Shqiperia- erelių žemė. Reikia tarti: "ščiperia". Tai Albanija. Net ant lekų banknotų parašyta: "Banka e Shqiperisa".
Vlioroje sniegas pasirodo tik kas penktą žiemą. Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantė. Apsilankiau Albanijoje jau trečią kartą. Tad nebestebina kai kurie ypatumai.
Valstybė intensyviai tiesia autostradas ir plentus. Prie jų ir miestuose daug naujų kuro kolonėlių. Jos visiškai modernios, naujos, jų daugybė. Yra dar senų kolonėlių, bet labai mažėja jų.
Automobiliai mums įprasti modeliai ir markės, ir amžius. Keliuose yra policijos. Matėme ir stovint, ir važiuojant, ir registruojant autoįvykį, kai mašinos išsilakstę po autostradą po avarijos. Eismas kultūringėja. Policija labiau užsiima vietiniais. Prie užsieniečių nesikabinėja.
Buvo atvejas, kai tamsoje vakare lyjant sustojome primityvioje senoje kuro kolonėlėje autostradoje, vedančioje iš Prizreno. Kolonėlė visai nepašviesta. Viršuje primityvus baras.
Mums reikėjo į WC. Įėjau, užsidariau duris, po to negaliu atsukti durų, užraktas neveikia. Durų išlaužti negaliu, nes atsidaro į vidų.Galvojau, kad teks miegoti kažkur Albanijos šiaurės rytų pakrašty prie autostrados.
Už sienos moterų pusėje pasirodė vietinio galva. Albanų kalba rodo "lipk iš savo kabinos į moterų". Ten buvo betoninė plokštė, virš jos apie 0.5 metro tarpas 2 metrų aukštyje. Išlipau. Jau išsigelbėjęs.
Pirma nakvynė Krujoje imponavo. Atvažiavus tamsoje per lietų, darbuotojai laukė prie įėjimo. Lagaminus sunešė. Apsigyvenus ėjome į viešbučio restoraną.
Praėjus dalinai užimtą salę, darbuotojas pasiūlė kitą salę. Tuoj užtiesė staltiesę, atnešė meniu. Pasidomėjome apie viešbučio kilmę, nes prieš kelis metus buvau Krujoje, toje vietoje nebuvo viešbučio.
Pasirodo savininkas užsidirbo pinigų vakarų Europoje, grįžęs pastatė viešbutį. Jis pagal įrangą ir aptarnavimą atitinka 4* viešbutį. Bet yra oficialiai 3* viešbutis "Panorama".
Per mūsų kambario langą matėme apšviestą Krujos tvirtovę. Restorane pigiai ir skaniai pavalgėme, gėrėme gero vyno. Albanijoje niekur nebuvo problemos dėl pinigų.
Visur priėmė eurus, grąžą jeigu didelė atiduodavo eurais, jei maža- lekais. Restorane litras vietinio ar Kosovo vyno kainuoja apie 6 eurus. Buvo atvejis, kai Sarandoje restorane norėjom balto vyno prie žuvies, butelis kainavo 10 eurų. Retas brangus atvejis. Parduotuvėje vietinis geras vynas 3- 4 eurų kainuoja.
Krujoje ėjome į Etnografijos muziejų. Labai įdomu. Pamatėme albanų buitį. Ji tikrai skyrėsi seniau nuo lietuviškos. Labai įdomu ir nebrangu. Verta imti gidą, nes daug dalykų nebūtume pastebėję ar supratę jų paskirtį.
Perėjome turgų. Čia įprastinė turistų užsibuvimo vieta. Aš čia jau antrą kartą, tad rinkausi, kas man įdomu. Stebėjausi prekeivių neįkyrumu ir kultūringumu.
Kitas muziejus Krujoje buvo Skaderbego- legendinio albanų vado kovoje rieš turkus. Ilgai jam pavyko kovoti. Todėl turkai ir islamas į Albaniją atėjo vėliau nei į kaimynines šalis. Jo paminklai visur Albanijoje. Jam būdingas šalmas su ožio ragais. Nes ožys jam išgelbėjo gyvybę.
Toliau vykome į sostinę Tiraną. Man tai vienas neįdomiausių Albanijos miestų. Nes ji nauja. Kai šalis tapo nepriklausoma, 1912 metais reikėjo sostinės. Tirana ja tapo.
Tiranos meras buvęs dailininkas sumanė tapyti, dažyti namus po 1991 metų. Jie buvo pilki ir baisūs. Spalvos kažkiek pakėlė nuotaiką gyventojams. Gal kas ir juokėsi, bet vėliau ėmė statyti spalvotus namus.
Miesto centras modernėja. Požeminė stovėjimo aikštelė su praėjimais ir turistams reikalingu WC po centrine aikšte. Aikštė padengta šlifuoto akmens dailiomis plytelėmis.
Per vasaros karštį jomis sruvena vanduo, vėsina. Ne fontanas, o plati sekli upė žmonių gaivinimui. Tiranoje daug naujų stiklinių pastatų. Albanijoje gerai, nes jei stato, tai naują visiškai, labai modernų pastatą. Tokių pilna Albanija, kasdien vis daugiau.
Nuosavi namai statomi spalvoti, dažnai 2-aukščiai. Daugiabučiai namai miestuose statomi visai nauji. Jie modernūs, turi savo stilių ir koloritą. Vieną mačiau namą geltoną- žalią - raudoną.
Diktatūros dešimtmečiais viskas buvo uždrausta ir pilka. Tad nauji atrodo gyvai. Visa Albanija stato namus bei tiesia plentus. "Tvarkosi". Po kelių metų matau milžiniškus teigiamus pokyčius. Perfrazuojant seną anekdotą :"Albanai už 20 metų pavys ir aplenks Lietuvą".
Gyvenome Vlioros pakraštyje ant jūros kranto. Miestas 180.000 gyventojų. Naujas kurortas, dar yra uostas. Stato Vlioroje aerouostą- antrą šalyje. Labai graži promenada pajūryje.
Dailus pliažas tęsiasi kilometrus. Už jo takai ir dviračių takai, palmių alėjos. Jas pasodino dideles. Vlioros centras yra lygumoje, slėnyje. Primena prancūzų Viduržemio jūros pakrantę kur nekalnuota.
Vlioroje tvarkingiau ir gražiau. Ilgos plačios gatvės. Sankryžose žiedai. Albanijoje beveik nėra šviesoforų. Vietinis albanas papasakojo, jog Vlioroje buvo diktatūros laikų lūšnos pakrantėje, nes buvo pramoninis, uosto miestas. Po to nelegaliai praturtėję albanai, nelegaliai prisistatė pilių krante. Jas visas nugriovė, žmonėms sumokėjo, nedarė išimčių.
Visiems gyventojams 4 žmonės bunkeryje. Buvo ir didesnių, kur galėjo tilpti virš 10. Yra bunkerių parduodamų, yra perdažytų ir kam nors naudojamų, yra nuverstų į jūrą.
Apie 1991 metus jie išlaisvėjo. Nebuvo pinigų, kelių, automobilių. Nebuvo nieko. Masiškai bėgo į Europą. Pirmiausia vogti mersedesų Italijoje, nes ji arčiausiai, dar Graikijoje.
Iki 1999 metų Albanijoje nebuvo eismo taisyklių, mašinos buvo be numerių, nebuvo registracijos, dauguma vogtos. Buvo chaosas. Vėliau albanai važiavo dirbti į vakarų Europą.
Uždirbtus pinigus jie investuoja tėvynėje. Stato namus, butus, įstaigas. Europėja. Pagal dabartinius įstatymus Albanijos piliečiai, neturintys darbo, vyksta į Europą, dirba 3 mėnesius, grįžta namo su pinigais. Vėl važiuoja 3 mėnesiams ir vėl parveža pinigus. Įvesta tvarka.
Albanija priklauso NATO. Bet neturi savo armijos. O NATO jiems moka už išlaikymą, pagalbą.
Pakrantės miestuose pristatyta daug daugiabučių namų. Visiškai naujų. Juos dažniausiai perka užsieniečiai, kurie čia atskrenda tik atostogauti. Jie kainuoja keliasdešimt tūkstančių eurų. O išlaikymas metams nuo 100 eurų. Nes nereikia šildymo. Statybų bumas aprėpęs visą šalį. Statybinės medžiagos pigios.
Albanija turi savo naftą. Tačiau neturi naftos perdirbimo gamyklos. Nafta Fierio mieste siurbiama žemyne, plukdoma į Italiją. Parvežamas benzinas. Kuras Albanijoje todėl brangesnis negu Lietuvoje ar kitose aplinkinėse Albanijai šalyse. Dabar dyzelis ir benzinas kainuoja 1,50 euro už litrą arba daugiau.
Šalyje vingiuoja geležinkelio bėgiai, išlikę viadukai, tuneliai. Bet geležinkelio nebėra. Kai kur ant bėgių ganosi ožkos, arba koks sandėliukas stovi.
Vietinis žmogus sakė, jog iš viso panaikintas geležinkelio transportas.
Žmonės darbštūs. Pakelėse dauguma plotų išdalinta skirtingoms kultūroms. Daug dirbančių.
Net išgąsdindavo, kai nueini už kažkokio krūmo, o ten albanė skina kažkokias uogas. Jie dirba tyliai, nekrenta į akis. Albanų įdirbti laukai kontrastuoja su Serbijoje tuščiais nuimtais laukais, po to dirbtinai padegtais.
Albanai kalbinami pabrėžia , jog jie nėra musulmonų šalis. Katalikai, stačiatikiai, musulmonai, netikintys- į šias 4 dalis skirstoma pagal tikėjimą Albanija.
Musulmonų truputį daugiau nei kitų. Religinė tolerancija čia pati aukščiausia. Dabartinio Albanijos premjero šeima priklauso 4 skirtingoms religinėms konfesijoms.
Tai pateikiama kaip pavyzdys. Jeigu gimsta vaikas musulmonų šeimoje, jį krikštija stačiatikis popas, o jei katalikų šeimoje gimė- apeigomis rūpinasi mula pagal musulmonų papročius.
Krikštatėviai dažniausiai būna iš kitų religijų. Religines šventes jie švenčia visų pagrindinių religinių konfesijų, tai nedarbo dienos. Dar yra atšaka- bektašizmas- jų centras Albanijoje, 2 procentai yra šios religijos atstovai.
Per paskutinį karą nežuvo nė vienas žydas Albanijoje. Atvirkščiai- žydų padaugėjo kelis kartus. Šalis buvo užimta italų, priversta kariauti. Po to žydai emigravo tik dėl ekonominių priežasčių.
Kai kas paklausia dėl saugumo Albanijoje, nežinau ką pasakyti. Aš ten saugiau jaučiausi nei tėvynėje. Vlioroje eidavau pasivaikščioti paplente sutemus. Maudytis į jūrą irgi.
Priemiestyje nėra šaligatvių, bet yra gatvės lempų. Daug palaidų šunų. Jie nepuola ir neloja. Bet gali būti nejauku. Kai iš neapšviesto ruožo pajūry pasirodo tylus šuo.
Gyvūnas jaučia, jei nesi agresyvus ir nebijai, jis per atstumą žiūri. Paplentėje pilna tavernų. Tai ant iešmo iškeptas kažkoks gyvūnas, kitas pamautas kepimui.
Kas antrame name maitinimo įstaiga. Populiarios kebabinės. Vakare jos dirba, nors klientų nėra. Albanai darbštūs. Nors nesimato praeivių, jie laukia klientų. Jei nemoka kalbos, jie pasiruošę gestais ir pirštais susikalbėti.
Dauguma nemoka kitų kalbų. Albanų kalba nepanaši į jokią kitą. Jie dėl to kompleksuoja. Jei žino kelis užsienio kalbos žodžius, jie bando jais pasinaudoti, susikalbėti. Svečias albanams šventas dalykas.
Jie viską darys, kad svečiui patiktų. Ten jeigu galima sugalvoti nesaugumą, tai tik albanui, o ne svečiui. Jų garbės kodeksas įpareigoja. Jei kas galvoja apie albanų mafiją, tai ji ne Albanijoje ir ne turistams- svečiams.
Buvo atvejis kai parduotuvėje turistas kažką pirko maisto, sumokėjo apie 3 eurus. Išėjo nesusipratimas, kaina buvo nepilnu euru mažesnė. Bet ne dėl noro apgauti.
Pas juos parduotuvėje dažnai tos kainos būna sudėtos iš eilės, prekės aukščiau. Tiesiog neaišku kuri kaina kurios prekės. Tada ėmė šūkauti pardavėjas, išbėgo iš parduotuvės pasišūkavo su 2 tautiečiais.
Keistas vaizdas. Jie ginčijosi tarpusavy. Yra buvę, kad albanas už vairo signalizuoja, kad "reikia važiuoti", bet priekyje yra kliūtis ir reikia laukti kol atsilaisvins.
Albaniškai ačiū- faleminderit. Pasikartodavau žodį, bet kai reikėdavo jį pasakyti, buvau užmiršęs. Sudie albaniškai yra mirupafshim. Kažkurioje parduotuvėje norėjau pasirodyti, kad žinau jų kalbą, sumaišiau, pasakiau- smertupafshim. Pardavėjas atsakė- pafshim pafshim.
Nuo viduramžių buvo kalbama apie kraujo kerštą Albanijoje. Jeigu ir likę kokių keršto rudimentų, tai tik šiaurės rytų Albanijoje. Ten kalnų ir dirbtinio ežero atskirtos gentys su savitomis tradicijomis. Ten nebuvau. Reikėtų savaitės kad ten nuvykti, kur nėra kelių. Tai šiauriau ir ryčiau Škoderio, netoli Kosovo ir Juodkalnijos sienos.
Gyvena šalyje nuo 3 iki 4 milijonų gyventojų. Mažesnį skaičių skelbia visi žinynai. 4 milijonus skelbia vietiniai, kurie didžiuojasi savo šalimis.
Vienas gidas net linkęs galvoti apie 5 milijonus , bet jų iki 2 milijonų dirba užsienyje. Albanų šeimos gausios, daug vaikų, tad skaičiai tikrai gali būti nemaži.
Didžiausias miestas Tirana. Antras yra Duresas. Nuo sostinės iki jo autostrada, netoli. Važiavome. Džiaugiamės aibe naujų spalvingų namų. Paplūdimys Durese labai ilgas tęsiasi dešimtis kilometrų.
Diktatūros metais albanai gyveno lyg namų arešte. Jie išvykti negalėjo niekur, pas juos atvykti irgi ne. Pakrantėje daug kur jiems buvo negalima pasirodyti. Saugojo armija ir saugumas.
Diktatoriaus paranoja neprileido keleto kilometrų iki sienos. Pavyzdžiui, jeigu žmogus pirštu parodydavo į diktatoriaus valdžios pastatą, uždarydavo į kalėjimą keliems metams. Diktatorius būna ant suvenyrinio puodelio ypač Džirokasteryje. Nepirkai, tik nufotografavau.
Važiuojame į Džirokasterį iš Dureso. Per pusę "Erelių žemės" išilgai į pietus. Tai miestas muziejus. Išlikęs autentiškas šalies pietuose. Keliai šiaip sau. Piečiau aukštų kalnų grandinės prikausto dėmesį. Miestas tikrai įspūdingas. Čia gimęs diktatorius.
Miestas kalnuotoje vietoje. Gatvės siauros eina aukštyn, siauros sankryžos. Atrodo, kad atsidūrei viduramžiuose. Ant kalno virš miesto iškilusi didelė pailga tvirtovė.
Reikia eiti taku ir laiptais aukštyn. Įėjimas mokamas, yra net turniketas. Kaina 200 lekų. Kursas dabar 1 euras- 135 lekai. Dauguma muziejų Albanijoje tiek kainuoja.
Didžiulis rūstus aukštas ir tamsus pastatas su daug tuščių užkaborių. Ilgame koridoriuje- salėje pristatyta daug senovinių patrankų, pabūklų. Anksčiau čia veikė kalėjimas.
Diktatūros laikais buvo daug kalėjimų ir uždarytų politiškai nusižengusių žmonių. Išėjus iš pastato didžiulis aptvertas kiemas iki pat iškyšulio. Nuo jo vaizdas žemyn į miestą 3 kryptimis.
Kieme daug vietos senų sienų. Po kojomis yra ertmių plyšiai- po žeme leisdavo kalinius pasivaikščioti, bet jie matydavo tik dangaus plotelį.
Kiemo gale yra lėktuvas. Kažkada jis nusileido iš užsienio, kai šalis buvo užsidariusi. Jį saugojo saugumiečiai. Po to išrankiojo, norėjo sukurti albanišką, bet nepavyko.
Toliau laikrodžio bokštas- atskiras pastatas. Jis įspūdingas vakare, kai apšviestas. Mačiau, nuostabus.
Grįžti atgal į miestą žemyn nuostabu. Suvenyrų parduotuvėlės. Net puodeliai su E.Hodžos atvaizdu. Gatvelės kreivos, sankryžose kelios susikerta.
Pastatai keisti su atsikišimais, laiptukais. Atėjus į platesnę vietą lyg aikštę, matosi tvirtovė virš galvos danguje. Džirokasteryje gyvena apie 20.000 gyventojų.
Jis yra pietuose. Netoli Graikija, čia gyvena graikų. Sienos statytos VI ažmžiuje, bet tvirtovė pastatyta turkų po okupacijos.
Iš Džirokasterio netoli iki Sarandos- apie 60 kilometrų. Čia kelias prastas todėl nepaskubėsi. Saranda yra didžiausias Albanijos kurortas. Klimatas čia šiltesnis nei kitur šalyje.
Auga čia bananai ir kava. Horizonte matosi Korfu sala už 12 km. Ji visai netoli. Iki pačio Korfu miesto apie 29 km laivu. Jei lėtas- 1,5 valandos, jei greitas- 0,5 valandos.
Saranda yra kalvotame krante. Viešbučiai išdėstyti linijomis nuo jūros. Pavyko gyventi pirmoje linijoje. Jūra prie pat. Kambariai dideli. Yra terasos- balkonai.
Tik nebuvo lifto. Bet maistas geras. Graikiškos salotos visada.
Iš viso Albanijos Jonijos jūros pakrantėje nėra ežių. Maudytis patogu kai paplūdimys šalia.
Pavyko nuvykti į antikinį miestą Butrintą už 18 km nuo Sarandos. Čia buvau jau antrą kartą. Nuo jo visai netoli Xamilis.
Tai tiesiog pliažas, kavinė, gyvenvietė nedidelė. Rudenį pasimaudyti, pašokinėti į jūrą smagu. Pasideginus kavinė.
Joje skaniausias patiekalas midijos, kurios šalia auginamos. Nuo Xamilio iki Sarandos 17 km. Toks poilsis Shqiperia pietuose.
Tęsiasi kelionė po Albaniją. Sekantis tikslas Himara. Už 53 km. Joje 12.000 gyventojų. Čia labai patogi pakrantė, lėkšta. Kitoje gatvės pusėje kavinės.
Galima basomis su minimalia apranga bindzinėti. Dar kartą džiaugiuosi, kad ne vasara, o ruduo. Ne sezonas. Bet lietuviui tikras sezonas. Jūra +24 laisniai, oras apie +27 laipsnius.
Tvirtovė. Niūri ir tamsi.
Kelias kyla aukštyn, horizontas vis platyn. Vienoje įlankoje pamačiau lyg "įrengtą skylę po kalnu iš jūros". Pasirodo tai buvo slapta karinė bazė laivynui. Jos norėjo ir Sovietinė imperija. Buvęs politinis nesusipratimas.
Kitas objektas šiauriau Logaros nacionalinis parkas. Perėja čia 1027 metrų aukštyje. Serpantinai kyla vis aukštyn. Vaizdai atsiveria vis tolyn.
Dabar kelias leidžiasi žemyn. Kalnagūbris bvo aukštas. Atrodo kai lietuviškame kurorte.
Orikumas. Reti gražūs spygliuočiai medžiai. Čia atsišakoja Karaburuno pusiasalis - Albanijos išsikišimas į jūrą. Nuo išorinio Karaburuno išsikišimo tik 72 kilometrai iki Italijos pietinės paktantės Jonijos jūra.
Toliau jau Vliora. Čia pakrantėje viešbutis jau laukia. Kadangi ne sezonas, jis beveik tuščias. Tačiau oras ir jūra idealūs. Veikia visos maitinimo įstaigos.
Spalis Albanijoje yra pats tas. Priešais Vliorą jūroje matosi Sazan sala horizonte. Bet ji buvo ir tebėra karinė zona, patekti negalima.
Beratas. Beveik šalies viduryje. Nuo Vlioros keliasdešimt kilometrų, bet keliai nelabai kokie ir painūs, tad užtrunka. Tai dar vienas miestas muziejus.
Pradžia nuo tvirtovės, kuri virš miesto. Berate apie 70.000 gyventojų. Tvirtovėje irgi gyvenama, įvažiuojama per vartus. Čia mačiau albanišką temperamentą.
Vartai siauri, turi vienas kitą praleisti. Vairuotojai pypino vienas kitam, kol išsiaiškino kuris svarbesnis (būtent) ir pravažiavo.
Čia mačiau vestuvių vaikštančių ir fotografuojamų. Albanijoje daug jaunų žmonių ir vestuvių labai daug. Pastatai viduramžiški, gatvelės net pėstiems siauros.
Šv. Marijos bažnyčioje aplankiau Onufrijaus muziejų. 1797 metų pastate XVII amžiaus ikonos. Įdomu, o kainavo apie 1 eurą. Cerkvė atrodo viduramžiškai.
Prieblanda. Visas interjeras rankų darbo, vienetinis. Lauke šilta, saulė spigina. Ikonos, sakykla originalūs, nepanašūs į kitur matytas.
Einant ratu galima užlipti ant tvirtovės sienos. Miestas ir upė po kojomis. Vaizdas panoraminis. Akims džiaugsmas.
Toliau takas ir laiptai veda žemyn ir nuveda į Beratą. Pakeliui retų spygliuočių giraitės. Apačioje upė. Senovinis miestas abipus.
Kavinėje ant upės kranto geriame alų, kad atvėstume. Kaina mažiau 1 euro, o per langą upė, tiltas. Namai abipus upės stovi vieni aukščiau kitų. Matosi langai virš langų. Vadinasi tai 1000 langų.
Tik viename šlaite visą laiką į langus šviečia saulė ir šilta. Kitoje pusėje atvirkščiai- žiemą saulė nepasirodo languose.
Nuo Berato važiuojant link jūros kalnai sumažėja. Atsiranda lygumos. Ir staiga didelė kalva lygumoje. Kalvoje antikinis miestas Apolonija. Uždaru kiemu didelis pastatas, kieme bažnyčia.
Pastate muziejus, daug antikos iškastų detalių. Tai 588 metais prieš Kristų graikų kolonistų įkurtas miestas- tvirtovė. Jie išnaudojo vietinius gyventojus ilyrus, net pardavinėjo į vergiją.
Kalva ilga , yra amfiteatras, klasikinės kolonos. Nuo kalvos toli matosi lygumos, diktatoriaus pristatyta slėptuvių, bet didesnių. Matyt, kad apšaudyti iš jų priešus.
Horizontas matosi toli, slėnyje tvarkingai susodintos žemės ūkio kultūros. Už slėnio kitame kalvos krašte matosi šaudymo angos- plošti horizontalūs plyšiai.
Prie kelio į Apoloniją didžiulė slėptuvė, joje tilptų dešimtys žmonių. Fotografuoju iš vidaus ir lauko. Važiuoja albanė asiliuką pasikinkiusi ant kažkokių švendrių ar žabų krūvos. Važiuoja greitai, vos spėjau nufotografuoti, albanė pamojuoja.
Iš Apolonijos grįžimas per Fierį- Albanijos naftos sostinę. Miestas vidutinio dydžio. Jame neveikiantis geležinkelis kaip ir kitur Albanijoje.
Iš Vlioros kelias skersai Shqiperia veda per Elbasaną. Ketvirtas pagal dydį miestas, buvo metalurgijos centras. Jame yra išlikusi miesto siena, Karaliaus mečetė, šv. Marijos bažnyčia.
Pastatų nenugriovė , nes per siauros senamiesčio gatvelės. yra keli muziejai. Pats miestas atrodo lyg iš sovietmečio. Apleistos gamyklos, pramoniniai pastatai, nesinori jame vaikščioti, išskyrus patį senamiestį.
Kuro kolonėlės kai kur visai naujos. Neveikiantis geležinkelis. Toliau link Ochrido ežero kelias vingiuoja kalvomis ir slėniais. Šalia buvęs apleistas geležinkelis.
Likę jo tiltai ir viadukai, bet nenaudojami. Palei upę nusileidžiame į slėnį. Priekyje platus didelis kalnas ir... kelias veda ant jo. Nes ežeras anapus kalno. Kelias 2 plačių juostų, gal trijų. Tačiau net sunkvežimiai ir autobusai lenkia vienas kitą.
Matomumas geras, serpantinai nėra statūs lyg išlyginti. Albaniškas temperamentas. Nuo kalno žemėliau jau ir pasienis. Sudie įdomioji Shqiperia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą