Švilpikų ir karvučių Alpėse

Aukšti kalnai, ryškiai žalia žolė, „milkos“, vėjo perpučiamos daržinės. Dar serpantinai, lietus, tvarkingos austriškos sodybos su gėlėmis palangėse. Tokią mačiau Zalcburgo žemę Austrijoje.

 

Kalnai aukšti, remiantys dangų. Viršūnės dažnai grupėmis, viena už kitą aukštesnės. Viršuje sniego lopiniai vasarą arba ledas. Kad patikėti, reikia pačiupinėti.

Dachštaino kalnagūbryje leidžiantis kažkas subolavo, pasirodo tikras sniegas. Žolė tokia žalia kaip reklaminiuose prospektuose. Atrodo, jog dažyta.

 Ganyklose ji lygiau nukirpta nei pas mus paprastai nukerpa miestiečiai. „Milka“ vadinu Austrijos karvę, nes jos margumas atitinka šokolado „Milka“ piešinuką.

 „Milkos“ rugpjūtį jau aukštai palipę kalnuosna nuo ganiavos pradžios. Lentinės daržinės su plyšiais jau nebereikalingos, atsiradus šieno fasavimui, tačiau saugomos kaip paveldas. Aukštųjų Alpių panoraminiame kelyje buvo 28 serpantinai su pilnu apsisukimu atgal. Žydinčios gėlės ant palangių seniai yra vienas Austrijos simbolių.

 Lietaus Austrijoje daugiau nei Lietuvoje. Upės pakilę iki krantų. Vanduo murzinas. Apsiaustas nuo lietaus lipant į kalnus yra būtinybė.

 Jei juo nepasirūpini prieš lietų, tenka pirkti Alpių žolių arbatą su laipsniais ir gerti. Lietus gali būti vos juntama dulksna, jei esi debesyje.

Gali lyti . Gali labai lyti. Ir labai- labai- labai. Vienąkart perlijo prie krioklio 3 ar 4   drabužių sluoksnius.

Fotoaparatas aprasojo, pasidarė sudėtinga fotografuoti. Išmokta pamoka, jog kalnuose būtina turėti apsiaustą nuo lietaus kuo ilgesnį ir sausų drabužių pamainą.

Man tikra Austrija rodosi tik prasidėjus kalnams. Lygumose čia yra tik gražu. O kalnuose tai jau oho-ho-ho...

Dar vienas Austrijos simbolis- švilpikas. Jį mačiau tik prie Pasterze ledyno. Atrodė didelis ir vikrus. Turistų numestą maistą pagaudavo ant stataus šlaito.

Švilpikai per vasarą sukaupia riebalus, po to žiemą miega. Matytasis buvo toks riebus, kad jau galėtų snausti. Švilpikų tepalas naudojamas nuo sąnarių ir stuburo skausmo. Jis neturi nemalonaus kvapo. Švilpikai auginami ūkiuose, kur jų taukai nusiurbiami.

Austrijoje pilna lyno kelių ir funikulierių, įvairiais teko važiuoti.

Alpių vienas simbolių yra jodleriai – dainos su krūtininiu balsu. Jos man patiko anksčiau, po kelionės po Austriją dar labiau. Dabar pasileidau iš Youtube jodlerių, kad lengviau būtų rašyti.

Į kalnus lipome kaip pasiutę. Greitai, stabtelėdami fotografuoti. Vaizdai panoraminiai, spalvoti, besikeičiantys... Pirmomis dienomis buvo saulėta. Vėliau lietus mus įveikė.

Vaizdai hipnotizavo, traukė aukštyn žemyn tolyn.

Kėlėmės į Kitzsteinhorn viršukalnę 3 km aukštyje. Buvo 3 transporto priemonės, neskaitant kojų. Apačioje buvo apsiniaukę. Pakilome į debesį.

 Po to migloje kilome ir kilome lyg maiše. Prasisklaidžius debesims, pasirodė karvutės vasaros ganyklose kalnų šlaituose. Viršuje mes buvome virš debesų ir pamatėme gražių vaizdų.

2000 metais šio kalno šlaite įvyko nelaimė, žuvo pusantro šimto žmonių, užsidegus funikulieriui. Dabar nutiestas kitas lyno kelias. Viršuje yra panoraminė aikštelė su vaizdais aplink.

Yra restoranas, kino teatras, kuriame mačiau filmą apie kalną. Yra tualetas su ereliais ir ožiais, labai įspūdingas. Čia reikia užsukti pasižiūrėti, jei netgi ten nereikia. 3029 m aukštyje vyksta fotosesija.

Yra Kitzsteinhorn fotoaparatas. Tai yra atsistoji aikštelės krašte. Paspaudi mygtuką. Ir... nuotrauka Tavo jau internete. Parvažiavau ir radau.

Kalno šlaite yra vasarą sniego. Ant jo važinėjausi rogutėmis ir použpakaliukais.

Tai tokie plastmasiniai daiktai po užpakaliu, kurie padeda nusileisti sniegu. Daug kartų leidinėjausi. Džiaugsmas buvo kaip vaikystėje. Kitzsteinhorn kalnas užhipnotizavo, apdovanojo teigiamomis emocijomis.

Nusileidus netoliese radome Zigmundo Tuno tarpeklį. Jis tik 320 metrų ilgio. Randasi Kapruno miesto pakraštyje. Upė prasigraužusi siaurą plyšį uolose.

 Tarpeklis pritaikytas turistams. Yra vieta kur tiesiog ant galvos krenta krioklys. Padarytas stogas, kad apsaugotų. Apačioje yra energetikos muziejus, matyti elektrinės turbinos.

 Perėjus tarpeklį, viršuje užtvanka ir dirbtinis ežeras.

Kitas kalnas buvo Dachstein kalnų masyve. Viršūnė vadinama „Penki pirštai“. Nes toje vietoje, kur atsiveria panoraminis vaizdas į Halštato miestą ir ežerą, yra metalinė platforma iš 5 dalių.

 Jos išvaizda primena plaštaką. Ant vieno „piršto“ yra foto rėmas, kur turistai įsistato ir fotografuojasi. Laukiau čia eilėje. Po kojomis matyti keli miestai, keli slėniai.

Netoliese yra koplyčia čia žuvusiems žmonėms skirta. Man besidairant, atėjo pora žmonių su parasparniais. Išsidėstė savo aparatus. Per kelias minutes sulaukė palankaus vėjo, įsibėgėjo šlaitu ir nuskrido virš tų gražių vaizdų.

Netoliese pastatyta pasaulio žemės spiralė. Nuo jos palipus matyti dar didesnių viršūnių, net su sniegu. Į „5 pirštus“ kylant- leidžiantis reikia persėsti į kitą lyno kelią bet vietoje. Tą dieną švietė saulė, matomumas buvo geras.

Nusileidome į Halštato turistinį miestelį, kurį matėme iš viršaus. Jo vaizdas su bažnyčios smaile ir ežero krantu kalnų fone yra laikomas Austrijos Alpių simboliu.

 Įvairiais metų laikais fotografuotas Halštato vaizdas yra dažnas kompiuterio ekrano užsklandos siužetas. Miestas įsispraudęs tarp bendravardžio ežero ir kalnų.

 Iš jo į kalną veža funikulierius, nes buvo druskos kasėjų miestas. Kasykla dabar muziejus, bet ne toks įdomus kaip Veličkoje Lenkijoje. Dabar miestas gyvena iš turizmo.

Autostrada eina tuneliu po miestu. Kiekvienas namas arba muziejus, arba nakvynės namai, arba suvenyrų parduotuvė, arba kavinė. Yra 2 bažnyčios: katalikų ir protestantų.

Ta smailiabokštė bažnyčia, pažįstama iš nuotraukų, viduje visai paprasta, neįmantri, bet tvarkinga. Protestantų. Katalikų bažnyčia aukščiau, aplink mažytis šventorius ir kapinės.

 Jose žmonės netelpa, todėl laidojami... laikinai. Virš miestelio krenta krioklys, kuris upeliu nubėga per miestelį į ežerą. Vakare miestas kalno šešėlyje, tada kita pusė ežero su kalnais apšviesti.

Kitas aplankytas objektas- aukščiausias Europoje Krimlio krioklys. 380 metrų aukščio iš 3 dalių sudarytas gamtos stebuklas laikomas aukščiausiu. Sparčiai debesyje lipau palei krioklį į viršų.

Pasiekiau pavėsinę ir tiltą per upę, žyminčius krioklio viršų. Aprašyti vaizdų neįmanoma, reikia pamatyti. Išsigiedrijo.

Pamačiau miestelį apačioje. Fotosesija. Leidžiantis žemyn, debesys „užsidarė“ ir prasidėjo liūtis. Gėrėtis Krimlio kriokliu reikia užsispyrimo, sveikatos ir gero oro. Pastarojo pritrūko.

Kitą dieną mūsų laukia Verfeno miestas. Virš jo kalne yra didžiausias pasaulyje ledo urvas. Jo ilgis 42 km. Turistų lankoma nedidelė dalis.

 Užvažiavus serpantinais į kalną, tenka lipti apie 20 min. po to lyno kelias. Vėliau dar 20 min. lipimas į kalną. Tada apsimaunu pirštines ir kepurę. Gidas įteikia karbidinį žibintą.

Turistus sugrupuoja po 50, neleidžia viduje fotografuoti. 700 laiptelių aukštyn ir tiek pat žemyn. Viduje ledo skulptūros didelės. Yra dramblys, kuris aptirpęs.

Einame lyg nykštukai su žibintais visiškoje tamsoje. Temperatūra apie 0 laipsnių. Išėjus iš didžiausio pasaulyje ledo urvo, tenka tą patį kelią nusileisti žemyn.

 Lipant žemiau ant kito kalno matosi Hohenverfeno pilis. Tvirtovė toje vietoje pastatyta prieš beveik tūkstantį metų. Pilyje mačiau dresuotų medžioklės paukščių pasirodymą priešpilyje.

 Priešpilis arba išorinis pilies kiemas nuolaidus ir didelis, jame telpa daug turistų. Pagrindas ryškiai žalia žolė. Priešpilio bokšte apžiūrėjau medžioklės ekspoziciją, paukščių iškamšas. Medžioklės drabužiai egzotiški, mums neįprasti.

 Pilis turi vidinį kiemą, koplyčią, bokštą su laikrodžiu ir varpu. Kieme nuolat stovi turistų eilės. Rūsyje buvo viduramžių kalėjimas be jokių durų. Jame kaliniai išprotėdavo. Dar yra ginklų ekspozicija.

Į pilį ir iš jos veža funikulierius.

Kitas tarpeklis buvo Lichtenšteino. Vardą gavo iš didiko atvykusio iš Lichtenšteino. Jis pritaikė tarpeklį turistams, investavo į tarpeklio infrastruktūrą.

Orai Alpėse permainingi. Šiemet lietinga vasara. Lichtenšteino tarpeklyje šią vasarą dėl lietaus įvyko akmenų griūtis. Tarpeklį uždarė porai savaičių.

 Atvykus po kelių dienų jis vėl pusdieniui buvo nepasiekiamas. Teko kitą rytą bandyti laimę. Pavyko. Tarpeklio sienos iki 300 m aukščio.

 Tarp sienų atstumas vietomis net keli metrai. Aukštai yra įstrigęs akmuo. Tarpeklio gale didelis ir mažas kriokliai.

Čia buvo mažiausiai turistų ir pigiausi suvenyrai. Šalia tarpeklio miestas vadinasi Šventas Jonas su dvibokšte gotikine bažnyčia.

Grosglokneris. Aukščiausia Austrijos viršūnė. 3798 metrai aukščio. Todėl kalnas įnoringas. Dažnai slepiasi už debesų. Man irgi nepavyko pamatyti kalno.

Iki jo važiavome debesyje Aukštuoju Grosgloknerio Alpių keliu. Kelias mokamas su 28 serpantininiais posūkiais. Atidaromas gegužės 1 dieną. Žiemą ant jo būna kelių metrų sniego sluoksnis.

 Mačiau nuotraukas kaip būna šalinami sniego kalnai, technika kasa tunelį sniege, ruošiant atidarymui. Šis kelias iššūkis austrų gamtai.

Buvo nutiestas tarpukariu. Važiavome rūke ir debesyje, todėl asmeniniai įspūdžiai skurdoki. Aukščiausias kelio taškas yra 2570 metrų aukštyje.

 Yra kelyje daug apžvalgos aikštelių. Viena jų vadinasi Edelveiso. Aukščiausiai esanti aikštelė yra prie tunelio. Netoli pastatyta koplyčia žuvusiems kelyje.

 Imperatoriaus Pranciškaus Juozapo aikštelė yra pagrindinis turistų traukos centras. Čia yra daugiafunkcinis pastatas su muziejais, WC, suvenyrų parduotuvė, kavinė.

Nuo jo tęsiasi 6 tuneliai pėstiesiems, einant pamatyti kalnų vaizdų. Viduje senovinių automobilių muziejus, kelio statybos muziejus. Apačioje yra Pasterze ledynas, nuo kalnų nutįsęs ledo liežuvis, kuris kasmet trumpėja.

 Ledynas matosi iš aikštelės. Bet iki jo galima nulipti arba dalį kelio įveikti funikulieriumi. Man būnant lijo, buvo žemi debesys, todėl nulipti nebuvo nė noro, nė reikalo.

 Aikštelėje yra visokių pramogų: fotografuotis senovinėje valtyje arba su imperatoriaus ir Sisi maketu. Suvenyrai čia brangiausi, užtat įvairovė didžiausia. Yra kieme oranžinis namelis.

 Jame įlendi iš apačios ir atsirandi sniegynuose- ledynuose, žiūrėdamas skirtingose veidrodinėse sienose į savo atvaizdą. Įdomi atrakcija. Šiame taške visiems patinka švilpikai. Jie įpratę prie turistų, ateina maisto.

Po lietaus ir drėgmės pasilepiname Bad Hofgašteino kurorte SPA. Čia yra atviri ir uždari baseinai, pirtys, mineralinis vanduo. Labiausiai patiko pirčių kompleksas, kuris turi savo atvirą baseiną. Komplekse privaloma taisyklė pirtyse ir baseine būti be drabužių.

Bad Hofgašteinas- tvarkingas miestas, kurortas. Aplink Alpės. Jomis gėrėjausi būdamas baseine.

Vakare nuvykome į Zel am See miestą. Šviesos- muzikiniai fontanai virš ežero nemokami. Pasirodymas neilgas, bet patiko.

Aplankyti objektai dauguma buvo Zalcburgo žemėje. Buvo įvažiuota į Tirolį ir Karintiją. Tad reikėjo aplankyti patį Zalcburgą.


                             

Tai ir Mirabelės sodai, reiškiantys tiesiog „gražų vaizdą“. Jie kažkada buvę už miesto ribų, dabar yra visai mieste. Skulptūros,paminklai, gėlių ornamentai...
                              

Iš čia pėsčiųjų tiltu, apkabinėtu įsimylėjėlių spynomis, pasiekiame Zalcburgo senamiestį. Čia katedra. Ant kalno stovi Zalcburgo tvirtovė. Užvažiavau funikulieriumi.

 Teritorija didesnė bei įvairesnė, nei anksčiau aplankytos pilies. Daug muziejų. Labiausiai įsiminė Marionečių muziejus, nedidelis , bet originalus.

 Vienas pabaisa pakyla iš „pragaro“ su dideliu triukšmu, šviesos efektais. Sunku buvo jį nufotografuoti. Vaizdas nuo pilies į miestą panoraminis. Senamiestis kaip ant delno. Galima miesto planą sudarinėti.

Nusileidus nuo tvirtovės, pasitinka senamiestis. Zalcburgo katedra, baroko paminklas. Aplamai Zalcburgas yra baroko miestas. Katedroje yra krikštytas Mocartas.

 Beveik šalia, kalvos papėdėje Šv. Petro bažnyčia, kapinės, vienuolynas. Kapinių atsiradimas siekia vėlyvuosius romėnų laikus. Vienuolyno kiemas labai gražus ir tvarkingas. Netikėčiausia, jog jame yra seniausias Europoje restoranas.

Paėjus pagrindine gatve (Getreidegasse) link pėsčiųjų tilto pasiekiame Mocarto gimtąjį namą. Namas, kur gyveno užaugęs Mocartas, yra kitoje upės pusėje netoli Mirabelės sodų.

Netoli katedros yra Mocarto aikštė su paminklu Mocartui. Per ją mėgsta turistai būti vežami arkliais. Tik pastebėjau, jog žirgai daug palieka žarnyno turinio, kas keičia senamiesčio kvapą.

Dar senamiestyje Senojo Turgaus didelė pailga aikštė, supama aukštų namų, turinti fontaną.

Senamiestis Zalcburge suspaustas Zalcacho upės ir kalnų. Šlaitai aukšti ir statūs. Todėl Zalcburgo festivalių centras „įkištas“ į uolą.

 Fasadas aikštėje, o namas kalne. Zalcburgas Mocarto ir muzikos festivalių miestas. Čia filmuotas filmas „Muzikos garsai“.

Zalcburgas su Lietuva turi istorinį ryšį. XVIII amžiuje iš Zalcburgo į Mažąją Lietuvą atbėgo gyventi daug žmonių. Tai įvyko dėl religinės nesantaikos. Protestantai apsigyveno, po maro atsiradus laisvos žemės. Vilkyškiuose tam įvykiui pastatytas paminklas.