Kosovas dar daugelio neatrasta šalis. Drąsiai galiu pasakyti, kad ten verta važiuoti. Kosove labai graži gamta. Daug autentikos. Galima susikalbėti ir slaviškai, ir angliškai.
Manau, jog albaniškai nesimokėm. Kosovas paskelbė nepriklausomybę 2008. 02.17. Mums lengva atsiminti datą, nes sekančią dieną po Lietuvos.
Mūsų šalis pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kosovo valiuta yra euras- nereikia nei keisti, nei skaičiuoti. Kosove Lietuvą žino ir gerbia.
Lietuviai dalyvavo taikos palaikymo pajėgose. Kosove yra ramu. Važiuoti į Kosovą reikia per Makedoniją ir Albaniją, dar galima per Juodkalniją.
Valstybėje gyvena 88 procentai albanų (kitomis žiniomis 95 procentai). Likę serbai. Pietuose kalnuose gyvena goranai.
Tai slaviška tauta, pagal tikėjimą musulmonai, pagal kalbą- bulgarų- bosnių- serbų mišiniu kalbantys. Jie kalba našuski (mūsiškių) kalba. Panašiai kaip Vilnijoje tuteišiai.
Valstybės simbolis vėliava: mėlyname fone geltoni valstybės kontūrai, virš jų 6 baltos penkiakampės žvaigždės puslankiu.
Žmonės labai draugiški. Jie džiaugiasi kiekvienu turistu. Labai paslaugūs ir neįkyrūs kaip Afrikoje. Kosoviečiai pavargę nuo nepriklausomybės kovų.
Pasienyje su Serbija gyvena serbų mažuma. Ten pasienyje būna nesusipratimų, reikėtų vengti kirsti ten sieną.
Kosovo mūšio vieta arba Kosovo laukas. Juodųjų strazdų laukas. Magiška vieta serbų istorijoje. Ir magiška data. 1389.06.28- šv. Vitaus diena, tada serbai pralaimėjo turkams.
1914.06.28- G.Principas nužudė Sarajeve Austrijos princą Ferdinandą, prasidėjo I Pasaulinis karas. Ši svarbi ir žiauri vieta- Kosovo laukas- yra netoli sostinės Prištinos (10 km).
Mūšis buvo tarp osmanų ir kitų balkanų tautų iš kitos pusės. Žuvo abiejų pusių vadai. Serbija buvo okupuota. Vėliau 1448 metais spalį vyko antrasis Kosovo mūšis. Vėl osmanai sumušė europiečių kariuomenę.
Pietinė Kosovo dalis labai kalnuota, daug laukinės gamtos. Vingiuoja upės. Keliai palei jas arba aukščiau bei žemiau. Eismas vyksta slėnyje.
Tačiau Kosovas stebina autostrados tęsimo užmojais. Važiuojant keliolika kilometrų buvo tiesiama autostrada 2*2 juostų.
Kadangi kalnuota daug kur šimtais metrų ji tiesiama ant kolonų, kai kur lenda į tunelį. Mažai gyvenviečių, tik reljefas reguliuoja kelio statybos vietą.
Daug statoma namų ir įstaigų. Labai daug neseniai pastatyta. Atrodo šviežiau, naujau nei aplinkinėse Makedonijoje ir Serbijoje, kur seni pastatai.
Dar piečiau yra Šaros nacionalinis parkas. Jame pilna laukinių paukščių, žvėrių ir retų drugelių. Lūšys ir lokiai. Yra slidinėjimo kurortas. Čia aukšti kalnai tarp Makedonijos ir Albanijos.
Kosove daug kur plazda ir Kosovo, ir Albanijos vėliavos. Užrašai albaniški.
Miesteliai Kosove įdomūs. Žmonės mėgsta švęsti gamtoje, daug mašinų ir žmonių.
Tiesiog didelėse pavėsinėse baliavoja. Jei laidotuvės- tai irgi labai daug žmonių. Nes kapai būna tarp kelio ir miestelio. Mačiau daug piknikaujančių.
Labiausiai nustebino Kosovo- Albanijos pasienis. Baltas švytintis pastatas tamsoje atrodė kaip kosmosui skirtas, blizgėjo. Pasienio- muitinės procedūros buvo ypatingai greitos.
Nereikėjo išvažiuoti iš vienos šalies, įvažiuoti į kitą. Viskas iš karto. Moderniausias mano matytas pasienio punktas.
Prizrenas yra gražiausias Kosovo miestas. Bei antras pagal dydį- apie 150.000 gyventojų. Absoliuti dauguma albanai. Gyvenę serbai iš čia pasitraukė per vykusius karus.
Mieste linksma. Nedideli vaikai groja mušamaisiais. Primityviai, bet visai maži. Užsidirba centų. Senukas groja primityviu instrumentu su viena styga. Tikra egzotika.
Per Prizreno centrą teka Bistricos upė. Nuo jos pakrančių matomi gražiausi vaizdai visomis kryptimis. Prie upės senukas pardavinėja keptus kaštainius. Nusipirkau.
Daug bėgiojančių šunų ir kačių. Jie neloja ir nemiauksi. Dauguma rūko visur, visose atvirose erdvėse.
Kainos nedidelės. Pinigai čia yra eurai, bet pigiau nei kitur eurozonoje. Labai maloniai aptarnauja. Turistai čia laukiami. Jaunesni kalba angliškai. Su vyresniais susikalbėjau gestų kalba. Juk svarbiausia geranoriškumas, tai kad nori suprasti.
Prizreno senamiestis senas, čia mažai naujų namų, išlaikomas autentiškas vaizdas. Bet karo žaizdų nesimato. 1999 metais buvo NATO intervencija. Jokių karo žaizdų nemačiau.
Priešingai nei Belgrade. Išskyrus, kad yra pastatytų paminklų kariams. Prizrene yra ir mečečių, ir bažnyčių. Vyraujanti religija islamas. Tačiau nevargino muedzino šauksmai, negirdėjau tokių.
Žmonės modernūs. Nemačiau moterų su čadra. Gal viena kita su skarele. Bet tai nekrenta į akis. Eismas šiek tiek chaotiškas. Bet juk tai Balkanai. Labai mėgsta kosoviečiai JAV.
Jų prezidentų ar M.Olbrait pavadinimų yra. Mums tai suprantama. NATO čia gerbiama. Prizrene viena iš oficialių kalbų yra turkų. Nes antikos laikais čia gyveno ilyrai,- albanai mėgsta pabrėžti, jog jie ilyrų palikuonys.
Po to romėnai. Vėliau skilus Romos imperijai priklausė Bizantijai. Po to XIV amžiuje užėmė turkai ir valdė iki 1913 metų.
Prizreną puošia senasis akmeninis tiltas per Bistricą. Pastatytas jis XVI amžiuje. Jis dominuoja atvirukuose, turistiniuose prospektuose.
Netoli tilto dešiniame upės krante Sinano Pašos mečetė. Teko joje apsilankyti ir pafotografuoti. Mečetė yra Šadervano gatvėje. Čia miesto centras. Senas fontanas. Suvenyrų pardavėjai.
Kitame upės krante yra Gazi Mehmet Pasha Hammam- Senoji turkų pirtis. Ji gerai matosi, iškilusi. Kelis šimtus metų veikė kaip pirtis. Dabar joje meno galerija.
Būtent Prizreno lyga čia atsirado 1878 metais. Yra gražūs vartai su Prizreno lygos data.Įėjus kieme tvarkingi pastatai, blizgančiais langais. Akmenų ratas. Jų centre didelis apskritas akmuo- visų albanų centras. Jos tikslas apjungti visus albanus. Svajoja apie didžiąją Albaniją. Kosovas dabar nepriklausomas ir didelės dalies šalių pripažintas.
Bet susijungti manau neleis aplinkinės šalys, pasaulis tam nepasiruošęs. Albanai turi viziją- sujungti visas aplinkines albanų apgyventas teritorijas.
Tai įtakoja kelias valstybes. Todėl net patys albanai netiki tuo. Radau akmenų ratą- visų albanų centrą. Jis senamiestyje, tik reikia skersgatviu truputį paeiti.
Prizrene iš daugumos taškų matoma Kalaja tvirtovė ant kalno. Ji didelė, plati. Dominuojanti. Ten uolos susilieja su sienomis iš pilkų uolų.
Tai lyg atskiras miestelis nuo kurio Prizreno senamiesti matomas kaip ant delno. Ironiška, bet viduramžiais Prizrenas buvo Serbijos sostinė, o Kalaja tvirtovė tada jau buvo ir atliko sostinės funkciją.
Miesto centre yra ortodoksų šv. Jurgio katedra. Tai vyskupų katedra. Ji apsupta tvoros. Platūs vartai atverti. Prie įėjimo sėdi pareigūnės.
Negalima fotografuoti, bet aš įamžinu šv. Jurgio katedrą. Ji pastatyta 1887 metais.
Šalia jos yra šv. Nikolo stačiatikių koplyčia. 1331 metais pastatyta, įeiti reikia leidimo.
Dar paėjus senamiesčio gatvele aukštėliau, randu katalikų katedrą Prizrene. Keturkampis aukštas siauras bokštas. Pakeliui daug kačių ir šunų, bet jie geriečiai Prizrene.
Kita egzotika Prizrene laidai. Pakeli galvą aukštyn ir matai kabelių, laidų raizgalynę. Keista kaip jie nesusimaišo, neužsidega, atlieka kiekvienas savo funkciją. Jei nebūtų tų voratinklių, dingtų Prizreno savitumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą