O sole mio

                                 

        

    Saulė, šilta žydra jūra. Besišypsantys ir geranoriški kalabriečiai. Skanus ir sveikas maistas. Visa gamta žaliuoja ir žydi. 

                                

    Stačios uolos pakrantėje. Daug susiraizgiusių kelių ir keliukų. Daug kalnų ir tunelių. Visa tai – Kalabrija. Gyvena ten kalabriečiai. 

                               

     Kadangi šilta nereikia daug drabužių. Trumpos rankovės, šortai. Saulės daug. Gerai jei yra kondicionierius. 

                                

     Žmonės atsipalaidavę, neįsitempę. Linksmi. Keletą kartų klausiau kelio, tai užkalbintas kalabrietis su savo mašina važiuodavo priekyje iki aiškesnės vietos. 

                                

     Buongiorno. Buonasera. Salve. Grazie. Prego. Arrivederci. Šiuos žodžius girdėdavau kasdien iš nepažįstamų ir jau pažįstamų kalabriečių. Tuos pačius kartodavau. 

                                 

     Miesteliai pastatyti ant stačių pakrantės uolų. Jūroje kyšo uolos. Liekanos kokio nors bokšto ar pilies nuo viduramžių. 

                                 

    Jūra labai švari ir skaidri. Birželį šilta +24 +25 laipsnių jūra. Skanus maistas. Šviežios braškės. Raudoni saldūs svogūnai. Skanios jūros žuvys ir kitos jūros gėrybės. 

                                  

     Kalabrija yra pietinė Apeninų pusiasalio dalis- „bato pirštai“. Reljefas labai kalnuotas. Vienoje pusėje yra Tirėnų jūra, kitos pusės krantus skalauja Jonijos jūra.

                                

     Išilgai Kalabrijos eina A3 autostrada, kuri jungia Salerną ir Kalabrijos Redžą. Kelias eina per kalnus- išlenda iš tunelio ant tilto. Ir taip daug kartų. 

                               

       Kalabrijoje visur jaučiamas stilius. Aprangoje, interjere, net santechnikos įrenginiuose. Daug parduotuvių, kurios prekiauja meno gaminiais. 

                                

     Poilsiautojai iš visos Europos. Vyrauja vokiečiai, šveicarai, belgai, prancūzai, lenkai. Labai daug čia atostogauja italų. Jie labai šeimyniški, kompaniški, laikosi tradicijų. Todėl viešbučiai pasitempę, išlaiko tam tikrą lygį. Visi sveikinasi, dėkoja net kelis kartus dienoje. 

                                    

   Miestai Kalabrijoje nedideli, seni. Dalis miestų čia nukentėjo per 1783 metų žemės drebėjimą. Bet yra išlikusių net graikų ir romėnų laikų statinių. 

                               

     Yra ir trūkumų Kalabrijoje. Regiono ir miestų nemokamų planų nebuvo niekur. Nusipirkome regiono žemėlapį, kai jo jau nebereikėjo. Rodyklių pakeliui daug, bet per mažai. Dažnai sankryžoje susikerta kelios gatvės, jos vingiuoja, vėl kertasi- taip dingsta orientacija. 

                                

      Kitas keistas dalykas- šiukšlynai. Jų yra pakelėse- prie plentų ir autostrados. Ten kur yra kelio išplatėjimas trumpam sustojimui. Važiuojant ir paklystant prireikia sustojimo gamtiniams reikalams. Tuose išplatėjimuose stodavom trumpam. Ir kiti tai darydavo nesislėpdami. Išplatėjimuose būdavo tiek „minų“, kad reikėjo saugotis neįlipti. 

                                 

    Kitas dalykas panašus viešbučio paplūdimyje. Jokio tualeto nėra. Nei persirengimo kabinų. Aukšto lygio ir dar aukštesnio atsiliepimų reitingų viešbutis. 

                               

      Prie restorano viduje įėjus yra tualetas. Teoriškai ten gali nueiti pro gražius staliukus lauke. Praktiškai nemačiau ten einančių šlapių iš jūros išlipusių žmonių. Reiškia viskas lieka jūroje. 

                                

    Viešbutyje buvo trys animatoriai, kurie sąžiningai užsidirbo algą. Po pusryčių jie pasirodydavo paplūdimyje. Visi vienodai apsirengę tuo metu. Užiminėjo poilsiautojus.

                               

     Buvo joga jūroje, kuri mums labai patiko. Sviedinio mėtymas į iš rankų padarytą lanką. Šį žaidimą laimėjau ir gavau martinio. Bočia. Spalvotų sviedinukų mėtymas tikslumui. Laimėjom dviese. Šokinėjimas per virvę pagal komandą skirtingomis kryptimis. 

                                

    Paplūdimyje buvo didelių akmenų, kuriais buvo smagu karstytis. Paplūdimyje buvo nestambus žvyras. Dieną jis įkaisdavo. Todėl gerai buvo paplūdimyje naudotis „ežių“ batais.

                                 

      Mes taip vadiname, nes apsaugo nuo jūros ežių. Turistai rado ežių kiautų, bet jūroje ežių nemačiau. Skėčiai ir gultai dviejų rūšių nemokami. Reikėjo mokėti už paplūdimio rankšluostį. Dėl karščio jis nebuvo būtinas. 

                                

     Viešbučio teritorija buvo 2 aukštais- jūra, paplūdimys, registracija, restoranas apačioje. Gyvenama labiau ant uolos. Kelis kartus per dieną vaikščiojom aukštyn- žemyn. 

                                

    Buvo keli takai- maršrutai. Keli šimtai metrų kelio. Kai kas tai įveikdavo nuomota mašina. Net po vyno. Nes tai viešbučio teritorija. Pagyvenę taip darydavo. 

                                

    Netgi buvo autobusiukas, kuris paveždavo. Vieną kartą važiavom. Kambarių prieigos ir balkonai apaugę žydinčiomis bugenvilijomis ir kaktusais. Kitų gėlių nežinau pavadinimo. Net ir kaktusai žydėjo. 

                                 

Maistas ypatingas, gurmaniškas. Galima buvo rinktis vieną iš 3 patiekalų. Pietums ir vakarienei buvo 3 patiekalai po 3 variantus. 

                                

     Scilla. Nuostabus senas miestas. Pilis ant uolos. Joje muziejus, ekspozicija. Vaizdai į Siciliją, Vulkaną, kitas salas. Sicilija, didžiausia Viduržemio jūros sala, už sąsiaurio. Juo plaukioja laivai visomis kryptimis. 

                                 

     Ekspozicijoje vyrauja gyvūnija to regiono vandenyse. Nuotraukos gražios, ryškios, didelės, spalvingos. Gyvūnai gražesni už gyvus. 

                                 

Scilė ir Charibdė saugojo sąsiaurį. Plaukė juo Ulysas. Dabar tai Mesinos sąsiauris. Prie Scillos atveda autostrada. Arba geležinkelis. 

                                

     Aplink daug vandenų. Juose populiariausias laimikis yra kardžuvė. Castello Ruffo yra Scilla pilis. Nusileidus iš jos yra Šventosios Dvasios bažnyčia. Joje buvo šilta, nors tikėjausi atvėsti. Atėję vaikai giedojo giesmes, juos mokė tikėjimo tiesų.

                                      

    Nuo šios bažnyčios gatvės leidžiasi abipus prie jūros ir į paplūdimį. Lipame aukštyn gražia pėsčiųjų gatve. Patenkame į Šv. Roko aikštę, to paties vardo bažnyčia .

                               

     Panoraminiai vaizdai iš čia gražiausi. Bažnyčioje vyko vestuvės ir prie jos kataloginių drabužių paroda. Taip apsirengę svečiai. Aikštėje randu parduotuvę ir joje žemėlapį.

                                

    Kalabrijoje sunkiausia rasti žemėlapį. Po to randame kavos ir tualetą. Dar randa antra pusė papuošalų. Daug. Sako gražūs. Tikiu. Perka. 

                                

    Capo Vatikano. Iškyšulys ir švyturys. Panoraminis vaizdas abipus. Vienoj pusėj pliažas ilgas smėlėtas su barais ir kitom pramogom. Kitoj pusėj nedidelės įlankėlės.

                               

      Viršuje kaktusai ir kitos gėlės vaizdą dar pagerina. Status iškyšulys, jūroje dar yra uolų. Čia reikia pasigėrėti. Viršuje yra kavinė. Pardavinėja apelsinus ir svogūnus. 

                                 

Pizzo. Gražus, jaukus, senoviškas Kalabrijos miestas. Nereikia maišyti su Toskanos miestu, turinčiu svyrantį bokštą. Italai taria: „Pico“. 

                               

    Šiame mieste yra 2 garsiausi turistiniai objektai. Vienas yra pilis. Gynybinę funkciją turėjęs pastatas yra šalia centrinės miesto aikštės. Joje kavinės po skėčiais, turistai skanauja „Tartiufo“ ledus. 

                               

     Pilis buvo gynybinės linijos dalis nuo viduramžių. Dabar ją vadina Murato pilimi. Joachimas Muratas buvo Napoleono sesers vyras. Jis buvo Neapolio karalius. 

                                

      Norėdamas atgauti valdžią, atplaukė į Pizz'ą. Liaudis nenorėjo pasikėlusio valdovo. Jis buvo uždarytas Pizzo pilyje, nuteistas myriop ir įvykdyta ekzekucija. 

                                

       Kitas traukos objektas yra chiesa di piedigrotta. Tai miesto pakraštyje pakrantėje oloje sukurta koplyčia. Istorija tokia: apie 1600 metus laivas prie Pizzo pateko į audrą, jūreiviai turėjo Piedigrotta Marijos paveikslą, jo prašė išgelbėti.

                                

     Laivas nuskendo, jūreiviai išsigelbėjo. Todėl kranto uoloje išskaptavo olą, įrengė koplyčią. Įėjimas į ją mokamas, tiesiai iš paplūdimio smėlio.

                                

     Joje yra meniškos skulptūrinės grupės: Betliejus, Lurdo Marija... Šviesa patenka per angas lubose. 

                               

     Gatvės Pizz'e siauros raitytos. Vairuojant automobilį man papypino autobusas už posūkio. Pasirodo jis įspėja, nes neįmanoma normaliai prasilenkti. Yra gatvelių, kur lengva mašina neįmanoma įveikti posūkio nesustojus ir panaudojus atgalinio bėgio.  

                                    

     Pizzo yra patogus tuo, jog čia praeina A3 autostrada, netoli Lamezia Terme aerouostas. 

                                

     Kitas miestas Kalbrijoje- Briatico. Miesto pakraštyje gyvenome. Tačiau nueiti beveik neįmanoma pakrante. O pakilti į plentą ir vėl nusileisti susidaro kokie 3 km iki miesto centro.

                               

      Briatico ramus miestas. Jame yra viešbučių. Yra parduotuvių. Žvejų uostas. Centre pakrantė stati uolėta, toliau nusileidžia žemyn. Uoste stovi viduramžių gynybinio bokšto griuvėsiai. Jie gana fotogeniški su saulės spindulių žaismu sienų kiaurymėse. Galima aplink jį vaikščioti per akmenis ratu. Šalia žvejai užsiima kasdienine savo veikla. 

                               

      Tropea. Kitas perlas Kalabrijoje. Tai didžiausias kurortas Tirėnų jūros pakrantėje. Ant uolos stovi bažnyčia ir vienuolynas su sodu. Santa Maria dell'Isola- deimantas ant uolos.

                                

     Išvertus „saloje“. Uola anksčiau buvo sala. Į ją ir ant jos stogo galima užlipti už nedidelę kainą. Atsiveria nuostabus vaizdas į miestą ant uolos.

                                

   Mums besilankant, apačioje vyko baikerių šventė, grojo AC/DC muzika. Po uola yra kelios olos. Viena yra didelė kiaura praeiti žmonėms į paplūdimį. 

                                

      Mieste yra sena romaninė katedra. Kalabrija viduramžiais kentėjo nuo žemės drebėjimų ir maro. Tropea mažiau nukentėjo už aplinkinius miestus. Manoma dėl vyskupo organizuotumo ir žmonių pamaldumo. Nes žmones išvedė iš miesto. 

                               

     Namus apgadino, bet žmonės išliko. Miestas atrodo išaugęs iš uolos statmenai. Namai keliaaukščiai, langai atsiveria tiesiai virš prarajos, pakrantės. Jei spjausi per langą, į pliažą pataikysi.

                               

    Miestą įkūrė Heraklis. Valdė normanai, arabai, anžujiečiai, aragoniečiai. Mieste tiesiog grožiesi fantastiniais vaizdais.

                                 

Kiti aplankyti turistiniai objektai buvo Liparų salos. Yra septynios Liparų arba Eolo salos. Eolas buvo graikų vėjų dievas. Alikudi, Filikudi, Salina, Vulcano, Lipari, Panarea, Stromboli salos.

                                

      Visos yra vulkaninės kilmės. Vulkano sala dar aktyvi- veržiasi fumarolės. O Strombolio labai aktyvi reguliariai išsiveržia, spjaudo ugnį ir dūmus. Aplankiau populiariausias: Strombolio, Vulkano, Lipario salas. Vulkano sala. Iš jos kilo bendrinis vulkano pavadinimas. Vulkanas Vulkano saloje aktyvus. 

                                

      Apačioje yra geltonų siera padengtų uolų ir sieringas ežeriukas. Jame maudžiausi. Vanduo apie +33 laipsnius. Veržiasi dugne fumarolės- ten karšta. 

                                

    Vandens iki kelių. Dugne yra sieringo molio. Juo išsitepi kūną. Vaikšto gelsvai pilkos žmogystos. Prie supuvusių kiaušinių kvapo pripranti, jis nebeerzina. Sierą po to nusiplauni duše. 

                                

    Miestelis Vulkano saloje miniatiūrinis, kelių gatvių. Viskas turistams. Skersai salą keli šimtai metrų pėsčiomis nuo Porto di Levante iki Porto di Ponente. Už sąsmaukos yra Vulkanella- istoriškai neseniai susiformavęs vulkaniukas. 

                                

     Apie 15 minučių plaukimo iki didžiausios salos- Lipario. Joje yra miestas Liparis.  Ant uolos sena tvirtovė, joje katedra. Šalia kelios bažnyčios, muziejai, amfiteatras, sarkofagai. Lipario pilis, labiau tvirovė iškilusi virš miesto. Šv. Bartolomejaus katedra užima centrinę vietą. Pats šventasis yra Kristaus laikų, gyvenęs rytuose.

                              

     Vaizdai žemyn į miestą ir 2 uostus nuostabūs. Mieste daug gatvių ir suvenyrų, dailės parduotuvių, kavinių, restoranų. Viename tokių valgėme ir pastebėjome 3 Michellin žvaigždes.

                                

     Dailės parduotuvė išvilioja pinigus už gražius papuošalus. Sala didoka, yra keli miestai. Vulkanai neaktyvūs. Už jos yra aukštesnė, bet mažesnė Salina sala. Ji garsėja baltomis vynuogėmis, iš kurių gaunamas saldus vynas. 

                                

    Praplaukiame Panarea salą. Ji nedidelė, specializuojasi paslaugomis vip'iniams klientams. Daug uolų ir negyvenamų salelių. Paskutinė aplankyta Strombolio sala. Joje 2 kaimai. Kalnas spjaudo dūmus pasitikdamas.

                                

     Beje Strombolį vakare arba ryte matydavome iš savo kambario, jei geras oras. Jame transporto priemonė- tuktukai. Viena gatvele pasiekiame bažnyčią ir miestelio aikštę.

                               

     Saloje populiarūs popietiniai pėsčiųjų žygiai į vulkaną. Yra kelios agentūros ir turistinio inventoriaus nuomos vietos. Čia perkame alaus, nes karšta. 

                                     

     Pora valandų plaukimo ir mes atsiduriame Trope'os uoste. Salos priklauso Sicilijai ir arčiau jos yra. Nors Strombolis arčiau Kalabrijos.

                                

Kalabrijoje dar džiugino visur gera espresso kava. Pigus alus ir vynas parduotuvėse. Visur yra gazuoto mineralinio vandens ir jis skanus.