Turkijos kvapas

Tai šalis turinti apie 80 milijonų gyventojų, 779 452 kvadratinių kilometrų, esanti ir Azijoje, ir Europoje. Jos krantus skalauja 4 jūros: Juodoji, Marmuro, Egėjo ir Viduržemio. Begalė architektūros, istorijos ir kultūros paminklų. Visa eilė skirtingų tautų gyveno ir valdė Turkijos teritoriją: hetitai, frygai, persai, lydai, armėnai, Aleksandras Makedonietis, graikai, bizantiečiai ir t.t. Dabartiniai turkai yra tiurkų kilmės iš Vidurinės Azijos, Altajaus regiono atsikraustę viduramžiais Belikenų giminės, Osmanų palikuonys.


Geografiškai šalis užima Anatoliją arba Mažąją Aziją ir Rytų Trakiją Europoje. Klimatas nuo subtropinio Juodosios jūros pakrantėje iki Viduržemio jūros klimato, pusiasalio gilumoje sausas žemyninis. Šalis kalnuota, o rytuose Araratas siekia 5165 m aukščio.
Daug kas Turkijoje buvo, daug kam patiko ir vėl nuvyko. Dar yra nebuvusių ir svajojančių ten nukeliauti. Aš priklausau pirmiesiems. Tai šalis, kurioje "gimė" Kalėdų senelis.

Turkijos teritorija nuvažiavau daugiau kaip 2000 km. Ir tai tik mažesnė šalies dalis. Pradžia kaip įprasta- Antalijos oro uoste, kuris turi 2 terminalus. Nusileidus patenki lyg į sauną- labai karšta, nors Lietuvoje tuomet ruduo. Jaučiasi keistas kvapas, lyg smilkalų. Ir lauke, ir autobuse, kur kondicionuotas oras. Atvykus stoji į didžiulę greitai judančią eilę vizai gauti. Eilių keletas, kioskų irgi. Kaip pas mus Vilniuje požeminiame Šeškinės perėjime. Gavimas paprastas- sumoki pagal šalį nustatytą sumą, įklijuoja į pasą pašto ženklo formos vizą, praeini pro pasienio pareigūną ir esi Turkijoje.


Antalijoje labai karšta, tad traukiame į šiaurę. Važiuojame į Koniją 400 km. Iš pradžių aplink daug šiltnamių, tik jie saugo pomidorus ir kitas daržoves nuo karščio. Toliau kelias kyla aukštyn, daug posukių. Kuo toliau, tuo aukščiau ir atšiauresnė gamta, virš kelio ir toliau uolos. Gyvenviečių, net namų nematyti dešimtis kilometrų.



Konija įsikūrusi plynaukštėje. Tai didelis miestas ir religinis centras. Karštis čia nemažesnis. Miestas nuo XII a. buvo Rumo Seldžiukų sostine. Konijos mieste garsiausias yra Mevlanos muziejus. Ten paplitę besisukantys dervišai, muzika ir šokiu jie pasiekia ekstazę. Yra daug ranka rašytų Korano rankraščių.


Konijoje viešbutyje apsinakvojame. Maistas neblogas, vyno gauname silpno ir ne daug, nes juk ramadanas. Vakare išgirstame muedzino balsą iš minareto garsiakalbių netoli viešbučio. Einame į mečetę, kuri už kelių šimtų metrų. Balsas mums neiprastas, pašiurpsta oda, nueina pagaugai, varantis į psichozę, prasiskverbiantis pro langų plyšius.

Išaušus paliekame musulmonų dvasinį centrą ir važiuojame į valstybės sostinę Ankarą. Sostinė didelė, joje gyvena 3,2 mln. žmonių, joje randasi daugybė ambasadų ir konsulatų. Tame tarpe yra Lietuvos Respublikos Ambasada. Išliko sensis miestas: hetitų, frigų, persų, romėnų. Frigų laikais čia buvo Galatijos sostinė. Iš skitų kalbos išvertus: Ankura reiškė "Šventosios Dievo Motinos šventykla" ( Kibelės). Pavadinimas kito: Ankira, Angora, Ankara.

Mieste plačios ilgos gatvės, alėjos, prospektai. Tai seno ir modernaus miestų kontrastas ir sintezė.


Įspūdingiausias mieste yra Anatolijos Civilizacijų muziejus. Būdingiausias šiam regionui eksponatas - Didžiosios motinos statulėlė- didžiakrūtė, storomis šlaunimis nedidelė moteris,- tikra motina. Labai patogiai išdėstyti eksponatai, kondicionuotas oras, patogus apžiūrėjimas, parduodami suvenyrai. Lauke kalvotoje teritorijoje išdėstyta daug amforų, skulptūrų.

Išėjus iš muziejaus, reikia truputį palipti į kalną ir viršuje atsiveria Ankaros Citadelė arba Hisaras. Nuo jos žemyn į Ankarą atsiveria fantastinis vaizdas. Bizantinė citadelė randasi kalno viršuje, o siauros viduramžių sostinės gatvelės po kojomis.

Pompastiškai atrodo Atatiurko mauzoliejus. Neoklasicistinis, 10 kolonų frontone, ant kalvos miesto centro vakarinėje dalyje. Didingiausias miesto statinys. Turkijos įkūrėjas paprastame sarkofage. Žemiau muziejus, kur daugybė medžiagos, daiktų iš Atatiurko gyvenimo ( išvertus, reiškia "Turkijos tėvas"). Muziejus turtingas ištraukomis iš Turkijos karų su Rusija, 1-ojo pasaulinio, kai Osmanų imperija susitraukė. Tik Atatiurko sumanumo dėka ir Europos armijų kovos nerezultatyvumo dėka, perkėlus sostinę į Ankarą, išliko Turkija. Begalė Atatiurko asmeninių daiktų, nuotraukų, muliažų, panoraminių- sceninių vaizdų.
Prie mauzoliejaus stovi gyva garbės sargyba, kuri saugo Atatiurko ramybę. Baltais šalmais, baltais diržais, tamsia apranga jie labiau masina turistus (-es) nusifotografuoti su jais.


Teritorijoje yra Turkijos valstybės žemėlapio formos gėlynas, kur vyrauja raudona spalva. Po mauzoliejumi prabangus masinis tualetas, kuriame neatsispyriau pagundai pafotografuoti įrangą. Kažin ar nusileidžia Lietuvos Prezidentūros Versaci tualetui. Beje WC gerai funkcionuoja.


453 km skiria sostinę nuo didžiausio miesto Stambulo. Kelias geras- mokama autostrada. Važiuojant krenta į akis daug cemento gamyklų, kalnakasybos įmonių, statybų. Kelyje daugybė pakrautų sunkvežimių veža iš pietrytinio krašto- Adanos, Mersino vaisius ir daržoves į didmiesčius. Daug autobusų su turistais. Nemažai ir lengvųjų automobilių. Tik nėra limuzinų, prabangių didelių automobilių. Nes kuras Turkijoje labai brangus- virš 6 litų už litrą. Tur būt brangiausias Europoje. Nes Turkija savo naftos neturi. O automobiliai visi švarūs, neapdulkėję. Mūsų vairuotojas per dieną ne kartą plovė autobusą, sustojus pavalgyti ar pasidairyti. Dažnai už kelias liras ten pasisiūlo vietiniai nuplauti mašiną.

Turkijoje statoma daug autostradų, eismas intensyvus. Nes labai mažai tėra geležinkelių. Priežastis paprasta: Azijoje geležinkelius statė kolonizatoriai, dažniausiai anglai. Osmanų imperija pati valdė daug teritorijų, bet nebuvo ilgai okupuota.
Šalis importuoja naftą ir gamina degalus. Daugybė įvairių metalų ir mineralų kasyklų. Išsivysčiusi tekstilė ir kilimų audimas. Yra daug automobilių gamyklų. Renault, Mitsubishi, Toyota ir dar kitas mašinas Turkija pasigamina pati. Prie Juodosios jūros išvystyta arbatos gamyba.
Turkija vienintelė iš musulmoniško pasaulio priklauso NATO blokui. Tačiau nepriklauso Europos Sąjungai, nors 3% šalies yra Europoje. Pagal išsivystymo lygį ji lenkia kelias neturtingiusias ES nares. Bet turi problemų su tautinėmis mažumomis- kurdais. Stojimas į ES atidėtas neapibrėžtam laikui.


Teko bendrauti su turkais. Niekas iš jų nenori į Europos Sąjungą. Jie net pajuokavo, jog jei Turkiją priimtų su 80 mln. gyventojų, tai paramos pritrūktų kitoms silpnesnėms ES šalims. Sako:"Ir Jūs nenorėkit , kad mes įstotume". Jie mano, jog jų ekonomika kyla sparčiau , nei ES.

Pervažiavę kelis ilgus tiltus su pavadinimais ir tunelius, atsidūrėme Stambule. Tai megapolis, išsidėstęs Europoje ir Azijoje. Europinėje dalyje yra metro. Gyvena mieste apie 12 mln. gyventojų. Geležinkelis azijinėje miesto dalyje baigiasi Bosforo sąsiaurio pakrantėje, ten yra stotis.


Miestą sunku trumpai apibūdinti: didžiulis, triukšmingas. Rytais visada Stambule žadino jaunuoliai, mušantys didžiulį būgną. Tai reiškia,- kelkitės, valgykit kol neprašvito. Už kokios valandos pasigirsdavo muedzino malda.
Eismas intensyvus. Prie perėjų niekas nestoja. Ėjimas per gatvę kaip sporto šaka,- kas ką nugalės. Žmonės gana draugiški. Teko vienam vaikščioti siauromis gatvelėmis, kur nėra turistų. Jokio pavojaus nepajutau. Kavinėse aptarnauja labai mandagiai ir skani kava. Važiavau tramvajumi, metro, plaukiau laivu, ėjau pėsčias. Ėjau į mečetę, kur eina tik vietiniai, fotografavau prie pat jos. Niekam neužkliuvau. Nusiavęs batus įeinu į vidų. Moterys galinėje mečetės dalyje lyg už pinučių tvoros.

Prie mečetės teko matyti ritualinį apsiplovimą. Vanduo bėga prie pat sienos. Žmonės nusiplauna rankas iki alkūnių,nosies ir ausų ertmes, veidą, kojas.
Stambulas randasi puikioje strateginėje vietoje- abipus Bosforo sąsiaurio. Tai vandens kelias iš Juodosios jūros į Viduržemio. Per sąsiaurį nutiesti 2 tiltai iš Europos į Aziją. Klimatas puikus- čia nebūna neigiamos temperatūros.


Seralio kyšulyje randasi Topkapi rūmai. Jie pastatyti XV a.

Juose yra 4 kiemai. Tai būdinga klajokliams, atkeliavusiems nuo Altajaus. Iš čia Osmanai virš 400 metų valdė didelę imperiją. Iš rūmų atsiveria puikūs vaizdai į Bosforo sąsiaurį ir azijinę miesto dalį bei į Aukso Rago įlanką.


Netoli yra Šv. Sofijos soboras. Jį 537 m. atidarė imperatorius Justinianas. Jį osmanai pavertė mečete, bet interjere daug bizantiškų mozaikų.



Greta randasi 336 kolonų požeminė vandens saugykla. Ji išlikusi iš Bizantijos laikų. Tolimajame kampe po kolonomis yra Medūzos galva.



Toliau yra Žydroji mečetė, pastatyta XVIIa. pradžioje. Yra 6 minaretai. Į pastarąsias mečetes dažniausiai ir eina turistai. Ši mečetė padengta žydromis izniko plytelėmis.



Kai išėjau iš mečetės ryte lauke termometras rodė 37 laipsnius. Šalia anksčiau buvo hipodromas. Jame dabar skverai, stovi Egipto obeliskas, Gyvatiškoji kolona ir Konstantino kolona. Pastroji pastatyta Konstantinopolio įkūrimo proga 330 m. Nuo tol iki osmanų okupacijos apie 1300 metų čia vyko Bizantijos žymiausi renginiai.


Šiose vietose vaikšto daug vietinių siūlančių ką nors pirkti. Aš nusipirkau medinę dūdelę, nusiderėjęs už mažiau nei pusė kainos.
Netoli nuo čia yra didysis Stambulo turgus. Čia dengtų pasažo tipo gatvelių raizgalynė. Visko pamatyti neįmanoma. Aš ėjau pirkti konkretaus daikto- nargilės (vandens pypkės). Aišku nusipirkau. Negaliu skųstis prekeivių įkyrumu, jei nesidomi jo prekėmis, neapžiūrinėji, dažniausiai ir jie nelenda į akis. Bet viską stebi.


Į šiaurę nuo čia paminėtų vietų yra Aukso Rago įlanka. Populiari vieta apžvalginėms kelionėms laivu. Iš laivo atsiveria nuostabi panorama į visas puses- patogu fotografuoti, filmuoti, grožėtis. Abipus yra tvirtovės- Europos ir Azijos.
Kitoje Aukso Rago pusėje yra Beyoglu, Taksimas- įspūdingos vietos. Virš jų dominuoja Galatos bokštas, matomas iš gana toli. Taksimas mėgstamas dėl galerijų ir gražių vaizdų.



Laivu galima nuplaukti į salas Marmuro jūroje. Čia yra paplūdimiai, kavinės, karietos. Vietiniai čia plaukia dienos poilsiui. Plaukiant Bosforu matyti abu tiltai per sąsiaurį, rūmai ir pilys pakrantėje. Azijinėje sąsiaurio pakrantėje yra apžvalgos aikštelių turistams. Iš ten matyti 2 žemynai vienu metu.
Miesto centrą juosia ilga ir plati gynybinė siena. Joje daug bokštų, vartų, pylimų. Siena dviguba- yra tuščias tarpas arba statiniai joje. Tiesa ji daug kur apgriuvusi, bet restauruojama, atstatoma. Tarp jos griuvėsių teko matyti alkanų šunų ir kačių, kurie iš išsekimo vos pastovi ar išleidžia silpną garsą. Lietuvoj tokių nemačiau.
Bosforo pakrantėje yra Dolmabahce rūmai, pastatyti 1856m. Iš čia Osmanai valdė imperiją, persikėlę iš Topkapi rūmų. Viduje ir išorėje stebina prabanga.


Juos projektavo armėnų kilmės architektai. Į vidų galima patekti tik su ekskursija, negalima fotografuoti. Pats tuo įsitikinau- greitai suseka, kas fotografuoja. Fasadas atsiveria į Bosforą. Rūmuose mirė Atatiurkas.




Kas nori apsipirkti, siūloma nuvyktiį Aukso centrą, trijų aukštų, veidrodinėmis sienomis. Yra mados salonų, kur vyksta demonstracijos ir prekyba.
Stambule yra atvirų 2 aukštų autobusų apžvalginei ekskursijai. Patikėkit tikrai gražūs vaizdai iš antro aukšto- pats mačiau.

Pasisvečiavus keletą dienų didmiestyje važiuojame kitų Turkijos vietų pamatyti. Važiuojame Europine dalimi pro Tekirdagą, Marmuro jūros pakrante. Nors jūra maža ir visa Turkijos- kito kranto nematyti. Atvažiuojame į Galipolio miestą to paties pavadinimo pusiasalyje, prie Dardanelų sąsiaurio ir netoli Graikijos. Pirmo Pasaulinio karo metais, ypač 1914- 1915 čia vyko labai intensyvūs mūšiai sausumoje ir jūroje. Kariavo Osmanų imperija ir Europos šalys, iš kurių aktyviausia buvo Didžioji Britanija su savo kolonijomis Australija ir Naująja Zelandija. Vyko kova dėl strategiškai svarbaus Dardanelų sąsiaurio, kurį Antikoje vadino Helespontu. Ten žuvo apie pusę milijono sąjungininkų karių. Galipolio mūšiuose pasižymėjo vienas vadų Mustafa Kemalis, kuris po to perkėlė sostinę į Ankarą, išgelbėjo Osmanų imperijos likučius. Tai Turkija. Jis tapo turkų tautos tėvu- Atatiurku.

Šiame mieste keltu su visu autobusu keliamės į azijinę Turkijos dalį. Sąsiauris siauras ir ilgas. Matyti abu krantai, vėjuota. Važiuojame kita Dardanelų sąsiaurio pakrante. Kalvotos gražios vietos, daug pušynų. Didelė jų išdegusi abipus kelio. Už sąsiaurio visąlaik matyti pusiasalis, kuris baigiasi Helles kyšuliu.
Troja,- šis pavadinimas mums žinomas iš mokyklos laikų, jį yra girdėję visi. Dabar tai muziejus po atviru dangumi. Prie įėjimo stovi didžiulis medinis arklys. Skubame į jį įlįsti ir nusifotografuoti. Troją kasinėjo vokietis Šlimanas. Atkastos 9 skirtingų laikų civilizacijos liekanos. Gyventa čia daugiau nei 4000 metų laikotarpyje. Čia vyko Homero "Iliados" veiksmas, čia vyko Trojos karas. Nuo tada "Trojos arklys" reiškia išdavystę.



Nuo Trojos prasideda Egėjo jūros pakrantė, kartais išnyranti horizonte. Pakeliui yra populiarus Ayvaliko kurortas, jame mėgsta poilsiauti bulgarai. Čia matyti Turkijos salos ir Graikijos Lesbos sala.

Toliau - Pergamas. Čia Antikos laikais išmoko gaminti pergamentą. Čia yra akropolis, teatras, Dzeuso altoriaus ir bibliotekos liekanos. Pastaroji buvo antra po Aleksandrijos pagal dydį. Akropolyje dominuoja Trajano šventykla. Čia šimtmečius buvo graikų valstybės- karalystės sostinė. Vėliau tapo Romos provincijos sostine.
Piečiau - trečias pagal dydį, jaukus vakarinės Turkijos miestas Izmiras, buvęs Smirna. Jis gyvavo ikigraikišku ir graikišku periodais. Šioje Egėjo jūros pakrantėje gyveno daug graikų. Pasibaigus graikų- turkų karui dauguma jų iškelti į Graikiją. Bet yra dar čia gyvenančių, jaučiama jų kultūra, dvasia.
Dar piečiau- Efesas. Čia buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų- Artemidės šventykla. Šis antikinis miestas labai žavi. Įspūdingiausia- Celso biblioteka. Odeonas, teatras, gatvė su kolonomis, marmuru grįsta gatvė, pirtis, agora, viešieji namai, viešasis tualetas, kuriame ir dabar smagu pasėdėti ir pasifotografuoti su grupe.



Efese aplankome Švč. Mergelės Marijos namą, kur ji praleido paskutinius gyvenimo metus. Tai kuklus akmeninis namukas. Prie jo trykšta šventas vanduo, kurio galima parsivežti. Rišamos medžiaginės ir popierinės skiautės tam skirtoje vietoje, kad troškimai išsipildytų.


Sekantis kelionės punktas- Hierapolis ir Pamukkale. Pirmasis tai teatras, pirtys, bazilika- antikinio miesto griuvėsiai.

Žemiau jo baseinas, kolonos vandenyje. Vanduo prisotintas anglies dvideginio, turintis daug mineralų, šiltas.


Yra kelių metrų gylio vietų, kur bandžiau pasiekti dugną. Bet tam reikia treniruotis ir turkas mane aplenkė. Įsikibęs į metalinius virbus nusileido iki dugno, nes kitaip vanduo kelia į viršų. Iš baseino leidžiamės žemyn basi baltomis kalkakmenio terasomis. Čia fantastinės nuotraukos ir video kadrai.


Nakvojame apčioje Pamukkalėje, viešbutyje. Čia tiesiog kieme karšti seklūs baseinai. Vanduo iš tų pačių šaltinių. Baseinuose skirtingo karštumo vanduo, bet visur atsideda dumblas. Išsitepame kūną dumblu, gulime ant pilvo baseine ir žiūrime kaip apačioje kieme dainuoja artistai.

Toliau per Denizli važiuojame į Antaliją. Pakeliui komerciniai objektai: kilimų fabrikas, tekstilės gamykla, vyndarystės centras. Kas ko nori nusiperka. Kas nenori, paragauja nemokamai vyno. Per kalnus važiuojame link Viduržemio jūros. Kai kur policija su radarais ir be skiriamųjų ženklų gaudo viršijančius greitį. Vietomis vanduo iš šaltinių išvestas per vamzdžius ištisą parą krenta ant kelkraščio kaip krioklys. Turkija garsi tekstile, medvilnę patys užsiaugina. Denizli regione sustojom prie žalsvai- balto lauko ir pačiupinėjom augančią medvilnę.

Antalija- didžiulis miestas, regiono centras. Įkurtas dar prieš Kristų. Joje ir aplink ją yra įspūdingų krioklių. Yra krentantis tiesiai į jūrą. Antalijos centre stovi miesto simbolis- minaretas su kaneliūromis. Šalia laikrodžio bokštas ir Adriano vartai, jaukus jachtų uostas.
Mieste daug viešbučių, turistų, prekybininkų. Ilga pakrantė. Gyvenimas verda. Einame maudytis į Viduržemio jūrą, pirkti lauktuvių namiškiams. Vakare geriame alų paplūdimyje. Nes pavalgėme viešbutyje, matėme kaip gyvas tarakonas įkrito į mėsos patiekalą. Įspėjome bendrakeleivius, kad valgytų ką nors kitą. Grįžtame iš jūros vidurnaktį. Dar dirba parduotuvės. Mūsiškiai apsiperka.


Nakvynė. Su lagaminais į aerouostą. Skrydis į Vilnių. Iki pasimatymo Turkija.

Turkijos piniginis vienetas- lira. Išsikeisti galima eurus ir dolerius, bet ne litus. Keičia netgi parduotuvėse, daug kur. Yra bankomatų, kur mūsų kortelės tinka. Tik už išgryninimą daug nuskaičiuoja. Vietiniai netgi ima doleriais, bet jie laiko kad šių valiutų vertės panašios. Tačiau lira yra apie 1,5 lito.


Daug kur Turkijoje aukščiausioje vietoje ant didžiulio stulpo iškelta įspūdingų dydžių vėliava matyti iš toli. Tai patriotiškumo bruožas. Kalbant su vietiniais krenta į akis šovinizmas- turkai ir islamas patys geriausi. Todėl geriau Turkijoje nekritikuoti jų religijos, papročių, nekalbėti apie kurdus. Moterys ten dažnai su skaromis, bet kad dengtų veidą, didelė retenybė.

Dar vienas požymis būdingas Turkijai yra vanduo tualetuose. Jis naudojamas vietoj tualetinio popieriaus, atvestas prie kiekvieno klozeto. Kur turistiniai centrai, yra ir vanduo, ir popierius. Todėl ten labai nemandagu, ką nors paduoti kaire ranka ar ja sveikintis. Nes kairė ranka tradiciškai naudojama WC higieniniams reikalams.

Kelionėje teko pervažiuoti 4 šalies regionus. Bet į likusius 3 net kojos neįkėliau. Bet visoje Turkijoje jautėsi savotiškas kvapas, lyg smilkalų .Jis ypatingai jautėsi Konyoje, Ankaroje, Stambule, silpniau Antalijoje.Tas reiškinys labiausiai jautėsi visuose regionuose.Būdingiausias garsas - muedzino balsas iš minaretų garsiakalbių. Šis balsas netrukdė miegoti tik Antalijoje, kuri labiausiai turistinė.