Šaunioji Korėja

          

                                                       

                                                     

                                                     

                                                     

           Vartai į Korėją yra Inčono oro uostas. Šis milijoninis miestas yra trečias pagal dydį Korėjoje. Šalia jo yra sostinė Seulas su 25 milijonais gyventojų visoje aglomeracijoje. Tai apie pusę šalies gyventojų. Dangoraižiai labai aukšti. Daug jų yra siaurų. Švarūs, blizgantys. 

                                           

            Korėjoje automobiliai vyrauja korėjietiški ir labai dideli. Hyundai, Kia. Po to Chevrolet, toliau Ssanjong. Yra BMW, Mersedes, Audi ir amerikietiškų modelių. 

                                                     

            Žmonės kultūringi, paslaugūs, neįkyrūs net pardavėjai. Jei ką nori pirkti, paklausi,- jie iškart sureaguoja, aptarnauja. Bet nebruka per prievartą. 

                                                     

           Seule jaučiama tradicijų ir modernios šalies harmonija. Krenta į akis , kad Korėja labai turtinga, išsivysčiusi. Europoje atrodo, kad ji toli, lyg rūke. 

                                                     

          Namsangol Hanok kaimas Seulo centre yra muziejus po atviru dangumi. Čia tradiciniai korėjietiški statiniai. Taip pat didelis parkas su tvenkiniu. Spalio viduryje Seule šilta. Medžiai dar žali, yra gelstančių ir raustančių lapų. Vaikščioti galima ilgomis ar trumpomis rankovėmis. 

                                                    

             Centre tradiciniame restorane skaniai pavalgome. Man problema valgyti su lazdelėmis, planuoju kelionėje išmokti. Prie pagrindinio patiekalo aplink ant stalo išrikiuoja daug mažų lėkštučių su pagardais. Kimči atpažįstu,- tai lyg korėjietiško maisto vizitinė kortelė. Pirmą dieną pasitaikė skanus kaip ir vėliau.

                                                    

        Pagardus papildo, jei suvalgai, padavėjos pastebi ir atneša naujas pilnas lėkštutes. Korėjietė papasakojo, kad kimči kopūstus raugdavo tradiciškai lapkritį į statines kaimuose. Taip būna ir mūsų tėvynėje. Korėjoje kimči rauginimu konservuoja ir kitas daržoves. Bet kopūstai man skaniausi.

                                                   

              Po to kelionė į Seulo "N bokštą". 236 metrų aukštis. Iš bokšto matosi tolumoje olimpinis stadionas, pastatytas 1988 metų olimpiadai. Bet viso Seulo apžvelgti neįmanoma,- miestas per daug didelis ir platus. Pakeliui į bokštą tūkstančiai jaunimo porų meilės spynelių. 

                                                     

            Viešbutis eilinis blizgantis dangoraižis. Kambarys kelioliktame aukšte. Liftai veikia. Pusryčius duoda. Aplink gausybė dangoraižių. 

                                                   

 

          Vakare korėjietiškas barbekiu. Vieta- Seulo senamiestis. 2- aukščiai namai. Senamiesčio neprimena, dangoraižiai toliau. Visuose namuose kavinės ir restoranai. Visur valgoma ir geriama. Barbekiu stalas yra apvalus metalinis su įduba viduryje. Prie jo telpa 4 žmonės. Į įdubą atneša raudonų anglių.      

                                                      

          Korėjoje padavėjos dirba akimirksniu. Daugybė apvalių pilnų lėkštelių atsiranda tuoj pat. Alus ir sodžiu taip pat. Paskutinis produktas yra 16 laipsnių ryžių degtinė. Mūsų vietinė draugė korėjietė labai mūsų pasiilgusi kaip ir mes jos. Alus pilamas į stiklines. Sodžiaus stikliukas pirmas pilamas į alų. 

                                                     

            Tada korėjietė kepa. Virš anglių yra skarda su plyšiais. Patiekta šviežia nerūkyta ir nesūdyta kiauliena juostelėmis. Žirklėmis karpo lašinių juosteles ir deda ant skardos, jos čirška, liepsna didėja. Tada šoninės juostelės dalinamos žirklėmis ir kepamos. Pačirškinta kiauliena skani. Nes prieskonių patiekta begalės. 

                                                   

   

          Aplankėme Nami salą. Ji įsikūrusi upės saloje. Čia kurtas populiarus vietinis filmas "Žiemos sonata". Čia daug skirtingų augalų. Ginkmedžiai, klevai jau gelsta arba rausta. Sala nedidelė, apeinama pėsčiomis.

                                                     

            Joje daugybė turistų. Augalų įvairovė ir jų gudrus pateikimas stebina. Rudenėjanti gamta graži, fotogeniška. Vietiniai turistai ieško filmo taškų ir juos randa. 

                                                     

 

           Kitas objektas yra DMZ. Tai demilitarizuota zona. Pasienis su šiaurine Korėja. Tai labai turistinis objektas. Netoli sostinės atvažiuojame į DMZ punktą. Čia yra kavinės, suvenyrų parduotuvės. Keliasdešimt turistinių autobusų.

                                                    

           Būtinas pasas ir registracija. Pavalgius sėdame į autobusą ir link šiaurės. Kelias netolimas. Einame siauru žemu tuneliu link kaimynų. Jį šiauriečiais rankomis iškasė. Telefonus ir fotoaparatus paliekame. 

                                                   

          Tunelis yra apie kilometrą ilgio, žemas. Einame su šalmais, jie bumsi į tunelio viršų. Dar yra muziejus apie Korėjos karą, jo reliktus, užimtas žemes ir miestus. Išplėtotas suvenyrų pardavimas, viskas apie DMZ.

                                                     

         Tolėliau pastatas su platformas ant stogo. Ten daugybė žiūronų su paaiškinimais. Galima pamatyti artimiausią šiaurinės Korėjos miestą ar kitas žemes. Atstumas nedidelis nuo sostinės. 

                                                   

                Bet pasienio saugumo formalumai neleidžia greitai sugrįžti. Sugaištamas pusdienis. Pamatome šiaurinės Korėjos kraštą per žiūronus. Kas nori nusiperka šiaurinės Korėjos pinigų, bet nepigiai. 

           

             Kelionė per kalnuotą Pietų Korėjos šiaurę į Rytų jūros pakrantę. Labai raižytas kraštovaizdis, daug tunelių. Vienas jų- 11 km ilgiausias Korėjoje. Soraksano nacionalinis parkas. 

                                                      

             Čia trečia pagal aukštį 1708m viršūnė Korėjoje tuo pačiu pavadinimu. Vėjuota, lyno kelias uždarytas. Tad aukštai nekylame. Nueiname į budistinį vienuolyną. Susipažįstame su budizmo filosofija. 

                                                      

        Apžiūrime pastatus, šventyklas, pereiname kelis tiltus per upę. Iš mano draugų rato buvo Soraksano parke anksčiau. Lipo į kalną. Aukštai, per uolas. Pasitempė kelio raiščius. Iš nuotraukų atrodo, kad ten reikia tikrų žygio batų. 

                                                        

           Nakvojame Sokcho mieste. Tai uostas, pajūrio miestas. Viešbutis dangoraižyje. Čia garsus žuvų turgus. Jis milžiniškas. Čia yra visko kas gyvena ir auga jūroje. Vietinių restorane valgome krabą.

                                                    

          Dar gauname sriubos ir visokių pagardų. Aplink valgo visi korėjiečiai. Mūsų klausia iš kur. Domėjimasis neįkyrus. Pataria kaip valgyti, kaip doroti krabą. Labai skani ir įspūdinga vakarienė. 

                                                   

  

           Kitas objektas Korėjoje etnografinis Hahės kaimas. UNESCO globojamas senovinis kaimas. Jame dar gyvena žmonės. Jie išlaikę senovines tradicijas. 

                                                          

           Aplink kaimą lanku supa upė. Todėl nepasiklystu. Didžiulis senas storas medis. Prie jo daug raštelių su palinkėjimais. Parašau ir pritvirtinu raštelį.  

                                             

            Kaime lankėsi ir Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Jos garbei pasodintas medis.  Kaime nusiperku lauktuvių draugams. 

                                                                    

             Nakvynė Golgulsa šventykloje. Nakvoja vyrai ir moterys atskirai. Ant grindų. Bet jos šildomos. Pasikloti ir užsikloti pakankamai patalynės. Miegu geriau nei viešbutyje. Vakarienė prie žemų stalų, sėdint ant grindų. Indus išsiplauname patys.

                                                   

           Kitame pastate vyksta korėjietiško kovos meno pasirodymas, pasižiūrime. Už šventyklos vartų yra kavinė. Joje išgeriame puikios arbatos. Ryte kavos . Vienuolyno teritorijoje tarpeklis siaurėja. Užlipus ant uolos yra šventykla, ji remontuojama. Nulipimas per skylę uoloje. 

                                                   

 

           Dieną netoli nuo šventyklos aplankytas Gjongdžu miestas. Tai senoji Šilos karalystės sostinė. Prieš 2 tūkstančius metų klestėjęs miestas dabar visas yra muziejus. 

                                                       

          Jame aplankėme visą muziejų kompleksą. Daug kur atliekami archeologiniai kasinėjimai. Kai kur jau atkasta. 

                                                        

            Mieste daug taisyklingų kalvų. Jose palaidoti seniai žymūs žmonės. Daug vietinių turistų. Daug gėlynų. Visokių pasirodymų. Tai atveža didiką karietoje. 

                                           

             Vėliau kelionė į Busaną. Antras pagal dydį miestas. Uostas ir kurortas. Miestai čia suaugę. Aplink kelias autostradas dangoraižių grupės. Žemės ūkis išvystytas maksimaliai. 

                                                      

         Ryžių laukai. Paprikų daržai. Polietilenu užtiesti dideli plotai. Kur nėra kalnai,- visur dirbama žemė. Net namų provincijoje nedaug. Vyrauja intensyvus žemės ūkis. 

                                                    

            Busane graži promenada iki jūros . Oras šiltas net vakare. Žmonių daug, turistų daug. Čia daugiau žmonių iš kitų šalių. Prekės pigios. Jūros gėrybių restorane vien vietiniai. Pigiai pavalgome ir skaniai. 

                                                   

          Korėjietis teiraujasi iš kur mes. Sako, jog myli Lietuvą. Jie labai drugiški, kultūringi ir neįkyrūs. Pasako, jog dieną iš čia galima pamatyti Cusimos salą, kuri priklauso Japonijai.

                                                     

            Labai gražioje jūros pakrantėje budistinė šventykla. Puikūs vaizdai. Vaikščiojimas aukštyn - žemyn. Visur laukia aukojant pinigus. Pardavinėja žvakutes. Užfiksavau fotoaparatu kai vyriškis kuitėsi papėdėje priešais šventyklą ir nuėjo su maišu pinigų.

                                                     

          Ant vieno pastato yra svastika. Kitur upelyje padėti indai, į kuriuos žmonės stengiasi įmesti monetą. Į vieną indą ir man pavyko pataikyti. Tokia Haedong Yongung šventykla. 

                                                     

              Sekantis objektas Busano kino festivalio centras. Pastatas Gineso rekordų knygoje dėl ilgiausio pasaulyje konsolinio stogo. Centras laimėjo pasaulinį architektūros prizą 2008 metais. 

                                                      

            Lankytojams čia įdomu. Yra kabina, į ją užeini vienas ar su kuo nors. Sugalvoji kokį nors šokį ar kitą judesį, atlieki, nufilmuoja. Išeini laukan. Už kelių minučių atliktą šou rodo dideliame ekrane. Tai gali matyti šimtai žmonių, sėdinčių amfiteatre. Man tai pavyko. 

Vėl į Gdanską

 Kiekvieną kartą atvykus į Gdanską, nustembi. Buvę vargani griuvėsiai ar laukymės virsta viešbučiais, restoranais. Senas pirklių miestas atrodo kaip naujas. L. Valensos ir Solidarumo miestas gyvas ir klestintis. 

Šventos Brigitos bažnyčia unikali savo gintariniu altoriumi. XIV amžiuje Švedijoje gimusi Brigita, mirusi Romoje. Ji greitai paskelbta šventąja. Piligrimų globėja. XIV amžiaus gale pradėta jos vardo bažnyčios statyba. 1945 metais bažnyčia sugriauta. Iki 1970 metų joje buvo statybinių medžiagų parduotuvė. Tada vienas kunigas imasi iniciatyvos atstatyti bažnyčią. Tai vyko iki 1987 metų.

Bažnyčios pusrūsyje yra šimtai žmonių kaukolių. 

Gintarinis altorius stebina grožiu ir modernumu. Iš šonų sėdi primas Višinskis ir šventasis Jonas Paulius II. Gintaro paviršius siekia 99 kvadratinius metrus. Tai daugiau nei Gintaro kambarys. 11 metrų aukščio ir 6 metrų pločio.

Šv. Brigitos bažnyčioje melsdavosi L. Valensa ir Solidarumo žmonės. 28 žmonės iš streikuotojų buvo nušauti. Altoriaus centre yra Čenstachovos Juodoji Madona. Jos karūna turi 28 gintarus. Bažnyčia turi mažosios bazilikos titulą. Dešinėje pavaizduota Šv. Elizabeta Hesselblad. Kairėje Šv. Brigita, Švedijos globėja.

Apžvalgos ratas kitapus upės. Pasisukame vakare, pamatome daug apšviestų vietų, dalį jų atpažįstame. Apsuka 3 ratus. 

Šeštadienio vakarą senamiestis pilnas žmonių. Daug turistų iš Švedijos, nemažai vokiečių. Kavinės pilnos. Pijana višnia prie Žaliųjų vartų pilna ir viduje, ir lauke. Svečiai iš Skandinavijos tai trumpomis rankovėmis, tai visai be rankovių, tai su šortais. Spalio vakarą nuteikia šiltai.

Didžiajame vandens malūne įsikūręs Gintaro muziejus. Interjeras supermodernus ir juodas. Tinka gintaro spalvai pabrėžti. Jis pirmadieniais nemokamas. Šalia fontanas, kuris vakare žaismingai šviečia. 

Netoli Šv. Kotrynos bažnyčia, seniausia senamiestyje. Ji 2006 metais nukentėjo nuo gaisro. Bažnyčios pradžia laikomi 997 metai. Šventoji Kotryna laikoma Gdansko miesto globėja. 

Aplankome Bžežno paplūdimį. Čia smėlėta pakrantė. Niekas nebesimaudo, nes spalis. Vėjas stiprus, neša smėlį į akis. 

Važiuojame į Sopotą. Čia pietūs. Pagrindine gatve pro bažnyčią, Pijaną višnią (jau kitą), pro kreivąjį namą einame ant molo. Vasarą daug kas taupo pinigus ir neina ant jo. Dabar dykai. Žmonių pilna,- ant jūros tilto, pagrindinėje gatvėje, geležinkelio stotyje ir traukinyje. Lyg būtų vasara. Virš galvų kirai. Jūroje jachtos. Vėjuota. Bet visas tiltas nueitas. 

Gietrzvaldo bazilika Varmijoje. Rugsėjo 8 čia vyksta pagrindinės šv. Mišios. Bet ir kitu laiku randame daug piligrimų, maldininkų, turistų. Pataikėme į baikerių sezono uždarymą. Prie piligrimų nakvynės namo keliasdešimt motociklų. Jų pilna šalia bažnyčioje. O kavinėje baikeriai dainuoja, akompanuojant akordeonui. Su gyva muzika ir valgyti skaniau. Bazilikoje maldininkai fotografuojasi su kunigu prie altoriaus. 

1352 metais Varmijos kapitula leido įkurti Gietrzvaldo kaimą pagal Kulmo teisę. Po to per kaimą ėjo kariuomenės ir vyko karai: Jogailos kariuomenė, Kunigų karas, Trylikos metų karas, Švedijos karas, Saksonijos kariuomenė, 7 metų karas, Napoleono kariuomenė... 

1877 metais vizionierėms Justinai ir Barbarai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Bažnyčia per šimtmečius keitė architektūros stilius. Didinta, plėsta , remontuota. Beje ir dabar dar remontuojama. 1877.09.08 Dievo Motina palaimino šaltinį. Čia bėga šventas vanduo. 

Miestelyje yra Varmijos karčema, joje šimtai vietų pavalgyti šiltu metų laiku. Jau antrą kartą čia valgėme ir likome patenkinti. 

Pakeliui aplankome Mikolaikas. Miestelis prie to paties pavadinimo ežero, kuris jungiasi su didžiausiu Lenkijos ežeru- Sniardvais. Miestelis apsnūdęs. Turistų laukia tik pora laivų. Krantinė tuščia. Toliau nuo vandens randame kavos ir užkandžių. Mikolaikų herbas- seliavų karalius. Žuvis su karūna. 

Kitas objektas pakeliui- Žalgirio mūšio laukas. Netoli Olštyneko miesto šalia Grunvaldo kaimo. Čia pastatytas didelis muziejaus pastatas prie stovėjimo aikštelės. Jame apžiūrime Vytauto Didžiojo biustą ir Jogailos biustą. Abudu lietuviai. Prikabinta daug vėliavų. Didelis tualetas. Ant kalvos tie patys 11 stulpų 30 metrų aukščio ir vėliavos, granitinis obeliskas sovietinio stiliaus. Pačiam viršuje kariuomenių išsidėstymo schema. Joje pažymėta lietuvių, rusų bendra vieta. Negi tiek seniai mes su jais draugaujame? 

Vulkaniniai ežerai saloje

 

Tai labai labai žalia sala. San Miguelis. Didžiausia iš devynių salų archipelage. Jį mums mini sinoptikai, kai spalį ateina bobų vasara. Iš kur ji ateina?

Tai Azorų archipelagas. Priklauso Portugalijai. 9 salos pabirę Atlanto vandenyne. Jos pasiskirstę į 3 grupes.

Santa Marija, San Miguelis, Terceira, Graciosa, San Jorge, Pico, Faial, Flores, Corvo. Tai Azorai. Rudenį čia susiformuoja anticiklonas, jis stiprėja, plečiasi. Ir apima Lietuvą. Tuomet 2 ar 3 savaitės būna giedros ir šiltos. Bobų vasara. Dabar Naujųjų Metų šilumą irgi tiekia Azorų anticiklonas.

9 Azorų salose yra 6 miestai ir 19 savivaldybių. Regiono prezidentas reziduoja Ponta Delgadoje. Teisminė valdžia yra Angra do Heroismo mieste. Regioninė asamblėja randasi Hortoje, kuri yra Faial saloje.

Gyventojų pasiskirstymas labai netolygus. Iš viso pernai Azoruose gyveno apie 240,000 gyventojų. Didesnė jų dalis, apie 140,000 gyvena San Miguelio saloje. Pusė jų gyvena sostinėje- Ponta Delgadoje,- apie 70,000.

Salos yra vulkaninės kilmės. Reiškia , jog vyrauja įvairūs kalnai ar kalvos. Pico sala su aukštu kalnu garsėja vynais. Čia vulkaninė žemė ir jos nuolydis labiausiai patinka vynuogėms. Flores sala garsėja gėlėmis ir kriokliais. Corvo sala mažiausia iš visų 9. Didžiausia sala yra San Miguelis. Jame didelės ananasų plantacijos. Yra 3 arbatos plantacijos. Seniausia įkurta XIX amžiuje. Labai daug karvių. Juodai baltų. Tokios margos. Jų daugiau negu Lietuvoje. Visur karvės žaliose pievose.

Terceiros sala garsi savo sostine Angra do Heroismo. Sostinė yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Terceira, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia "trečia". Istoriškai labai svarbi sala ir jos sostinė kaip jūrų uostas, kariuomenės dislokacija. Viduramžiais buvo okupuota Ispanijos. Angra do Heroismo mieste yra Vyskupijos centras. 

Pico kalnas yra Pico saloje. Jis aukščiausias visoje Portugalijoje. Jo aukštis 2351 metrų. Salos skirtomos į 3 grupes. Vakarų grupei priklauso Floresas ir Corvo sala. Jos arčiausiai Šiaurės Amerikos žemyno. Centrinei grupei priklauso: Terceira, Faial, Pico, San Jorge ir Grasiosa. Rytų grupei priskirtos San Miguelis ir Santa Maria. Pastaroji yra arčiausiai Europos.b

Azorai atrasti 1427 metais. XV amžiaus gale čia gyveno 2000 flamandų. Jie buvo pasiskirstę 5 salose. Jos buvo pramintos Flandrijos salomis.

1522 metais buvo didelis žemės drebėjimas. San Miguelio saloje tuomet sostinė buvo Vila Franca do Campo. Žuvo apie 5000 žmonių. Sostinė perkelta į Ponta Delgadą.

1974 metais diktatūrą Portugalijoje nuvertė Gvazdikų revoliucija. Azoruose veikė Azorų išsivadavimo frontas. Norėjo atsiskirti nuo Portugalijos ir sukurti nepriklausomą valstybę.

Tačiau Portugalija nepaleido Azorų, 1975 metais nutraukė fronto veiklą. 1976 metais salos tapo autonominiu Azorų regionu.

San Miguelis yra didžiausia sala, į ją skrenda lėktuvai iš Europos. Sostinė Ponta Delgada yra didžiausias miestas. Bet aerouostas yra prie pat miesto. Arčiau nei Vilniuje. Nes važiavau į viešbutį 5 minutes. O iki aerouosto tvoros pėsčiomis virš 5 minučių, bet čia kitas aerouosto galas, neparadinis.

San Miguelio sala didžiausia salyne. Jos ilgis – 62 kilometrai. Plotis – 15,8 kilometrų. Pico da Vara yra 1105 metrų aukščio viršūnė. Ji aukščiausia saloje, randasi rytinėje salos dalyje.

Ponta Delgadoje apie 70.000 gyventojų. Bet vienoje pusėje netoli Atlanto vandenynas. Kitoje pusėje aukščiau matosi kalvos. Į centrą 5 minutės pėsčiomis.

Miesto vartai stovi pagrindinėje aikštėje. Vienoje aikštės pusėje krantinė ir Atlantas. Kitoje pusėje matosi katedra- pagrindinė sostinės bažnyčia.

Aikštėje buvo pakabintas didelis televizoriaus ekranas, privežta kėdžių. Žmonės žiūrėjo pasaulio futbolo čempionatą. Žaidė Portugalija. Aš irgi stebėjau. Gerai žaidė.

Didelę aikštę iš kitų 2 pusių supa 2 dideli pastatai. Jie apsupti kolonadų. Per lietų čia patogu vaikščioti. Vienam jų daug įstaigų: brangus restoranas, turizmo informacijos centras ir dar daugybė įstaigų. TIC’e sėdi pagyvenusi moteriškė. Yra kelių turizmo firmelių lapukai. Ji paduoda Ponta Delgados planą. Sako nieko negaliu padėti. Kam ji ten sėdi? Per lietų kitą dieną ten laukiau liūties pabaigos. Žiūriu jau dvi pagyvenę ten sėdi? Jei keliauti negali padėti, tai dėl lietaus tuo labiau. Sėdau į taksi ir parvežė mane namo. Nes lijo kaip iš kibiro, taksistas keikėsi portugališkai dėl to.

Gatvės Ponta Delgadoje gana siauros. Dažniausiai vienos krypties eismas. Vienas kelkraštis užstatytas. Šaligatviai irgi siauri. Miesto centras gana senas. Kai kuriose vietose tenka eiti gatve. Jautiesi saugiai. Žmonės draugiški. Gatvės susikerta stačiai dažniausiai. Pačiame centre yra aikščių, jose pėsčiųjų zonos. Bet paėjus į šoną, kartais sunku prasilenkti šaligatvyje. Važiuojančių dviračiais ir paspirtukais mažai.

Karinis muziejus yra Sao Braso forte. Vidury sostinės ant kranto. Įdomiausia tai, kad ten yra karinis dalinys. Muziejuje yra vitrinos su senais ginklais. Yra lauko ekspozicija su senais kariniais automobiliais, Ten galima karstytis aukštyn takais į bokštelius. Iš jų vaizdai link vandenyno ir atgal į forto kiemą apačioje. Ten vaikšto kariškiai, važiuoja karinės mašinos. Fotografuoti nedraudžia.

Palei krantinę yra laiptai žemyn. Čia suvenyrai, kavinės. Vykstant pasaulio futbolo čempionatui, čia ekrane rodė rungtynes. Vienas mačiau,- tada pralaimėjo brazilai. Tarp žiūrinčių buvo ir nuliūdusių brazilų. Pastarieji irgi kalba portugališkai.

Čia daug eilių jachtų, valčių. Yra didesnių laivų. Pastarieji skirti plaukti į vandenyną stebėti delfinų ir kitų jūros gyvių. Kelias virš vandens tolsta nuo kranto. Šalia vėl eilės parduotuvių, kavinės. Jei kitu keliu grįžti į krantą,- patenki į paplūdimį. Saulėtą dieną buvo besimaudančių. Yra dušai, nulipimas į paplūdimį. Juos stebi gelbėtojas. Net ir žiemą. Tiesa, čia vanduo neatšąla mažiau 17 laipsnių.

Mieste yra keletas parkų. Antonio Borges parkas yra vienas jų. Nemokamas. Pritaikytas vietinių poilsiui. Bet daug mums egzotiškų augalų. Vieni žydi. Kiti nematyti. Labai skirtingos rūšys. Vaikštai, grožiesi augalais ir oru. Temperatūra pavėsyje 18 laipsnių. Bet saulė šviečia. Išsirengiu iki marškinėlių. Parkas aptvertas tvora. Yra keli įėjimai, jie visai atviri. Žmonių nedaug. Vietiniai įpratę prie dar šiltesnio oro.

Kitą dieną aplankau kitą parką- Botanikos sodą. Jis mokamas. Truputį didesnis už vakarykštį. Apsiniaukę, krapnoja lietus. Medžiai seni ir dideli, todėl tamsoka. Čia yra daug keramikinių lentų su informacija. Žydinčios gėlės ir krūmai. Kitame parko gale yra pakilusi terasa su rūmais. Aplink terasą draudžiantys ženklai net iš išorės apžiūrėti rūmus. Todėl net nerašysiu jų pavadinimo.

Dar aplankiau ananasų plantaciją, kuri irgi randasi sostinėje. Ne centre, bet mieste. Daug stiklinių šiltnamių, stiklai baltai uždažyti. Vienas augalas užaugina vieną vaisių per 2 metus iki 2 metų 4 mėnesių. Vaisiai saldūs, Jie negraužia lūpų, liežuvio. Žinant, kad ananasai turi medžiagų, gydančių virškinimo sistemą, tai buvo geriausias maistas saloje, ir jų sulčių gėrimas. Ten ragavau ananasų džemo. Jie gamina actą iš tų pačių vaisių.

Sostinėje yra gerų restoranų. Juose yra skanių žuvų. Skaniausia žuvis man pasirodė boca negra. Ne kartą ją rinkausi vakarienei.

Daug bažnyčių yra Ponta Delgadoje. Gyventojai tikri katalikai. Tačiau bažnyčių architektūra panaši. Net kitų pastatų yra panašūs bokštai į bažnyčių. Nuo uosto žvelgiant matosi panašūs bokštai, bet vienas bažnyčios, kitas- ne.

Sete Cidades. Tai miestelis vakariniame salos gale. Žiūrint nuo viršaus jis atrodo mažas romantiškas. Šalia matomi 2 ežerai: žalias ir mėlynas. Tarp jų eina tiltas, perskiriantis spalvas. Nusileidus į miestelį, jis atrodo dar mažesnis. Lyg kaimas. Bažnyčia, parduotuvė. Sete Cidades išvertus į lietuvių kalbą reiškia : “septyni miestai”. Seniau čia apsigyveno žmonės iš 7 miestų, taip paaiškino vietinis. Važiuojant tiltu, paaiškėjo spalvų paslaptis. Iš tikrųjų tai vienas ežeras, turi sąsmauką. Mėlynas ežeras, tiksliau ežero dalis, atspindi mėlyną dangų. Žalioji dalis atspindi žalius miškus ant stataus kranto.

Gorreana- seniausia arbatos plantacija saloje, įkurta XIX gale. Ji randasi šiaurinėje salos pakrantėje. Azorai yra vienintelė vieta Europoje, kur auginama arbata. Plantacijoje didelis muziejus. Čia visokie įrengimai, kuriuos anksčiau naudojo arbatos nuėmimui, apdirbimui. Vietovėje yra mikroklimatas, tinkamas arbatai. Šiaurėje netoli vandenynas. Pietuose aukšti kalnai apie 0,5 km aukščio. Nuo arbatkrūmio skinami tik 3 lapeliai- pirmas, antras ir trečias. Jie turi savo pavadinimus. Juoda ir žalia arbata gaunama nuo tų pačių krūmų. Priklauso nuo fermentacijos.

Ragavome čia arbatą. Po to pirkome lauktuvėms. Sužinojau, kad dar saloje yra 2 arbatos plantacijos. Bet Gorreana seniausia, garsiausia. Kiti perima jos tradicijas. Viena plantacija specializuojasi arbatose su skoniais įvairių vaisių, uogų.

Furnas. Tai miestelio ir ežero pavadinimas. Ežeras gražus. Bet įdomybės šalia. Netoli kranto burbuliuoja, verda žemės paviršius. Plotas aptvertas, kad kas nors neįeitų į verdančią zoną. Bet viską matai iš arti.

Kitas plotas netoliese tamsiai pilkas. Ten yra lygiame paviršiuje kūgiai. Po jais verdamas maistas. Restorano darbuotojai atveža vieną ar kelis didelius puodus. Įleidžia puodą, užžeria žeme, atsiranda kūgiai. Vėliau Furnas miestelio centre valgėme tokį maistą ir gyrėme. Ten buvo visko: kiauliena ir jautiena, vištiena ir daržovės. Maistas žemėje verda lėtai. Tiksliau ant vulkano. Ten kur verda žemė arba maistas, apačioje yra vulkanas.

Furnas miestelio centre tarp medžių ir namų kyla garai. Vulkanas gyvas. Prie gatvės yra čiaupai, kur nuolat bėga vanduo. Jie niekada neužsukami, bėga kiaurą parą. Gėriau to vandens. Mineralinis vanduo. Turi savitą skonį, bet priimtinas. Netoli Furnas miestelio mačiau golfo lauką.

Šioje salos dalyje pamačiau krioklį. Jis gana įspūdingas, nes gali iš vienos ar kitos pusės netoli prieiti taku. Dešiniau pamačiau taką šalia kitos upės, atitekančios iš viršaus. Kelios minutės taku į viršų ir išgirstu, vėliau pamatau kitą krioklį. Lipau tol, kol baigėsi takas. Aplink uolų sienos stačios. Nuo jų laša vanduo. Po tomis sienomis galima pasislėpti nuo lietaus. Kelio į priekį nėra. Leidžiuosi žemyn. Kai kur šlapia ir slidu, bet pavyksta lengvai. Apačioje buvęs vandens malūnas. Yra lengvas takas žemyn, kur galima kelis metrus palipus atsirasti virš kito kriokliuko.

Vila Franca do Campo. Tai buvo pirmas miestas San Miguelio saloje, pirmoji sostinė. 1522.10.22 įvyko žemės drebėjimas. Žmonės žuvo, pastatai sugriuvo. Sostinę pradėjo statyti Ponta Delgadoje. Miesto paplūdimyje matosi salelė netoli kranto. Iš vienur žiūrint atrodo, jog 2 uolos vandenyje, iš kitur, jog viena. Iš tikrųjų yra viena salelė. Jos raižytuose krantuose yra mėgiamos maudytis ir degintis vietos. Sezono metu ten plaukia laivukai, iki jos keli šimtai metrų. Dabar nėra maudymosi sezonas. Miestas labai švarus ir tvarkingas. Krantinėje daug žalios erdvės. Populiaru čia daryti fotosesijas vestuvių ar kitų švenčių metu.

Šventa vieta Lenkijoje

 Švč. Marijos pasirodymo vieta Lenkijoje. Labai populiaru. Piligrimų tikslas. Lietuvoje analogas yra Šiluva. 

Tai vieta , kur žmonėms pasirodė Marija. Miestelis labai mažas. Čia vyksta piligrimai, maldininkai. Čia vyksta atlaidai kasmet rugsėjį. Panašiai kaip Šiluvoje. 

Užsukome į Gietrzvaldą , galima sakyti atsitiktinai, 

Vidurvasaris Stokholme

                                                     

                

                     Stokholmas- didmiestis Europoje, didžiausias Švedijos ir Skandinavijos pusiasalio miestas. Darbo dienomis visi važiuoja, eina, bėga, važiuoja dviračiais, plaukia keltais. Miestas gyvas. Daug švedų, daug turistų iš Europos ar iš toliau. 

                                                     

                     Darbo dienomis vaikščiojome po miestą. Visur daug žmonių. Keltuose tarp salų irgi daug. Birželio gale įvyko stebuklas. 

                                                   

               Staiga miestas ištuštėjo lyg burtų lazdele mostelėjus. Mašinos gatvėse tapo pavienės. Pravažiuoja koks nors tuščias tramvajus. Plaukia pustuščiai keltai.  

                                                     

 

              Vasara. Birželio 24 diena. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje Joninės. Valstybinė šventė. Švedijoje irgi. Tik vadinasi ji Vidurvasariu. Stokholme niekas nedirba ir visi švenčia.

                                         Daugybė švedų išvyko į archipelagą. Laivais, valtimis, autobusais, nuosavomis mašinomis. Daug archipelago salų sujungtų tiltais. Stokholmas ištuštėja. 

                                                    

                   Ką veikia turistai tuo metu? Geras klausimas. Plaukia keltu į Skanseną. Čia visi švenčia. Čia visi telpa. Tai liaudies architektūros ir tradicijų muziejus.

                                                    

           1891 metais jis įkurtas, kad išsaugoti iki pramonės eros buvusį gyvenimo būdą. Skansenas yra lyg atskira vietovė, gyvenvietė. Su savo tradicijomis. Su būriais turistų. 

                                                     

          Su amžių palikimu. Žodis "skansenas" tapo lyg bendriniu, apibūdinačiu liaudies architektūros muziejų . Lietuvoje tokios yra Rumšiškės. 

                                                     

                Birželio 24 dieną minios žmonių suplūsta į Skanseną. Čia daugybė amatų centrų- spaustuvė, malūnas ir kt. Juose vyksta edukacijos, rodoma kas ir kaip gaminama. Čia aibė senų prekybos vietų. Viską galima paliesti, klausti, čiupinėti, įsigyti. Tai yra didelėje Djurgardeno saloje. 

                                                

           Prieiname erdvę atvirą tarp medžių- pievą. Joje pakyla, kur kas nors dainuoja, šoka. Žiūrovų begalės. pilnos pievos. Žmonės žiūri, ploja, pritaria. Bet dar daugiau atsinešusių valgyti ir gerti. 

                                                      

          Įsitaisę ant žolės ar sulankstomų baldų. Su skrybėlėm ir sukniomis. Geria šampaną iš tikrų taurių. Valgo maistą, atsigabentą iš namų. Populiarūs įvairūs silkės variantai, kokių Lietuvoje nėra. 

                                                       

             Be to yra kavinės. Jose eilės. Mes irgi stovėjome, nes norėjome ir valgyti, ir gerti, nes karšta. Skansene yra gyvūnų. Bet jie pasislėpę nuo karščio.

                                                 

   

           Plaukiame namo iš šventės. Keltai plaukia, bet atsipalaidavę, linksmi. Pakrantėje buvo aludžių, kavinių. Jos visos uždarytos. Randame imigrantų užeigą ir pas juos pavalgome. 

           

Vietiniai gyventojai švenčia tiesiog ant žolės prie kanalo. Kiti prie daugiaaukščio namo atsinešę stalą, kėdes, pasimerkę gėlių. Geria šampaną, vyną, alų. Viešoje vietoje. Žmonės iš tikrųjų švenčia. 

                                                      

            Kitas aplankytas buvo ABBA muziejus. Dešimtmečius klausėme ir dainavome Abba daina. O čia vieta irgi Djurgardene, kur pasineri į tas dainas.

                                                     

           Gali šokti ir dainuoti ant scenos su grupe "ABBA", tau paliktoje vietoje. Čia gali virtualiai skristi su malūnsparniu į archipelago salą, kur grupė kūrė dainas, šlifavo jų atlikimą.  

                                                      

         Suvenyruose grupės vinilinės plokštelės. Ekspozicijoje automobilis, kuris juos vežiojo, gali atsisėsti ir įsivaizduoti grupės nario vietoje. 

                                                       

              Išėjus iš muziejaus norime valgyti. Bet Stokholme gerai, kad nereikia grūstis eilėse. Atsisėdę prie staliukų pavalgome erdvioje vietoje, kur daug žolės aplink. 

                                                    

            Vieną dieną mes plaukiame į archipelagą. Apie tai girdėjom iš anksto. Žodis "archipelagas" atrodė mistiškas, kažkoks ypatingas. Švedams tai kasdieninis žodis, bet ypatingas. 

                                                     

            Išplaukiame ryte iš Stokholmo centro. Matosi kitoje įlankos pusėje Švedijos Karaliaus darbovietė. Laivas nemažas. Vietos visiems užtenka. Yra ir vienas ir kitas aukštas. Ir vidus ir išorė.

                                                       

             Atsisėdame lauke, žiūrime kur plaukiame. Nustebino draugo švedo pasirodymas su padėklu ir po bokalą alaus kiekvienam. Kai tėvynėje daug kas negalima ir vieni bijo kitų, čia geriame alų viešai ir fotografuojame vaizdus. 

                                                   

               Daugybė mažų ir dar mažesnių laivukų plaukia ta kryptimi, kai kas priešinga kryptimi. Pradžioje sostinės pakraščiai, po to priemiesčiai. 

                                                      

                    Pasirodo didesnės ir mažesnės salos. Su uolomis. Su namais ar mažais namukais. Kai kurios salelės mažos. Bordo spalvos nedidelis namas, keletas medžių, plazda Švedijos vėliava. 

                                                     

                  Pririštas nedidelis laivukas. Viena iš mūsų pasvajoja, kad gerai būtų gyventi tokiame vienišame name. Čia tyla. Tik praplaukiantys laivai. 

                 

               Plaukiame žydru vandeniu tarp skirtingų krantų. Jie tai nutolsta, tai priartėja. Net neaišku, kur sala, kur pusiasalis. Priplaukiame Vaksholm salą kairėje. Dešinėje matome tvirtovę. Išlipame. Turistinė sala. Suvenyrai, jūros pakrantė, eilė prieplaukų skirtingo dydžio vandens transportui.

                                                     

                          

             Vaksholmo pilis kitoje salelėje netoliese. Su nedideliu keltu nuplaukiame tenai. Pilis apjuosta gynybinės sienos. Aplink pieva, laukinės gėlės. Apeiname pilį. Grotuoti langai. Rūstus eksterjeras. Lauke vasara. Į vidų neiname. Visą pilį apeiname ratu. 

                                                      

               Pilį pastatė Gustavo Vazos laikais, kad apsaugoti sąsiaurį. Pilis 2 kartus tarnavo  kaip apsauga. XVII amžiuje nuo danų. XVIII amžiuje nuo rusų. Dabar tai visiškai turistinis objektas. Čia vyksta konferencijos arba koncertai. 

                                                   

              

                        Pati Vaksholmo sala yra lyg archipelago sostinė. Mažas miestas. Suvenyrų parduotuvės. Kavinės. Bažnyčia. Pakrantė žalia, pieva iki pat jūros. Iškilę kažkokios kalvos, pasirodo buvę tvirtovės, gynybos likučiai užsimaskavę po žole. 

                                                   

   

                Stokholme visur pilna paukščių. Ir vandens, ir ne vandens. Žmonės draugiški gamtai, todėl gamta arti.

                                                      

                  Valgėme Šveiko kavinėje. Ji ypatinga, nes Čekiją labai myliu, valgiau Šveiko kavinėje Prahoje.  _-Dar taip nebuvo , kad kaip nors nebūtų.. 

                                                     

              Kitas aforizmas- Labas rytas visiems ir kiekvienam atskirai. Čia yra Šveiko klasika. Kavinė puiki, gera atmosfera. maistas ir alus puikūs.