šarmo. Labai jaukus. Iš gatvės įeini į parduotuvę , o per kitą pusę išeini prie ežero .

Nuo Plakos įspūdingai atrodo Spinalongos sala – tvirtovė kuri gynė nuo priešų, o vėliau ten gyveno raupsuotieji .

Dėl laiko stokos nespėjau nuplaukti. Toliau Mirabelo įlanka – didžiulė, su kalnais, uolomis ir salomis, matomomis pavažiavus virš 20 km į rytus. Toliau serpantinai , Sitėjos miestas su pilimi ant kalno.

Rytiniame salos gale – palmių girios apsuptas Vai paplūdimys. Čia gėriau brangiausią ir prasčiausią kavą Kretoje.


Palmės įspūdingos, paplūdimys įžymus, smėlis karštas, jūroje vaizdą pagyvina uolos. Krante, užsikorus ant uolų , yra apžvalgos taškas.

Matyti palmių giria , o į pietus kitas tuščias paplūdimys , išsidriekęs tarp uolų . Ten palmių nėra – mačiau tik 2 žmones . Grįžtant grožėjausi Agios Nikolaos , pavažiavus piečiau visas miestas kaip ant delno. Man tai buvo gražiausias miestas iš didesniųjų Kretoje . Už miesto stovėjo policijos 2 ekipažai. Gidės buvo įspėję apie mėgstamiausias jų vietas . Tad sustoti neteko . Graikai važinėja greitai, nepaiso ženklinimo linijų, mėgsta lenkti . Bet tai daro gražiai , netrukdo kitiems . Prieš lenkiant dažnai mirkteli šviesomis arba pypteli . Jei jį lenki , jis pasitraukia – netrukdo.
Sekančią dieną nuomota mašina važiavau į Matalą. Pakeliui stabtelėjau Feste – viename iš trijų pietų Kretos archeologinių muziejų – čia rastas Festo diskas .

Ir Lietuvoje yra žmonių , jį šifruojančių . Tiesa , prieš tai važiuojant iš Irakliono pasiklydau. Įsukau į mažesnį kelią. Bet pakeliui žmonės laisvai kalbėjo angliškai ir man parodė kelią.

Matala ,- praeityje hipių pamėgtas paplūdimys. Man didžiulį įspūdį padarė romėnų kapinės , iškaltos uoloje.

Ir iš vidaus , ir iš išorės tos nišos įpūdingos. Ten smagu po jas landžioti ir prie pat jų maudytis jūroje. Man tai ypatinga vieta. Kažkoks laisvės pojūtis plevena . Nišos įvairių formų ir gylio.

Toliau palei Mesaros įlanką pasiekiu Agia Galini. Jame yra nedidelis uostas ir keletas paplūdimių. Matyti 2 salos Libijos jūroje. Miestas ant aukšto kranto. Važiuojant žemyn siauros vingiuotos gatvelės apsodintos gėlėmis, prasilenkti sunku.

Važiuoju į vakarus tarp kalnų , pučia stiprus vėjas. Prieš Spili miestą prie kelio bėga šaltinis , vanduo skanus. Spilyje graži bažnyčia ir vienuolynas .

Po to kelias įspūdingu tarpekliu eina į pakrantę. Netoli jūros , pasislėpęs už uolų Kato Preveli vienuolynas.

Tačiau buvo nedarbo valandos. Sekantis punktas – Plakias.

Puikus miestelis žemai palei jūrą. Vanduo labai skaidrus ir vėsus – apie 18 C. Tad dar smagiau maudytis , kai oras apie 40 C. Čia teko matyti , kaip dega šalia kalnuose miškas ir kaip gaisrą jūros vandeniu gesina malūnsparniai .
Iš čia traukiu į šiaurę – į regiono sostinę – Retymną. Miestas didesnis. O venecijiečių tvirtovė pakrantėje – milžiniška .

Pavyksta apžiūrėti tvirtovę su pušų giraite. Gražūs vaizdai į miestą ir jūrą . Krantinėje tavernų ir kavinių eilė. Atsigeriu skaniausios kelionėje graikiškos kavos.

Į šonus visur parduotuvės turistams . Gatvės kyla nuo krantinės aukštyn , matosi minaretas. Miestas turi savo veidą. Iš jo lieka grįžti į viešbutį virš 100 km .O iš viso nuvažiuota apie 600 km .

Sekanti diena – sekmadienis , tad nutariu pailsėti . Filmuoju bangas, apsipirkinėju , maudausi jūroje .
Pirmadienis – ištvermės išbandymas. Labai anksti keliuosi ir važiuoju per beveik visą salą į Samarijos tarpeklį . Nuo Chanijos , buvusios Kretos sostinės, serpantinais kylame Į Baltųjų kalnų vakarinę dalį .

Sustojame Omalos plato atsipūsti , nusipirkti maisto . Pasiekus tarpeklio vartus, pradedame 15 kilometrų žygį . Iš pradžių miškas , vėliau išdžiuvusio upelio vaga. Vėliau atsiranda upelis.


Kas 500 – 1000 m yra poilsio punktai , vanduo , WC . Kelias leidžiasi žemyn , kai kur dar ir pakyla . Einame per akmenis , kai kur laiptai arba takas . Specialaus pasiruošimo čia nereikia . Būtina gera avalynė akmenims , butelis vandeniui . Pageidautina kepurė ir akiniai nuo saulės . Dar foto – video aparatūra , jei norėsi namiškiams pasirodyti , ką įveikei . Karšta . Saulė . Neaiškios tautybės gidė Barbara mums paskyrė 6 valandas žygiui . Ji kalbėjo angliškai ir vokiškai , nors autobuse šių tautų atstovų nebuvo. Barbara dirba Kalamaki turistinėje firmoje , panašia į monopolistinę padėtį užimančią saloje.


Tad einame žvaliai žemyn Samarijos žingsniu (kaip valso ant parketo). Reguliariai gurkšteliu vandens , įjungiu fotoaparatą arba kinokamerą . Vandens punktuose – galvą po srove , po to kepurę ant galvos . Žmonių įvairaus amžiaus , įvairių šalių , įvairaus apkūnumo . Apranga skirtinga : vieni apsimuturiavę nuo saulė ir karščio , kiti tik su maudymosi kostiumu ir sportiniais bateliais . Pradžioj linksmi ir žvalūs . Gale įvairūs : pavargę , šlubuojantys , prisėdantys pailsėti, šlapi nuo prakaito .

Vaizdų neina aprašyti , geriau patiems pamatyti. Labai gražu ir įspūdinga . Vietomis takas kirsdavo upelį. Jame vėliau buvo vandens – skanaus ir vėsaus . Priėjus vandenį kartodavosi ceremonija : atsigerti , prisisemti butelį , užsipilti ant galvos netaupant. Čia supranti vandens vertę . Tik kojomis nebridome į upę , nes ir pasroviui kažkas geria .

Žemyn tarpeklis siaurėjo , priėjome siauriausią vietą keliolikos metrų . Aš eidamas nė karto neatsisėdau , nes alpinistai taip daro kalnuose . Nes atsisėdę ir pasisėdėdavo. Lenkiau mišrią publiką .

Tarpeklyje daugiausia ėjo lietuvių , mažiau lenkų , buvo serbų ir čekų . Mažai latvių . 12,5 km – kontrolė – atplėšia bilietą . Čia išgeriu alaus . Žemiau eiti – malonumas nelygus betonuotas akmenų takas , kuriuo ir mašina pravažiuoja .

O atgal aukštyn vienintelis transportas – mulai . Matėme kaip mulu jojo graikas į viršų. Jei ką sveikata paveda, tokiu būdu gabena žemyn .

Mobilaus ryšio tarpeklyje irgi nėra . Visą 15 km iki Agia Rumeli Libijos jūros pakrantėje nuėjau per 5 val . , aplenkiau visą grupę , pavijau ankstesnius . Gidė Barbara nulipo po 1,5 val. , nors žadėjo kavinėje Kri kri laukti mūsų . Kri kri – laukinių ožkų pavadinimas . Jie su laukinėmis avimis ten karstosi uolomis.

Pakrantėje geriu alų ir kavą , valgau snikerius . Maudausi jūroje . Karštis milžiniškas . Akmenys įkaitę. Uolos virš kaimo milžiniškos , stačios . Į kaimą dėl to nėra sausumos kelio .

Keltas po 3 val. laukimo nugabena į „didžiąją žemę“ – Hora Sfakion . Čia horizonte visą laiką matyti Gavdos sala – piečiausia gyvenama Graikijos ir visos Europos sala . Važiuojame serpantinu aukštyn apie 30 km iki 800 m virš jūros lygio . Ilga kelionė į viešbutį. Tiesa serpantinas dalinai eina Imbras kanjonu. Šio ilgis 8 km. Ten yra lengvesnis Samarijos pakaitalas. Manau, jis labiau tinka atvažiavusiems nuomota mašina turistams.

Paskutinė kelionės diena. Ji iš viso neįdomi. Einu į turistų parduotuves ir nuperku , ką buvau planavęs. Pasimaudymas jūroje ir baseine , pasideginimas. Po pietų atvyksta Agnė ir Inga, po to transportas – taksi. Mes 3 vykstantys į Vilnių su 2 žaviomis palydovėmis važiuojame į Irakliono aerouostą. Čia nesklandumų nebuvo. Aerouosto išvykimo salė lyg lietuvių kolonija. Prieš mus turėjo pakilti Novaturo užsakytas lėktuvas. Bet jų reisą atidėjo ir mes juos aplenkėme. O Vilniuje ,kol atsiėmėme bagažą, nusileido ir jie .

7 parų kelionė baigėsi . Kojos dar tirpo 3 dienas po Samarijos tarpeklio perėjimo . Mano galvoje susikristalizavo tokios išvados:
Lietuviai turizmo atstovai dirba gerai , geriau už kitataučius atstovus. Rusai irgi gerai dirba Santorinyje.

Susidarė vaizdas, jog lietuvių Kretoje yra labai daug , o gal net daugiausia . Jeigu yra kitomis kalbomis grupės , turėtų būti ir lietuvių ekskursijose po Kretą ir Santorinį .

Mačiau daug tautinių tavernų ir kavinių įvairiuose pakrantės ruožuose : italų , olandų , škotų , vokiečių , belgų, vengrų, švedų ir tt. Jose yra tos šalies ar tautos vėliava, meniu ta kalba , galima užsisakyti ta kalba . Čia manau turėtų pasireikšti Turizmo departamentas. Tokiu būdu vienu šūviu nušautume 2 zuikius: padėtume tautiečiams atostogauti Kretoje ir reklamuotume savo šalį. Reikėtų ir lietuviškų kavinių ir lietuvių kalba lankstinukų turistiniuose objektuose .

Reikia vengti didelių viešbučių , jei nenori jaustis „kolūkyje“. Geriausia turėti 1 ar kelis bendraminčius. Tada ir nuomota mašina atpinga . Mažame viešbutyje , kur mažesnis turistų ir darbuotojų internacionalas, manau graikiškai paprašius vyno , nelauks ,kol išversi į anglų kalbą.

Vykstant į Kretą vasarą būtini : kremas ir kepurė nuo saulės; sportinė avalynė (Samarijos tarpekliui ); eurai ir teisės; pliažinis rankšluostis , jei nenori nuomotis ; muilas ir šampūnas ; šortai ir marškinėliai .

Lyginant Kretą ir Rodą , pastarasis labiau europietiškas ir jaukesnis.