Pavasarį pražydo plukės. Tur būt visi yra matę, kaip žydi plukės. Tai vėdryninių šeimos miško augalas baltais arba geltonais žiedais. Jos žydi visos Lietuvos miškuose. O dabar Sūduvoje -ypač gausiai. Šviesu miške nuo daugybės plukių žiedų.
Vilkaviškio miesto bendruomenė ir Vilkaviškio senų vežimų klubas pakvietė į dviračių žygį visus norinčius. Žygis jau tradicinis. Šiemet šeštasis.
Vyksta pavasarį ir rudenį. Tiesa, tuomet kviečiama pasidžiaugti auksiniu rudeniu. Pirmajame žygyje dalyvavo 84 dalyviai, o pernai balandį- jau 276. Šiemet užsiregistravo apie 470 dalyvių, o važiavo daugiau kaip 500. Žygis vyko paskutinį balandžio sekmadienį. Jauniausias dalyvis, pats dviračiu įveikęs trasą buvo penkiametis, o vyriausias- 80-metis. Jauniausias su tėvais keliavo vienų metų „dviratininkas“.
Daugiausia buvo vilkaviškiečių ir aplinkinių miestelių gyventojų. Labai aktyvūs buvo dviračių sporto klubo „Aira“ sportininkai. Buvo susibūrusių į komandas ir vienodai apsirengusių. Buvo tandemas, ant kurio važiavo dviese. Važiavo mama, su dviem vaikais,- priekyje ir gale ant vieno dviračio. Buvo žmonių iš įvairių Lietuvos vietų: Kazlų Rūdos, Kauno, Vilniaus, Jonavos, Marijampolės. Iš toliausiai dviračiais buvo atmynę keletas iš Domeikavos. Gausus būrys buvo iš Kauno Velomanų klubo. Tiesa Vilkaviškio vyskupija apima nemažą plotą, net Kauno užnemunę. Tad dviratininkai iš Aleksoto buvo laikomi „savais“. Viena kauniečių šeima važiavo su savo šuniuku dviračio priekyje pintinėje.
Šių eilučių autorius, kartu su pažįstamu dviračių fanu iš Kauno, Marijampolėje sėdo ant dviračio ir taip pasiekė Vilkaviškį, o vakare tuo pačiu būdu atgal. Tik tada jau jėgos kojose trūko, bet finišas pasiektas.
Žygis prasidėjo Basanavičiaus aikštėje Vilkaviškyje prie patriarcho paminklo. Registracija ir fotografija atminčiai. Lipdukas ant dviračio su gražiu plukės žiedu. Apvažiavome ratu miesto centrą, lydimi policijos ir organizatorių. Kolona, ištįsusi keletą šimtų metrų, vėliau ištįsdavo iki kilometro. Miško keliukais pasiekėme Uosijos mišką, kur akys raibo nuo plukių žiedų. Lauko keliukais vingiuodami palei Širvintą ir ją kirsdami, pasiekėme Čyčkus ir už jų Kaukakalnį.
"
Po trumpo poilsio mynėme į Karkakalnį ir Smailiakalnį. Čia žygeivių laukė arbata, sausainiai ir pačių pasiimtos maisto atsargos. Jaunimas, suskirstytas į kelias amžiaus grupes, varžėsi, kuris greičiau įveiks kalnuotą „Dakaro“ trasą.
O kiti poilsiavo, grožėjosi tolyn atsiveriančiais vaizdais net iki Podvarko ežerėlių.
Pailsėję kalnais ir smėliu mynėme link Alvito. Grįžti buvo lengviau, nes į nugarą pūtė pietų vėjas, o aukštis virš jūros lygio vis mažėjo. Reikėjo tik atsargiai stabdyti. Vienas kitas nugriuvo, bet traumų išvengta. Pradurtos kelios kameros. Dulkės kilo ir sruvo pavėjui, lyg Napoleono armijai žygiuojant. Alvite „dūdos nepirkome“, mynėme į Paežerių dvarą. Paskutinis etapas buvo asfaltuotas dviračių takas nuo Alvito iki Kapčiaus poilsiavietės šalia Vilkaviškio prie Paežerių ežero. Mums , atlaikiusiems Sūduvos smėlynus ir kalvas, tai buvo lyg Mersedesu pas panas važiuoti.
Iš viso trasoje nuvažiuota 39 kilometrai. Nežinau, kiek išlieta prakaito. Saulė nemokamai visus įraudino lyg Palangoje. Kapčiaus poilsiavietėje valgėme skanią sriubą.
Organizatoriai apdovanojo įvairių kategorijų tos dienos nugalėtojus.
Visi, baigę žygį, gavo po gražų ženklelį su plukės žiedu. Ne vietiniai žygeiviai apdovanoti gražia knygele apie Vilkaviškio kraštą ir rajono žemėlapiu. O visi keliavę gavo geros nuotaikos, puikių įspūdžių, natūralaus įdegio dozę. Daug fotonuotraukų nusėdo atminties kortelėse. Susiradome bendraminčių. Dalis dviratininkų, tik pradėję žygį, jau tarėsi, kur važiuos kitą savaitgalį. Kalbama buvo apie žygį dviračiais maršrutu „Kėdainiai- Krekenava“ ir „Alytus- Varėna“.
Kai grįžome į Marijampolę, skaitliukas rodė 85 kilometrus. Na o įspūdžių buvo daugiau, tik nėra kaip jų išmatuoti. Kas dviračiu važiuoja, ilgus metus skaičiuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą