Į šiuos 4 žodžius sutalpinau esmę, savaitę trukusios kelionės. Mūsų draugų šalis. Ji taip pat kentė okupaciją. Mes kartu stovėjome Baltijos kelyje. Kai kam užtenka nuvažiuoti 300 km iki jos.
Žiūrint, kur Lietuvoje gyvena. Mes savaitę keliavom po Estiją. Iki pirmos nakvynės vietos nuvažiavom apie 600 km.
Valstybė verta mūsų dėmesio. Estai tvarkingi, kultūringi, tolerantiški. Turtingi. Skoningi. Daug meno kūrinių viešose erdvėse ir namuose. Kalba savo kalba, bet nesvetima jiems anglų ir rusų kalba. Daug erdvės ir gamtos. Daug jūros ir gėlo vandens telkinių. Automobiliai nauji ar beveik nauji. Vyrauja didesni, džipai.
Estija. Po pandemijos tenai nejaučiama įtampa ar kokie nors nepatogumai. Pasitiki turistais. Išvažiavai iš buto, įmetei buto raktą į pašto dėžutę ir viskas. Palinki geros kelionės telefonu.
Mums ypač patinka raižytos jūros pakrantės. Įlankos ir pusiasaliai. Salos. Dėl seklių įlankų jūros vanduo sušyla birželį iki 24 laipsnių. Ten kur gilu ir galima plaukti- 22 laipsniai. Nuvažiavę šiauriau radom karštą orą ir šiltą jūrą ir gėlą vandenį.
Estijoje atšventėme 2 šventes. Pergalės diena skirta 1919.06.23 pergalei prieš vokiečių okupantus pažymėti. Vakare visi švenčia Jaanilaupäev. Tai 06.24 Joninės.
Švenčiama išvakarėse, kuriami laužai. Apie laužą reikia apeiti 3 kartus ir tiek pat priešinga kryptimi. Gėlės ir šakelės metamos į laužą. Reikia surinkti 9 skirtingų rūšių gėles, pasidėti po pagalve. Bet miegoti tą naktį reikia eiti tik prašvitus. Nors naktys ten "baltos".
Tikslas buvo vakarinė Estija. Čia dauguma kalba estiškai. Lietuvą jie vadina "Leedu". Tą žodį stengdavausi paminėti parduotuvėje ar muziejuje.
Ruunawere pašto stotis pastatyta 1824 metais. Ji randasi pievoje prie didelio miško, šalia magistralino plento. Raplamaa rajonas, Marjamaa seniūnija.
Restauruotas senas pastatas prašmatnus, skanus maistas. Aplinka graži, žydi gėlės. Pavėsinėje stovi mediniai karžygiai.
Rummu- egzotiška vieta. Analogų jai nežinau. 2011 metais uždarytas kalėjimas. Didelė teritorija aptverta spygliuotų vielų rezginiais spindi saulėje. Pati teritorija privatizuota, bet ne kalėjimas.
Vielines tvoras galima apžiūrėti iš abiejų pusių. Už jos ilgas gėlo vandens telkinys yra gilus. Po vandeniu daug likusių kalėjimo pastatų . Populiarus čia giluminis nardymas su specialia įranga.
Dauguma nardytojų- lietuviai. 3 pastatai išlindę iš vandens. Prie jų priplaukia poilsiautojai, užsikabaroja ir šoka į vandenį. Šalia vandens plati teritorija deginimuisi.
Vaikščioti patogiau su maudymosi bateliais. Įvažiuojant reikia susimokėti, gauna kiekvienas po apyrankę ir po kuponą, šis skirtas gėrimui vietinėje lauko kavinėje už pusę kainos.
Paskutinė įžymybė čia didžiulis kalnas. Sudarytas iš sulipusio molio, žvyro- karjero atliekų. Jis aukštesnis už mišką. Status. Grioviai ir briaunos sudaro jo šlaitus.
Ėjau aplink, kol radau lyg nuožulnesnę ir platesnę vagą, pamačiau batų įspaudus. Lipau į viršų pasviręs į priekį keturiomis. Kojas stačiau žergtai, remiantis į pėdsakus ar briaunas.
Vienu momentu ėmė birėti pagrindas, pačiuožiau žemyn, apsiverčiau ant užpakalio. Pavyko sustoti. Pažiūrėjau, kad aukštyn vis tiek liko per pusę mažiau nei užlipau.
Nagais kabindamasis, pabaigoje į krūmus įsikibęs užropojau. Vaizdas atėmė žadą. Nuo viršaus matėsi visas buvęs kalėjimas ir ežeras.
Viršuje medeliai ir krūmai, plokštumos daug. Žmonių daug užlipusių. Radau ir kaip nulipti nesudėtingu būdu. Pailsėjome Rummu aktyviai ir pasyviai.
Sekantis objektas buvo Paldiski miestas. Pusiasalyje yra Paldiski uostas iš kur plaukia keltai į Kapelskarą Švedijoje. Šalia sovietinis, buvęs uždaras miestas. Nepamatėme nieko įdomaus. Nupurtė šaltis, prisiminus okupacijos laikus. Beveidžiai namai sugrūsti arti vienas kito. Renovacija kai kurių sovietinio "paveldo" nepaslepia.
Nesustoję važiuojame į Padise vienuolyną. 1317 metais pradėtas statyti vienuolynas. Jis randasi 50 km nuo Talino. Vienuoliai cistersai tais laikais atsikėlė nuo Dauguvos Latvijoje.
1343 metais čia nužudyti 28 vienuoliai. Žymiai vėliau Livonijos karas. Vienuolynas XVI amžiuje buvo fortifikacijos pagrindas. Čia kovėsi okupantai- švedai su rusais.
Daug vėliau XVIII amžiaus pradžioje Šiaurės karas, po to epidemija, gyventojų liko apie ketvirtadalį. Padise vienuolynas 2020 metų pradžioje baigtas restauruoti.
Aplankėme vienuolyną. Jame : rūsys, kripta, cerkvė, juodoji dėžė, akmenų paroda, pastovi paroda. Užlipus į bokštą, matosi Rummu neseniai matytas kalnas, iškilęs virš miškų.
Dar Padise yra vandens telkinys, prie jo sodyba, Valdytojo namas, kuriame- biblioteka, parduotuvė. Bendruomeninis Padise centras ir arklidės.
Čia yra kavinė. Vienuolyno apatinėje dalyje ypač jauku, prieblanda, skliautai, jaučiama viduramžių dvasia.
Kelias atveda prie jūros į kurortą Haapsalu. 1825 metais įkurtas purvo kurortas. Prie jūros promenada su didžiule medine kuursaal.
Haapsalu romantiškas miestas su daug medinių su raižiniais namų. Atrodo, jog persikeli 100 metų atgal. Mieste pusiasaliai ir įlankos. Labai jaukios kavinės.
Vienos jų, kačių kavinės savininkas lietuvis. Senamiesčio apsupta didžiulė vyskupo pilis. XIII amžiuje įkurta vyskupija. Haapsalu pilis garsėja Baltosios Damos legenda.
Ji pasirodo lange rugpjūtį per pilnatį. Langą matėme, Baltosios damos- ne. Didžiulėje pilies teritorijoje radome ir katedrą.
Haapsalu garsėja ilgiausią dengtą peroną Europoje- 216 metrų turinčia geležinkelio stotimi. Jame tilpdavo visas caro traukinys. Stotyje yra garvežių, geležinkelio muziejus.
Netoli miesto Rohukula uostas iš kur plaukia keltai į Vormsi ir Hiumos salas. Pasirinkome pastarąją. Plaukiama 75 minutes. Keltas labai modernus ir komfortabilus. Visi telpa. Iš paskos skrenda žuvėdros.
Hiuma antra pagal dydį Estijos sala. Važiuojame į Kiardlą- salos sostinę. Joje apie 4 tūkstančius gyventojų. Miestas ramus ir tylus. Apsigyvename bute su sauna.
Mes ją ir išbandome. Gatvės be šaligatvių. Šalia gatvių yra grioviai, juose vanduo. Per tuos griovelius daugybė tiltų. Jie nedideli, bet su mediniais dažytais turėklais. Jais garsėja Kiardla.
Tai lyg miesto vizitinė kortelė. Kiardloje daug medžių ir žydinčių krūmų. Atrodo, jog gyveni parke ar botanikos sode. Parduotuvės švarios ir gražios, pirkėjų mažai.
Nusiperku net skaniausią bavarų sūrį su mėlynuoju pelėsiu. Tokį man parvežė lauktuvių iš Vokietijos. Kiardlos centras remontuojamas. Aikštė bus moderni.
Viename jos gale universalinė parduotuvė, kitame- turizmo informacijos centras su 4 aukštų bokštu. Informacijos gauname, bet į medinį bokštą neleidžia.
Jo viršuje yra internetinė kamera, kur matoma visa aikštė Estijos šalia bankai ir itališka picerija. Vaizdas matomas estiškame orų prognozės portale, kur rodomi įvairių Estijos miestų vaizdai.
Važiuojame į pajūrį. Čia uostas, žvejai, parkas, bažnyčia. Pastarąją baigė remontuoti. Apžiūriu iš vidaus. Netoliese memorialas kritusiems kariams.
Kypu švyturys yra labiausiai lankomas objektas saloje. Pastaytas 1531 metais, vėliau perstatytas. Jis labai fotogeniškas, mėgstamas turistų.
Jis Kypu pusiasalio centre, nėra pakrantėje. Bet ant kalvos. Jo aukštis su kalva - 102,6 m- aukščiausiai Baltijos pakrantėje.
Su milžiniškais kontraforsais švytusrys lyg tvirtovė tarp pušų ant kalvelės. Yra kavinė, suvenyrų parduotuvė.
Aplamai Hiuma 1228 metais buvo tuščia- be gyventojų. 1563 metais švedai okupavo salą. 1628- 1664 metais pirmas Estijoje stiklo fabrikas.
Matome vykstančią kažkokią šventę prie vandens. Aplankome vietinį muziejų. Visi jie čia mokami, po kelis eurus. Stovi nuošaliai keli namai. Pakilus ant kalvelės, stovi Leigerio skulptūra.
Tai mitinis milžinas, kuris vaikščiojo į svečius pas Saremos milžiną Suur Tyll. Jis ant peties nešdavosi vaiką. Saremiškis pareikalavo tilto. Tai Leigeris vis nešėsi ir vaiką, ir akmenį.
Nuo Kassari salos į pietus nueina siaura žemės juostelė į sąsiaurį. Tinkama vieta pasivaikščioti. Kassari salos gale yra bažnyčia. Grįžtame į Hiumą. Antras pagal dydį miestas- Kiaina.
Jame tūkstantis gyventojų. Čia didžiausia salos bažnyčia. Ji apgriauta per paskutinį karą. Šv. Martyno bažnyčia. Gotiško stiliaus ji pastatyta XV amžiuje.
Kiainoje skaniai pavalgome. Kiainoje gražus seniūnijos pastatas, akmeninis, su verandomis. Pakeliui į Hiumos pietus, yra nedidelių vėjo malūnų.
Pietuose Emmaste miestelis. Bažnyčia šalia. Į ją nepavyko pakliūti. Pačiuose pietuose Syru uostas. Stovi keltas.
Matosi 2 švyturiai. Stovime gyvoje eilėje į keltą Saremon. Labai karšta. Saulė svilina. Jūra šalia, bet nerimas dėl patekimo į keltą. Jūroje matosi namukas.
Vėliau jis parplaukė- tai nuomojama sauna. Šalia uostelio kanalas apaugęs aukštomis žolėmis, plaukioja visokie motoriniai kūriniai.
Ant pakylos iškelti atitarnavę laivai. Į keltą pakliuvome "per Marytės plauką"- paskutiniai. Gražiai nuo viršaus matosi automobilis gale su kelto "ariama" vaga sąsiaurio vandenyje.
Kelte staliukai su salų žemėlapio dalimis. Apėjus visus staliukus, susidarai bendrą vaizdą. Iš Syru Hiumoje į Trigi Saremoje 17 km nuplaukiame per 1 valandą. Štai mes Saremoje.
Važiuojame į Angla kaimą. Čia stovi 5 malūnai. Tai turistinis objektas. Vienas malūnas mala grūdus vėjo pagalba. Kultūros paveldo centre vyksta duonos kepimo edukacijos.
Taip pat įvairios dirbtuvės: molio, odos, vitražo, dolomito, medžio. Moko senųjų amatų.
Kita bažnyčia Valjaloje yra seniausia. Miestelis įsikūręs prie kelio iš Kuresarės į keltą, todėl dauguma pravažiuoja pro šalį. Mes užsukome. Anot Nacionalinės ekspedicijos, Valjala ypatinga vieta. Čia baigė Kalavijuočių ordinas okupuoti Estiją ir nuo čia pradėjo Krikštyti Estiją.
Bažnyčia didelė gotikinė su stambiais kontraforsais. Šiauriau miestelio išlikęs Valjalos piliakalnis su akmenų gynybiniu pylimu.
Pergalės dieną Kuresarėje miesto centre vyko oficiali šventė, grojo muzika, sakomos kalbos, dalinamos estiškos vėliavėlės. Viena jų papuošė namus.
Buvo organizacijos Kaitseliit paradas. Tai vyko prie paminklo kariams, kurie kovojo baigiantis Pirmam Pasauliniam karui.
Vakare šventėme Jonines. Moterys pynė vainikus iš lauko gėlių. Su jais prie degančios ugnies fotosesija. Vainikus plukdėme į jūrą su degančiomis žvakutėmis.
Stovykloje buvo sūpynės, daug vietinės reikšmės praeito amžiaus rankų darbo kūrinių. Jie labai įvairūs, kai kurie šaržuoti. Statomi nauji nameliai. Čia jautėmės saugiai, daiktų palikdavome prieangyje, valgėme išorėje. Niekas nedingo. Tai būdinga visai mūsų kelionei vakarinėje Estijoje.
Joninių naktis trumpa. Šalia šventė latviai iš Rygos. Važiuojame į pietvakarius.
Syrvės pusiasalis nutįsęs pietuosna, kad rodos pasieks Kolką lyvių žemėje Latvijoje. Siaere švyturys pačiame pusiasalio gale.
Užlipame į viršų ir tikrai matome Sliterės aukštą skardį Latvijoje. Prie švyturio esančiame pastate muziejus. Švyturių istorija ir geografija.
Aplink seklumos, karinių pastatų liekanos. Netoli yra net karinis muziejus. Per paskutinį karą Syrvės pusiasalyje vyko aršūs mūšiai 3 mėnesius.
Žuvo apie 40.000 karių iš visų pusių. Salmėje aplankėme karių kapus. Tai bendros kapinės su civiliais ir dabar veikiančios. Salmė buvo už kokių 2-3 kilometrų nuo mūsų gyvenamos vietos.
Čia buvo artimiausia parduotuvė. Čia prasideda pusiasalis. Salmė yra apie 20 km nuo Kuresarės, visą atstumą yra pėsčiųjų- dviračių atskira trasa, asfaltuota, lygi.
Mums stovykloje papasakojo šeimininkas, kuris yra suomių gidas. Jis viską žinojo, mums reikėjo spėti tai rasti ir pamatyti.
Pietvakarinė pakrantė nuklota plokščiais dolomitais, šlapiomis ir išdžiūvusiomis jūros žolėmis.
Turistai iš akmenų stato bokštelius. Vietovė vadinasi Ohessaare. Čia plentas eina pakrante. Akmenimis nuklotas visas krantas, tad bokštelių irgi daug.
Labai populiari vieta- Panga skardis salos šiaurėje. 21,2 metrų aukščio virš jūros pakrantė. Čia daug vietos automobiliams ir žmonių grupėms.
Tiesiog pabūti ar pavaikščioti, rengti pokylius gamtoje. Yra švyturys, bet į jį neįleidžia. Skardis status, galima nugarmėti.
Pavaikščiojom takais miške ir radom iš akmenų sukrautus apskritimus tikrai seniai. Kiti apskritimai lyg žemės pylimai, iškasti grioviai ir įdubos.
Čia yra daug suolų, pagamintų iš medžių kamienų. Yra pavėsinių. Čia sutikome keliaujančių lietuvių, pasidalinome įspūdžiais.
Saremoje lietuvių nemažai. Latvių mažiau. Daug estų ir suomių atostogaujančių. Lietuvių sutikome Kuresarės centre.
Kitus lietuvius sutikome Kuresarės pilyje. Jie nebuvo pažįstami, bet pasidalinti kelionės kryptimis buvo įdomu ir naudinga.
Turėjau marškinėlius su savo vardu ir su radijo stoties logotipu. Lietuviai patys nustatė iš kur atvykome.
Kuresarė buvo 18 km nuo mūsų laikinų namų. Joje lankėmės kelis kartus. Labai jaukus miestas. Jo amžius 457 metai dabar. Tuomet miestą valdė danai, kai gavo miesto teises.
Pilis tvirtovė 2003 metais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo kandidatų sąrašą. Ji išliko iš tų viduramžių mažiausiai pakitusi ir nukentėjusi. 1865 metais joje įkurtas Saremos muziejus.
Pilies pastatas su vidiniu kiemu. Aplink pastatą parkas keturių kampų tvirtovės formos. Visa tai supa vanduo.
Pilyje daugybė patalpų ir eksponatų, vaikšto vienuolis. Ant stogo galima vaikščioti. Matosi bokštai, čerpinis stogas, vaizdai į parką ir juosiantį vandenį. Iš miesto į tvirtovę patenkama per Pilies salą (Lossi).
Vaikščiodavo per jūrą pas savo brolį Leigerį į Hiumą. Paminklas su milžinu (estiškai- suur) ir žmona, nešini laivu pilnu žuvų, stovi netoli pilies ant įlankos kranto.
Dar viena Saremos garsenybė- Kaali meteoritinis ežeras. Kilmė įrodyta pirmam Europoje. Dangaus kūnas atskriejo vėlyvajame bronzos amžiuje.
Krateris 110 metrų skersmens. Aplink dar yra 8 maži krateriai, nes meteoritas sprogo nenukritęs. Kilmė įrodyta 1937 metais.
Vieta unikali, galima apeiti ežerą palei vandenį ir aukščiau medžių pavėsyje. Yra muziejus, kuriame 96 kg Sichote- Alinio meteorito gabalas.
Kuresarė jaukus miestas, tinkamas poilsiui. Pastatai įvairūs net romantiški. XVII amžiaus barokinė miesto rotušė pačiame centre.
Šalia buvusios gaisrinės pastatas.
Priešais šv. Lauryno bažnyčia.
Svarų namai. Aikštėje fontanai. Pilna kavinių su staliukais ir skėčiais lauke.
Paminklas saremiečiams žuvusiems išsivadavimo kare 1918-1920 metais. Valgome kavinėje priešais rotušę.
Pravažiuoja kortežas su Estijos ir Latvijos prezidentais. Plevėsuoja 2 šalių vėliavėlės. Parduotuvėje mūsų klausė: "Kur Jūsų prezidentas?" Atsakymo nesugalvojome.
Kelionė baiginėjasi. Važiuojame į Muhu. Aplankome liaudies buities muziejų Koguvoje. Juhan Smuul tėviškė yra muziejaus centras. Anksčiau čia gyveno apie 200 žmonių kai buvo gyvas poetas. Įdomiausia, kad apie 100 žmonių turėjo Smuul pavardę kaime.
Jis buvo Estijos poetas, pokario įžymybė. Man jis asocijuojasi su kelione į Antarktidą, kurioje jis dalyvavo ir parašė "Ledinė knyga", vaikystėje skaičiau. Apačioje keliautojo paminklas. Kaip poetas jis garbino okupantų vadus eilėraščiais. Dėl to jo sodyba išliko. Jis sakė, jog neleis griauti sodybos. Nenugriovė. Turistai lanko.
Muhu sala sujungta su Sarema 4 km pylimu. Stengiamasi pylimą tvirtinti, kad salos "suaugtų" į vieną.
Dabar jis platus aplink daug žolės, akmenų, yra išplatėjimai. Neprimena važiavimo ilgu tiltu.
Pietinėje salos dalyje yra Padastės dvaras, aplink parkas. Čia įsikūręs 5 žvaigždučių viešbutis.
Parkas aptvertas ir mokamas įėjimas. Kaimiškos paprastos žolės didžiulės, prapjauti praėjimai. Yra žemuogių pievelė su uogomis.
Yra pastatų grupė palei keliuką link vandens. Pakrantė prižėlusi. Yra SPA. Į dvarą neįleidžia įeiti.
Muhu salos centre prie pat plento į keltą stovi 3 pakopų siaura aukšta bebokštė bažnyčia, kronikoje paminėta 1267 metais. Su kontraforsais, aukštais siaurais langais. Rodo gynybinę funkciją. Tai Katerinos bažnyčia. Jos pastorius buvo Šmitas, XIX amžiuje gyveno šalia pastorato name. Jo vienas sūnus tapo Tartu universiteto rektoriumi, kitas prorektoriumi.
Toliau keltas į žemyną. Keltų čia daug, nereikia sekti tvarkaraščio. Jei vienas nuplaukė, atplauks kitas. Ir mums taip buvo. Išplaukiame iš Kuivastu, atplaukiame į Virtsu.
Miesteliai nežymūs. Prieplaukos sutvarkytos. Kai plaukėme Sąjūdžio laikais į Saremą, laukėme kelto žvyrkelyje tarp žolių. Dabar viskas asfaltuota ir tvarkinga.
Nuo Virtsu iki Pernu apie 80 km. Atvažiuojame greitai. Nakvynė pačiame miesto centre. Valgome už keliolikos metrų nuo laiptinės durų.
Bažnyčia skersai gatvę. Jos vidus L raidės formos. Mūsų namas kaip priestatas XVII amžiaus namo, matomai seniausio mieste.
Gatvė mūsų išvertus į lietuvių kalbą, vadinasi Karaliaus. Nes gatvės gale yra miesto vartai. Per juos atvyko Švedijos karalius.
Pernu miestas paminėtas 1251 metais. O 1263 jis buvo sugriautas Žemaitijos kunigaikščio Treniotos.
Viduramžiais Pernu priklausė Livonijai. Vėliau atiteko Švedijai. Tuomet turėjo miesto teises ir išaugo dvigubai.
Pernu buvo Endla tetras, didžiausias pastatas mieste. 1918.02.24 jame buvo paskelbta nepriklausoma Estijos Respublika. Dabar pastato nebėra. Stovi sovietinis viešbutis. Bet vieta yra pažymėta aikštėje.
Miestas yra kurortas ir Estijos vasaros sostinė. Kaip kurortas Pernu jau 180 metų. Pagrindine kurorto gatve (Palangos Basanavičiaus gatvės analogas) ėjome pajūrin. Pakeliui skveras, parkas, fontanas, Lidijos Koidulos paminklas.
Daug senų medinių raižytų namų. Pilna poilsiautojų. Visokios transporto priemonės, kurios Palangoje. Net išbandėme paspirtuką. Ir nenusiverčiau.
Paplūdimys Pernu tvarkingas, persirengimo kabinų daug, suolų daug. Smėlis. Jūra šilta ir sekli. Apie 22 laipsnius vanduo. Prie jūros stovi dramblys.
Mažiems vaikams nučiuožti. Jis buvo pokaryje. Dabar pastatytas naujas. Tai lyg Pernu paplūdimio simbolis.
Muzika grojo iki 24 valandos. Kai kam nepatinka. Man maloniau užmigti. Po langais aplink kavinės.
Tokia buvo mūsų birželio Estija. Džiaugiamės, kad nuvažiavom. Daug pamatėm, pailsėjom, pasimaudėm, daug teigiamų emocijų. Estijoje buvau kokį dešimtą kartą ar daugiau, bet kalbos neišmokau.
Tere- labas. Ir moku suskaičiuoti iki trijų estiškai. Dar žinau žodžius pilis, miestas, bažnyčia, švyturys estų kalba. Gyva skulptūra baigia pasiruošti dienos darbui ir turistų vilionėms. Jis šluoja pinigus, kai jam įdeda į katiliuką. Jei monetsas- ne.
Buvom susitikę Kuresarės pilyje. Labai daug pamatėt.Mes mažiau Daug informacijos, ačiū. Reiks mums dar važiuoti.
AtsakytiPanaikintiAčiū. Estijoj buvau gal 10 kartų. Įdomu buvo su Jumis pabendrauti. Matėme 2 Prezidentų kortežą. Dar norėjom plaukti į Ruhnu salą. Bet grafikas keistas- nuplauki vakare, turi ten nakvoti. Ten stovi Eifelio švyturys, ten neseniai filmuotas lietuviškas filmas "Senekos diena".
Panaikinti