Istorinėse LDK žemėse

                                       

               

      Netoli dabartinės Lietuvos. Šalia. Gamta panaši. Istoriniai, seni pastatai panašaus stiliaus. Nuvažiuoti keli šimtai kilometrų. Net laikas tas pats, šiltuoju metu nereikia persukti laikrodžio.

Tai išvyka į Baltarusiją.
                                     

      Anot mūsų istorikų, baltarusių tauta pradėjo formuotis Lietuvos įtakoje. O pavardės architektų, buvusių pilių ir dvarų savininkų tos pačios kaip Lietuvoje.
                                       

      Automobiliai panašūs kaip pas mus. Žiguliai pasitaiko tik užkampiuose. Daug asfaltuotų kelių, platūs kelkraščiai. Pakelės švarios, šiukšlių nesimato. Daug žiedinių sankryžų užmiestyje. Miestuose mažiau nei pas mus automobilių. Žmonių irgi mažai.
                                       

      Grioviai ir melioracijos kanalai idealiai sutvarkyti. Laukai balandžio pradžioje jau apdirbti ar dirbami. Nėra krūmokšnių pakelėse.
                                       

       Maži miesteliai vadinami „ agrahorodok“. Žemės ūkyje tebėra kolektyvinė nuosavybė“. Juose sodybos aptvertos masyviomis tvoromis, dažnai dvispalvėmis.

Pakelėse mačiau arklių, karvių, ožkų. Gandrai jau parskridę.
                                       

     Vietinės pramonės produkcija kelis kartus pigesnė. Tai baltarusiški vaistai, cigaretės, trauktinės ir užpiltinės. Pastarosios ypač skanios.
                                       

       Beveik kiekviename mieste stovi Lenino paminklai. Išlikę tarybiniai paminklai, Antro pasaulinio karo monumentai. Jie nudažyti, sutvarkyta aplinka. Gatvių tarybiniai pavadinimai tebėra.
                                        

     Yra Nepriklausomybės gatvė, aikštė. Paklausus vietinio žmogaus, paaiškino pavadinimo reikšmę: „Nuo mūsų, baltarusių, niekas nepriklauso“.
                                         

      Bedarbių šalyje nėra. Jei neišdirba nustatytos darbo valandų kvotos, turi mokėti mokestį. Mačiau kaip autobusų sustojimą kaime dažė trise- vienas baltais dažais, kitas juodais.
                                       

      Miestuose daug bažnyčių ir cerkvių. Tos bažnyčios, kurios buvo sovietmečiu uždarytos ar užmūrytos, atstatytos ir naudojamos pagal paskirtį. Cerkvių pastatyta daug naujų. Panašu, jog naujame mikrorajone išdygsta prekybos centras ir cerkvė.
                                       

     Turistiniuose objektuose leidžia fotografuoti be blykstės. Nesvyžiaus bažnyčioje irgi. Metro neleidžia fotografuoti.
                                       

      Sostinė Minskas. Jame gyvena apie 2 milijonus žmonių. Tačiau jis neatrodo megapoliu. Eismo intensyvumas mažesnis nei Vilniuje. Automobiliai įvairių markių ir modelių, nepastebėjau vyraujančios rūšies. Mašinos apynaujės kaip mūsų sostinėje ir naujesnės nei kituose Lietuvos miestuose. Kuras kainuoja apie 60 euro-centų.
                                       

     Miestų sankryžose šviesoforai modernizuoti: vidurinėje geltonoje lempoje sekundėmis rodomas likęs laikas iki žalio ar raudono šviesoforo signalo.  Tokie šviesoforai veikia ne tik sostinėje.

Miesto centre Nepriklausomybės aikštė. Joje Vyriausybės rūmai su Leninu priešakyje.
                                       

      Šalia Pedagoginis Universitetas su studentės skulptūra su knyga. Studentė- tipiška komjaunuolė iš „Šuriko nuotykių“. Į kitą pusę stovi neoromaninė Šventųjų Simono ir Elenos bažnyčia, pastatyta 1910 metais, veikianti, katalikų. Joje yra Turino drobulės kopija.
                                       

       Šventoriuje stovi medinė japonų dovanota varpinė. Skamba varpas sekmadienį 12 valandą. Tokios varpinės skirtos visiems nukentėjusiems nuo branduolinės radiacijos. Kitoje aikštės pusėje yra metro valdyba.
                                       

      Po žeme čia praeina metro linija. Minske yra 2 linijos, statoma trečia. Teko išbandyti, važiuoja greitai ir dažnai.
                                 

        Pagrindinis pastatas šioje aikštėje yra po žeme. Tai prekybos centras, išsidėstęs 3 aukštais požemyje. Čia daug įvairių parduotuvių. Pirkti nemėgstu, todėl nelankiau. Užteko pavalgyti.
                                       

       Nustebino pirkimo paprastumas. Mano kortelė yra bekontaktė. Bet nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nepavyko atsiskaityti be kontakto. O Minske pavyko. Beje beveik visur Baltarusijoje galima atsiskaityti kortele.
                                     

      Nors parduotuvėje buvo ir valiutos keitykla. Euras kainuoja apie 2 rublius. Kainas skaičiuoti lengva. Parduotuvės apatiniame aukšte yra holas. Jame vyko koncertas kažkokio radijo 40- mečiui. Žiūrovų buvo keliolika. Viršuje aikštėje irgi beveik tuščia. Vietiniai aiškina, jog savaitgalį visi išvykę į kolektyvinius sodus.
                                       

     Minsko centrinė geležinkelio stotis atnaujinta, atrodo moderniai. Priešais ją 2 vienodi stalinistiniai pastatai su bokštais ir skulptūromis atnaujinti, pagražinti taip, jog atrodo senesnių, romantiškesnių statybos.
                                       

     Prie Svisločės upės yra Minsko senamiestis. Ten 2003 metais atstatyta rotušė. Kitoje gatvės pusėje Minsko katalikų katedra, jėzuitų bažnyčia. Ji buvo užmūryta, dabar atstatyta ir veikianti.
                                                   

      Prie rotušės visas įdomumas. Tai vadinamas Aukštutinis miestas. Iš jo matosi graži panorama žemyn į Svisločę. Prie upės buvo piliavietė. 1067 metais pirmą kartą paminėtas miestas vardu Menskas.
                                       

      Ten dabar kažkoks gelsvas senas pastatas. Šalia jo Žemutinis miestas, kurio pirma gatvė mieste buvo Nemigos. Prie rotušės skulptūrinė kompozicija- 2 žirgais kinkyta karieta. Joje arba ant žirgo mėgsta fotografuotis turistai.
                                       

      „Gostinnyj dvor“ centrinis pastatas Aukštutiniame mieste. Jame anksčiau rezidavo pirkliai, turtingiausi miesto žmonės. Kiemo pusėje yra paminklas pirkliams, kur sveriamos prekės. Nukritęs maišelis geltonas, nublizgintas pirštų, nes neša laimę.
                                       

Už upės Senojo Vilniaus gatvės kvartalas. Nugriautas ir vėl atstatytas. XIX amžiaus architektūra. Namai skirtingų spalvų, nes paštininkų nebuvo daltonikų, o namai buvo be numerių. Čia didžiausias suvenyrų pasirinkimas.
                                     

       Virš namų stogų yra maži pristatymai. Nes seniau būdavo prasta stogo danga. Kai visai prakiurdavo, užstatydavo viršuje nameliuką. Ir lietus nebelyja, ir papildomas kambarys atsiranda.
                                       

      Netoliese yra „Ašara“. Taip vadinama dirbtinė sala upės tvenkinyje, sujungta tiltu su krantine. Viduryje nedidelė koplyčia su ištemptomis stygomis. Šalia daug dirbtinių gėlių vainikų.
                                       

     Ašaros gale- berniukas- angeliukas, iš jo akių bėga ašaros į dubenį. Visa tai skirta Afganistane žuvusiems baltarusiams, tokių buvo virš septynių šimtų.
                                       

       Toliau komjaunimo dirbtinis ežeras, jų iškastas, turi 8 salas, vanduo iš Svisločės. Važiuojant palei upę- ežerą daugybė visokių sporto statinių, gerų viešbučių. Čia ir didžiulė valstybės vėliava. Nepriklausomybės rūmai, juose dirba šalies prezidentas.
                                       

     Kitoje gatvės pusėje pastatų kompleksai, kuriuose galima gyventi neišeinant į išorę: yra parduotuvės, pramogų ir poilsio infrastruktūra.
                                       

       Minsko šiaurės rytuose stiklinis daugiakampis- biblioteka. Ji gražiausia sutemus dėl iliuminacijos, vakare verta pažiūrėti šviesos šou. Dieną daugiasienio stiklas atspindi debesis arba aplinką. Šalia jos stovi Pranciškaus Skorinos paminklas. Jis 1522 metais Vilniuje išleido pirmąją LDK spausdintą knygą. Pastaroji buvo rusėnų arba senąja baltarusių klaba.
                                       

        Viduje apačioje 3 aukštai lankytojams. Viršuje pats kubas skirtas saugykloms, jose dirba robotai.

Minską iš visų pusių supa apvažiavimo plentas. Jis palengvina išvykimą bet kuria kryptimi.
                                       

      Turistų traukos centras Baltarusijoje yra Nesvyžius. Jis įtrauktas Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Radvilų miestas nuo 1513 metų. Pirmas buvo Jonas Radvila Barzduotasis, kuriam atiteko Nesvyžius su žmonos Kiškaitės kraičiu.
                                       

      Radvila Juodasis buvo reformatų atstovas ir Nesvyžiaus kilimo pradžia. Du Radvilos gavo kunigaikščio titulą. Santuokomis Radvilų giminė daug kartų persipynė su Europos monarchais. Buvo metų kai Nesvyžius buvo faktinė Lietuvos DK sostinė, nes joje buvo valdžios atributai.
                                       

        Sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis atsivertė į katalikybę po tėvo mirties. Jis keliavo į Šventąją Žemę. Iš ten plukdė 2 mumijas ir skysčio balzamavimui. Per audrą Viduržemio jūroje teko mumijas išmesti už borto. Nesvyžius buvo turtingas ir modernus.
                                     

      Barokas čionai atkeliavo iš Romos 3 metais vėliau- pastatyta pirma LDK barokinė Dievo Kūno bažnyčia. O plūgas į LDK atkeliavo 700 metų vėliau nei sukurtas. Parapinė Dievo Kūno bažnyčia statyta 1587- 1593 metais. Jos architektas Džiovanis Marija Bernardonis.
                                     

     Vaikystėje puotoje verkiantį vaiką paglostė Žygimantas Augustas ir pavadino „Našlaitėliu“. Pravardė prilipo. Vėlesnėse kartose buvo Radvila Žuvelė, dar vėliau buvo „Pone Mielasis“ Radvila.
                                       

    Bažnyčioje altoriaus kolonas laiko angelai, kad nesvyruotų... kolonos ir … tikėjimas. Pagrindiniame altoriuje paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Bažnyčioje ir kupole erdvės jausmą sukuria freskos.
                                       

      Grindys yra granitinės, matyti senovinių galvakojų moliuskų liekanos. Bažnyčios rūsyje Radvilų giminės mauzoliejus. Jame 70 sarkofagų, nors rašoma, jog buvo 102. Radvilų palikuonė yra gyva Europoje ir Nesvyžių aplanko.
                                       

    Sarkofagai yra už metalinių grotų ir prieblandoje. Vienas sarkofagas yra pilvotas, nes mirusi nėščia giminės atstovė. Vienas yra prie laiptų, jį galima pačiupinėti. Iš viršaus yra metalinis sarkofagas, viduje medinis karstas. Jo viduje nieko nėra.
                                       

      Bažnyčios išorė dabar restauruojama, pastoliai trukdo pamatyti bendrą vaizdą. Šventoriaus kampe stovi gynybinės miesto sienos dalis, bokštas, pritaikytas varpinei. Kitas architektūros brangakmenis yra Radvilų pilis.
                                       

      Keli šimtai metrų pėsčiomis. Miestą nuo pilies skiria tvenkiniai, iš viso jų yra trys. 1583 metais šią pilį pradėjo statyti Radvila Našlaitėlis. Ji turi baroko ir renesanso bruožų. Pilį supa gynybinis griovys su vandeniu ir pylimai.
                                       

      Patenkama į kiemą tiltu. Kieme krenta į akis šulinys, matyt viduramžiais vandens šaltinis buvo svarbus. Pilyje turtinga ekspozicija. Nupieštas genealoginis medis. Radvilos kildina save iš Gedimino.
                                       

    Krenta į akis Slucko juostos. Jos buvo prabangios su įaustais auksiniais ir sidabriniais siūlais. Turi 2 arba net 4 paviršius, sudėtingi raštai. Slucko prabangias juostas audė fabrikas kitame Radvilų mieste- Slucke. Dabar miestas tebėra, bet Radvilų palikimo jame nebe. Slucko juosta reiškė žmogaus turtinę padėtį.
                                       

      Pilyje nustebino vidaus teatro mašinos. Radvilos Žuvelės žmona Pranciška Uršulė rašė dramas ir organizavo vaidinimus. Viena mašina kūrė vėjo garsą, kita- lietaus ar krušos. Trečia- vandens bangų mūšos.

Nesvyžiuje buvau Verbų sekmadienį. Bažnyčioje žmonės buvo su verbomis- dirbtinėmis, plastmasinėmis puokštelėmis.
                                       

     Miesto centre stovi rotušė su turgavietės namais, pailgais pastatais aplink ją. 1596 metų pastatas barokinis, po gaisrų perstatytas. Tai seniausia rotušė Baltarusijoje. Viduje muziejus.
                                       

    1690 metais pastatyti Slucko vartai, gerai išsilaikę. 2 aukštų arkinis statinys įspūdingas.

Bilietas į pilį su gidu ir grupe kainavo 6,5 euro, bažnyčiai paaukojau 1 eurą.
                                       

      Nuo Nesvyžiaus iki Myriaus tik 33 kilometrai. Iš Minsko srities patekau į Gardino sritį. Antras UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektas. Miestelis paminėtas 1395 metais. Kol valdė Vytautas Didysis, miestelis buvo jo nuosavybė.
                                       

     Iki 1568 metų jis priklausė Iljiničiams, vėliau Radviloms. 1891 metais pilį nusipirko Miorskiai (iš Miorų), išmetė vieną raidę, tapo Mirskiais ir atitiko savo pilies pavadinimui. Pilis gotikinė, mūrinė, 5 bokštų.
                                       

    Baltarusiai tokį stilių vadina baltarusiška gotika- raudonų plytų mūras su tinkuotomis plokštumomis, įdubomis. Pilyje įdomus muziejus. Čia lengviau susigaudyti pagal paveikslus, kuris Radvila buvo kuris ir kuo nusipelnė.
                                       

    Interjeras čia mažiau prabangus, nes pilis buvo labiau nukentėjusi. Miestelyje tik 2,5 tūkstančio gyventojų, yra sena XVI amžiaus šv. Mikalojaus bažnyčia. 1579 metais Myriui suteiktos dalinės Magdeburgo teisės.
                                       

      Pilyje ypač išsiskiria pirkia- valgomasis su kesoninėmis lubomis. Prabangi yra portretų salė su gobelenu ant sienos. Rūsiuose yra alaus ir vyno sandėliai. Įėjimas į pilies kiemą nemokamas.
                                       

     Reikia mokėti už pilies ekspoziciją, pietrytinio bokšto su galerija lankymą ir už kalėjimo lankymą. Šalia pilies yra tvenkinys, kurio fone pilis atrodo didingai, atsispindi vandenyje.
                                       

      Už pilies angliškame parke yra Mirskių laidojimo koplyčia su mauzoliejumi rūsyje. Čia prašo to paties pilies bilieto.

                                         

   Naugardukas. Aukščiausiai Baltarusijoje esantis miestas. Lietuvoje tokio aukščio nėra- 323 metrai.

Naugarduke krikštytas LDK Mindaugas ir Morta 1252 metais. Naugarduko pilyje Mindaugas karūnuotas Lietuvos karaliumi 1253.07.06. Kito Lietuvos valdovo karūnavimo nebuvo iki šiol. Todėl Naugarduko reikšmė istorijoje milžiniška.
                                       

    1422.02.07 Naugarduko bažnyčioje susituokė Jogaila su ketvirta žmona Sofija Alšėniške, tik tada susilaukė palikuonių.                    

     Adomas Mickevičius gimė Zaosėje, netoli Naugarduko. Jis miestą apdainavo poemoje „Gražina“. A. Mickevičius krikštytas toje pačioje bažnyčioje 1799 metais.
                                       

Šalia Naugarduko gimė garsiausias XX a. pradžios Vilniaus fotografas Jonas Bulhakas.

Netoli Pilies kalno stovi Adomo Mickevičiaus paminklas. Šalia supiltas dirbtinis A. Mickevičiaus kalnas.
                                       

    Miestas paminėtas 1044 metais. Baltarusiai laiko Naugarduką pirmąja LDK sostine. Vytautas Didysis fundavo Viešpaties Atsimainymo bažnyčią. Mieste atskirai yra Mindaugo kalnas, kuriame kažkada laidodavo. Papėdėje stovi Mindaugo paminklas.
                                       

    Naugarduko gatvės pakraštyje miesto leidžiasi žemyn. Net Nemunas neįveikia tos aukštumos, daro kilpą. Todėl turistui gražu- toli matyti. Pilies kalne yra 2 bokštų griuvėsiai: vienas originalus, kitas tragiškai moderniškai atstatytas bokštas. Dar yra pilies sienų griuvėsiai. Nuo pilies kalno geras vaizdas į bažnyčią, miestą.
                                       

     Lyda. Miestas beveik šimtatūkstantinis. Lydos centre stovi pilis. Vadinama Gedimino pilimi, nors yra manančių , jog Algirdo pilis. Bet kokiu atveju, tai yra Vilniaus gynybinio žiedo dalis. 1323 metais įkurtas miestas.
                                       

      1580 metais suteiktos Magdeburgo teisės. Pilis galinga, sunkiai paimama. 1392 metais ją užėmė Vytautas Didysis. Labiausiai pilis nukentėjo per Šiaurės karą. Po 1795 metų po valstybės žlugimo Rusijos imperija pilį apleido, buvo ardoma statyboms.
                                       

     Seniai atstatinėjo pilį. Prieš didelę respublikinę šventę, laukiant valstybės vadovo, buvo skubiai restauruota pilis, atstatytas bokštas. Lydos pilis (kaip ir Naugarduko pilies bokštas) laikoma blogo atstatymo pavyzdžiu.
                                       

     Baigė atstatymą studentai ir visokie suvežti darbininkai staiga. Pilyje vyko Jogailos ir Sofijos Alšėniškės vestuvių puota (santuoka Naugarduko bažnyčioje). Netoli pilies Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, barokinė.
                                       

    XVIII amžiuje ją projektavo garsiausias Vilniaus architektas J.K. Glaubicas. 1506 metais LDK kariuomenė iš Lydos pilies žygiavo į Klecką (už Nesvyžiaus). Laimėjo mūšį prieš totorius ir jų problemą išsprendė visiems laikams.
                                         

    XIV amžiuje pastatyta Krėvos pilis. Čia pasirašyta 1385 metais Krėvos sutartis. 1382 metais pilyje nužudytas LDK Kęstutis. Krėvos pilyje buvo uždarytas Vytautas Didysis. Jis pabėgo iš pilies, persirengęs moteriškais drabužiais. Turėjo būti kūno išmatavimai ir veido bruožai moteriški... 1386 metais Krėvoje Lietuvos krikštas.Tuoj po to Krėvoje įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje parapijų.
                                       

   Dabartinė bažnyčia pastatyta tarpukariu. Aplink pilį buvo gynybinis griovys su vandeniu. Tiltas į pilį buvo ne pakeliamas, o padegamas. Žmonės buvo mažaūgiai ir nemokėjo plaukti. 1792 metais Krėvai suteiktos Magdeburgo teisės.
                                       

    Viduramžiais ji buvo seniūnijos ir mažojo pavieto centras. Ją buvo užpuolę totoriai iš Krymo. Krėvoje gyveno daug žydų, išlikusi apgriauta sinagoga. Krėva labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Baltarusijos lietuviai kasmet Krėvos pilyje mini Mindaugo karūnavimo dieną.
                                       

      Dabartinėje Baltarusijoje yra daug lietuviškų salų. Tai vietovės kur kalbama, meldžiamasi lietuviškai. Salos mažėja, joms didelę įtaką daro išorinė ES siena. Viena tokių salų yra Gervėčiai.
                                 

   Miestelio pavadinimas daug kam girdėtas, tik mažai kas ten yra buvęs. Atstumas tarp Vilniaus ir Gervėčių tik 70 kilometrų. Miestelyje gyvena apie 500 žmonių. Gervėčių bažnyčia matosi iš tolo.
                                       

    Neogotikinė grakšti aukšta, gražiai prižiūrėta bažnyčia papuoštų ir didelį miestą. Bokšto aukštis 61 metras- aukščiausias Baltarusijoje. Bažnyčia statyta 1899- 1903 metais.
                                 

    Gervėčių klebonas buvo Leonas Nestiukas. Jis mokėsi Kaune, bendravo baltarusiškai ir lietuviškai. Tai buvo asmenybė, pritraukianti turistų autobusus. Deja 2017 metų kovą jis iškeliavo amžinybėn.
                                       

    Bažnyčia idealiai prižiūrėta, šventoriuje prižiūrėta augalų karalija. Už tvoros skulptūrų kompozicija. Netoliese fachverkinis vandens malūnas ant Gervės upės. Seniau čia buvo Domeikų dvaras XIX amžiuje.
                                       

    Jie buvo pastatę plytų gamyklą, todėl iš tų pačių plytų ir bažnyčia, ir malūnas. Jų atstovas Ignacas Domeika buvo Čilės Santjago universiteto rektorius. Nuo Gervėčių tik keli kilometrai iki Astravo atominė elektrinė.
                                       

    Tokia buvo kelionė. Šalia Lietuvos. Nuvažiuota keli šimtai kilometrų. Turistiniai objektai daugiausia buvo lietuviški arba betarpiškai susiję su Lietuva. Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tai mūsų istorija. Kažkada LDK buvo didžiausia valstybė Europoje.