Stokholmas- didmiestis Europoje, didžiausias Švedijos ir Skandinavijos pusiasalio miestas. Darbo dienomis visi važiuoja, eina, bėga, važiuoja dviračiais, plaukia keltais. Miestas gyvas. Daug švedų, daug turistų iš Europos ar iš toliau.
Darbo dienomis vaikščiojome po miestą. Visur daug žmonių. Keltuose tarp salų irgi daug. Birželio gale įvyko stebuklas.
Staiga miestas ištuštėjo lyg burtų lazdele mostelėjus. Mašinos gatvėse tapo pavienės. Pravažiuoja koks nors tuščias tramvajus. Plaukia pustuščiai keltai.
Vasara. Birželio 24 diena. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje Joninės. Valstybinė šventė. Švedijoje irgi. Tik vadinasi ji Vidurvasariu. Stokholme niekas nedirba ir visi švenčia.
Ką veikia turistai tuo metu? Geras klausimas. Plaukia keltu į Skanseną. Čia visi švenčia. Čia visi telpa. Tai liaudies architektūros ir tradicijų muziejus.
1891 metais jis įkurtas, kad išsaugoti iki pramonės eros buvusį gyvenimo būdą. Skansenas yra lyg atskira vietovė, gyvenvietė. Su savo tradicijomis. Su būriais turistų.
Su amžių palikimu. Žodis "skansenas" tapo lyg bendriniu, apibūdinačiu liaudies architektūros muziejų . Lietuvoje tokios yra Rumšiškės.
Birželio 24 dieną minios žmonių suplūsta į Skanseną. Čia daugybė amatų centrų- spaustuvė, malūnas ir kt. Juose vyksta edukacijos, rodoma kas ir kaip gaminama. Čia aibė senų prekybos vietų. Viską galima paliesti, klausti, čiupinėti, įsigyti. Tai yra didelėje Djurgardeno saloje.
Prieiname erdvę atvirą tarp medžių- pievą. Joje pakyla, kur kas nors dainuoja, šoka. Žiūrovų begalės. pilnos pievos. Žmonės žiūri, ploja, pritaria. Bet dar daugiau atsinešusių valgyti ir gerti.
Įsitaisę ant žolės ar sulankstomų baldų. Su skrybėlėm ir sukniomis. Geria šampaną iš tikrų taurių. Valgo maistą, atsigabentą iš namų. Populiarūs įvairūs silkės variantai, kokių Lietuvoje nėra.
Be to yra kavinės. Jose eilės. Mes irgi stovėjome, nes norėjome ir valgyti, ir gerti, nes karšta. Skansene yra gyvūnų. Bet jie pasislėpę nuo karščio.
Plaukiame namo iš šventės. Keltai plaukia, bet atsipalaidavę, linksmi. Pakrantėje buvo aludžių, kavinių. Jos visos uždarytos. Randame imigrantų užeigą ir pas juos pavalgome.
Vietiniai gyventojai švenčia tiesiog ant žolės prie kanalo. Kiti prie daugiaaukščio namo atsinešę stalą, kėdes, pasimerkę gėlių. Geria šampaną, vyną, alų. Viešoje vietoje. Žmonės iš tikrųjų švenčia.
Kitas aplankytas buvo ABBA muziejus. Dešimtmečius klausėme ir dainavome Abba daina. O čia vieta irgi Djurgardene, kur pasineri į tas dainas.
Gali šokti ir dainuoti ant scenos su grupe "ABBA", tau paliktoje vietoje. Čia gali virtualiai skristi su malūnsparniu į archipelago salą, kur grupė kūrė dainas, šlifavo jų atlikimą.
Suvenyruose grupės vinilinės plokštelės. Ekspozicijoje automobilis, kuris juos vežiojo, gali atsisėsti ir įsivaizduoti grupės nario vietoje.
Išėjus iš muziejaus norime valgyti. Bet Stokholme gerai, kad nereikia grūstis eilėse. Atsisėdę prie staliukų pavalgome erdvioje vietoje, kur daug žolės aplink.
Vieną dieną mes plaukiame į archipelagą. Apie tai girdėjom iš anksto. Žodis "archipelagas" atrodė mistiškas, kažkoks ypatingas. Švedams tai kasdieninis žodis, bet ypatingas.
Išplaukiame ryte iš Stokholmo centro. Matosi kitoje įlankos pusėje Švedijos Karaliaus darbovietė. Laivas nemažas. Vietos visiems užtenka. Yra ir vienas ir kitas aukštas. Ir vidus ir išorė.
Atsisėdame lauke, žiūrime kur plaukiame. Nustebino draugo švedo pasirodymas su padėklu ir po bokalą alaus kiekvienam. Kai tėvynėje daug kas negalima ir vieni bijo kitų, čia geriame alų viešai ir fotografuojame vaizdus.
Daugybė mažų ir dar mažesnių laivukų plaukia ta kryptimi, kai kas priešinga kryptimi. Pradžioje sostinės pakraščiai, po to priemiesčiai.
Pasirodo didesnės ir mažesnės salos. Su uolomis. Su namais ar mažais namukais. Kai kurios salelės mažos. Bordo spalvos nedidelis namas, keletas medžių, plazda Švedijos vėliava.
Pririštas nedidelis laivukas. Viena iš mūsų pasvajoja, kad gerai būtų gyventi tokiame vienišame name. Čia tyla. Tik praplaukiantys laivai.
Plaukiame žydru vandeniu tarp skirtingų krantų. Jie tai nutolsta, tai priartėja. Net neaišku, kur sala, kur pusiasalis. Priplaukiame Vaksholm salą kairėje. Dešinėje matome tvirtovę. Išlipame. Turistinė sala. Suvenyrai, jūros pakrantė, eilė prieplaukų skirtingo dydžio vandens transportui.
Vaksholmo pilis kitoje salelėje netoliese. Su nedideliu keltu nuplaukiame tenai. Pilis apjuosta gynybinės sienos. Aplink pieva, laukinės gėlės. Apeiname pilį. Grotuoti langai. Rūstus eksterjeras. Lauke vasara. Į vidų neiname. Visą pilį apeiname ratu.
Pilį pastatė Gustavo Vazos laikais, kad apsaugoti sąsiaurį. Pilis 2 kartus tarnavo kaip apsauga. XVII amžiuje nuo danų. XVIII amžiuje nuo rusų. Dabar tai visiškai turistinis objektas. Čia vyksta konferencijos arba koncertai.
Pati Vaksholmo sala yra lyg archipelago sostinė. Mažas miestas. Suvenyrų parduotuvės. Kavinės. Bažnyčia. Pakrantė žalia, pieva iki pat jūros. Iškilę kažkokios kalvos, pasirodo buvę tvirtovės, gynybos likučiai užsimaskavę po žole.
Stokholme visur pilna paukščių. Ir vandens, ir ne vandens. Žmonės draugiški gamtai, todėl gamta arti.
Valgėme Šveiko kavinėje. Ji ypatinga, nes Čekiją labai myliu, valgiau Šveiko kavinėje Prahoje. _-Dar taip nebuvo , kad kaip nors nebūtų..
Kitas aforizmas- Labas rytas visiems ir kiekvienam atskirai. Čia yra Šveiko klasika. Kavinė puiki, gera atmosfera. maistas ir alus puikūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą