Kiprofilija

Tai meilė Kiprui, kurio pavadinimas kilo iš vario. Pastarąjį kasdavo Kipre. Tai jau istorija. Beje istorija ir Kipras beveik sinonimai. Čia tiek senų laikų palikimo. Ir tas senumas skiriasi tūkstančiais metų.
                                                      

Kipre man visur kvepėjo. Jūra, oras, vėjas, gėlės, tavernos... Dabar mano mylimą salą aplankiau žiemą. Skepsis dėl blogo oro dingo iš karto ir nepasirodė. Oras ir jūros vanduo po 22 laipsnius, arba oras +23. Daug žydinčių gėlių. Žydi pavieniais dideliais žiedais kinrožės. Žydi ar tiesiog plieskia ryškiai raudoni krūmai bugenvilijos. Jos pavadintos prancūzų keliautojo atradėjo garbei pagal jo pavardę. Žalios palmės. Geltona saulė. Balta pilnatis naktį. Nė lašo lietaus.
                                                        

Iššūkis Kipre yra eismas kaire puse. Pabandžiau ir patiko. Nė karto neišvažiavau į dešinį pakraštį gatvėje, neišlindau prieš eismą ir žiede. Būdavo, jog įjungiu valytuvus vietoj posūkių. Grįžus ir dabar sumaišau šias dvi funkcijas. 
                                                      

    Eismo kultūra negaliu skųstis Kipre. Būdavo, jog mirkteli šviesomis, mane lenkdamas kiprietis. Niekada nesignalizavo garsu. Vieną kartą mane aplenkė... šaligatviu. 
                                                      

Laukiau prie raudono šviesoforo kairėje kraštinėje justoje, kitose irgi buvo mašinos. Vietinis džipu užvažiavo ant šaligatvio, juo pervažiavo sankryžą ir toliau įsuko į kiemą. Nuolydis (užvažiavimas) ant šaligatvio buvo.
                                                       

Automobiliu už vairo pasiekiau Kipro vakarinę dalį, kiek galima automobiliu. Ten yra Afroditės šaltinis. Taip pat nuvažiavau iki pietrytinio Greko rago. Pagrindinius Kipro miestus jungia autostrados. 
                                                      

Jos kartais būna pustuštės. Kartais po darbo arba savaitgalio pradžioje jos prisipildo ar net užsikemša. Buvau patekęs į eismo kamštį. Bet tai niekis prieš Vokietijos kelių kamščius. Čia kitas mastelis.
                                                       

  Kipro karalius nuo 1393 metų buvo ir Jeruzalės bei Armėnijos karaliumi. Jo herbas iš keturiių dalių, pavaldžių teritorijų herbų sudarytas. Herbą sudaro: Jeruzalės herbas, Luzinjiečių dinastijos herbas, Kipro herbas, Armėnijos herbas.
                                                      

Kiprą apvažiavau ir kita kryptimi. Šiaurės. Tai paslaptingesnė, neseniai galima aplankyti dalis. Buvau šiauriniame puikiame Kirėnijos mieste.

Pradėsiu nuo pradžios. Nikosija yra perskirta spygliuotų tvorų, vienintelė sostinė Europos Sąjungoje. Nesugalvojau jokios kitos valstybės sostinės pasaulyje, kuri būtų padalinta spygliuota viela. Anksčiau buvo.
                                                       

Yra nedideli namukai kaip kioskai. Juose gauni popieriuką, užpildai. Paduodi jį su asmens dokumentu per langelį. Įveda duomenis į kompiuterį, ant lapuko uždeda raudoną antspaudą. Taip pakliuvau į niekieno nepripažintą teritoriją. Joje kursuoja lira, bet tinka ir euras. Užrašai turkiški.
                                                       

       Ant kalno šlaito pavaizduota šio regiono ir Turkijos vėliavos.

Šiaurinė kalnų grandinė vadinasi Pentadaktilos. Tai reiškia „5 pirštai“. Pirštų nepastebėjau. Kalnai atskiria šiaurinę pakrantę nuo visos salos. Tai dėl jų Nikozija įkaista vasarą iki 47 laipsnių karščio. Dar ir dėl jūros nebuvimo.
                                                       

Kipre gyventojai ir valdytojai metų bėgyje keitėsi. Keitėsi gynybinės sistemos. Ant Pentadaktilos šlaitų stovinčios pilys mena viduramžius. Pilių grandinė. Kantara. Bufavento. Švento Ilariono. Kaip gražiai skamba pilių pavadinimai. Jos gynė viduramžiais nuo arabų.
                                                       

Ar žinote kuo skiriasi pietinis ir šiaurinis Kipras? Tai kalbos graikų ir turkų. Tai tikėjimas. Šiaurėje musulmonų. Tai gyvūnai. Pietuose visur katės. O šiaurės- gatvėje vaikšto dideli niekieno šunys.
                                                         

 Nors yra ir kačių. Patiko man klaidžioti jos gatvelėmis. Išsigąsdavau už posūkio, pamatęs didelį šunį. Jie neloja, nerodo jokio balso, bet nėra malonu. Šunų Kirėnijoje pilna. Dar skiriasi vienu kelio ženklu. Raudoname daugiakampyje parašyta "STOP" pas mus ir Europoje, kai negalima  pravažiuoti nesustojus. Šiauriniame Kipre tokiame pat daugiakampyje parašyta: "DUR". Kažin, ar netrūksta dar trijų raidžių?
                                                      

Klimatas šiltas kaip ir pietiniame Kipre. Viduržemio jūra neatvėsta mažiau 18 laipsnių vasario mėnesį, tad ir oras pajūryje šiltas. Gruodį žydi čia subtropikų augalai. Šiaurės Kipre auga pipirai. Tie patys, kur vaikystėje aiškino, jog yra pipirų žemė. Siauri plunksniniai šviesiai žali lapai, patrynus jaučiamas pipirų kvapas.
                                                                               

Tikėjimas šiaurėje nėra ryškus. Mačiau tualete besiplaunantį kojas. Mačiau mečečių. Mačiau besimeldžiančių ant kilimėlio. Negirdėjau muedzino balso. Žmonės čia liberalesni religijos atžvilgiu. Populiarus čia Efeso alus.
                                                      

Tiesa, čia vairuotojų kultūra truputį neeuropietiška. Mačiau kaip autobusas įsuka į siaurą viduramžių miesto Kirėnijos gatvę, vykdamas į stovėjimo aikštę, pagal taisykles. 
                                                      

Vietinis gyventojas važiuoja iš priekio, sustoja gatvelės viduryje prieš pat autobuso nosį. Lengvam automobiliui lengviau pasitraukti atgal nei dideliam autobusui. Autobuso keleiviai sunkiai įtikino lengvosios mašinos vairuotoją praleisti autobusą.
                                                      

Kirėnija viduramžių miestas su siaurų gatvelių raizgalyne. Pakrantė gana siaura ir stati. Gatvelės tai aukštyn, tai žemyn. Nauji gyvenami namai mieste atrodo ypač naujais, užbaigtais. Pasirodo gyventojai lengvai gavo paskolas, už jas pasistatė namus. Grąžinti gali tekti vaikams ar anūkams. Nes namai dideli, kad tilptų visa giminė.
                                                          

Įstojo Kipras į Europos Sąjungą. Šiaurinė dalis faktiškai nėra ES dalis. Ji nepripažinta. Bet turizmas vystosi. Yra viešbučiai. Lėktuvai su turistais nusileidžia Turkijoje, po to kyla ir leidžiasi šiauriniame Kipre. Jei lėktuvai skrenda į ar iš Kipro, jie šiaurinę dalį aplenkia. Automobilių šiauriniame Kipre yra naujų.
                                                      

Kirėnijos krantinėje mačiau prabangių viešbučių su marmuru išorėje ir kilimais. Mieste daug suvenyrų parduotuvių, bet suvenyrų su šiaurės Kipru beveik nėra. Jei randi su konkrečiu šiaurės objektu, tau pasisekė. Šiaip ten vaizduojamas aplamai Kipras, nepadalintas, vientisas. Net su užrašu „šiaurės ar turkų“ nemačiau suvenyro.
                                                       

Turkiškos vėliavos plaikstosi ant aukštų stiebų ir aukštų uolų. Virš Kirėnijos ant Pentadaktilos kalnagūbrio randasi turkų, nepripažintos okupuotos šiaurės Kipro teritorijos vėliavos ir Atatiurko siluetas.
                                                       

Parduotuvėse kainos parašytos liromis, bet eurai lygiaverčiai. Dalini kainą iš 3 ir gauni kainą eurais.

Pagrindinis turistų traukos taškas Kirėnijoje yra pilis.
                                                     

 Tai tvirtovė ant jūros kranto miesto centre. Miesto pradžia mena Trojos karų laikus. Kirėnijos apylinkių archeologiniai kasinėjimai įrodo, jog čia buvo gyvenama neolito epochoje  5800-3000 metų prieš Kristų. Kirėnija minima nuo Ramzio III laikų 1100 metų prieš Kristų. Nuo tada Kirėnija garsėjo kaip turtingų prekybininkų, plaukiojančių jūra, miestas. 
                                                     

    Vienas toks laivas ilsisi Kirėnijos pilies muziejuje. Yra ištyrinėtas jo plaukimo maršrutas. Laivas plaukė iš Samo salos dabartinėje Graikijoje palei Mažąją Aziją, pro Rodą į Kiprą. Laivus prikraudavo amforų. 
                                                           

   Jose būdavo vynas, aliejus, javai. Perkrautas laivas nuskendo. Laivas medinis, pagamintas iš Kipro kedro. Šis medis skiriasi nuo kitų kedrų, trumpaspyglis, nesugeria vandens, idealiai tinka laivų statybai. Jie auga Trodo kalnų slėnyje vakariniame Kipre ir dabar.
                                                      

VII amžiuje po Kristaus Kirėnijoje buvo pilis. Buvo apsiginta nuo arabų antpuolių. Tada Kipras priklausė Bizantijai. Pilies įgula rūpinosi gyventojų saugumu. Todėl pilies reikšmė išaugo. 
                                                       

Ričardas Liūtaširdis 1191 metais susituokęs, Limasolio pilyje, trumpai valdė salą. Po to padovanojo Kiprą Luzinjanui iš Prancūzijos, kuris tapo naujos karalių dinastijos pradžia. Tada Kirėnija suklestėjo, nes tapo prekybiniu- administraciniu centru. Išplėsta jos pilis, perstatyta. Sutvirtintas visas miestas ir jo uostas.
                                                       

Yra platus gynybinis griovys aplink pilį su tiltu. Griovys visada buvo pilnas vandens. Pilyje yra bažnyčia, statyta 1100 metais. Pilyje palaidotas osmanų admirolas iš Alžyro prieš užimant visą Kiprą osmanams.
                                                        

1489 metais Kiprą užėmė venecijiečiai. Jie valdė iki 1571 metų, kol užkariavo osmanai. Šiuo laikotarpiu buvo dažni konfliktai su genujiečiais. Kirėnijos pilies nepavyko jiems užimti iki 1489 metų, nors saloje ir Kirėnijoje daug kur viešpatavo genujiečiai. 
                                                     

      Pilis buvo pritaikyta gintis nuo riterių ir lankininkų. Po 1489 metų puolant osmanams buvo sustiprinta pilis ginti nuo artilerijos. Perstatyti bokštai ir rūsiai arba belangės. Šiuose laikydavo moteris belaisves.
                                                     

 Išlipti negali, langų- durų nėra, iš viršaus žiūri godūs priešai į pusnuogę. Ši scena atvaizduota pilyje muliažais. Vyrus belaisvius rišdavo prie rato, nugara ant apskritimo, tempdavo ir kankindavo.
                                                        

Dabar pilis pats turistų traukos centras. Nuo stogo atsiveria vaizdas į jūrą, uostą. Pastarajame stovi kelios viduramžių laivų kopijos turistams plukdyti. Matosi vidinis didelis pilies kiemas.
                                                     

         Eini pilies viršumi ir džiaugiesi vaizdais. Po to iš Kirėnijos miesto mažiau matyti, vaizdai ne tokie panoraminiai.

Mieste spaudžia sultis iš šviežių citrusinių tiesiog gatvėje.
                                                      

1878 metais britai ėmė valdyti Kiprą. Vėliau nutiesė kelią iš Nikosijos į Kirėniją. Pirmi viešbučiai atsirado Kirėnijoje 1922 -1932 metais. Kirėnijoje gyveno daug britų dėl jos švelnaus klimato. Dėl to į Kirėniją vykdavo Nikosijos gyventojai.

Bellapais vienuolynas. Išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia „taikos vienuolynas“. Pastatytas 1205 metais. Yra Kirėnijos pakraštyje, virš miesto . Iš vienuolyno atsiveria puiki miesto panorama.
                                                                  

Pastatytas prancūziškos gotikos stiliumi. Buvo benediktinų vienuolynas. Dėl jų baltų abitų buvo vadinamas „baltuoju“. Jis klestėjo, valdant luzinjaniečiams.
                                

    Saloje vyko įtakų kova. Bellapais vienuolynas atiteko genujiečiams. Smuko morališkai ir fiziškai. Buvo turtas ir degradacija. Jie gyveno atitrūkę nuo visuomenės. Atsirado daug moterų ir vaikų. Užvaldžius osmanams, uždarytas vienuolynas.
                                

 Žmonės išplito ir gyveno aplink, atsirado visa gyvenvietė. Po to vienuolyno pastatų akmenis naudojo namų statybai.
                                

Britų valdymo laikotarpiu pastatų ardymas sustojo. Buvo bandoma remontuoti ir išsaugoti pastatus.
                               

      Bellapais vienuolyne šurmuliuoja turistai. Labai graži architektūra. Vienas pastatas be stogo, bet su kolona. Kitame yra šviestuvai ir visa kita, kas priklauso bažnyčiai.
                                

    Musulmoniškame krašte ji neveikia. Landžiau po rūsius, kur tamsu. Buvau ant stogo. Bellapais turi šarmo, o kad griuvėsiai, dar ir kažkokios mistikos ar paslaptingumo.
                               

Chirokitija, neolito laikų gyvenvietė prie Larnakos- Limasolio  autostrados. Ją saugo UNESCO.
                                 

    Kompleksas išsidėstęs kalvos šlaite. Ten atstatyti pirmi neolito laikų apskriti namai. Vieno kambario namelis kuriame 2 - 3 žmonėms yra ankšta.
                                

Tų namelių pagrindų čia daug, jie pradedami atstatyti. Tikriausiai čia seniausia Kipro gyvenvietė. Aš ją aplankiau.
                               

  Netoli tos pačios autostrados 750 metrų aukštyje virš jūros lygio kalvos viršūnėje Stavrovuni vienuolynas.
                                  

 Jis matosi nuo šio kelio, bet pasiekiamas nuo Limasolio- Nikosijos autostrados. Jį įkūrė Konstantino Didžiojo motina Elena IV amžiuje. Ji atgabeno relikviją, gabaliuką šv.Kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus.
                                

     Vyrų vienuolynas pačioje kalvos viršūnėje. Čia moterys neįleidžiamos. Aš aplankiau šią įdomią ir šventą vietą. Užvažiavau į šį kalną už vairo kaire puse kaip ir priklauso. Serpantinu. Nusileidus ir pažiūrėjus į viršų, netikėjau, kad aš ten vienuolyne buvau. Tai Stavrovuni.
                               

  Nikozija. 320.000 gyventojų turintis miestas, Kipro sostinė, didžiausias miestas. Karščiausias Kipre. Vasarą oras įkaista net iki 47 laipsnių karščio. Todėl, kad yra slėnyje, o iš šiaurės tęsiasi Pentadaktilos. Deja ši sostinė vienintelė padalinta pasaulyje.
                               

  Turistai dažnai jį aplenkia. Jame yra valstybinės institucijos, ambasados, JTO atstovai, nes jų sargybiniai saugo Atilos liniją tarp padalinto Kipro.
                             

  Miesto centras apjuostas gynybinės sienos ir pylimo. Siena turi 3 vartus ir 11 fortų. Sieną pastatė venecijiečiai, ruošdamiesi kovoms su osmanais.
                             

  Sostinėje yra pėsčiųjų gatvių, daug parduotuvių, didelių parduotuvių. Kai ką čia pirkau lauktuvėms, vis iš sostinės. Įdomiau buvo pirkti senamiesčio siaurose gatvelėse, kurios primena turgų. Ypač palei miesto sieną.
                               

  Prie Limasolio apžiūrėjau Kolosi pilį. XIII amžiuje statyta pilis tapo prieglobsčiu, kai Akros pilis dabartiniame Izraelyje, buvo užimta arabų. Čia įsikūrė riteriai.
                                 

     Pilyje gyveno Jeruzalės šv. Jono ordino komandoras. Apylinkėse gaminamas saldus vynas "Commandaria" užsidirbo pavadinimą. Kipre visada paragauju šio vyno ir namo parsivežu.
                                

    Kolosi pilis dabartinę išvaizdą įgavo XV amžiuje. Pilyje eksponatų nėra. Kiekviename aukšte po 2 dideles sales. 3 aukštai, nuo stogo matosi apylinkės.
                               

   Prie pilies gėriau skaniausią kipro kavą. Kitoje kelio pusėje mandarinų sodas, o vaisių ant žemės tiek, kad į sunkvežimį gali prikrauti.
                               

   Nuo Kolosi pilies visai netoli kačių vienuolynas. Piečiau Limasolio Akrotirio pusiasalyje. Prieš važiuojant paklausiau kaip rasti kačių vienuolyną?
                                 

  Man atsakė, kad kačių Kipre pilna visur, neverta ieškoti. Bevažiuojant radau kačių prieglaudą. Toliau kačių vienuolyną. Švento Nikalojaus vienuolynas įkurtas irgi Elenos.
                                

   Akrotiryje buvo labai sausa prieš 2000 metų, prisiveisė daug gyvačių. Žmonės paliko pusiasalį. Elenos sūnus Konstantinas nurodė atvežti kačių iš žemyno. Jos išnaikino gyvates ir žmonės sugrįžo.
                                

   Į kačių vienuolyno teritoriją pro atidarytus vartus įvažiavau su mašina. Katės čia visur. Draugiškos. Iškeltomis uodegomis sukiojasi apie kojas. Pastatai užrakinti, į vidų nepatekau. Užtat gyvačių gaudytojų per akis.
                                 

  Larnaka. Šį miestą apžiūrėjau nuodugniai, nes jame gyvenau. Čia anksčiau buvo miestas Kitionas, vienas seniausių saloje. Jame gyveno filosofas Zenonas, turėjęs filosofijos mokyklą. Į Kitioną atvyko Kristaus draugas Šv. Lozorius. Krikščionybė Kipre prasidėjo čia.
                             

  Šv. Lozoriaus cerkvė statyta IX amžiuje. Man tai gražiausias pastatas Larnakoje. Mėgau vaikščioti jos kolonadoje. Šv. Lozorius 30 metų čia gyveno, buvo vyskupas. Jo palaikai yra po altoriumi.
                             

  Kitionas buvo miestas- valstybė. Atkastos 5 šventyklų ir uosto liekanos. Vaikščiojau tilteliu virš šios senovės.
                             

  Larnakos centre dideli viešbučiai netoli jūros. Krantu eina šaligatvis ir gatvė, prie jos yra kavinių visa eilė. Mėgau čia gerti kipro kavą.
                               

   Netoliese krantinėje yra Atėnų karo vado Kimono biustas. 450 metų prieš Kristų jis vadovavo Kipro išlaisvinimui iš persų okupacijos. Žuvo ir pats.
                             

   Centre netoli jūros buvo britų muitinės sandėliai, dabar naudojami parodoms. Daug muziejų Larnakoje.
                             

   Ant jūros kranto stovi Larnakos fortas. Britų laikais jame buvo kalėjimas. Dabar muziejus. Vidiniame forto kieme vyksta renginiai.
                               

   Nuo forto modernus pėsčiųjų takas eina iki miesto pakraščio. Jis yra 2 dalių- pačiame krante ir aukštėliau už stiklo pertvaros.
                               

 Juo smagu vaikščioti, važinėti riedučiais ir dviračiais. Kai yra bangos, purslai drėkina veidą. Vanduo  iš apatinės dalies per plyšius nuteka į jūrą.
                               

    Arkivyskupas Makarijus valdė Kiprą, atgavus nepriklausomybę, yra labai gerbiamas šalyje. Larnakoje paminklas prie gimnazijos. Nikosijoje Makarijaus paminklas milžiniškas.
                             

   Kamares akvedukas XVIII amžiaus. Nors ir ne antikinis, man jis buvo įdomus. Jis yra mieste netoli ežero. Patogu jį pasiekti mašina.
                                           

  Pirmą dieną atsisėdęs prie vairo dešinėje pusėje su automatine greičių dėže, galvojau kaip pradėti važiuoti. Sūnus patarė nuvažiuoti iki Kamares akveduko.
                               

    Nuvažiavau tuos 5 km pirmą kartą gyvenime. Nuo akveduko prasideda pažintiniai takai palei druskos ežerą. Pavaikščiojau, paskanavau mandarinais, ten augusiais.
                               

Įsitikinau, jog citrusiniai yra skirtingų rūšių ir prinokimo. Paspaudi ir supranti ar valgomas. Nuo Kamares akveduko vėl parvažiavau į viešbutį.
                             

   Larnaka po Nikosijos ir Limasolio yra trečias pagal gyventojų skaičių miestas Kipre. Aerouostai veikia Larnakoje ir Pafose. Gyvenau šalia Larnakos aerouosto, fotografavau besileidžiančius lėktuvus. Bet atvykau ir išvykau iš Kipro per Pafoso aerouostą.
                             

   Miesto pakraštyje yra Druskos ežeras.  Tai kažkada buvusio uosto ir jūros įlankos vieta. Ežeras labai seklus, jame daug dumblo. Plotas kinta priklausomai nuo metų laiko ir lietaus. Krante stovi Chala Sultan mečetė, skirta pranašo giminaitei. Pagal svarbą pasaulyje ji yra ketvirta. Jos vaizdas spindi ežere.
                               

   Ežere žiemoja flamingai. Tai vienas Larnakos simbolių. Mėgsta turistai juos fotografuoti. Tenka sugaišti laiko, kol supranti, kur flamingai būriuojasi, kuriuo paros metu. Nes ežeras didelis, kitame krante per toli fotografuoti, svarbus apšvietimas, saulės padėtis.
                             

   Nuo Larnakos visomis kryptimis nutiestos autostrados. Jomis aš keliavau. Nuvykau į tolimiausią pietrytinį salos kraštą- Greko ragą. Šiame iškyšulyje vėjuota.
                                

Uolos išėstos, skylėtos. Jūra skaidri. Krante yra egzotiškų išgraužtų kabančių ir paremtų olų uolose. Netoli rago yra didelė turistinė zona Aja Napa- Paralimnis- Protaras.
                                

      Ji išsivystė okupavus geriausią Kipro kurortą Famagustą. Ją supa gynybinė venecijiečių statyta miesto siena, geriausia saloje.
                                

Famagustos pliažas buvo geriausias Kipre. Miestas turtingiausias. Otelas yra iš Famagustos. Venecijiečiai prekybininkai investavo į miestą.

   Vakariausias salos taškas yra Akamo kyšulys. Pafose baigiasi autostrada. Iki Polio miesto  virš 30 km. dar virš 10 km iki Afroditės šaltinio.
                               

    Tai ertmė uolose, kurioje laša, varva, bėga vanduo. Virš ertmės kabo lianos, šaknys, žaluma. Tropikų vaizdas. Nuo čia iki paties rago dar keli kilometrai.
                                

Kelių nėra. Yra džipų off'road'as, eina keletas takų. Turėjau rekomendacijas eiti taku aukštyn. Pabandžiau ir... patiko.
                                

 Raudona drėgna žemė, žalia augalija, įvairūs krūmai, daug baltų akmenų. Daug gėlių ir tulpių lapų. Jeigu žydėtų masė tulpių tai jau būtų rojus.
                                

     Oras labai kvepia, gal dėl drėgmės, gal dėl augalijos. Eiti nesunku, pakilimas minimalus. Vaizdai fantastiški.
                                

Iš akmenukų sukurta visokių užrašų apie meilę, širdys... Gali prisėsti ant balto akmens ar net ant suoliuko. Kylant vaizdai keičiasi.
                                

 Praeini dešinėje viršūnę, atsiveria nauja pakrantės panorama. Dar toliau seni griuvėsiai, Adonio ąžuolas. Džipais važinėja vietiniai.
                             

   Grįžtu žemyn. Dar pasigėriu Afroditės šaltiniu. Afroditės kultas Kipre visur. Tai turistų masalas, tai mistika, tai gražiausios salos vietos.
                                

       Apačioje pakrantėje ilga kavinė užstoja vaizdus. Pasiimu kipro kavos ir fotografuoju uolas jūros pakrantėje. Kur Afroditė, ten gražu. Grįžtu "namo" į viešbutį 200 km kaire puse tamsoje. Dėl Afroditės verta.
                                
                                Pabaigai apie kipriečių nervus. Eina kiprietis ryte į kavinę. Užsisako stiprios kipro kavos, nes žmona nervuoja. Lėtai geria kavą. Neskuba.

                              
     Kalbasi su panašiais bendraminčiais. Užsisako antrą kipro kavą. Taip ateina pietūs. Ima į rankas komboloi.
                                

 Tai vėrinys, pas mus primenantis rožančių. Ima pirštais kiekvieną narelį, suka ratu, nes žmona nervuoja. Nervai nusiramina, komboloi padeda. Eina namo.
                               

 Θα σας δούμε στην Κύπρος  Iki pasimatymo Kipras