Karštis, šventyklos ir vaisiai

                                                             

                                        

                                        

                                        

Balis. Sala pietiniame pusrutulyje, priklauso Indonezijai. Tikyba- hinduizmas. Turistai iš viso pasaulio. Eismas chaotiškas ( europiečio požiūriu). Tūkstančiai motorolerių važiuoja visomis kryptimis. Karšta visada. Visus metus, visą gyvenimą.
                                        

            Žemiausia temperatūra 25 laipsniai būna prieš saulėtekį. Kartai lyja daugiau, kartais mažiau. Po lietaus neatvėsta. Todėl drabužių visada užtenka trumpomis rankovėmis ir šortų. Nuo lietaus gerai turėti vienkartinį lietpaltį.
                                         

       Šiaurė ir pietūs neturi klimatinio, geografinio skirtumo. Pietūs labiau išvystyti, ten daugiau infrastruktūros. Daugiau gyventojų ir viešbučių. Miestai susilieję pietuose- atrodo, jog tai vienas miestas skersai salą. Šiaurėje mažiau turistų, ten anksčiau buvo Balio sostinė.
                                                           

       Sostinė Denpasaras. Miestas didelis, važiuojant nesimato ribų europiečio akimis.

5632 kvadratinių kilometrų ploto saloje gyvena apie 4,2 milijonus gyventojų. Gyventojų tankumas didžiulis . Eismo intensyvumas taip pat.
                                                   

 
         Važiuoja kelios eilės motorolerių ir automobilių kaire puse. Supratimo „pagrindinis kelias „ nėra. Lenda bet kas bet kur. Automobiliai nauji- iki 5 metų amžiaus absoliuti dauguma. Vyrauja Toyota, po to Suzuki, Honda, Daihatsu firmos, bet modeliai kitokie nei Europoje.
                                                    

            Aplinkinėse salose ir visoje Indonezijoje vyrauja islamas. Balyje yra 93 procentai induistų. Čia žmonės tolerantiški. Įpratę prie turistų įvairovės. Geranoriški. Paprasti. Tik mentalitetas kitoks nei Europoje.
                                        

         Tūkstančio šventyklų sala. Iš tikrųjų šventyklų daugiau. Kiekvienas žmogus prisirišęs prie savo šventyklos. Kasdien aukojama šventykloms. Eina su padėklais nedidelių aukų, padeda priešais ją. Šventyklose vyksta ritualai. Yra 9 didžiosios šventyklos. Jos visiškai skirtingos, nepanašios viena į kitą.
                                        

          Maistas. Karštas, aštrus, šviežias. Nėra konservantų. Pagamina ir parduoda. Pagrindinis produktas ryžiai, prie jų derinami kiti produktai. Jų rūšių yra daug. Aštrus maistas arba labai aštrus arba labai labai aštrus.
                                                  

         Tačiau dėl to problemų neturėjau. Nebuvo jokių virškinimo sutrikimų. Visada prieš valgį reikia plauti rankas.
                                                 

         Beveik viskas Balyje yra pigiau nei Lietuvoje. Valgyti kavinėse pigu, neverta gamintis namie.

Karšta beveik visada. Išimtis kalnai,- ten vėsiau. Vieną kartą užklupus lietui kalnuose ir perlijus pasidarė vėsu.
                                                 

           Saulė būna zenite. Ryte ji staiga pakyla, vakare staiga nusileidžia, greitai sutemsta. Gražūs dangaus vaizdai būna tekant ir leidžiantis saulei. 10- 15 minučių grožio ir vėl viskas dingsta.
                                        

        Karštis yra visur. Tenka ieškoti arba kavinių su ventiliatoriais arba su kondicionieriais. Automobiliuose kondicionieriai yra visada. Degintis kaip Europoje nereikia. Vaikštant saulė pagauna ir oda patamsėja.
                                              

         Vandenynas salą supa iš visų pusių. Pakrantės užtenka visiems. Kadangi yra atviras vandenynas, labai kinta vandens lygis potvynio ir atoslūgio metu.
                                                 

            Medžiai ir krūmai žydi. Atrodo, jog visi ir visur. Daug žiedų aplink. Daug kvapų dėl to. Daug žalumos. Tiesiog gamta visur žalia. Karšta, drėgmės užtenka dėl lietaus.
                                                 

              Balis labai įvairus. Nedidelėje teritorijoje yra visko: lygumos, kalnai, kriokliai, vandenyno krantai, ežerai, tarpekliai.
                                                    

         Mes įpratę, jog daug kas mėgsta degintis, aišku vasarą. Baliečiai, priešingai- vengia saulės. Jiems vertingesnė kuo šviesesnė oda. Vietinių pamėgtose pakrantės vietose žmonės maudosi.
                                             

           O krante jie apsikasa smėliu patys ir taip būna prie vandenyno. Vietiniai mėgsta tokias pakrantes, kur yra bangolaužiai toli nuo kranto, todėl nėra didelių bangų bei potvynio- atoslūgio efekto.
                                         

       Nusa Dua yra pačiuose pietuose. Bukito pusiasalyje. Daug vandenyno pakrantės. Daug gražių vaizdų. Čia daug prabangių viešbučių, kurie atskirti apsaugos, kad bet kas nepakliūtų.
                                                  

         Nuo Sanuro iki čia tęsiasi įlanka. Per ją nutiesta autostrada virš vandens, joje nėra chaoso. Čia gera stebėti saulėlydžius, nes ilga pakrantė. Čia yra visa infrastruktūra išrankiausiam poilsiui.
                                           

          Uluvatu. Šventykla pietrytiniame salos kampe. Kalnuota raižyta teritorija pakrantėje su puikiais vaizdais. Čia irgi gyvena beždžionės, nors jų mažiau. Matėme kaip beždžionė žaidė su ką tik atimtais saulės akiniais iš turistų.
                                                 

            Tada reikia greitai duoti kokį nors blizgutį ar riešutą arba saldainį. Beždžionė tada paima naują auką ir palieka seną. Mainai. Turistai delsė. Tokiu atveju gali rasti savo akinius, bet jau sulaužytus.
                                                        

         Šioje šventykloje kas dieną vyksta šokis „Kečakas“. Amfiteatre telpa daug žiūrovų, bet norinčių daugiau. Prasideda prieš temstant kasdien. Apačioje aikštelėje keliasdešimt šokėjų atlieka šokį- spektaklį. Daug ugnies ir tikslių judesių. Mitologinė informacija. Labai patiko, niekas neapsidegino.
                                            

       GWK. Garuda Wisnu Kencana. Tai kultūrinis parkas, kuriame svarbiausią vietą užima viena didžiausių pasaulio skulptūrų. Ji matoma iš aerouosto bei daug pietinių Balio dalių. Aukščiausia Balio skulptūra. Ji yra pirmame dešimtuke aukščiausių pasaulio skulptūrų.
                                                    

        Čia yra koncertų ir pramogų zona. Čia vyksta pasirodymai. Mes čia stebėjome amfiteatre „Barongo“ šokį. Tai mitologinis gyvūnas, primenantis liūtą, bet gerietis. Vyksta gėrio ir blogio kova šokio forma.
                                         

        Barongas laimėjo šokį- kovą, laimėjo gėris. Po pasirodymo su Barongu fotografavomės. Parke žydi lotosai. Yra Komodo varano ir kitų gyvūnų tikroviškos skulptūros. Garuda yra mitologinis paukštis ir Indonezijos herbas.
                                                  

         Wisnu yra induistų dievybė. Jis skrenda ant Garudos, t. y. naudoja mitinį paukštį kaip transporto priemonę. 122 metrų paminklas yra 30 metrų aukštesnis už Laisvės paminklą Niujorke. Skulptūra pastatyta ir atidengta 2018 metais. Tad mums buvo naujiena.
                                                 

       Šiauriau yra Jimbaranas. Tai ilga pakrantė, paplūdimiai. Mes valgėme Jimbarane restorane tiesiog pakrantėje ant smėlio. Skaniausia buvo jūros gėrybės. Jos panašios į midijas, tačiau pačios užauga, neauginama fermose. Bevalgant ėmė leistis saulė, keitėsi dangaus spalvos. Įspūdis, kurį sunku pamiršti. Netoli Jimbarano yra Balio tarptautinis aerouostas, vadinamas Denpasaro aerouostu. Jis randasi vandenyno pakrantėje.
                                       

          Šiauriau yra keli miestai, kurie suaugę tarpusavyje. Garsiausias jų yra Kuta. Joje yra klasikinės monumentalios durys pakrantėje, dažnai fotografuojami. Vandenynas čia seklus ir visada šiltas. Nuo vandenyno per miestą tęsiasi ilga gatvė, kurioje visada pilna turistų.
                                             

          Čia parduotuvės, restoranai, kavinės. Gatvėje viską pardavinėja turistams. Nusipirkau iš eilinio vietinio durianą. Jis buvo labai pigus ir pats skaniausias, jį suvalgėme tiesiog ant šaligatvio. Toliau link Kutos centro priėjome vietą, kur kažkada buvo teroristinis išpuolis.
                                                     

           Kitų miestų pavadinimų nebeatsimenu, nors viename jų gyvenome viešbutyje. Tarp miestų nėra tarpų, europiečio akiai sunku atskirti miestų ribas.
                                              

        Denpasaras – Balio sostinė, didžiausias miestas. Čia lankėme universitetą. Buvome vietinėje kavinėje. Miestas didelis ir neįspūdingas. Jis skirtas labiau darbui, o ne turistui.
                                       

           Šalia, bet kitoje salos pusėje yra Sanuras. Tai populiarus kurortas. Čia graži pakrantė. Gyvenome didžiuliame viešbutyje, kuris turi didelę teritoriją, savo ilgą paplūdimį.
                                        

        Dalis paplūdimio yra juodo smėlio pakrantė. Mums atrodo egzotiškai. Balis yra vulkaninė sala, tad ir juodas smėlis yra ugnikalnių veikimo pasekmė. Mums tai patiko.
                                                    

           Čia yra visko. Čiulba paukščiai, kitur jų negirdėjau. Čia važinėjau motoroleriu. Kitur bijojau. Sanure yra ilga restoranų viešbučių gatvė, turistų traukos centras. Suvenyrų parduotuvės. Pakrante galima toli vaikščioti.
                                             

           Pakrantėje į šiaurę nuo Kutos yra viena iš 9 didžiųjų šventyklų- Tanah Lot. Atvyksta čia daug turistų. Kioskai, parduotuvės, taksi, stovėjimo aikštelės. Prieini monumentalias duris pakrantėje, o už jų visas grožis.
                                        

           Sala- uola vandenyne keliasdešimt metrų nuo kranto. Pakrantėje prašo hinduistai paaukoti keliolika tūkstančių rupijų. Tada nuveda basus per vandenį į salą. Joje induistų šventikas pašventina, už kairės ausies užkiša geltoną frangipani žiedą.
                                        

            Saloje bėga šventas vanduo. Ji maža uolėta, galima pasilipti laiptais ir fotografuotis, ką ir padarome. Parbrendant vėl paduoda ranką, kad nenuklystum į gilumą. Aplink šventyklą labai graži pakrantė- uolos, iškyšuliai, šventyklėlės, žydintys krūmai.
                                       

       Dėl raižytos pakrantės lengva matyti ir įamžinti.

Važiuojame į Gianyar regioną. Taip vadinosi karalystė Balyje. Jų buvo devynios. Žymiausias Gianyar miestas Ubudas.
                                         

        Ubudas. Populiarus turistų mėgiamas miestas. Tai tiesiog regionas, vidury salos, ne prie vandenyno. Gyvenome Ubude džiunglėse. Vaikščiojo gekonai ir čičekai. Tai driežų giminaičiai, kurie vaikšto sienomis ir lubomis.
                                             

            Aktyvūs tamsoje. Naktį skleidžia garsus. Jie žmonių neliečia, slepiasi. Vakare laukdavome jų garsų ir pasirodymų. Gekonai skleisdavo keistą, bet ryškų garsą „ge-ko“. Tada pajusdavome, kad gyvename džiunglėse. Gatvės Ubude siauros, kai kuriomis nepravažiuoja net mažas automobilis.
                                          

        Per miestą teka upė, ji išgraužusi gilų kanjoną. Eidavome aukštyn- žemyn ir dar staigūs posūkiai. Ypač tamsoje įspūdinga. Tik reikia žiūrėti po kojomis. Nes siauri šaligatviai, arba jų nėra. Jeigu yra- siauri, kad telpa tik vienas žmogus. Gatve važiuoja mašinos.
                                                  

               Šaligatviuose yra duobių, matėme turistę įkišusią koją į tokią pėdos dydžio duobę šaligatvyje ir apsivertusią. Ubude pasinaudojome masažo paslaugomis. Ilgas švelnus masažas atvirame ore, atitverta tik medžiagomis, po to žiedlapių vonia.
                                                 

             Ubudo pakraštyje prasideda beždžionių miškas. Susimoki už įėjimą. Beždžionių dabar yra tūkstantis. Tai makakos. Įeinant reikia viską turėti pasislėpus, kas blizga, vilioja beždžiones.
                                                  

            Neturėti akių kontakto su beždžione. Jos iš turistų pavagia saldainius, akinius, kitus blizgučius. Iš mūsų kompanijos atėmė saldainį, kurį pamatė kuprinė kišenėlėje, o mes nematėme. Fotografavau, kai jos nežiūri į mane.
                                          

        Svarbu neatkreipti jų dėmesio. Jos ateina į Ubudą, eina gatve ir šaligatviu, karstosi sienomis ir stogais. Darbuotojai jas gąsdina ir parveja į mišką. Miške yra 2 induistų šventyklos. Ten galioja jų elgesio principai. Yra vietos, į kurias turistams negalima.
                                                 

             Prie vienos šventyklos miške yra laikinos kapinės. Tai yra, kad žmones palaidoja. Kai jų susikaupia pakankamai, jie iškasami ir organizuojamas grupinis kremavimas. Nes tai yra brangu. O tradicijos čia – deginimas.
                                                 

             Ubude yra daug įvairiausių kavinių, restoranų. Itin išrankiam skoniui. Ubude mačiau baltaodžių žmonių, kurie panašu lėtai čia gyvena seniai. Jie lėti, niekur neskuba, oda balta , bet patamsėjusi, jie apsirengę taip, kad sunku apibūdinti.
                                                  

             Juk čia visada šilta. Prie Ubudo yra ryžių terasos. Pirmą karą pamačiau šiuos javus, jų varpas. Ten žalia žalia, žaliau negu Lietuvoje ir Anglijoje. Matosi toli, nes dideli aukščio skirtumai. Terasose yra kanalų- vandens paskirstymo sistema. Ryžių augintojai priklauso kooperatyvams, kurie reguliuoja vandens tekėjimą. Čia irgi kultinė turistinė vieta. Kadangi teritorija didelė, vietos visiems užtenka. Vaizdų irgi.
                                                   

            Bevažinėjant Ubudo apylinkėse pakliuvome į vestuves. Paklausėme mūsų vairuotojo :“Gal galima nufotografuoti arba ką nors pamatyti vestuvėse?“ Jis nuvežė į vestuves. Mes fotografavomės su jaunaisiais. Mus kalbino jo artimieji.
                                                 

           Pasirodo, čia vertinami baltaodžiai, jie atneša laimę. Mes su šortais ir kuprinėmis nebuvome panašūs į vestuvių svečius. Iš vestuvių važiuojame tolyn. Pamatome vėl kažkokią šventę. Vietinis vairuotojas pareiškė, jog čia vyksta „dantų šventė“.
                                                 

            Tokios nebuvome girdėję. Merginoms, kurioms dar neprasidėję mėnesinės, yra nudilinami 4 iltiniai dantys. Tai yra sena gili tradicija. Mums atrodė lyg vestuvės, bet tai jau kita šventė. Nesiruošėme savo dantų duoti kam nors dilinti.
                                                 

Pakeliui aplankome ryžių terasas su visokiomis pramogomis turistams. Aš pasisupu sūpynėse virš prarajos. Smagu ir nebaisu. Vaizdai super. Eina diedukas su skrybėle ir naščiais. Noriu nusifotografuoti. Jis uždeda naščius, nusifotografuoju, šaunu.
                                        

         Paprašo pinigų- duodu. Pasižiūriu nuotraukose visur tas pats diedukas, jis profesionalas, jis tik vaidina , kad dirba, gyvena iš turistų. Kainos čia mažos, tad visai nepikta dėl to.

Balyje daug krioklių . Vieni „išturistinti“, kiti- ne. Aplankome turistinį krioklį Tegenungan.
                                         

                Pilna žmonių viršuje ir apačioje, yra stovėjimo aikštelės. Visi fotografuojasi, vieni kitiems trukdo arba užstoja. Kiti maudosi upėje. Yra padarytas iš medinių vytelių pintas kaip paukščių lizdas. Jame atsisėda dviese krioklio fone, atrodo kaip išsiritę paukščiukai.
                                                  

              Ištisos gatvės meno dirbinių, drožinių palei plentą, važiuojant į Ubudą. Baldai, suvenyrai... Aplamai meno šiame regione daug.
                                                 

             Tirta Empul- šiame regione esanti viena iš didžiųjų šventyklų. Ji visiškai kitokia . Viskas vyksta vandenyje. Bėga per kranus šventas vanduo.
                                      

         Maldininkai brenda per baseinus, jų ilgos eilės, eina iki kranų. Jų daug. Prie kiekvieno turi prieiti, apsiprausti. Čia galima vaikščioti, fotografuoti. Gaila, kad tarp maldininkų labai daug turistų, kurie išbando šventumą, nes jiems tai egzotika.
                                        

         Toliau yra sausumoje dalis šventyklos, kur negalima įeiti turistams. Čia ant vartų yra aiškūs saulės- religiniai ženklai- svastikos. Iš induistų juos pasivogė fašistai.
                                                 

           Gunug Kavi- kita iš didžiųjų šventyklų. Ji visai kitokia. Gražiame upės slėnyje iškaltos iš akmens šventyklos skulptūros XI amžiuje. Jos buvo dingę per šimtmečius. Buvo iškaltos naujos. Neseniai atkastos ar atrastos senosios. Dabar yra dvejos skulptūros. Viename ir kitame kalno šlaituose.
                                        

          Ulun Danu yra dar viena didžioji šventykla yra Beratano ežere. Tai žymiai aukščiau virš jūros lygio. Tai mažose salelėse netoli kranto esančios šventyklos. Į jas patekti negalima, bet fotografuoti galima. Čia ypatinga vieta. Nes nedideliu atstumu yra musulmonų ir dar kitos religijos šventykla.
                                                      

           Didžiulis tolerantiškumas. Mus užklupo čia lietus, perlijome, sušalome. Važiavome pavalgyti. Užsukome į musulmonų kavinę, gavau čia duriano sulčių, kas atrodė neįmanoma. Po to važiavome dar aukščiau, iš kur matosi 2 arba 3 ežerai.
                                        

         Kita kelionė buvo į Baturo ežero ir Baturo kalno apylinkes. Jos yra Kintamani karalystėje arba regione. Čia seno, labai seno kraterio slėnyje ant Baturo plūduriuojančiame restorane valgėme vietinę žuvį. Vaizdas į šventą Baturo kalną.
                                        

          Šis ugnikalnis išsiveržė ir sunaikino daug šventyklų, žuvo daug žmonių 1917 metais. Dabar lavos laukai užima didelius plotus, dalis jų apaugę žole, krūmais, medžiais. Nes kur buvo daug pelenų, labai derlingos žemės.
                                        

       Tame pačiame slėnyje važiuojame prie ežero . Vietinis plukdo su kateriu per ežerą į Trunyano kaimą ir kapines. Jos ypatingos tuo, kad žmonės kaime, kurie to nori, yra laidojami virš žemės. Yra lentelių stogas, po jais guli apie 10 ar daugiau numirusių. Per tarpus aiškiai matosi žmonės.
                                        

     Kai atsiranda naujas numiręs, seniausiai čia gulinti nušluojamas į krūvą šalia. Čia daug žmonių kaulų ir visokių rankinukų, dantų šepetukų ir kitų higienos- buitinių reikmenų. Jokio kvapo ar smarvės.
                                         

         Čia auga didžiulis milžiniškas medis- „medis, kuris sugeria kvapą“. Netoliese už keliasdešimt metrų kaukolių krūva eilėmis, jų nenušluoja, su jomis siūlo fotografuotis vietinis gidas. Fotografuojuosi.
                                                       

      Į kapines galima tiktai atplaukti. Nes labai statūs ežero šlaitai ir sausumos kelio nėra. Nuplukdo mus į Trunyano kaimą. Jame didesnę dalį užima šventyklos. Žmonių nedaug. Jie gyvena iš žuvų fermų ežere šalia kaimo.
                                       

      Šventykloje yra ypatinga retenybė, bet jos nerodo. Šunys, gaidžiai. Didžiulis šiukšlynas netoliese atsirado po masinių vestuvių kaime. Čia labai sunku atvažiuoti keliu, todėl šiukšlių niekas neišveža. Gaidžiai ten kapstosi.
                                        

       Dar aplankėme kitoje ežero pusėje karštus baseinus. Vulkaninis regionas tiekia šiltą vandenį turistams ir vietiniams. Pasimaudėme, pasišildėme. Visas šis regionas yra labai seno ikiistorinio kraterio dugnas.
                                              

              Išsiveržimas arba sprogimas buvo prieš daugybę metų. Ežeras, ugnikalnis, miestai ir gyvenvietės yra milžiniško kraterio dugnas.
                                                 

              Iš centrinio Balio važiuojame į šiaurinį. Serpantinai nesibaigia. Dešimtis kilometrų. Sustojame aikštelėje, paprašo pinigų už lankymą, nors nieko nepasakoja. Paėję gal kilometrą žemyn pamatome skylę žemėje, kur krenta dešimt ar daugia krioklių.
                                                  

         Tai Sekumpul kriokliai. Jų daug, krenta ir kairiau ir dešiniau. Arčiau ir toliau. Verta buvo važiuoti ar eiti. Suprantame, jog radome tokią vietą, kurią dar ne visi turistai rado. Suskaičiuoti krioklius sunku. Vaizdas nuostabus. Virš paliktos mašinos aikštelėje kybo duriano vaisiai, man skaniausi Balyje.
                                                  

          Leidžiamės žemyn į Singaradžią- buvusią Balio sostinę. Didelis neišvaizdus miestas. Apsigyvename Lovinoje kitame mieste šiaurinėje pakrantėje. Viešbutis super.
                                           

             Anksti rytą tiesiog iš viešbučio pakrantės tamsoje plaukiam žiūrėti delfinų. Valtys siauros sėdime vienas už kito. Yra 2 pagaliai, kurie išlaiko valtie pusiausvyrą. Delfinus pamatome, nufotografuojame. Parplaukiant saulė kyla, gražus dangus.
                                        

         Šilta. Aplink mieste nedaug įdomumo. Yra kavinės, parduotuvės turistams, atrakcionai. Viešbutyje yra baseinas ir visi reikalingi priedai. Braidome po vandenyną čia pat, plaukiojame baseine.
                                        

           Balio šiaurės rytuose yra Agungo ugnikalnis. Jis neseniai išsiveržė, įnešė sumaišties lėktuvų skrydžiuose. Jis aukščiausias Balio kalnas. Matomas iš toli.
                                                  

            Dėl jo kai kur kelias šiaurėje eina pačia pakrante, kitur eina tarp kalnų ir labai raižytas. Agungo pavadinimą turi ir turistams skirtų parduotuvių tinklas. Šiaurėje yra mažas Amedo uostas, rytuose didesnis Padangbai uostas. Iš jų plaukia laivai į Gili salas (Travangaan, Meno, Air), Lomboką.
                                                  

              Balyje visur buvo pilna vaisių. Tropiniai vaisiai parduotuvėse, palei gatves. Man skaniausias durianas. Antras pagal pamėgimą buvo rambutanas- (plaukuotas) išvertus pavadinimą. Mėgome kokoso sultis gerti. Patiko gyvatės vaisiai. Frangipani yra Balio gėlė. Dažniausiai getona. Tai krūmas, gausiai žydintis.
                                                   

             Įpratome Balyje frangipani žiedus kišti už ausies. Jie gali būti balti ir rausvi. Žiedų paprastai būna prikritę po krūmu. Vandens telkinių gėlė yra lotosas. Žiedai dieną vengia saulės- būna susiskleidę, saulei dingus- išsiskleidžia.
                                                   

          Balyje auginama kava. Daug kavinių. Brangiausia yra Kopi Luwak kava. Luwak yra palminiai musangai. Jie ėda kavos vaisius. Kavos pupelės pasišalina per virškinimo traktą. Iš jų gaminama brangiausia kava. Gėriau luwak kavos. Skani, bet nėra ypatinga.
                                              

         Tokį mačiau Balį. Labai įvairų augalais, gyvūnais, šventyklomis, kalnais ir pakrantėmis. Nors tai sala, bet tiek daug įvairovės, kad galima pagalvoti , jog žemyną aplankiau. Jeigu norite įsitikinti, reikia patiems atskristi.